„Mano protėvių kartų kartos gyveno šioje žemėje. Senoji mano senelių ir tėvų sodyba buvo kitame kaimo gale, prie pat dabartinės Lietuvos – Lenkijos sienos. Tačiau 1947 m., Stalino įsakymu stiprinant „geležinę uždangą“, pačiame tuometinės Sovietų Sąjungos pasienyje gyvenusiems mano seneliams buvo liepta per 24 valandas išsinešdinti iš savo namų. Mūsų šeima ne vienerius metus klajojo, glaudėsi pas žmones, kol galiausiai kitame Kybartų kaimo gale, šioje vietoje, susirentė namuką“, – pasakoja Donatas.
Griuvus Sovietų sąjungai, o kartu su ja – ir „geležinei uždangai“, Donatas aplankė senosios sodybos vietą. Ten dar rado plytų, kurių ne vieną tūkstantį senelis buvo atsivežęs, ketindamas statyti naują namą. Kelias tokias plytas Donatas parsinešė į savo kuriamą muziejų, lyg okupantų sudaužytų lūkesčių simbolį.
„Mano vaikų vardai taip pat neatsitiktiniai. Šarūnas kilęs nuo jotvingiško žodžio „šarioti“ – „siausti, dūkti“ (vardas labai atitinka sūnaus būdą), o Milda – nuo žodžio „mildat“ – „mylėti“, – paaiškina Donatas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą