Netrukus, gruodžio 30-ąją, to meto oficiozas „Tiesa“ išspausdino 38 KGB darbuotojų laišką, kuriame jie deklaravo, kad palaiko Lietuvos komunistų atsiskyrimą ir bendradarbiaus su jais, padės jiems išsilaikyti, surasti savo vietą, išgyventi mūsų laisvoje, nepriklausomoje, demokratinėje valstybėje.
1989 m. pabaigos laikotarpis labai įdomus, vertas žurnalistinio tyrimo: Algirdo Brazausko elgesys, KGB karininkų veikla...
Tai bus pirmoji tema.
Mūsų valstybės kelias įdomiai pasisuko – iki šiol murdomės chaose. O kad murdomės – akivaizdu.
Imkime bet kurią rezonansinę bylą ir pamatysime, kad nė viena jų neužbaigta. Niekas neaišku, į klausimus neatsakyta, ignoruojami advokatų, kitų teisininkų, žurnalistų paklausimai.
Mes esame niekas, o yra kažkoks darinys, kuris žino, kaip elgtis su žmonėmis, kur juos vesti, kaip juos mulkinti, kaip juos stumti į demagoginį veidmainystės pasaulį.
Tešlagalvių gaminimo fabrikas.
Rezonansines bylas baisu net pakrutinti.
Bet jei laisvi žurnalistai nekrutina, kiti nekrutina, jeigu jiems nesvarbu, kaip gyvename ir su kuo gyvename, tai teatras turi to imtis.
O neatsakytų klausimų – gausybė: Vytauto Pociūno žūtis, Stasio Lozoraičio, „Vilties prezidento“, likimas ir keistai netikėta mirtis, Garliavos įvykiai, Medininkų įvykiai, Eglės Kusaitės byla, dešimtys korupcijos bylų“, – J.Vaitkus vardijo temas, kurias norėtų perkelti į sceną, tik kol kas nežino, kas jas pavers pjesėmis.
... perkelti į sceną...
O KAS ŠIOS GYVENIMO PJESĖS AUTORIUS?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą