Vis dėl to pergalę nulėmė būtent veržlus Tochtamyšo vadovaujamų totorių puolimas prieš Krymo emyro kariuomenę. Mamajaus kariuomenė patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Pažymėtina, kad priešininkų kariuomenės buvo ginkluotos bei atrodė beveik vienodai, nes Maskvos kunigaikščiai įvairiu laiku laikė save arba Aukso ordos vasalais, arba vienais iš jos valdovų ir pilnai kopijavo tiek totorių kovos taktiką, tiek kariuomenės ginkluotę. Pilnai tikėtina, kad vieninteliai pėstininkai kovos lauke buvo emyro Mamajaus pasamdyti genujiečiai.
Dabartinis Kulikovo mūšio aprašymas atsirado tik XVIII amžiuje Murzos Karamzino vadovaujamai istorijos komisijai „atsitiktinai“ atradus tinkamus metraščius ir vėliau lygiai taip pat „atsitiktinai“ tuos metraščius praradus. Kai kurių istorikų (ypač Baltarusijos ir Ukrainos) nuomone[1], Kulikovo mūšio eigos aprašymas yra Murzos Karamzino interpretacijos.
Neginčytina tik tai, kad tinkamai pasirinkęs pusę pilietiniame Aukso ordą siaubusiame kare, Dmitrijus Donskojus buvo apdovanotas. Po dvejų metų sukilusių Maskvos miestiečių išvarytas iš miesto jis sulaukė paramos iš Aukso ordoje jau įsitvirtinusio chano Tochtamyšo, kurio kariai užėmė Maskvą ir gražino Dmitrijui Donskojui kunigaikščio sostą.
Po mūšio išaugo Maskvos statusas tarp Rusios kunigaikštysčių. Ji galėjo tikėtis Aukso ordos karinių būrių paramos kovose su kitomis Rusijos kunigaikštystėmis bei LDK.
Mat kaip.
Štai kaip VBS
aiškina:
Būtent valdant Dmitrijui Doniečiui Maskva sustiprėjo ir ėmė dominuoti Rusijoje, o 1380 m. Kulikovo mūšyje prie Dono Dmitrijus sumušė Aukso ordos kariuomenę, kurios sąjungininkai lietuviai, vadovaujami Jogailos, taip ir nepasirodė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą