Pirmojoje XIX amžiaus pusėje ant kalno netoli Šiaulių ant Jurgaičių*** piliakalnio pradėjo kauptis žmonių atnešti kryžiai. Nėra aišku, kodėl žmonės pradėjo juos čia nešti, bet manoma, kad tradicija prasidėjo po 1831 metų sukilimo*.
Nors užsieniečiams kalnas kartais primena kapines, čia kryžių, rožinį ar šventųjų atvaizdą atnešę piligrimai tikisi laimės.
* Dabar Gedimino vardu vadinamas prospektas**
** Новая центральная улица была названа по костёлу Святого Георгия*** в её начале. Георгиевский проспект (польск. Prospekt Świętojerski) в речи местных жителей назывался «Е́рек». В период между Первой мировой и Второй мировой войнами назывался проспектом Мицкевича, после войны — сначала проспектом Сталина, затем Ленина. В настоящее время (с 1989 года) носит имя великого князя литовского Гедимина[2].
*** Švento Jurgio
Jurgaičių (Domantų) piliakalnis, dažniau vadinamas Kryžių kalnu, yra Meškuičių seniūnijoje (Šiaulių rajonas), šalia Šiaulių-Rygos plento ir geležinkelio, 12 km į šiaurę nuo Šiaulių ir 6 km į pietvakarius nuo Meškuičių, Kulpės kairiajame krante.
Rašytiniuose šaltiniuose Kryžių kalnas pirmąkart minimas XIX a. viduryje (kryžiai aptinkami nuo 1850 m.), gali būti, kad kryžiai pradėti statyti po 1831 m. sukilimo****. Domantų kaimo ribose kryžius imta statyti ant Jurgaičių piliakalnio po to, kai caro valdžia žiauriai susidorojo su 1831 m. ir 1863 m. sukilimo dalyviais. Apie 1900 m. šventa tapusi vieta ėmė traukti vis didesnes tikinčiųjų minias – žmonės kalne statydavo kryžius tikėdamiesi malonės. XX a. pradžioje Kryžių kalnas tapo sakraline vieta, jį gausiai lankė žmonės, vykdavo pamaldos, atlaidai.
Sovietų valdžiai kalnas ir čia esantys kryžiai liudijo apie lietuvių religingumą, o tai prieštaravo tuo metu skleistai sovietinei ideologijai, todėl 1961 m. prasidėjo Kryžių kalno naikinimas: jis buvo nušluotas su buldozeriais, mediniai kryžiai sudeginti, metaliniai – nuvežti į metalo laužą, akmeniniai ir betoniniai – užkasti. Prasidėjo „buldozerinio ateizmo“ epocha, trukusi beveik 20 metų. Kalną saugojo kariuomenė ir KGB, buvo planuota teritoriją užtvindyti, Kryžių kalną paversti sunkiai prieinama vieta. Bet po kiekvieno griovimo (o jų būta keturių, 1964–1984 m.) Kryžių kalnas vis atgimdavo, nors betoniniai kryžiai buvo suklojami į kelius, mediniai – deginami, o metaliniai išvežami į laužą. Be to, 1963 m. minint 1863 m. sukilimo metines ant kalno pastatytas paminklinis akmuo.
**** Caro valdžios įvesti politinio bei visuomeninio gyvenimo suvaržymai Lietuvoje ir Lenkijoje stiprino patriotines, valdžiai priešiškas nuotaikas. Abiejų Tautų Respublikos patriotai laukė patogaus momento sukilti ir atkurti buvusią valstybę. Tokia proga tapo 1830 m. neramumai Vakarų Europoje − Prancūzijoje bei Belgijoje kilusios revoliucijos. Kaip Šventosios Sąjungos narė, Rusija ketino siųsti savo kariuomenę revoliucijų malšinti. Į ją turėjo būti įtraukta ir Lenkijos karalystės kariuomenė. Priešinantis šiems Rusijos planams, 1830 m. lapkričio pabaigoje Lenkijoje prasidėjo sukilimas.
Baimindamasi, kad iš Lenkijos sukilimas persimes į Lietuvą, caro valdžia Lietuvoje įvedė karinę padėtį, apribojo susisiekimą su Lenkijos karalyste, suiminėjo politiškai įtartinus asmenis, atiminėjo iš gyventojų ginklus. Tačiau 1831 m. pavasarį***** sukilimas prasidėjo ir Lietuvoje.
1831 m. sausį Vilniuje susikūrė Vyriausiasis komitetas.
Vieni pirmųjų susiorganizavo Raseinių bajorai ir 1831 m. kovo 25 d. užėmė Raseinius.
Kariuomenės vadu paskirtas Benediktas Dobroslavas Kalinauskas. Per kelias dienas sukilimas apėmė Kauno apskritį, Utenos apylinkes, Telšių ir Šiaulių apskritis.
1831 m. kovo 29 d. Šiaulių kautynėse apie 1500 sukilėlių bei Raseinių apskrities pėstininkų ir raitininkų būriai trumpo susirėmimo metu nugalėjo Rusijos kariuomenės Šiaulių įgulą.
Balandžio mėnesį sukilėliai buvo užėmę didžiąją dalį Lietuvos, išskyrus Vilnių, Kauną, Trakus, Užnemunę ir Palangą. Sukilėliai išsirinko apskričių valdžią, sudarė kariuomenės pulkus.
1831 m. balandžio 17−24 d. sukilėlių vadovybė sujungė pajėgas ir apgulė Vilnių. Tuo pat metu caro siųstas pastiprinimas iš Minsko, Daugpilio ir kitų imperijos vietų atkovojo sukilėlių užimtas teritorijas ir gegužės pabaigoje sukilėliai valdė tik Panevėžį.
Nors caras paskelbė amnestiją sukilėliams, uždraudė šaudyti vadus, o pasidavusiems buvo pažadėta malonė, prasidėjo partizaninis karas.
Sukilėliams į pagalbą atvyko sukilėlių junginiai iš Lenkijos karalystės, buvo mėginama organizuoti gausius sukilėlių dalinius Žemaitijoje, apginkluojant iš užsienio siųstais ginklais, tačiau planas nepavyko.
1831 m. balandžio 22 d. įvyko Marijampolės mūšis.
1831 m. balandžio 29 d. įvyko Kėdainių mūšis.
1831 m. gegužės 29 d. įvyko Raigardo mūšis.
***** Šv. Jurgis (balandžio 23 diena) ir Jorė...
Nuo seno šią dieną buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė. Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti ir t. t. Sakoma „pažaliavo kaip jorė“, „medis žalias it jorė“ (Lietuvių kalbos žodynas). Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šios šventės sutapatintos su Jurginėmis, šv. Jurgio vardo diena.
Šv. Jurgis lietuvių mene vaizduojamas kaip karys su ietimi ant žirgo, po kurio kanopomis raitosi blogio slibinas. Tai krikščionybės nešėjas, gynėjas, gyvulėlių globėjas. Neveltui vardas Jurgis (rusiškai Georgas, angliškai Džordžas), kilęs iš žydų kalbos ir reiškia „žemdirbys“. Jo šventė – pavasarį, kai atgimsta žemdirbystė.
Jorė arba Joris – tai pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas. Jis yra raitelis, panašus į mūsų Vytį ir šv. Jurgį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą