jaũkas sm. (4) J.Jabl, J, Š, BŽ264, Kv ėdamas, lesamas daiktas, su kuriuo viliojami paukščiai ar žvėrys į spąstus, žuvys – į tinklą ar ant meškerės; viliojimo, jaukinimo priemonė, prievilas; apgaulė: Šie rūgštiejai obulai tik kiškiams jaukai̇̃ geri Šv. Liuobam kurapkoms dėti jaukùs: prismaigstysi sniegą avižoms, o kurapkų – tik šaudyk Grg. Jei nori lapę į spąstus įvilioti, gerų jaukų turi aplinkui pribarstyti Vdžg. Ne vienas žmogus pri jaukų yra sugavęs zuikį Grdm. Jaukina zuikius ant jaukais KlvrŽ. Paleidi meškerės auklelę be gramzdiklio, su drugeliu ar su vabalu, kad jaukas paviršiuj plaukiotų, ir paleidi pasroviui, o menkė – trūkt rš. Dirbtiniai jaukai vartojami, gaudant žuvis palaidiniais (velkamais šniūrais) ir spiningais rš.
| prk.: Sufeto švelnumas esąs tik jaukas barbarams sučiupti rš.
Ar jaukiai
jaučiatės?
|
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą