Aldas Mačiulis. Lietuva

Sveiki,

Beveik lygiai prieš 3-jus metus, perskaitęs straipsnį apie leičius, buvau paruošęs komentarą būsimam Gerb. Gedimino Vaišvilos pranešimui Raskilos susirinkime Antakalnyje, kurio tada nespėjau perskaityti. Jame pabandžiau atskleisti savo požiūrį į Lietuvos vardo kilmę, todėl manau, kad vakarykščio susitikimo kontekste, jį bus įdomu perskaityti visiems jame buvusiems dalyviams.

Pagarbiai

Aldas Mačiulis

Laba diena, istorija ir mūsų tautos bei valstybės kilme besidomintys ponios ir ponai. Pasakiau šį kreipinį ir iš karto pagalvojau, o kokių gi dar jų yra. Olandai naudojo van, vokiečiai fon, her, ispanai, prancūzai don, anglai ser. Grįšiu dar prie to, o dabar pasikabinėsiu truputį prie savo žemiečio antakalniečio, o taip pat kolegos tiksliųjų mokslų atstovo, vienodai kaip ir jis kažkur Sapieginės kalvose ar Kalnų parko, Gedimino pilies prieigose pagavusio istorijos mūzos Klejonės virusą, gerbiamo Gedimino Vaišvilos straipsnio apie leičius. 

Ir pradėsiu tai daryti nuo vienos jo lyg ir ironiškos, bet pataikiusios kaip pirštu į dangų minties „O kodėl gi Lietuva nesivadina Nerija, jeigu pro Vilnių teka žymiai didesnė už Lietauką upė Neris“. Vadinosi Lietuva ir Nerija, bent jau pagal tautos, gyvenusios joje pavadinimą turėjo taip vadintis. Kaip visi žinome, Herodotas minėjo skitų kilmės tautą Neurus, kurios gyvenimo vieta galėjo būti dabartinės Baltarusijos, kažkada buvusios LDK dalimi, teritorijoje. Šiose vietose turime Nerį, Narevo upę, Naručio ežerą ir dar daug vietovardžių. XIX a. pabaigos Rusijos istorikė Ragozina savo veikale „Asirijos istorija“ mini seniausio žinomo Asirijos karaliaus Teglat-Pelesaro užrašą kažkur kalnuose prie Vano ežero Turkijoje, kuriame jis giriasi, kad užkariavo Neurų žemes nuo Viduržemio jūros iki Vano ežero. Tų žemių ribos, pasak istorikės, sutapo su Tauro kalnais Turkijoje. Vėlgi, kalnų pavadinimas idealiai sutampa su Tauro kalno pavadinimu Neries slėnyje įsikūriusiame Vilniuje. Jeigu dar prisiminsime, kad Herodotas apie Neurus sakė, kad jie yra burtininkai, kartą į metus pavirstantys į Vilkus, mums nebenuostabūs bus nei Geležinio vilko legenda, nei Vilniaus pavadinimas, kilęs iš sielų ganytojo burtininko Velino vardo. Na, o Marcelinas apibrėžė šiaurines Nerijos ribas, pasakydamas apie tuos pačius neurus, kad jie yra Šiaurėje esančių atšiaurių kalnų kaimynai, tiesiai pataikydamas į Norvegijos kalnus, nes kitokių šiaurėje bent jau mūsų platumose kalnų nėra. Nenuostabūs tada  ir pats Norvegijos pavadinimas, turintis tą pačią Nerijos šaknį, ir apskritai visos Šiaurės, dar žinomos kaip Nord, Norse, pavadinimai.

Šitoje vietoje galime prisiminti Jūratės Statkutės-Rosales hipotezę, kad Jordano „Getikoje“ aprašoma Skandijos sala galėjo vadintis ir Nerijos sala, nes žodžiai Skęsti ir Nerti, iš kurių šaknų susideda salų pavadinimai, yra panašūs, apibūdinant tą patį žemės panirimo į marių gelmes reiškinį. Tik čia norėčiau paprieštarauti gerbiamai Rosales, kad Jordano aprašyta Skandija-Nerija, iš kurios, pasak autoriaus, kaip iš moteriškos gimdos ėjo pasaulio tautos, tikrai ne dabartinė mūsų Kuršių Nerija. Specialiai užsirašiau Jordano Skandijos salos aprašymą: Skandija iš rytų ribojasi su neaprėpiamu įsirėžusiu į Žemės ratą ežeru, iš kurio išteka upė Vaga, kuri kunkuliuodama lyg įsčių pagimdyta veržiasi į Okeaną. Iš Vakarų Skandija apsupta  didžiulės jūros, o iš Šiaurės apgaubta netinkamo plaukiojimams plačiausio Okeano, iš kurio lyg kažkokia išlendanti ranka, susiformavo Germanijos jūra, ištęsta lyg įlanka. Kaip matome rytuose aprašytas didžiulis ežeras skiriasi nuo šiaurėje esančios tarsi ranka įlendančios į sausumą Germanijos (Baltijos) jūros ir jį kai kurie Jordano tyrinėtojai priskiria Kaspijos jūrai, kuri antikiniais laikais kartu su Volgos upe žemėlapiuose buvo vaizduojama susisiekianti su Šiaurės Okeanu. Tokiu atveju salos Skandijos-Nerijos teritorija, beveik sutampanti su vėlesne Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritorija, buvo kaip ir užlieta pasaulinių vandenų ir kodėl tokiu atveju ji negalėjo būti vadinama dar vienu, susijusiu su Skandija bei  Nerija, pavadinimu - Lietuva. Lietuva - tai legendinio tvano užlieta teritorija. Toks pilnai galėtų būti žemiškasis Lietuvos pavadinimo kilmės aiškinimas.

Aišku, yra ir kitas, tai dieviškasis arba mitologinis. Ir čia aš jau prieisiu prie gerbiamo Gedimino minimos Palemono atvykimo legendos. Pasinaudodamas dar Česlovo Gedgaudo atrastu vietovardžių atlietuvinimo principu, pagal kurį beveik visi pasaulio vietovardžiai, vardai, turintys savo šaknyje dvigarsius pa, po, up, ap,  gali būti aiškinami kaip kilę nuo lietuviško žodžio upė, Palemoną paversiu Upelemonu. Atmetęs šio žodžio dalį monas, aiškiai reiškiantį žmogų, gausiu Upelionį, beveik jau ir Apoloną, tai yra mitinę šiaurės vandenų pagimdytą dievybę, kurio motina graikų mitologijoje žinoma (dėmesio!) Letos vardu. Dar vieną legendą turi skandinavai apie kitos dievybės Odino su visa žynių ir diduomenės svita atvykimą iš Uralo priekalnėse buvusio Asgardo, greičiausiai Arkaimo. Kaip rašo Wikipedija, progermaniška tarme Odino vardas buvo Vodanas arba Vodinas, būtent su s galūne, toks nei tai slaviškas nei tai lietuviškas. Bet kokiu atveju slaviška šaknis Vod, reiškianti vandenį, gali leisti mums Odiną pavadinti ir visai lietuviškai Vandoniu arba Vandeniu. Prisiminę kitą pasaulio vandenų dievybę  su sanskritiška vandenį reiškiančia šaknimi Var, į šią kompaniją dar galime įtraukti Varūną arba Varasą, Varulį, Varingį ir panašiai. Neveltui asai Giulviui pagal Snoro Sturlesono jaunesniąją  Edą aiškino, kodėl Odinas turi tiek daug vardų: Tada atsakė Aukštasis asas: Daug reikia turėti žinių, norint suprasti, kodėl Odinas turėjo tiek daug vardų. Bet jeigu jau atsakyti trumpai, tai atsitiko todėl, kad kiek bebūtų tarmių Žemėje, kiekvienai tautai, kalbančiai viena iš jų, reikėjo Odino vardą prisitaikyti pagal save, melstis jam pagal save ir kviesti jį pagal save. Tad jeigu priimtume, kad tiek Palemono atvykimo į Lietuvą mitas, tiek Odino į Skandinaviją, Neriją, Lietuvą plačiąja prasme yra tas pats, galime daryti išvadą, kad iš tiesų kažkuriuo laiku į Lietuvą atkeliavo arijų aukštuomenė su visais žyniais, bet žymiai anksčiau, negu Romos karų su mūsų protėviais laikais, gal tų pačių kovų su Asirijos valstybe laikais. Ta aukštuomenė susitapatino su žemiškąja užlieta, vandeninga teritorija ir jos dvasia, prisiimdama sau atitinkamus pavadinimus. Ji čia sukūrė civilizaciją (Jau minėtas islandas Strulės sūnus savo Heimskringloje, sagoje apie anglingus, rašo: Pasakoja kaip tiesą, kad tada, kai Odinas ir visi jo žyniai atvyko į Šiaurės žemes, jie pradėjo žmones mokyti tų dalykų ir menų, kuriuos žmonės NUO TADA ir dabar moka). Ji tą civilizaciją pradėjo skleisti po pasaulį, upeneigių-finikiniečių, uponių vardu, prekybos pagrindu paėmę gintarą. Čia ypač įdomus Apolono kultas Graikijoje, pagal kurį Apolonas atvykdavo tik vasaromis, o žiemą grįždavo į Šiaurę, lyg ir sakydamas, kad žiemą užšąla visi upių keliai ir su civilizacijos nešimu palaukite brolyčiai. Ta civilizacija užvaldydavo vis naujas teritorijas, pavadindama jas visokiomis Vendijomis-Indijomis, Vandalijomis-Vandalūzijomis-Antalijomis, Vorusijomis-Borusijomis-Britanijomis-Iberijomis-Prūsijomis-Rusijomis, galų gale Varulijomis-Germanijomis, Upolonijomis-Lenkijomis ir, greičiausiai, Lotinijomis, Eladomis, Latakijomis. Juk yra rusų dievas Daždbogas, kurį pilnai galime išversti į Lietuonį, esantį tiek lietuvių, tiek latvių mitologijose. Taip pat galime atkreipti dėmesį į tokias žodžių poras kaip mūsiškis lietus ir angliškasis rain, aiškiai kilęs nuo Varūnos, mūsiškė šventė Rasa, kurią galima sieti ir su Rusijos pavadinimu, angliškai gi ji Litha jau artima  Lietuvos pavadinimui. Lietuvišką vasarą rusai vadina Lieto, o mes atvirkčiai Vasara, Sara, Rasa. Iš tos Saros ir Sarmatija, dar ir dabar rusų meiliai vadinama Rasija Mat arba lietuviškai Rasa Mote. ir t.t.t.t. Taip pat Caro, Saro(Nabuchodonosaras-Babilono karalius, Salmanasaras-Asirijos valdovas) titulas, tiesiai išplaukiantis iš Saros.(Įdomu, kokie karaliai palaidoti Rasų kapinių kalvose, gal ir pats Odinas ten kažkur yra), bei įvairūs bajorų karių pavadinimai – baronai, perai, serai, donai, ponai, gal ir leičiai tame tarpe, vėliau bendroje su lenkais vastybėje pavirtę į šlėktas, susišaukiantys su Odino-Vandonio-Apolono-Varūnos-Lietuonio vardais. Kalbant apie upių pavadinimus, turime svarbiausias jų, skyrusias mus nuo Romos imperijos –Vandoną-Dunojų ir Vareiną-Reiną, taip pat dabartinės Lietuvos upės Neris ir Nemunas, jeigu į jas žiūrėtume kaip į vientįsą vagą, Ptolemėjaus žemėlapyje vadintos Chrono-Kūronio-Varonio upe, taip pat yra Voltava-Prahoje ir Upa Tuloje, nekalbu jau apie miestų pavadinimus – Varulyną-Berlyną, Liuteciją-Paryžių, Parugiją-Prahą bei Rigą, Polocką Baltarusijoje, Poltavą Ukrainoje, Maltos sostinę Valetą  ir t.t. ir t.t.

Tad iš ko išeidami mes turime nagrinėti Lietuvos tiek kaip pavadinimo, tiek kaip valstybės istoriją?  Mano nuomone, tik iš to, kad iš mūsų tiek Lietuvos, tiek su ja susiję kiti pavadinimai, ėjo į kitas šalis, kad mes įtakojome pasauliui jo valstybių ir kultūros kilmę, o ne atvirkščiai. Tuo labiau, kad apie leičius gerbiamo Gedimino nurodytame fakte skaitome, kad tai buvo atvykėliai Romos imperijoje, o tokių atvykėlių po hunų antplūdžio į Sarmatiją Romoje buvo daug ir visi jie su savo pavadinimais, kurių tiek kilmę, tiek reikšmę reikėtų jau nagrinėti atskirai. Gal ir Italijos pavadinimas kilo nuo jų? Nepamirškime, kad jaunieji ATR bajorai šlėktos-leičiai lietuvių lengvieji raiteliai lisovčikai Trisdešimtmečio karo laikais karaliavo nuo Maskvos iki Kilio, ir nuo Vilniaus iki tos pačios Romos. Beveik visose kariuomenėse išlikęs karinis laipsnis leitenantas. Tai gal Lietuvos gyventojas lietuvis-leitis tiesiog buvo virtęs kario, kariūno, varonio, variago, herulo sinonimu?

Aišku, yra labai stiprus psichologinis barjeras, nepriimantis tokios civilizacijų tekmės krypties, tai įsivaizdavimas, kad Romos civilizacija su senoviniais savo Koliziejais, Graikijos civilizacija su Akropoliais, tai ne Lietuvėlė, kur mūras, pasak Gudaičio ir Bumblausko atsirado tik Gedimino laikais arba tik prieš kokius 600 metų. Ir čia jau mes susidūriame ne tik su civilizacijos krypčių, kas iš kur ėjo, problema, bet ir su epochų sumaišymo problema. O kas sakė, kad Vilnius jaunas miestas? Pavaikščiokite po senamiestį, netgi po naujamiestį, turiu omeny Gedimino pr., Basanavičiaus gatvę, Vilniaus, Kalinausko gatves. Ir pamatykite, kaip susėdę pastatai į žemę, kiek juose matosi pusrūsių, Kalinausko gatvėje, pavyzdžiui, vieno pastato gale, kuris kalno papėdėje yra pusrūsiai, o kylant į kalną, jis visas gražiai palindęs po žeme, Basanavičiaus gatvės kampe su Mindaugo g. esantis skverelio aptvaras su bokštais Basanavičiaus gatvėje kokių trijų metrų aukščio, o Mindaugo gatvėje tik bokšteliai kyšo iš po žemių, už Kotrynos bažnyčios esantys pastatai apskritai atrodo lyg atkasti iš po žemių. Sakykite, kaip galėjo per 600 metų susidaryti tokios žemių sąnašos. Ir svarbiausia tolygiai per visą miestą. Dar 1977 dalyvaudamas archeologiniuose kasinėjimuose prie Arsenalo mačiau atkastą 7-nių metrų gylyje esantį akmeninį grindinį, o ir pačiame Arsenale, į kurį įėjimas žemiau šaligatvio lygio, viduje dar visas aukštas po žeme. Juk žemėmis nelyja, netikiu, kad ir žmonės būtų tiek teršę aplink save, kad užsikastų. Vienintelė to priežastis galėjo būti tik kataklizmiškai patvinusios Neris su Vilnele. Atsistokite ant Tauro kalno ir pažiūrėkite į plytinti Neries slėnį. Nesunkiai galima įsivaizduoti stichijos mąstą, apsėmusį visą miestą ir, be abejo, griovusį šlaitus, nešusį žemes ant pastatų. O gal Vilnius stovėjo dar prieštvaniniais laikais? O kada tada toks tvanas buvo? Ir kodėl sename Ptolemėjaus Sarmatijos žemėlapyje prie mano jau minėtos Kūronio upės dabartinio Vilniaus vietoje pažymėtas miestas Sarum, su saro-valdovo šaknimi savo pavadinime? Daug klausimų mūsų istorijoje ir dar daug jų be atsakymų...Bet ačiū, kad jūs, Gediminai ir jūs, gerbiami šio susitikimo dalyviai, tuo domitės ir bandote juos rasti. Ačiū už dėmesį.

 

Aldas Mačiulis, 2015.09.15