„Šaukiu Aš Tautą"

„Visuomeninis judėjimas – kodėl gi ne? Tikrai neatmesčiau tokios galimybės. Dar prieš metus esu sakęs, kad Lietuvoje turėtų atsirasti institucija arba visuomeninė organizacija, jungianti blaiviai mąstančius, pilietiškus žmones Tautos išlikimo labui. Naujasis visuomeninis judėjimas vadinsis „Šaukiu aš tautą“ (su aliuzija į Vytauto Kernagio dainą pagal poeto Bernardo Brazdžionio eiles, pavadinimas rezervuotas balandžio pabaigoje). Judėjime bus laukiami visi žmonės, visų politinių partijų nariai, pritariantys idėjai: „Tauta – Lietuva – nacionalinė valstybė“, - išskirtiniame interviu LL teigia Europos Parlamento narys, Prezidentas Rolandas PAKSAS

Raseinių arešto namai pastatyti 1930 metais pagal įdomų vokiečių architektų projektą.

Nuo 1932 metų čia buvo kalinami politiniai kaliniai, kurių buvo jau ne tiek mažai. Nutarta nedidelį buvusį objektą išplėsti iki trijų aukštų didžiulio priestato. Taip, kad visų trijų aukštų durys turėtų matytis iš pirmojo aukšto.

Raseinių arešto namų specifika išsiskyrė iš kitų Lietuvos arešto namų. 1932 metais čia vyko nepilnamečių, dažniausiai komunistinių pažiūrų, kalinimas iš visos Lietuvos. Jauni politiniai kaliniai kalinti už dalyvavimą nelegalioje komunistinėje veikloje.

Iki 1940 metų birželio 20 dienos čia buvo kalinami komunistinių pažiūrų jaunuoliai. Išlikusiuose nuotraukose matyti, kad prasidėjus sovietinei okupacijai ir valdžiai atėjus, kaliniai išleidžiami iš kalėjimo. Čia jie surengė vakarėlį, netgi darėsi prie kalėjimo tuometinius „selfius“.

Pasakojimai – gana šiurpūs, kaip byla – taip istorija. Kiekviena unikali, nors visus vienija tarsi tas pats likimas, tačiau kiekvienas turėjo savo istoriją“, – sakė muziejuje ekskursiją vedanti Loreta Kordušienė.

Štai vienas gimnazistas kalėjime atsirado todėl, kad savo draugų rate paskaitė Bernardo Brazdžionio eilėraštį „Šaukiu aš tautą“. „Kažkas išskundė, kažkas jį patalpino į kalėjimą ir jis gavo dešimt metų lagerio, o paskui tremties.

ŠAUKIU AŠ TAUTĄ

B.Brazdžionis

Šaukiu aš tautą, GPU užguitą

ir blaškomą it rudenio lapus,

į nauja vieškelį, į nauja buitį,

kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs.

Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio

ir gyva širdį prie gyvos širdies,

kad tamsiame vidurnakty nežuvę

pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt.

Iš sutemų, iš prieblandų išeikit,

uždekit nauja ugnį širdyse,

vergams palikit vargo naktį klaikią! –

šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.

Šaukiu aš tautą, žemės pėdoj gyvą

ir vyturėlio rytmečio maldoj

ir žydinčią, kaip žydinčių alyvų

papyvesio sodybose žiedai.

Šaukiu pavasario pilkų vagų artoją –

tegu lig saulės kyla jo daina!

Tegu laukai, tegu miškai kartoja:

Gana tulžies, gana mirties, gana!..

Šaukiu aš darbo rankų milijonus

įsupt naujam darbymečiui varpus,

į naujo džiaugsmo klėtis, naujo darbo kluonus,

ne kalinio namus, ne liūnus, ne kapus.

Šaukiu vardu aš jūsų vargo žemės,

balsu piliakalnių, ir pievų, ir miškų –

nekeršykit, kad karštos kraujo dėmės

nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų.

Šaukiu iš amžių: ateities nevertas,

kas dabarties nedrįso tautai nešt,

kas posūnių žaizdas širdy atvertas

išdegino liepsna veidmainiškos ugnies.

Šaukiu balsu tėvų dievų ramovės

ir jūsų krikšto atgaila šviesia:

stovėkit amžiais čia tvirti, kaip saulė stovi! –

šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.