Su Tarptautine Vargo Diena!

Sutikau tą porą televizijoj – dėstė Lietuvos žmonėms savo gyvenimo būdą.

– Mes vargstam vargelį ir galo niėra-a... – gyrėsi moteris.

– Dirbam, oi dirbam, neturim nieka-a... – pūtėsi vyras.

– Kas jūs tokie? – paklausiau.

– Vargdieniai, – šypsojo moteris.

– Vargo gamintojai, – patikslino vyras.

– Mes prigaminam tiek vargo, kad užtenka ne tik mums, bet ir mūsų vaikams.

– Aniems tai didelė paspirtis, – linktelėjau.

– Bet kam

to vargo

reik?

– O tam, kad gražiai

gyventume, – aiškino vyras.

– Kai privargsti nuo aušros iki žemės graibymo, tai belieka jėgų tik artimoj aplinkoj pasmurtaut. O va kas nevargsta – kaipmat visokių karų prasimano.

– Vargšai nevargstantys, – dūsavo moteris.– Kaip jie ir ištveria?

– Niekšai! Vargo perdirbėjai! – grūmojo vyras.

– Bet visi gaus pagal nuopelnus. Maršalo Olekos seniai nebematyti. Manding, jau nubaustas už nusikaltimus žmonijai.

– Kažin kas yra tie karo nusikaltimai? – smalsavo moteris.

– Tai, matyt, kai į žmogų nepataikai...

– Reiktų visus patikrint dar prieš karą ir neleist ten žlibų.

– Aš kariausiu tik tuomet, kai man leis kariaut, kada pats noriu ir su kuom noriu, – sakė vyras.

– Štai su rusais aš nėmaž nenoriu kariaut. Noriu su anglais.

– O aš – su prancūzais, – pasvajojo moteris.

– Kodėl mums kiti nurodinėja? – piktinosi vyras. – Va, tuos tikrai reiktų išmušt.

Po šių žodžių televizijoj pasikeitė metų laikai – vietoj karingo badmečio buvo taikus bulviasodis.

– Einam vargo vargt, – atsiduso moteris.

– Gerbiu jūsų pasirinkimą, – nusilenkiau. – Bet ar niekad nebandėt turtingai gyventi?

Anie susižvalgė.

– Kažin ar bepriprastume.

– Galimas trijų pakopų turto kaupimas, – aiškinau. – Pradedat – vidurinėj klasėj. Tęsiat – aukštuomenėj. O pabaigiat – garsiausiose grankanarijose.

– Aš jau nemokėčiau gyventi be vargo! – purtėsi vyras.

– Vargo vis tiek būtų, – raminau. – Iš pradžių vargtum, kol turtus sukrautum, paskui – juos gausindamas ir saugodamas. O dar – tos turčių ligos – korupcija, plėtra... O verslo centrus puolantys parazitai – barakudos, labdaros lupikai...

Mačiau, kaip sužibo ano akutės tiek vargo įsivaizdavus. Bet moteris tuoj šoko ginti tradicinių vertybių:

– Mes nieko neturim ir niekad neturėsim. Vargo tėvai ir vaikai mūsų vargs. Varguoliais esame mes gimę...

– Ot gerai! – džiaugėsi vyras.

– Tai duokim garo! – siūlė moteris.

Vyras, stvėręs pagalį, ėmė žmoną kult.

Žmona – spygaut it armonika.

Abu – taip smarkiai po Lietuvą suktis, kad purvai televizijos žiūrovams net ant akių tiško.

Ir man prašvito galva: ėgi šitų žmonių vargas yra natūralus, prigimtinis ir ekologiškas.

O turtuolis lobdamas vargsta iškreiptu, genetiškai modifikuotu būdu – padoriam žmogui tai svetima.

Tai ar nebūtų galima lietuvišką vargą eksportuoti į kitus kraštus?

Taip, vargo yra visur, bet vargas vargui nelygus.

Yra vargstančių dėl to, kad dirbt tingi.

O va kai visą gyvenimą dirbi ir nieko neuždirbi...

Toks vargas kai kuriose šalyse jau išnykęs.

Toks vargas – mūsų tautinis paveldas – ten būtų egzotika.

Saugokim ir puoselėkim natūralų lietuvišką vargą.

Pasirūpinkim vargosklaida – Lietuvos vardą pasaulyje pagarsinsim.