prie filosofijos sėdėjau,
Pasidariau aš teologas,
Ir dar medikas neblogas...
Deja, nors knygų daug skaičiau,
Kvailys jaučiuos kaip ir anksčiau!
Magistras, daktaras esu,
Bet mano galvoje tamsu..."
Johann Wolfgang von Goethe
https://www.tax.lt/temos/1841-Akimirka/346
Taigi, kad tax...
Taigi, kad teisė:)
,,Ak,- tarė Selmas, - rods nešvankios mūsų gadynės
Ant visų šelmystų jau visai pasileido.
Pons ir tarnas jo peklon tikt bėga, tikt bėga.
Vardo dieviško jau gėdėjas paminėti,
Pons apjekėlis, velniop šuoliais besisukdams,
Ir tarnus sau išrinktus apjekti mokina.
Dievs ir žodis jo, bažnyčių mūsų grožybės,
Giesmės nobažnos taip jau, kaip poteriai mūsų,
Neprieteliams tokiems nei smarvė mėžinio smirdi.
Lumper irgi kamėdigės apjekino poną,
O tarnai jo be drausmės kekšaudami juokias.
Ak, kur dingo viežlybums jau mūsų gadynių!"
Kitokia činšo raida buvo Mažojoje Lietuvoje. XVIII a. pradžioje lietuviškiausiose Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskrityse činšą mokančių valstiečių tebuvo apie 6 %, o Prūsijos vokiškosiose apskrityse apie 40 %. Po 1710–1736 m. didžiosios vokiečių kolonizacijos apsigyvenę vokiečiai valstiečiai ilgą laiką temokėjo činšą, o lažo nėjo. Lietuvių lažininkai XVIII a. turėjo mokėti maždaug tokį pat činšą, kaip vokiečiai činšininkai.
XVIII a. pabaigoje Prūsijos karaliui pradėjus domenus nuomoti ar pardavinėti bajorams bei junkeriams, absoliuti dauguma vokiškųjų apskričių, o lietuviškųų apskričių – tik apie 54 % valstiečių tapo činšininkais. Po baudžiavos panaikinimo 1807 m. činšininkai vokiečiai, iš Prūsijos valdžios gavę įvairių privilegijų, greičiau ir geriau už lietuvininkus prisitaikė prie rinkos ūkio sąlygų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą