Tartaras (gr. ταρταρος) graikų mitologijoje – kartu dievybė ir vieta požemio pasaulyje, esanti žemiau už Hadą. Senoviniuose atskiruose šaltiniuose ir misterijų mokyklose Tartaras yra nesusietas pirmas egzistuojantis „dalykas“ iš kurio gimė šviesa ir kosmosas.
Dzeusas Iliadoje tvirtina, kad Tartaras yra „taip žemai po Hadu, kaip žemė po dangumi“. Vieta yra taip toli nuo saulės ir taip giliai žemėje, kad Tartaras yra apsuptas trimis nakties sluoksniais, kuriuos supa bronzinė siena, apimanti visą Tartarą. Tai yra drėgna, šalta ir baisi bedugnė, pranykstanti tamsoje. Tartaras yra vienas iš primapradžių objektų, kartu su Chaosu, Gaja (Žemė), Erotu (meilė), kurie atsirado visatoje.
Kai pagal graikų mitologiją Hadas yra mirusiųjų vieta, Tartaras irgi turi daug gyventojų. Kai Kronas (titanų valdymas) atėjo į valdžią, jis įkalino kiklopus Tartare. Dzeusas juos išleido padėti kovoje prieš titanus. Galiausiai po 10 metų titanai buvo įveikti ir nutrenkti į Tartarą. Ten juos saugojo hekatonkheirai, penkiasdešimt galviai, šimtarankiai milžinai. Vėliau Dzeusas įveikė pabaisą Tifona, Tartaro ir Gajos sūnų, kurį taip pat nusviedė į bedugnę.
Tartaras taip pat vieta, kurioje atliekama bausmė. Pavyzdžiui, Sizifas, kuris buvo vagis ir žudikas, pasmerktas amžinai stumti didelį akmenį, kuris vis nurieda žemyn priėjus viršūnę. Ten dar buvo Iksionas, pirmasis žmogus praliejęs giminaičio kraują. Jis padarė taip, kad jo būsimos žmonos tėvas įkristų į degančių anglių duobę, taip norėdamas išvengti nuotakos mokesčio. Atitinkama bausmė buvo amžinai suktis ant degančio rato. Tantalas, kuris norėjo dievams paduoti vietoje maisto savo sūnų. Jis turėjo stovėt vandens baseine, virš jo yra lengvai pasiekiamos medžio šakos pilnos prisirpusių vaisių, kai tik jis siekia vaisiaus, šakos pakelia jo siekiamą valgį neleisdamos paimti. Kai tik Tantalas pasilenkia atsigerti vandens, vanduo nuslūgsta, prieš jam išgeriant bent kiek.
Romėnų mitologijoje Tartaras yra vieta, kur keliauja nusidėjėliai. Aeneidėje Virgilijus aprašė kaip milžinišką vietą, apsupta Flegetono, degančios upės, ir trigubos sienos, kad nusidėjaliai nepabėgtų. Tartarą saugo Hidra su penkiasdešimt juodų nasrų, kuri yra prie spiegiančių vartų saugomų vienalyčių adamanto kolonų, medžiagos panašios į deimantą, tokios tvirtos, kad niekas negali jos prakirsti. Viduje yra pilis su plačiomis sienomis ir aukštais metaliniais bokštais. Tisifonė, viena iš Furijų, atstovaujanti kerštą, nemiegodama stovi sargyboje bokšto viršuje plakdama botagu. Ten, sakoma, yra bedugnė, kurios gylis dvigubai didesnis nei Olimpo aukštis. Bedugnės apačioje guli titanai, Alonėjaus dvyniai sūnus ir daug kitų nusidėjėlių, nubaustų už panašias graikų mituose aprašytas nuodėmes.
Trys teisėjai Ajakas, Radamantas ir Minas sprendžia, kurie iš numirusiųjų keliaus į Tartarą. Radamantas teisia azijiečių sielas; Ajakas teisia europiečių sielas; Minas teisia graikus.
Iš graikų žodžio atsirado etnonimas tartarai, atseit, baisūs žmonės lyg iš pelenų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą