Šiandien Lietuva iškilimingai minėjo Laisvės gynėjų dieną – 27 kartą prisiminė 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius, kai prieš drąsą liudyti Tiesą pasijuto bejėgė ir atrodžiusi nepalyginamai galingesnė melo imperija.
Per iškilmingą Seimo minėjimą buvo prisiminti ir tą naktį žuvę ar vėliau nuo sužeidimų mirę Laisvės gynėjai: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vytautas Koncevičius ir Stasys Mačiulskas.
Įvyko ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija – 2017-ųjų Laisvės premija buvo įteikta s. Nijolei Sadūnaitei, visą gyvenimą skyrusiai Dievui ir Tiesai, nenuilstamai kovojusiai už Lietuvos laisvę ir laisvą žmogų Lietuvoje.
Gavusi apdovanojimą 2017-ųjų Laisvės premijos laureatė, laisvės gynėja ir politinė kalinė Nijolė Sadūnaitė iš istorinės Seimo tribūnos prisipažino: jos kova už laisvę tęsiasi. „Buvau tiesos pusėje slogiais okupacijos metais, ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje tiesos pusėje. Siekdama tiesos ir teisingumo kovoju už laisvę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės“, – sakė vienuolė.
Pasakiusi ne vieną Lietuvą įkvėpusią, istorinius lūžius ženklinusią kalbą N. Sadūnaitė ir šįkart ištarė tai, ką kiti nutyli, tai, ko nedrįsta pasakyti net tie, kurie turi pareigą ginti tiesą ir teisingumą.
Skelbiame visą s. Nijolės Sadūnaitės kalbą.
– – –
Garbė Jėzui Kristui.
[Salė atsako] Per amžius.
Kai Dievas su mumis, kas prieš mus?
Aš susirašiau, sklerozė paskutinėj stadijoj [šypsosi]. Kad nenuklysčiau.
Pirmiausia labai nuoširdžiai dėkoju visiems, visiems visiems čia susirinkusiems, visi be galo garbingi žmonės, už parodytą dėmesį, už man labai brangų įvertinimą.
Buvau tiesos pusėje slogiais sovietmečio okupacijos metais, ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje tiesos pusėje. Siekdama tiesos ir teisingumo, žiūrėkit, matau be akinių [linksmai nusijuokia ir užsideda akinius] taip kovoju už laisvę – laisvę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės.
Dievas yra tiesa, Dievas yra tiesa ir tiesa mus išlaisvina. Norėčiau čia iš Evangelijos vieną mažą straipsnelį, nes tai yra Dievo žodis [prieš atsiversdama Evangeliją pagarbiai ją pabučiuoja], kuris stiprino tūkstančius, tūkstančius partizanų, Sibire esančių, tikrai Dievas buvo mūsų jėga, stiprybė, džiaugsmas.
Čia švento Jono Evangelija (3, 19–21): kas „[...] netiki viengimio Dievo sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų jo darbai, atlikti Dieve“.
Citatą baigiu [užversdama evangeliją ją ir vėl pabučiuoja].
Daug skaudulių ir neteisybės matau šiandieninėje Lietuvoje. Prašau man atleisti, kad čia mums visiems taip brangią dieną dabar su jumis pasidalinsiu ne džiaugsmais, o tuo, kas man neduoda ramybės, neleidžia visa širdimi džiaugtis Lietuvos laisve.
Tikriausiai nujaučiate, kad kalbėsiu apie tragišką laisvoje Lietuvoje gimusios Deimantės Kedytės likimą, kuriame kaip vandens lašelyje atsispindi Lietuvos teisingumo situacija, deja, labai liūdna situacija.
Niekada neužmiršiu šiurpaus 2012 metų gegužės septynioliktosios ryto, kai valstybės vardu, dalyvaujant dviem šimtam keturiasdešimt ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų, iš gimtųjų namų, kur užaugo, buvo išnešta klykianti, laužomom kojom, tuomet aštuonerių metukų Deimantė Kedytė, o atėję sergėti nuo pražūties vien Lietuvos himnu ir malda apsiginklavę žmonės, kaip sausio 13-ą mes čia prie Seimo, pažeminti, suluošinti, o dabar jau ir nuteisti. Ir dar teisiami.
Be galo gerbiama moteris, Laima Bloznelytė Plešnienė, apie kurią čia Seime amžinatilsį Algirdas Patackas su priesaika pasakė: „Garbės žodis. Aš ją pažįstu penkiasdešimt metų. Geresnio, kilnesnio, doresnio žmogaus savo gyvenime nesutikau. Sušaudyk, ji nemeluos“.
Ir ją iki šiol tampo po teismus. Iš universiteto išėjo. Ji onkologė, ji tūkstančiams žmonių padėjo gyvybę išgelbėti, pagelbėjo ligoje, ją kviečia Prancūzija, kviečia Anglija, konsultuojasi. Augina septynis vaikus. Jos tėvelis buvo politinis kalinys, sąžinės kalinys Magadane 15 metų. Per teismus buvo globojamas, metus sirgo ir mirė. Mamytė devyniasdešimt metų, buvus irgi gydytoja.
Ir vat tuose teismuose aš dalyvauju. Ir, žinot, taip Laima teisme man šimtaprocentiniai primena Kristų pas Pilotą. Bet labai skaudu, kad teismuose penki šeši, daugiausia dvylika žmonių.
Kodėl mes tokie abejingi? Kodėl mes tokie abejingi kito skausmui? [giliai skausmingai atsidūsta]
Tie žmonės tikrai patys pilietiškiausi, tie, kurie kaip sausio 13-ą, stovėjo plikomis rankomis prieš okupanto tankus, ir dabar vat jie bandė apginti tą nekaltą kūdikį, kada net ir prokuroras pasakė, jo nuosprendis buvo toks: mergaitė už rankytės su Stankūnaite išeina iš jos gimtųjų namų.
Visi matė, kaip jie lauždami kojom išnešė.
Gerbiama Prezidentė [atsigręžė į tribūną, kur sėdi D. Grybauskaitė] pažadėjo ištirti, ar iš tikrųjų buvo smurtas prieš ją panaudotas.
Man atrodo, kad atsakymo nebuvo [ir vėl atsigręžia į tribūną]. Deja [skaudus atodūsis].
Taip valstybės vardu įvykdyta liudininkės pašalinimo operacija, Deimantės kaip liudininkės prieš prievartautojus, pavadinta vaiko grąžinimu motinai, tokiu būdu neišsprendus baudžiamosios bylos prievartos auka buvo atiduota asmenims, prieš kuriuos ji liudijo.
Ir teismuose visi įrodymai, keturios komisijos pripažino: buvo vaikas tvirkintas, nemeluoja, nefantazuoja. Trijų keturių metų mergaitė negali fantazuoti, nemokės papasakoti to, ko ji išgyveno daugelį kartų, ne vienkartiniai. Po šio mane labai sukrėtusio brutalaus neteisybės akto, kuriame dalyvavo dešimt kartų daugiau ginkluotų pareigūnų negu neutralizuojant teroristą Bin Ladeną – 240, o ten 20 tebuvo.
Visuomenė mergaitės daugiau nematėme. Juk net nuteistiesiems iki gyvos galvos galima matytis su artimaisiais, bet Deimantėlei ir jos seneliams tokia teisė nesuteikta.
Ne vieną kartą lankiau Deimantėlę jos gimtuose namuose Garliavoje. Kalbėjausi, meldžiausi kartu su ja, kartu su minia mes, gegužinės pamaldos vykdavo vakarais. Ir ji prie manęs prisiglaudus be špargės giedodavo Marijos litaniją.
Todėl galiu atsakingai paliudyti, kad mergaitė čia jautėsi saugi ir laiminga, mylėjo savo senelius ir tetą Neringą, ir pati buvo be galo mylima, prižiūrėta, guvi, bendraujanti, turėjo didelį būrį bendraujančių draugų, pusseserių, su kuriom žaidė klasę, dūdavo fleituke ir taip toliau, vienu žodžiu vaikas buvo be galo guvus, labai gražiai fotografavo…
Jai buvo aštuoni metai. Kas atsitiko Deimantei, iki šiol nežinome. Jau beveik šešeri metai, kai jos niekas iš anksčiau pažinojusių, su ja bendravusių, nematė ir negirdėjo.
Tiesa, iš karto po pat mergaitės pagrobimo viešojoje erdvėje pasirodė filmukas, kurį ir aš mačiau, kuriame kažkokiomis medžiagomis apsvaiginta mergaitė, žiūrėdama į savo rankytes, stebisi ir klausia greičiausiai šalia esančios mamos: „Kodėl pas mane aštuonios rankytės?“ Galvytė nesilaiko, seilės bėga.
Kiek vėliau „Lietuvos rytas“, tarp kitko išvadinęs mane terorizmo garbintoja, už tai, kad kartu su kitais pilietiškais Lietuvos šviesuoliais gyniau valstybėj daugelį metų persekiotą kitą Lietuvos kankinę, vėliau Aukščiausiojo Teismo visiškai išteisintą Eglę Kusaitę, ėmė spausdinti suklastotas Deimantės nuotraukas, taip siekiant suklaidinti tiesiogiai Deimantėlės nemačiusią ir nepažinojusią visuomenės dalį, kad, atseit, mergaitė sveika ir žvali.
Iki šiol joks pareigūnas, taip pat ir mergaitės paėmimą organizavęs tuometinis policijos generalinis komisaras, o nūnai Premjeras, čia sėdintis, neprisiėmė atsakomybės už valstybės neva saugomą, o iš tiesų tai visiškai izoliuotą mergaitę, kuri šiuo metu jau galėtų ir interneto erdvėje bendrauti. Deja, internetas tyli.
Visus tuos penkerius su puse metų nuo mergaitės pagrobimo iki dabar jos likimu susirūpinę piliečiai žadino visuomenę ir reikalavo iš valdžios pareigūnų bei institucijų „Tie-SOS!“ apie Deimantės likimą. Pirmą pusmetį rinkdavomės kasdien, vėliau, kelis metus paeiliui – kartą per savaitę, dar vėliau, iki dabar – kiekvieno mėnesio septynioliktą dieną su didžiuliais užrašais „Tie-SOS!“, su plakatais. Renkasi, piketuoja prie Prezidentūros, prie savivaldybių ir kitų valdžios įstaigų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, tačiau viskas veltui. Atsakingi pareigūnai niekaip į tai nereaguoja, atsirašinėja arba tyli, kaip ir laisva save vadinanti didžioji žiniasklaida.
Šios analogų Lietuvos istorijoje neturinčios daugiametės pilietinės akcijos atžvilgiu yra vykdoma totali informacinė blokada. Apie ją sutartinai metų metus nieko nerašo didžioji žiniasklaida, nerodo nei viena televizija, tyli radijas. Nu, tada, kai mes demonstracijoj prašom „Tie-SOS!“ ir kur Deimantė.
Tad noriu jūsų paklausti: kas čia? Ar tai ta laisvė, dėl kurios mes negailėdami gyvybės aukojomės 1991 metų sausio 13-ą? Bet nesunkiai perskaitysime įtakingų žurnalistų, niekada nemačiusių mergaičių, nebuvusių Garliavoj, nepakalbinusių nei jos, nei jos, nei jos artimųjų, piktus neišmanymo ir neapykantos pritvinkusius postringavimus apie violetinį rūką, temdantį akis, ir apie tai, kaip Laisvės premija pateko į Garliavos patvorius.
Jai, sako, reikėjo, kriminalinę bylą, į kalėjimą – tą Sadūnaitę. Jai premiją? Siaubas. Toks vilkas, dar [...]. Mes kovojam prieš Lietuvos nepriklausomybę, mes perversmą ruošiam. Na, įtarimas, su džiaugsmu, bet tik už laisvą Lietuvą.
Naudojuosi proga, kadangi mane girdi jos Ekscelencija Prezidentė, daug garbių Seimo, Vyriausybės narių, teisėsaugos atstovų. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį ir priminti, kad Lietuva yra ratifikavusi tarptautinę konvenciją dėl asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo.
Šios konvencijos pačiame pirmame straipsnyje sakoma, cituoju: „Pirma [o, yra vanduo, ačiū, oi atsiprašau]: niekas neturi tapti priverstinio dingimo auka; antra: jokios išimtinės aplinkybės, net jei tai būtų karo padėtis ar karo grėsmė, vidaus politinis nestabilumas ar bet kokia kitokia nepaprastoji padėtis, negali pateisinti priverstinio dingimo“.
Todėl klausiu jūsų. Ar Deimantės Kedytės likimas nėra priverstinis dingimas? Ar negalima laikyti mergaitę priverstinai dingusia, jei ją viešai ir brutaliai paėmę valstybės pareigūnai ir apie ją jau penkerius su puse metų visuomenė neturi absoliučiai jokių žinių? Ar tas net nežinia kur esantis asmuo, Deimantė Kedytė, yra gyva?
Atsakykite, prašau. Ar Lietuva laikėsi, nepažeidė šios tarptautinės konvencijos? Jei taip, tai kas rūpinasi ir gali atsakyti, ar Deimantė Kedytė nėra pradanginta?
Baigiu, paskutinis puslapis. O, geras Dieve.
Šiandieną, sausio 13-ą, Laisvės gynėjų ir Laisvės premijos įteikimo dieną, man nėra nieko svarbiau, kaip sužinoti atsakymą į ne vienerius metus mano širdį, ir ne tik mano širdį, draskantį neatsakytą ir nuo visuomenės visomis valstybės išgalėmis slepiamą klausimą.
Todėl stovėdama šioje aukštoje Seimo tribūnoje pirmą kartą ir paskutinį gyvenime, tiesiogiai kreipiuosi į jus, pirmuosius valstybės asmenis. Ponia Prezidente, Pone Premjere, [už mano nugaros] Pone Seimo Pirmininke, ir prašau jūsų iki vasario 16-os, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo dienos, man ir visuomenei viešai asmeniškai atsakyti bei pateikti neginčijamus įrodymus, kad mūsų visų taip labai mylėta ir daug mėnesių sergėta Deimantė Kedytė, kuriai už mėnesio, vasario 19-ą, sukaks 14 metų, yra gyva ir sveika.
O jei ji jūsų valia ir valstybės vardu 2012 m. gegužės septynioliktą dieną atplėšta nuo artimųjų ir apsiimta saugoti… Saugok Viešpatie, net liežuvis neapsiverčia tai ištarti, galimai yra mirusi, nužudyta, prašau tai nedelsiant viešai pripažinti ir prisiimti atsakomybę, bet svarbiausia, jei tai nėra vien iš nežinios kilę besisielojančių žmonių įtarimai, ir tokia baisi nelaimė iš tikrųjų atsitiko, pasakyti, kur yra mergaitės kapelis.
Kad mes galėtume visi ją mylėjusieji, kartu su Deimantėlės seneliais, iki šiol persekiojamais, po devynias bylas, kitais artimaisiais, mergaitės užtarėjais ir laisvės bendraminčiais aplankyti, padėti gėlių, nusilenkti, kartu pasimelsti, apraudoti ir atsiprašyti, kad nesugebėjome tavęs, Deimantėle, išsaugoti.
Dieve, mums atleisk.
Ir baigdama savo kalbą su didžiule širdgėla privalau jums atvirai prisipažinti: nežinau, kaip jūs visi, kurie mane girdite, tačiau aš, negavusi sąžiningo atsakymo į šį klausimą, tikrai negalėsiu džiaugtis Lietuvos šimtmečio sukaktimi ir jos švęsti.
Prašau man atleisti.
Savo nekaltų žmonių aimanoms ir kančioms akla valstybė ir visuomenė, apsimetanti, kad nematė vaiko ašarų, negirdėjo jo klyksmo, švenčianti ir šokanti ant savo pačios suluošintų ir pražudytų vaikų kapų, neturi ateities.
Dieve, mums atleisk.
Baigti noriu gerbiamo kunigo Grigo, Roberto Grigo eilėmis „Mergaitės ašara“. Jis ten beveik kasdien būdavo kartu su kitais šešiais kunigais kentėjusiais. Jis tą parašė jau tris mėnesius po pagrobimo mergaitės.
Aš padėjau
Ant svarstyklių
Mažos Deimantės mažą ašarą –
Ir prezidentės aptakius kalbėjimus –
Nusvėrė ašara kaip usnies pūką juos.
Ir aš padėjau
Ant svarstyklių
Mažos mergaitės nevilties riksmą –
Ir seimo, teisdarių, ir paragrafų užkalbėjimus –
Nusvėrė ašara kaip pelenus, išsklaidė vėjuose.
Ir aš padėjau
Ant svarstyklių
Mažo vaiko bejėgystę, išgąstį ir siaubą –
Taip pat Olimpo sportininkų auksus, sidabrus ir bronzas –
Ir tyro vaiko nuoskauda atsvėrė juos kaip dulkes.
Mergaitės ašaroje buvo Lietuva.
O kalbose, teismuose ir saliutuose –
Tiktai išdavęs vaiką NIEKAS. Tuštuma.
Amen, Aleliuja. Dieve, būk mums gailestingas.
Dievas mus myli, laukia mūsų, už mus mirė ant kryžiaus, tapęs žmogumi, ir pasufleravo, iš ko mes būsime amžinybėje teisiami, tikintys ir netikintys, nesvarbu iš kokios rasės: „Buvau alkanas – pamaitinai, buvau nuogas – aprengei, buvau ištroškęs – pagirdei, buvau ligonis – aplankei, buvau pakeleivis – priėmei, buvau kalinys – atėjai, ištiesei ranką. Ateik į amžiną džiaugsmą“. Sakau: „Viešpatie, aš tavęs nepažįstu“. „O tada, kada tu ištiesei ranką tam mažiausiam, nepažįstamam, kuris į tave kreipėsi, tu padėjai man. Ir atvirkščiai. Nepadėjai – eik šalin nuo manęs į amžiną kančią kartu su velniu ir jo angelais“.
Dieve, saugok, kad nei vienas ten nenueitume. Duok, Dieve, kad visi būtume danguje ir šlovintumėm už jo begalinį gailestingumą.
Ačiū ir dovanokit, aš atrodo, smarkiai savo ilgu liežuviu prasikaltau.
Ačiū jums.
– – –
Prezidentės atsakymą N. Sadūnaitė išgirdo netrukus – tiesa, pašnibždėtą į ausį. Eidama pro šalį D. Grybauskaitė stabtelėjo paspausti rankos ir buvo šios seseriškai apkabinta. Sekundę pasvarsčiusi sesuo Nijolė grįžo į tribūną, kad paskelbtų, ką jai pasakė jau antrą kadenciją įpusėjusi prezidentė...
Akivaizdžiai sukrėsta prezidentės prisipažinimo, kad ji niekada nežinojusi ir nežinanti, kur yra Deimantė Kedytė, Nijolė Sadūnaitė dar spėjo sugrįžti į Seimo tribūną ir užduoti esminį klausimą: „Tai kas šioje valstybėje žino, kur yra Deimantė Kedytė?“.
Ką dar sakė Laisvės premijos laureatė, tiek kartų tildyta ir niekinta sovietmečiu, išgirsti nebebuvo galima: Seimo operatoriai išjungė garsą.
Pastaba. Nijolės Sadūnaitės kalba prasideda 47-tą įrašo minutę.
Tokių žodžių Lietuva negirdėjo jau apie ketvirtį amžiaus. Pagarba pilietei Nijolei Sadūnaitei. Nuo šiol toks turi buti standartas tiesos.
AtsakytiPanaikinti