– Ar prisimenate pačią savo dalyvavimo Sąjūdyje pradžią – kaip sužinojote apie šią iniciatyvą ir nusprendėte prie jos prisijungti?
– Jūs ir daugybė žmonių visiškai neįsivaizduojate: spėliojate, šnekate kažkokius sapnus. Neva kažkas išgirdo ir galvoja: ar man prisijungti, ar neprisijungti? Aš buvau seniai prisijungęs.
Aš dirbau ta kryptimi jau daug anksčiau savo publicistinėje, pedagoginėje, kultūrinėje veikloje. Reiškėsi ne tik mano vieno nuolatinis ir senas noras, kad Lietuva išliktų kitokia, labiau nepriklausoma, nesusovietinta, neišsigimusi. Kad liktų europietiška, kad išlaikytų vieną-kitą lietuvišką tradiciją ir vertybę.
Vienas iš mano pasirinktų uždavinių buvo gaivinti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos vertę ir aktualumą.
Kadangi aš ten buvau, man nereikėjo nieko naujai spręsti. Keitėsi aplinkybės, vėrėsi naujos galimybės – reikėjo eiti ir dalyvauti. Ir Sąjūdis gimė iš daugelio žmonių, kurie taip jautėsi ir tapo dalyviais. Čia buvo pasipriešinimas: savo kultūros gynimas, kartu su kai kada neišvengiamomis duoklėmis diktatūrai ir prisitaikant, bet vis tiek savo ką nors padarant.
Tas amžinas klausimas „kada tu įsijungei į Sąjūdį“ – bemaž beprasmis.
Galiausiai Zigmas Vaišvila pasiūlė įsteigti "Sąjūdžio iniciatyvinę grupę“, kuri vienytų jėgas. Kaip teigė pats Z. Vaišvila: „Toji iniciatyvinė grupė nepretenduos į vadovų vaidmenis. Tai būtų tiesiog pradžia, tad prašom siūlyti kandidatus“.
Į iniciatyvinės grupės sudėtį buvo siūlomi tie žmonės, kurie savo pasisakymais išreiškė asmenines pozicijas bei požiūrį dėl Lietuvos ateities. Už kiekvieną siūlomą kandidatą buvo balsuojama plojimais. Ne visi jų susilaukė tiek, kad galėtų tapti grupės nariu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą