Po dvidešimties metų pertraukos naują knygą išleidęs literatūrologas Algimantas Bučys nusprendė ne vien pateikti dar vieną lietuvių literatūros istoriją, o įvilko ją į savitą istorijos suvokimo rūbą. „Barbarai vice versa klasikai“
Apie šią knygą galima padaryti bent septynis atskirus interviu. Arba pamėginti įsisprausti į vieną – kaip šis, kuriame su tarp literatūros ir istorijos balansuojančiu A.Bučiu lrytas.lt kalbėjosi apie lietuvių likimą – nuo pagoniškos tolerancijos iki šiuolaikinės literatūrinės prostitucijos.
* * *
– Drįsčiau teigti, kad tai retas atvejis, kai literatūrologo darbas turi aiškią istorinę koncepciją. Todėl kyla klausimas, ar tai literatūrologinė, ar greičiau mentaliteto istorijos studija?
– Pirmiausia tai yra 33 įvairių epochų lietuvių rašytojų portretėliai. Vieniems vienas gali būti įdomus, kitiems – kitas. Pavyzdžiui, yra gabaliukas apie Sigitą Parulskį. Dėl šio teksto skaitytojų reakcijos neįmanoma numatyti, nes kai straipsnis buvo paskelbtas spaudoje, man ne vienas žmogus skambino, kad tai geriausias dešimtmečio literatūros kritikos straipsnis. O iš kitos pusės, ne vienas žmogus tvirtino, kad čia šlamštas, niekam tikęs dalykas. Tad čia jau ne mano problemos, kaip skaitytojai vertins tuos 33 rašinius apie skirtingus rašytojus ir visą knygą.
Man pačiam buvo įdomu padaryti knygą ne iš atskirų straipsnelių, bet kad jie sugultų į struktūrą, galbūt į mentaliteto istoriją. Be to, lietuvių mentaliteto problemą aš nutariau patalpinti ir patyrinėti tarsi tarp dviejų poliarinių laukų, kaip magneto – pliuso ir minuso. Tarp tų dviejų laukų, kaip žinoma, visi geležiukai juda, makaluojasi ir nusistovi tam tikra tvarka. Šitie poliai – tai Lietuvos valdymo poliai, t.y. kas valdo šalį vienu ar kitu laikotarpiu.
– Kokie tie laikotarpiai?
– Pirmas laikotarpis – mus valdo Mindaugas ir vėlesni didieji kunigaikščiai, pats valdymo „centras“ yra Lietuvoje. Antras laikotarpis, kai Jogaila veda Jadvygą ir Lietuvos valdovas atsisėda į sostą Krokuvoje, o Vilnius, Trakai pasidaro provincija. Po to Rusija, Austrija ir Prūsija gabalais pasidalina Abiejų Tautų Respubliką, „centras“ tampa Sankt Peterburgas, Vilnius – jau „periferija“.
Tik tris kartus mes turėjome nepriklausomą „centrą“ Lietuvoje. Antrą kartą – nuo 1918 iki 1940 metų. Paskui vėl ateina rusai, vėl „centras“ tampa Maskva, iš ten valdoma Lietuva, o mes prie to valdymo taikomės. 1990 m. paskelbėme nepriklausomybę, bet greitai ir pačiu laiku 1995 m. pasirašėme asociacijos sutartį su Europos Sąjungą, o netrukus (2004 m.) įstojome į ją.
Dabar valdymo „centrai“ – Belgijoje ir JAV, o Lietuva lyg ir „centras“, bet jau priklausomas nuo kitų „centrų“. Tad knygoje atsirado šeši priklausomybės ir nepriklausomybės etapai.
Mano įsitikinimu, lietuvių, ir ne tik lietuvių, mentalitetą galima apibūdinti, kaip poliarizuotų iššūkių mentalitetą, nes tie du poliarizuoti nepriklausomybės ir priklausomybės poliai visados veikė ir tebeveikia žmones. Bet kuriame lygyje – tiek valstybiniame, tiek psichiniame.
Kažkada Homeras yra gražiai nusakęs dėsnį: „Žmogus, praradęs nepriklausomybę, praranda pusę savo vitalinės jėgos“ (prasminis vertimas). Man buvo labai įdomu, kokią rašytojas prisiima strategiją tarp tų dviejų polių, nes jį veikia ir užsieniniai „centrai“, ir gimtasis tėvynės ar tėviškės „centras“. Sudėjau 33 rašytojus ir, man atrodo, jie atsidūrė įdomioje struktūroje, kur atsiveria jų strategija: vieni lengvai prisitaikė, kiti – sunkiau. Tad tai gali būti ir lietuvių literatūros istorijos, ir mentaliteto istorijos rėmai.
– Bet apie valdymo kontekstą, apie kurį dabar kalbate, knygoje rašote ne pačiuose straipsniuose apie rašytojus, o skiriate atskirus tekstus, kuriuos vadinate preambulėmis. Susidaro įspūdis, kad jos jums svarbesnės už pačius rašytojus, nes pateikiate kritišką požiūrį ir į istoriją, ir į dabartį.
- Man jos buvo labai svarbios, o taip pat buvo labai įdomu jas rašyti. Beje, savo skaitytojus jau įžangoje įspėjau, kas straipsniai apie rašytojus skirti suvokti kūrybinę kiekvieno rašytojo strategiją, jo linksmą ar tragišką atsaką į epochos iššūkius.
Sėkmingiausiais atvejais, jų atsakai – nepakartojami, ir šio to pasieksiu, jei mano knygos skaitytojai pajus bent vieno mano aprašyto kūrėjo siaubingą vienatvę. Bet, kaip sakote, preambulės man itin svarbios. Dėl jų ir įlindau į mūsų istorikų daržą. Nes rašydamas apie skirtingų Lietuvos valdymo „centrų“ įtakas turėjau nuolat grįžti prie politinės istorijos pirminių šaltinių.
Nebegalima pasitikėti gatavais istorikų darbais apie Lietuvą. Iš vienos pusės, taip yra dėl to, kad Lietuvos istoriją rašė iš tų svetimų „centrų“ – rusai, lenkai, vokiečiai, o lietuviai savo istoriją iš savo „centro“ rašė tik tuo nedideliu laikotarpiu, kurį vadiname A.Smetonos laikais. Tuomet buvo istorikų mokykla, kuri pabandė parašyti iš Lietuvos taško.
Kitais atvejais, kai pasitikrini, pasižiūri, randi nepaprastai daug vulgarizacijos ir net šmeižto apie Lietuvos istoriją, lietuvių tautą, jos mentalitetą.
– Ar jums atrodo, kad dabartiniai Lietuvos istorikai nesusidorojo su ta medžiaga, neatsvėrė jos savo tyrimais?
- Beveik ne. Tarpukariu buvo vadinamoji A.Šapokos mokykla, daug nuveikusi apvalant Lietuvos istoriją nuo svetimšalių pramanų ir bandant, pasak A.Šapokos, „surasti lietuvius Lietuvos istorijoje“.
Man šią knygą berašant prieš akis stovėjo pokarinė Zenono Ivinskio tezė iš emigracijos: „...jog ir nenešant į Lietuvos istorijos vystymąsi jai svetimų schemų, drauge galima surasti to paties krašto istorijoje reikšmingų momentų, galinčių tarnauti dalinimui į epochas“. Dabar naujieji istorikai – A.Bumblauskas, E.Gudavičius – švelniau ar atviriau ironizuoja A.Šapokos mokyklą, esą ji nerimta. Bet ką jie siūlo? Jie siūlo Lietuvai būtent svetimas schemas, kokiomis ir siūlė nesitenkinti Z.Ivinskis.
– Kodėl jos svetimos?
– Pavyzdžiui, vyrauja absoliučiai neigiamas, iš XV–XVII a. išlikęs katalikiškas, vėliau – jėzuitiškas požiūris į pagonišką Lietuvą. Istoriškai užfiksuota pagoniška Lietuva – tai nuo Mindaugo iki Jogailos vedybų, t.y. du šimtai metų įdomiausios valstybinės ir kultūrinės Lietuvos raidos. Per tuos pora amžių Lietuva tapo didžiausia ir galingiausia Europos valstybe. O šiuolaikiniai istorikai šitą laikotarpį nuolat banalina, suprimityvina, „nurašo į negatyvą“ ir menkina. Tarsi būtų įstrigę lenkų metraštininko J.Dlugošo globėjo ir mecenato kardinolo Z.Olesnickio epochoje. To paties Z.Olesnickio, kuris padarė viską, kad Vytautui skirta karaliaus karūna nepatektų per Lenkijos sieną į Lietuvą.
Jaunesnės kartos istorikas D.Baronas tiesiai šviesiai sako: „Kietakaktė lietuvių valdovų laikysena“, esą be reikalo Traidenis, Gediminas, Kęstutis, Algirdas kovojo su kryžiuočiais, reikėjo iš karto pasiduoti, pasikrikštyti ir mes jau XIII–XIV a. žengtume į Europą, būtume laimingi.
– Bet ar nėra tokiuose teiginiuose racijos? Juk tik po krikšto pradėjome vytis Vakarus, nors ir atsilikdami pora šimtų metų?
– Kai mes priėmėme krikščionybę XIV a. pab. ir keturiems šimtams metų įėjome į sąjungą su Lenkija, juk teoriškai, pagal šitokią raciją, turėjo prasidėti klestėjimas. Per keturis šimtus metų! Turėjome turėti savo literatūrą, kultūrą, viskas turėjo būti, ar ne?
O štai pasižiūri šito laikotarpio pabaigos dokumentus 1788–1792 metais, kai vyko garsusis Ketverių metų Seimas, pamatai, kad Lietuva iš viso liko išbraukta iš dvinarės valstybės ir nuspręsta, jog nuo šiol nebėra jokios Abiejų Tautų Respublikos. Yra tik Lenkija. Aš skaičiau to seimo medžiagą ir to meto lenkų politikų, rašytojų, publicistų rašinius.
Visi jie šaukte šaukia: „Gelbėkime valstybę. Mūsų valstybė dabar yra XIV a., kai tuo tarpu kaimyninės Europos valstybės gyvena XVIII a. pab.“. Tai kur čia ir kieno atsilikimas? O svarbiausia – iš kur tas atsilikimas, jeigu mums taip jau rūpi Ch.Darvino ir K.Marxo evoliuciniai neišvengiamos pažangos dėsniai? Juk minimi XVIII a. šaltiniai papunkčiui įrodo, kaip dvinarė Žečpospolitos valstybė degradavusi – ir karalius, ir didikai, bajorai, dvasininkija, o valstiečiai paversti vos ne vergais. Valstybė buvo subyrėjusi į šipulius – bent kiek pajėgesnės kariuomenės nebuvo, iždas tuščias. Kas beliko? Rusai, prūsai, austrai išsiraikė kaip pyragą, ir niekas nieko negalėjo padaryti.
Tad iš vienos pusės mūsiškiai aiškina, kad čia Rusija, Prūsija ir Austrija sudraskė mūsų bendrą abiejų tautų valstybę, bet kai konkrečiau pasižiūri iš vidaus, tai ji buvo perpuvusi, sugriuvusi ir suirusi. Štai tau finalinis valstybinis rezultatas po keturių šimtų metų raidos, priėmus krikščionybę. Ne ką linksmesnis ir etninis, ir kultūrins rezultatas – lietuviai nieko neturi, nei savo valstybės, nei lietuviškos kultūros valstybinių židinių, suniekinti, bajorija sulenkėjusi. Gal kam atrodo, kad kalbu nesąmones ar paradoksus, bet nieko čia neišradinėju.
Patys lenkai turi dvi istorikų mokyklas. Viena – Varšuvos, kuri aiškino ir grindė Lenkijos valdovų oficialią ir gražią patriotinę poziciją, kad čia mus užgrobė, nors mes priešinomės. Tą patį, ką ir mūsų dabartiniai istorikai kartoja.
Bet yra ir Krokuvos mokykla, kurios istorikai įrodinėja, kad dvinarė valstybė buvo iš vidaus sugriuvusi. Ryžtingiausias bandymas ją gelbėti pirmą kartą prasidėjo iš masonų pusės. Kodėl? Tas garsusis XVIII a. pab. Ketverių metų seimas mėgino išgelbėti dvinarę suirusią valstybę, priimdamas naują Konstituciją.
Dabar A.Bumblauskas aiškina, kad mes, lietuviai, turime ja didžiuotis taip pat, kaip lenkai, o aš manau, kad lietuviams jau anuomet Konstitucijos tekstas nuskambėjo kaip graži kalba prie Lietuvos valstybingumo kapo duobės. Ir ne tik todėl, kad tekste neliko Lietuvos vardo. Krokuvos ir ne tik Krokuvos mokyklos istorikai-analitikai išsiaiškino ir neslepia, kad Konstituciją ir visos valstybės restauraciją rengė masonai.
Aukšto laipsnio masonas buvo karalius Augustas Poniatovskis, pagrindiniai teksto autoriai – taip pat masonai. Ir jie tai darė pagal kitas masonų rengtas konstitucijas, pirmiausia – pagal amerikiečių konstituciją (1787 m.) ir, žinoma, pagal prancūzų revoliucijos idėjas, Nepriklausomybės deklaraciją (1776 m.). Karalius Augustas taip ir sakė, kad mes savąją rengiame pagal JAV konstituciją, tačiau be klaidų, kurių ten yra, ir bandome pritaikyti prie Lenkijos sąlygų. Tie dalykai detaliai ir, tikiuosi, pakankamai įtikinamai išdėstyti mano knygoje.
Dabar dėl mūsų šalyje „uždrausto vaisiaus“ – masonų temos. Masonų yra labai aukšti ir puikūs idealai. Nežinau, kodėl mūsų istorikai apie juos visiškai nerašo, net svarstydami XVIII a. pab. herojiškus ir tragiškus įvykius Lenkijoje ir Lietuvoje. Mano nuomone, tai tas pats, kas rašyti apie Antrąjį pasaulinį karą, neminint Molotovo-Ribbentropo sutarties slaptųjų priedų. Gal mano, kad tai nerimta tema. Gal bijo, kad populiari spauda jau seniai masonų temą pavertė pikantišku skaitalu, intrigavo, esą čia paslaptinga organizacija su siaubingais kėslais ir sąmokslais. Kokia ji paslaptinga, jei kone viską apie ją galima rasti interneto ir pačių masonų ložių svetainėse?
Mums svarbu žinoti, kad toje Konstitucijoje karalius Augustas formulavo vienanarės monarchinės valstybės idealą: dvi tautos – lenkų ir lietuvių – sudarytų tik vieną tautą. O lietuvių delegatų – mūsų vyskupo Juozapo Kosakovskio idealas buvo kitoks: padaryti Lietuvą nepriklausoma atskira tauta. Abu siekiai kirtosi kaip kirvis su akmeniu. Kai priėmė Konstituciją, J.Kosakovskis ir gal dar keliolika žmonių net nėjo į Šv.Jono bažnyčią Varšuvoje, kur visi išėjo iškilmingoms apeigoms su karaliumi priekyje. Tai buvo pirmasis protestas.
Po dviejų dienų seimas priėmė nutarimą, įpareigojantį Konstitucijos priešininkus, kurie kovos ar kalbės prieš Konstituciją, vertinti kaip tautos išdavikus ir skirti mirties bausmę. Žinoma, kad du vyskupai iš Lietuvos – Juozapas Kosakovskis ir Ignotas Masalskis – buvo pakarti Varšuvoje.
Dabar grįžkime prie valdymo „centrų“. Žvelgiant iš Varšuvos „centro“, J.Kosakovskis tikrai buvo Lenkijos išdavikas, nes Konstitucijoje kalbama tik apie Lenkiją. Bet pažiūrėkime iš Vilniaus pozicijų – vyskupas ir rašytojas J.Kosakovskis – ne išdavikas, o tragiškas herojus, nes gynė Lietuvą ir stengėsi išsaugoti jos vardą bei interesus.
– Turbūt žinote, kad šitą jūsų dėstomą istorijos versiją jūsų kritikuojami istorikai vadina basanavičine, esą Lietuva ar po Jogailos vedybų, ar po Liublino unijos amžiams paniro į tamsą ir iškilo tik su tautiniu atgimimu XIX a. pab. Bet ši versija pražiopso tokius faktus, kad LDK tuo tamsos laikotarpiu buvo vienas tolerantiškiausių kraštų Europoje, taip pat dar XVI a. priėmė Europos mastu reikšmingus ir pažangius statutus, ta pati Konstitucija visai nepanaikino Lietuvos, o mėgino modernizuoti Abiejų Tautų Respubliką.
– Pakalbėkime apie tą toleranciją. Pirmiausia – religinė tolerancija. Visa tai ėjo iš Lietuvos. Visu tuo mūsų pagonišku laikotarpiu nuo Mindaugo iki Jogailos Lietuvoje (LDK) buvo ir pravoslavų, ir katalikų bažnyčios, taip pat garsieji Gedimino laiškai, garantuojantys visų tautų ir religijų atstovams lygias teises pagoniškoje Lietuvoje. Ten tos tolerancijos šaknys, kurias, beje, gynė ir J.Basanavičius, visai nemenkindamas krikščionybės idealų. Čia buvo pats moderniausiais (net šios dienos požiūriu!) mūsų įnašas į Abiejų Tautų Respubliką.
O kuo tai baigėsi? Katalikų bažnyčia iš karto ėmė spausti ir pagonis, ir krikščionis pravoslavus. Prisiminkime pirmuosius Lenkijos karaliaus Jogailos įsakus. Jeigu pagonys ar pravoslavai nesikrikštija katalikiškai, bus atimta teisė į žemę, į paveldą, stačiatikis negali vesti katalikės ir t.t. Iš karto dingsta tolerancija. Ir tie keturi šimtai metų buvo būtent katalikybės spaudimas daugiatautei Lietuvai, kurios didžiulė gyventojų dalis buvo ne katalikai.
Teoriškai tai didžiulė daugiatautė ir multireliginė imperija, ir staiga, nuo Jogailos laikų, vienos dalies tikybą imama laikyti menkesne, „neteisinga“, o kitos – aukštesne, „teisinga“. Kur čia tolerancija? Aš čia nematau tolerancijos. Kaip tik ta Lietuvos pagonių valstybės etninio ir religinio tolerantiškumo tradicija buvo palaipsniui niveliuojama ir prarasta.
– Glumina jūsų knygoje nuolat pasirodantis masonų klausimas. Jeigu dar dėl jų įtakos 1791 metų gegužės 3 d. Konstitucijai galima ginčytis, tai, pavyzdžiui, jūsų atrastas „ryšys“ tarp dabartinio ES himno ir masonų atrodo pritemptas ir neįtikinantis.
– O kas neįtikina? Tu parašai pagal masono užsakymą himną masonų ložei, o vėliau jis paskelbiamas Europos Sąjungos himnu. Kas čia neįtikinamo?
– Bet jūs rašote, kad tai ne Ludwigas van Beethovenas buvo masonas, o kad kompozitorius panaudojo vokiečių poeto Friedricho Schillerio žodžius iš jo odės „Džiaugsmui“, kurią poetas parašė bičiulio masono Christiano G.Kornerio paprašytas sukurti giesmę Drezdeno masonų ložei. Kaip tai gali būti susiję su dabartiniu sprendimu panaudoti L.van Beethoveno muziką ES himnui?
- Kas parinko tą himną – ir muziką, ir žodžius? O parinko Paneuropos projekto autorius (R.N.Coudenhove
– Bet jūsų kalbėjimas apie masonus skamba kaip pasaulinis sąmokslas, vos ne – mus valdo slapta jėga.
– Imkime Konstitucijos rengimą. Knygoje rašau, kad Varšuvoje Radvilų rūmuose, masonų ložės Didieji Lenkijos Rytai būstinėje, rinkdavosi tam tikri Seimo nariai, savotiškas Seimo klubas, kuriame maždaug 50 narių priklausė Lenkijos ir Lietuvos masonų ložėms. Ir ką jie ten darė? Jie sutardavo, kaip rengti straipsnius, rinkimus, balsavimą. Vėliau taip ir veikė Seimo salėje bei kuluaruose. Juk Krokuvos istorikai tą Ketverių metų seimą vertina kaip valstybinį perversmą, nes iš 513 seimo narių lemtingame posėdyje dalyvavo tik 182. Balsavimą darė būtent tuo metu, kai delegatai buvo išvažiavę Velykų švęsti. Kad jie nespėtų grįžti ir negalėtų kitaip balsuoti, buvo surengtas balsavimas per vieną dieną. Kai jie grįžo, šaukštai buvo po pietų – Konstitucija priimta.
– Knygoje rašote, kad teko gyventi „prie rusų“, „prie vokiečių“, o dabar – „prie belgų“, turėdamas galvoje Europos Sąjungą ir NATO. Ar išties manote, kad Briuselis yra toks pat „centras“, kaip buvo Maskva?
– Man atrodo, kad jis yra dar stipresnis „centras“. Nes jis nesikiša (ir ačiū Dievui) į vienos ar kitos tautos religiją, pripažįsta tautinių mažumų teises į savo tikybą, palieka kultūros reikalus tvarkytis pačioms tautoms. Tokios palankios ir geros istorinės situacijos mes dar neturėjome nei „prie rusų“, nei „prie lenkų“, nei „prie vokiečių“, ir štai turime, kaip vaizdžiai pasakiau, „prie belgų“.
Pažiūrėkime, kaip iš Lisabonos sutarties dingo visi tradiciniai krikščionybės terminai. Neliko ten net Romos katalikų reikalauto invocatio Dei, šaukimosi Dievo.
Dvasinis ir religinis Europos paveldas, tradicinės europietiškos vertybės neapribojamos ir nesutapatinamos su krikščionybe ir katalikybe.
Liko minėta didžioji tolerancijos tradicija, kad mes pripažįstame visas religijas, visas mažumas. Visi tvarkosi kaip nori. Čia yra tikrasis Europos paveldas, kurio negali ir neturėtų uždengti didingas ir neįkainojamas katalikiškas paveldas.
Tad mes neturime jokio ideologinio spaudimo, kokį, pavyzdžiui, turėjome iš Maskvos. Bet yra ekonominiai svertai, kurie yra žymiai galingesni. Pavyzdžiui, visos finansinės investicijos į Lietuvą. Kaip mes be jų atsistotume ant kojų? Iš kur mes tų pinigų paimtume?
– Iš kur tuomet čia to Briuselio blogis?
– O kodėl manai, kad blogis?
– Jūs teigiate, kad dabar „centras“ yra Briuselis.
– Bet tai ne blogai. Tai kitoks „centras“. Jis palieka patiems tvarkyti etnoso energiją, tikybos, kultūros sritį, o duoda tik prievoles, kurias mes turime atlikti. Ir NATO karuose turime dalyvauti, ir socialiniuose projektuose.
– Tuomet sukonkretinkite, kokia yra dabartinė Lietuvos padėtis tarp tų „centro“ ir „periferijos“ polių.
– Man atrodo, kad Lietuvos padėtis yra nuostabi, nes turime pradinę finansinę milžinišką pagalbą, be to, turime etninės ir kultūrinės veiklos laisvę. Pavojų matau tik pačių mūsų Vilniaus „centro“ vyriausybėje, kiek ji sugebės pasinaudoti tuo, ką mes gavome iš ES.
Bet ar mūsiškiai sugebės pasinaudoti, neaišku. Visa laimė, kad juos kontroliuoja Briuselis. Nes čia dar ne tokio masto būtų kyšininkavimai ir grobimai.
– Bet ar Lietuva išlikusi „periferijoje“?
– Taip, ji yra geopolitinėje „periferijoje“. Kitaip negali būti tokiai mažai valstybei. Tai nulemta gyventojų skaičiaus. Jeigu tu – didžiulė tauta, tai tu – didžiulė jėga, tu – „centras“ ir tvarkai visus kitus. Ar ne kitaip dabar yra su JAV?
Mažos tautos idealas gal ir būtų kaip Airijos ir Islandijos atveju, kai jie viską jau ne pirmas šimtmetis, nepriklausomai nuo jokių didžiųjų geopolitinių „centrų“, sutelkia į savo tautos ugdymą ir kultūrą. Įžymiausi XX a. rašytojai – iš Airijos. Jeigu mes pražiopsosime momentą, nieko nedarysime su tautos švietimu, sveikata ir kultūra, mes prarasime vieną iš didžiausių Lietuvos istorijoje galimybių. Nes nereikia rūpintis karine savisauga, nereikia milžiniškos armijos, nereikia lįsti į baisias skolas.
Tai tarsi knygos pirmame skyriuje aprašyta karaliaus Mindaugo ir jo sūnaus vienuolio Vaišvilko situacija. Tėvas tvarko karinę galią, o sūnus Vaišvilkas atsisako politinės valdžios ir įsteigia vienuolyną, jame įkuria skriptoriumą ir pradeda, kaip esu įsitikinęs, rašyti pirmąjį Lietuvos metraštį. Jis sukuria kultūros centrą, tėvas – jėgos centrą.
– Kaip šiuolaikinėje literatūroje atsispindi dabartinė Lietuvos situacija? Arba, kaip jūs rašote, kokias strategijas tarp polių pasirenka Lietuvos rašytojai?
– Kai mes praradome ideologinį spaudimą iš Maskvos, man atrodo, prasidėjo chaosas, nes rašytojus užgriuvo daugybė buitinių problemų ir aibė kūrybinių galimybių. Nieko tau nedraudžia rašyti, fantastiškos galimybės. Bet pasirodo, kad tai prislėgė.
Antras dalykas, nuo nepriklausomybės atgavimo iki Briuselio kultūra buvo palikta savieigai ir, kaip Marcelijus Martinaitis rašė, rašytojas buvo paliktas „su ubago lazda“. Iš rašymo pragyventi neįmanoma. Ir taip visada buvo. Bet taip pat visad yra buvę visose padoriose valstybėse ir tebėra mecenatai. Antai Amerikoje – universitetai, kurie leidžia poezijos rinktines ir apsakymus. Nueik Amerikoje su poezija pas nepriklausomą, pinigus „darantį“ leidėją, kuris pasakys: „Viso gero, kam tu čia man reikalingas?“.
Pas mus viskas taip ir vyksta – pagal pelno paskaičiavimus. Bet kol kas nėra efektingesnės sistemos, kuri padėtų rašytojams ir kultūros žmonėms išsilaikyti materialiai. Čia ir yra tas dvilypis ekonominis veiksnys, kai tau siūloma daryti, ką nori, mes viską nupirksime, bet iš savo pusės tu taip pat turi parsiduoti ir kūnu, ir siela, kad tave pirktų. Duodama prostitucijos laisvė: mes tave nupirksime, bet turi būti patrauklus, simpatiškas, skaitomas. Jeigu tu toks, mes tave paimsime ir panaudosime. Bet jeigu tu esi nepatrauklus, rašai eilėraščius, liūdną lyriką, tai – gaila, niekuo negalime pavaišinti.
– Vadinasi, Lietuvoje yra rašytojų, kurie parsidavę siela ir kūnu?
– Siela gal ir ne. Bet galima parduoti amatininko įgūdžius. Nežinau, kas yra prostitucija. Ar tai parsidavimas siela, ar tik kūnu. Aš matau, kad atsirado nemažai rašytojų, kurie dirba tam, kad gautų pinigą, kad pragyventų šeima. Aš pažįstų labai daug jaunų rašytojų, kurie man tai atvirai sako.
– Kas tada būtų alternatyva tokiai literatūrai?
– Alternatyva yra mano paskutinis knygos skyrius apie išeiviją. Apie rašytojus, kurie nepriklauso jokiam „centrui“ nei Lietuvoje, nei užsienyje.
– Bet toji egzodo karta beveik išmirė. O naujoji emigrantų karta, jeigu ir rašo, tai tikrai ne aukštąją literatūrą.
– Čia yra liūdniausias dalykas. Dabartinė mūsų emigracija – didžiulis tautinės energijos praradimas. Labai mažai galimybių, kad jie sugrįš, kol čia vietinė valdžia neišmoks ir nesugebės išnaudoti tų visų ES teikiamų galimybių. Kol neatsiras vyriausybės, kurios suvoks, kad viskas gerai, mes tik vykdykime visus tuos stambius geopolitinius uždavinius, bet čia padarykime kultūrinį rojų, niekas negrįš.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą