Margiris

Margiris (m. 1336 m.) – legendinis Žemaičių kunigaikštis, Pilėnų gynėjas, aprašytas kronikininko Vygando Marburgiečio.

Spėjama, kad kilęs iš Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Butvydo (kiti vardai Butivydas/Putavyras/Pukaveras, m. 1291 ar 1295 m.) šeimos. Jo broliai galėjo būti didieji kunigaikščiai Vytenis (valdė 1295–1316 m.), Gediminas (1316–1341 m.), Kijevo kunigaikštis Teodoras ir Polocko kunigaikštis Vainius. ^[1]

Kad Margiris buvo kilęs iš kilmingos šeimos, leidžia spėti kronikose aprašyta jo 1329 m. dvikova su Bohemijos karaliumi Jonu Liuksemburgiečiu. Jeigu Margiris kilme nebūtų lygus karaliui, dvikova būtų neįvykusi. Tačiau Margiris pažeidė dvikovos taisykles ir už tai turėjo sumokėti. Išpirką jis mokėjo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Liudviko IV monetomis, pagrobtomis 1326 m. žygyje į Brandenburgo markgrafystės žemes.

Kronikos mini ir Margirio sūnų, kuris iškeliavo į Prancūziją ir ten vedė nežinomo vardo Klermono grafienę.^[2]

Pasak Vygando Marburgiečio Pilėnų pilis stovėjo Trapėnų žemėje. Ją užpuolęs Vokiečių ordinas, tačiau lietuviai narsiai gynėsi, nors jėgos buvo nelygios. Tada „pagonys, <…>, nesitikėdami, kad galės išlaikyti pilį, sumetė į ugnį be galo didelius turtus ir patys išsižudė: sako, kad ten viena pagonė senutė kirviu šimtą jų užkapojo, o vėliau ir pati galvą susiskaldė“.

Vėlesni autoriai pilies gynėjus ir jų žūtį dar labiau išaukštino. Albertas Vijūkas-Kojelavičius rašė: „Pilyje buvo keturi tūkstančiai karių, subėgusių ten vos išgirdus apie priešą su savo šeimynomis iš aplinkinių kaimų. Gynėjai ilgai kamavo priešą, kaudamiesi ne tik prie gynybinio pylimo, bet ir sėkmingai išsiverždami pro atvirus vartus ir užpuldami supančiuosius. Kai daugybė pilėnų žuvo, o dar daugiau buvo sužeista, kai sumažėjus gynėjui skaičiui, ėmė blėsti viltis apginti pilį, ypač dėl to, kad visaip – vienur pakasais, kitur taranais – susilpnintos sienos menkai jau besaugojo, griebtasi visiškai beviltiško sumanymo; nenorėdami pasiduoti priešui, jie nukreipė ginklus prieš save ir savo artimuosius. Sukrovę didžiulį laužą, į ugnį sumetė viską, ką priešas galėjo išgrobstyti. Jie išžudė ir sumetė į liepsnas žmonas, vaikus, visus, kurie nepajėgė ar dėl lyties, ar dėl amžiaus pakelti ginklo. Surengę saviškiams šitokį galą, patys prašėsi nukaujami viršininko, o šis paskutinis persismeigė kalaviju…“^[3]