Šį savaitgalį buvo Sąjūdžio 30-metis.
Šios jubiliejinės sukakties proga per minėjimą buvo parodytas ir prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimas.
Neturiu nusistatymų prieš mūsų prezidentę, tačiau kaip žmogus iš „ano laikmečio“ turėčiau pastebėti, kad suglumau.
Aš prezidentės vietoje šia tema turbūt būčiau patylėjęs.
„Kai sakome Sąjūdis, matome Lietuvą prieš tris dešimtis metų. Ji kyla kaip banga, nuo Mokslų akademijos salės, nuo Katederos aikštės ir užlieja kiekvieną širdį. Jei ne Sąjūdis, nebūtų Kovo 11-osios. Tai jis įkvėpė tautą žengti į laisvę antrą kartą per 100 metų. Šiandien mums taip pat reikia drąsos ir susitelkimo. Neleiskime silpninti valstybės nei saviems, nei svetimiems. Nes kova už nepriklausomybę nesibaigia. Brangūs sąjūdiečiai, disidentai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, nepriklausomybės akto signatarai. Jūsų indėlis į valstybės kūrimą yra ir visada bus įrašytas tautos atmintyje“, – savo kalboje sakė D. Grybauskaitė.
Tačiau tautos atmintyje liko įrašyta ir daugiau dalykų.
Taip pat ir tai, kad buriantis Sąjūdžiui, būsimoji šalies vadovė dar dirbo partinėje mokykloje. Šį darbą dar kurį laiką ji tęsė ir Lietuvai paskelbus nepriklausomybę.
Kaip jau sakiau, nieko neketinu smerkti, nes ir pats tuo metu ant kolūkio bačkos sėdėjau, Baltijos kelyje nedalyvavau. Niekas nežinojo, kas bus ateityje, permainos ir senoji sistema baugino.
Nepriklausomybės garsiai reikalauti drįso ne kiekvienas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą