Baika

baika

1. juokelis, sąmojis, pokštas, išdaiga
2. menkniekis, smulkmena, niekai

1 báika sf. (1) šmėkla, baidyklė: Aš veizu tą báiką už ragų sugrobt Žd. Ana pasirėdžius lygu báika J. Kur ans su tokia baika (negražia, apsileidusia pačia) rodysis! Lž.

2 ×báika (l. bajka, brus. бaйкa) sf. (1) 1. juokas, juokavimas, tuščias dalykas, pasaka: Prasta báika, kad bebaikaudamas koją nusilaužė Vv. Ans pasako[ja] ir plepa vienas baikas Klp. Jis daug visokių baikų prikrėtė (pridarė) Brt. 2. Ar niekis, menkniekis, smulkmena: Báika, ir nevalgęs pabūsi – nenumirsi Dbk. ◊ báikas krė̃sti juokauti: Kas jam rūpi – tik báikas krė̃sti Gs. Párstokiat, vaikai, báikas krė̃tę Šll.

Žinomas Žemaitijos baikeris rėžė: „Pirmieji baikeriai – po karo Vietname į Jungtines Amerikos Valstijas grįžę kariai.

Nepatenkinti, kad jais valdžia nepasirūpino, kariai būrėsi į gaujas, plėšikavo, platino narkotikus.

Tai kieno dabar Erškėčių Vainikas?

3 ×báika (sl.) adj. ind. neblogas, vidutiniškas, nieko sau: Anas báika žmogus Km. Tas žmogus báika atrodo Ant. Pirma kelias buvo purvinas, dabar jau báika Trgn.