Tiesos.lt redakcija 2018 m. sausio 13 d. 18:00
Šiandien Lietuva iškilimingai minėjo Laisvės gynėjų dieną – 27 kartą prisiminė 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius, kai prieš drąsą liudyti Tiesą pasijuto bejėgė ir atrodžiusi nepalyginamai galingesnė melo imperija.
Per iškilmingą Seimo minėjimą buvo prisiminti ir tą naktį žuvę ar vėliau nuo sužeidimų mirę Laisvės gynėjai: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vytautas Koncevičius ir Stasys Mačiulskas.
Įvyko ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija – 2017-ųjų Laisvės premija buvo įteikta s. Nijolei Sadūnaitei, visą gyvenimą skyrusiai Dievui ir Tiesai, nenuilstamai kovojusiai už Lietuvos laisvę ir laisvą žmogų Lietuvoje.
Gavusi apdovanojimą 2017-ųjų Laisvės premijos laureatė, laisvės gynėja ir politinė kalinė Nijolė Sadūnaitė iš istorinės Seimo tribūnos prisipažino: jos kova už laisvę tęsiasi. „Buvau tiesos pusėje slogiais okupacijos metais, ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje tiesos pusėje. Siekdama tiesos ir teisingumo kovoju už laisvę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės“, – sakė vienuolė.
Pasakiusi ne vieną Lietuvą įkvėpusią, istorinius lūžius ženklinusią kalbą N. Sadūnaitė ir šįkart ištarė tai, ką kiti nutyli, tai, ko nedrįsta pasakyti net tie, kurie turi pareigą ginti tiesą ir teisingumą.
Skelbiame visą s. Nijolės Sadūnaitės kalbą.
– – –
Garbė Jėzui Kristui.
[Salė atsako] Per amžius.
Kai Dievas su mumis, kas prieš mus?
Aš susirašiau, sklerozė paskutinėj stadijoj [šypsosi]. Kad nenuklysčiau.
Pirmiausia labai nuoširdžiai dėkoju visiems, visiems visiems čia susirinkusiems, visi be galo garbingi žmonės, už parodytą dėmesį, už man labai brangų įvertinimą.
Buvau tiesos pusėje slogiais sovietmečio okupacijos metais, ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje tiesos pusėje. Siekdama tiesos ir teisingumo, žiūrėkit, matau be akinių [linksmai nusijuokia ir užsideda akinius] taip kovoju už laisvę – laisvę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės.
Dievas yra tiesa, Dievas yra tiesa ir tiesa mus išlaisvina. Norėčiau čia iš Evangelijos vieną mažą straipsnelį, nes tai yra Dievo žodis [prieš atsiversdama Evangeliją pagarbiai ją pabučiuoja], kuris stiprino tūkstančius, tūkstančius partizanų, Sibire esančių, tikrai Dievas buvo mūsų jėga, stiprybė, džiaugsmas.
Čia švento Jono Evangelija (3, 19–21): kas „[...] netiki viengimio Dievo sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų jo darbai, atlikti Dieve“.
Citatą baigiu [užversdama evangeliją ją ir vėl pabučiuoja].
Daug skaudulių ir neteisybės matau šiandieninėje Lietuvoje. Prašau man atleisti, kad čia mums visiems taip brangią dieną dabar su jumis pasidalinsiu ne džiaugsmais, o tuo, kas man neduoda ramybės, neleidžia visa širdimi džiaugtis Lietuvos laisve.
Tikriausiai nujaučiate, kad kalbėsiu apie tragišką laisvoje Lietuvoje gimusios Deimantės Kedytės likimą, kuriame kaip vandens lašelyje atsispindi Lietuvos teisingumo situacija, deja, labai liūdna situacija.
Niekada neužmiršiu šiurpaus 2012 metų gegužės septynioliktosios ryto, kai valstybės vardu, dalyvaujant dviem šimtam keturiasdešimt ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų, iš gimtųjų namų, kur užaugo, buvo išnešta klykianti, laužomom kojom, tuomet aštuonerių metukų Deimantė Kedytė, o atėję sergėti nuo pražūties vien Lietuvos himnu ir malda apsiginklavę žmonės, kaip sausio 13-ą mes čia prie Seimo, pažeminti, suluošinti, o dabar jau ir nuteisti. Ir dar teisiami.
Be galo gerbiama moteris, Laima Bloznelytė Plešnienė, apie kurią čia Seime amžinatilsį Algirdas Patackas su priesaika pasakė: „Garbės žodis. Aš ją pažįstu penkiasdešimt metų. Geresnio, kilnesnio, doresnio žmogaus savo gyvenime nesutikau. Sušaudyk, ji nemeluos“.
Ir ją iki šiol tampo po teismus. Iš universiteto išėjo. Ji onkologė, ji tūkstančiams žmonių padėjo gyvybę išgelbėti, pagelbėjo ligoje, ją kviečia Prancūzija, kviečia Anglija, konsultuojasi. Augina septynis vaikus. Jos tėvelis buvo politinis kalinys, sąžinės kalinys Magadane 15 metų. Per teismus buvo globojamas, metus sirgo ir mirė. Mamytė devyniasdešimt metų, buvus irgi gydytoja.
Ir vat tuose teismuose aš dalyvauju. Ir, žinot, taip Laima teisme man šimtaprocentiniai primena Kristų pas Pilotą. Bet labai skaudu, kad teismuose penki šeši, daugiausia dvylika žmonių.
Kodėl mes tokie abejingi? Kodėl mes tokie abejingi kito skausmui? [giliai skausmingai atsidūsta]
Tie žmonės tikrai patys pilietiškiausi, tie, kurie kaip sausio 13-ą, stovėjo plikomis rankomis prieš okupanto tankus, ir dabar vat jie bandė apginti tą nekaltą kūdikį, kada net ir prokuroras pasakė, jo nuosprendis buvo toks: mergaitė už rankytės su Stankūnaite išeina iš jos gimtųjų namų.
Visi matė, kaip jie lauždami kojom išnešė.
Gerbiama Prezidentė [atsigręžė į tribūną, kur sėdi D. Grybauskaitė] pažadėjo ištirti, ar iš tikrųjų buvo smurtas prieš ją panaudotas.
Man atrodo, kad atsakymo nebuvo [ir vėl atsigręžia į tribūną]. Deja [skaudus atodūsis].
Taip valstybės vardu įvykdyta liudininkės pašalinimo operacija, Deimantės kaip liudininkės prieš prievartautojus, pavadinta vaiko grąžinimu motinai, tokiu būdu neišsprendus baudžiamosios bylos prievartos auka buvo atiduota asmenims, prieš kuriuos ji liudijo.
Ir teismuose visi įrodymai, keturios komisijos pripažino: buvo vaikas tvirkintas, nemeluoja, nefantazuoja. Trijų keturių metų mergaitė negali fantazuoti, nemokės papasakoti to, ko ji išgyveno daugelį kartų, ne vienkartiniai. Po šio mane labai sukrėtusio brutalaus neteisybės akto, kuriame dalyvavo dešimt kartų daugiau ginkluotų pareigūnų negu neutralizuojant teroristą Bin Ladeną – 240, o ten 20 tebuvo.
Visuomenė mergaitės daugiau nematėme. Juk net nuteistiesiems iki gyvos galvos galima matytis su artimaisiais, bet Deimantėlei ir jos seneliams tokia teisė nesuteikta.
Ne vieną kartą lankiau Deimantėlę jos gimtuose namuose Garliavoje. Kalbėjausi, meldžiausi kartu su ja, kartu su minia mes, gegužinės pamaldos vykdavo vakarais. Ir ji prie manęs prisiglaudus be špargės giedodavo Marijos litaniją.
Todėl galiu atsakingai paliudyti, kad mergaitė čia jautėsi saugi ir laiminga, mylėjo savo senelius ir tetą Neringą, ir pati buvo be galo mylima, prižiūrėta, guvi, bendraujanti, turėjo didelį būrį bendraujančių draugų, pusseserių, su kuriom žaidė klasę, dūdavo fleituke ir taip toliau, vienu žodžiu vaikas buvo be galo guvus, labai gražiai fotografavo…
Jai buvo aštuoni metai. Kas atsitiko Deimantei, iki šiol nežinome. Jau beveik šešeri metai, kai jos niekas iš anksčiau pažinojusių, su ja bendravusių, nematė ir negirdėjo.
Tiesa, iš karto po pat mergaitės pagrobimo viešojoje erdvėje pasirodė filmukas, kurį ir aš mačiau, kuriame kažkokiomis medžiagomis apsvaiginta mergaitė, žiūrėdama į savo rankytes, stebisi ir klausia greičiausiai šalia esančios mamos: „Kodėl pas mane aštuonios rankytės?“ Galvytė nesilaiko, seilės bėga.
Kiek vėliau „Lietuvos rytas“, tarp kitko išvadinęs mane terorizmo garbintoja, už tai, kad kartu su kitais pilietiškais Lietuvos šviesuoliais gyniau valstybėj daugelį metų persekiotą kitą Lietuvos kankinę, vėliau Aukščiausiojo Teismo visiškai išteisintą Eglę Kusaitę, ėmė spausdinti suklastotas Deimantės nuotraukas, taip siekiant suklaidinti tiesiogiai Deimantėlės nemačiusią ir nepažinojusią visuomenės dalį, kad, atseit, mergaitė sveika ir žvali.
Iki šiol joks pareigūnas, taip pat ir mergaitės paėmimą organizavęs tuometinis policijos generalinis komisaras, o nūnai Premjeras, čia sėdintis, neprisiėmė atsakomybės už valstybės neva saugomą, o iš tiesų tai visiškai izoliuotą mergaitę, kuri šiuo metu jau galėtų ir interneto erdvėje bendrauti. Deja, internetas tyli.
Visus tuos penkerius su puse metų nuo mergaitės pagrobimo iki dabar jos likimu susirūpinę piliečiai žadino visuomenę ir reikalavo iš valdžios pareigūnų bei institucijų „Tie-SOS!“ apie Deimantės likimą. Pirmą pusmetį rinkdavomės kasdien, vėliau, kelis metus paeiliui – kartą per savaitę, dar vėliau, iki dabar – kiekvieno mėnesio septynioliktą dieną su didžiuliais užrašais „Tie-SOS!“, su plakatais. Renkasi, piketuoja prie Prezidentūros, prie savivaldybių ir kitų valdžios įstaigų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, tačiau viskas veltui. Atsakingi pareigūnai niekaip į tai nereaguoja, atsirašinėja arba tyli, kaip ir laisva save vadinanti didžioji žiniasklaida.
Šios analogų Lietuvos istorijoje neturinčios daugiametės pilietinės akcijos atžvilgiu yra vykdoma totali informacinė blokada. Apie ją sutartinai metų metus nieko nerašo didžioji žiniasklaida, nerodo nei viena televizija, tyli radijas. Nu, tada, kai mes demonstracijoj prašom „Tie-SOS!“ ir kur Deimantė.
Tad noriu jūsų paklausti: kas čia? Ar tai ta laisvė, dėl kurios mes negailėdami gyvybės aukojomės 1991 metų sausio 13-ą? Bet nesunkiai perskaitysime įtakingų žurnalistų, niekada nemačiusių mergaičių, nebuvusių Garliavoj, nepakalbinusių nei jos, nei jos, nei jos artimųjų, piktus neišmanymo ir neapykantos pritvinkusius postringavimus apie violetinį rūką, temdantį akis, ir apie tai, kaip Laisvės premija pateko į Garliavos patvorius.
Jai, sako, reikėjo, kriminalinę bylą, į kalėjimą – tą Sadūnaitę. Jai premiją? Siaubas. Toks vilkas, dar [...]. Mes kovojam prieš Lietuvos nepriklausomybę, mes perversmą ruošiam. Na, įtarimas, su džiaugsmu, bet tik už laisvą Lietuvą.
Naudojuosi proga, kadangi mane girdi jos Ekscelencija Prezidentė, daug garbių Seimo, Vyriausybės narių, teisėsaugos atstovų. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį ir priminti, kad Lietuva yra ratifikavusi tarptautinę konvenciją dėl asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo.
Šios konvencijos pačiame pirmame straipsnyje sakoma, cituoju: „Pirma [o, yra vanduo, ačiū, oi atsiprašau]: niekas neturi tapti priverstinio dingimo auka; antra: jokios išimtinės aplinkybės, net jei tai būtų karo padėtis ar karo grėsmė, vidaus politinis nestabilumas ar bet kokia kitokia nepaprastoji padėtis, negali pateisinti priverstinio dingimo“.
Todėl klausiu jūsų. Ar Deimantės Kedytės likimas nėra priverstinis dingimas? Ar negalima laikyti mergaitę priverstinai dingusia, jei ją viešai ir brutaliai paėmę valstybės pareigūnai ir apie ją jau penkerius su puse metų visuomenė neturi absoliučiai jokių žinių? Ar tas net nežinia kur esantis asmuo, Deimantė Kedytė, yra gyva?
Atsakykite, prašau. Ar Lietuva laikėsi, nepažeidė šios tarptautinės konvencijos? Jei taip, tai kas rūpinasi ir gali atsakyti, ar Deimantė Kedytė nėra pradanginta?
Baigiu, paskutinis puslapis. O, geras Dieve.
Šiandieną, sausio 13-ą, Laisvės gynėjų ir Laisvės premijos įteikimo dieną, man nėra nieko svarbiau, kaip sužinoti atsakymą į ne vienerius metus mano širdį, ir ne tik mano širdį, draskantį neatsakytą ir nuo visuomenės visomis valstybės išgalėmis slepiamą klausimą.
Todėl stovėdama šioje aukštoje Seimo tribūnoje pirmą kartą ir paskutinį gyvenime, tiesiogiai kreipiuosi į jus, pirmuosius valstybės asmenis. Ponia Prezidente, Pone Premjere, [už mano nugaros] Pone Seimo Pirmininke, ir prašau jūsų iki vasario 16-os, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo dienos, man ir visuomenei viešai asmeniškai atsakyti bei pateikti neginčijamus įrodymus, kad mūsų visų taip labai mylėta ir daug mėnesių sergėta Deimantė Kedytė, kuriai už mėnesio, vasario 19-ą, sukaks 14 metų, yra gyva ir sveika.
O jei ji jūsų valia ir valstybės vardu 2012 m. gegužės septynioliktą dieną atplėšta nuo artimųjų ir apsiimta saugoti… Saugok Viešpatie, net liežuvis neapsiverčia tai ištarti, galimai yra mirusi, nužudyta, prašau tai nedelsiant viešai pripažinti ir prisiimti atsakomybę, bet svarbiausia, jei tai nėra vien iš nežinios kilę besisielojančių žmonių įtarimai, ir tokia baisi nelaimė iš tikrųjų atsitiko, pasakyti, kur yra mergaitės kapelis.
Kad mes galėtume visi ją mylėjusieji, kartu su Deimantėlės seneliais, iki šiol persekiojamais, po devynias bylas, kitais artimaisiais, mergaitės užtarėjais ir laisvės bendraminčiais aplankyti, padėti gėlių, nusilenkti, kartu pasimelsti, apraudoti ir atsiprašyti, kad nesugebėjome tavęs, Deimantėle, išsaugoti.
Dieve, mums atleisk.
Ir baigdama savo kalbą su didžiule širdgėla privalau jums atvirai prisipažinti: nežinau, kaip jūs visi, kurie mane girdite, tačiau aš, negavusi sąžiningo atsakymo į šį klausimą, tikrai negalėsiu džiaugtis Lietuvos šimtmečio sukaktimi ir jos švęsti.
Prašau man atleisti.
Savo nekaltų žmonių aimanoms ir kančioms akla valstybė ir visuomenė, apsimetanti, kad nematė vaiko ašarų, negirdėjo jo klyksmo, švenčianti ir šokanti ant savo pačios suluošintų ir pražudytų vaikų kapų, neturi ateities.
Dieve, mums atleisk.
Baigti noriu gerbiamo kunigo Grigo, Roberto Grigo eilėmis „Mergaitės ašara“. Jis ten beveik kasdien būdavo kartu su kitais šešiais kunigais kentėjusiais. Jis tą parašė jau tris mėnesius po pagrobimo mergaitės.
Aš padėjau
Ant svarstyklių
Mažos Deimantės mažą ašarą –
Ir prezidentės aptakius kalbėjimus –
Nusvėrė ašara kaip usnies pūką juos.
Ir aš padėjau
Ant svarstyklių
Mažos mergaitės nevilties riksmą –
Ir seimo, teisdarių, ir paragrafų užkalbėjimus –
Nusvėrė ašara kaip pelenus, išsklaidė vėjuose.
Ir aš padėjau
Ant svarstyklių
Mažo vaiko bejėgystę, išgąstį ir siaubą –
Taip pat Olimpo sportininkų auksus, sidabrus ir bronzas –
Ir tyro vaiko nuoskauda atsvėrė juos kaip dulkes.
Mergaitės ašaroje buvo Lietuva.
O kalbose, teismuose ir saliutuose –
Tiktai išdavęs vaiką NIEKAS. Tuštuma.
Amen, Aleliuja. Dieve, būk mums gailestingas.
Dievas mus myli, laukia mūsų, už mus mirė ant kryžiaus, tapęs žmogumi, ir pasufleravo, iš ko mes būsime amžinybėje teisiami, tikintys ir netikintys, nesvarbu iš kokios rasės: „Buvau alkanas – pamaitinai, buvau nuogas – aprengei, buvau ištroškęs – pagirdei, buvau ligonis – aplankei, buvau pakeleivis – priėmei, buvau kalinys – atėjai, ištiesei ranką. Ateik į amžiną džiaugsmą“. Sakau: „Viešpatie, aš tavęs nepažįstu“. „O tada, kada tu ištiesei ranką tam mažiausiam, nepažįstamam, kuris į tave kreipėsi, tu padėjai man. Ir atvirkščiai. Nepadėjai – eik šalin nuo manęs į amžiną kančią kartu su velniu ir jo angelais“.
Dieve, saugok, kad nei vienas ten nenueitume. Duok, Dieve, kad visi būtume danguje ir šlovintumėm už jo begalinį gailestingumą.
Ačiū ir dovanokit, aš atrodo, smarkiai savo ilgu liežuviu prasikaltau.
Ačiū jums.
– – –
Prezidentės atsakymą N. Sadūnaitė išgirdo netrukus – tiesa, pašnibždėtą į ausį. Eidama pro šalį D. Grybauskaitė stabtelėjo paspausti rankos ir buvo šios seseriškai apkabinta. Sekundę pasvarsčiusi sesuo Nijolė grįžo į tribūną, kad paskelbtų, ką jai pasakė jau antrą kadenciją įpusėjusi prezidentė...
Akivaizdžiai sukrėsta prezidentės prisipažinimo, kad ji niekada nežinojusi ir nežinanti, kur yra Deimantė Kedytė, Nijolė Sadūnaitė dar spėjo sugrįžti į Seimo tribūną ir užduoti esminį klausimą: „Tai kas šioje valstybėje žino, kur yra Deimantė Kedytė?“.
Ką dar sakė Laisvės premijos laureatė, tiek kartų tildyta ir niekinta sovietmečiu, išgirsti nebebuvo galima: Seimo operatoriai išjungė garsą.
Pastaba. Nijolės Sadūnaitės kalba prasideda 47-tą įrašo minutę.
Algimantas Zolubas, www.alkas.lt
Sausio 12 d. Seimo Kovo 11-osios Akto salėje posėdžiavo Visuomeninė taryba prie Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės komisijos ir kitos visuomeninės organizacijos per amžius kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę įamžinimo reikalu.
Po posėdžio buvo surengta iškilminga eisena su deglais ir nužudytų, nukankintų sovietmečiu Lietuvos generolų, dvasininkų, valstybės vadovų, partizanų, laisvės kovotojų paveikslais ir Laisvės kovų bei kančių šventenybėmis kapsulėje nuo Seimo į Lukiškių aikštę. Eisenos tikslas – steigti Lukiškių aikštėje kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę memorialą.
Kapsulė su šventenybėmis buvo nuleista į kuriamo memorialo – „Šimtmečio žiedo“ centre esančią ertmę. Greta jos buvo nuleista antra kapsulė su palydimuoju raštu, kapsulės įterpimo aktu ir šventenybių sąrašu.
Kunigas Aušvydas Belickas kapsules su šventenybėmis ir dokumentais pašventino.
Tris dešimtmečius istorinę atmintį įamžinti laukusi, Lukiškių aikštė visuomenės pastangų dėka sulaukė memorialo širdies – šventų relikvijų, suteikiančių aikštei naują, atminties ir pagarbos per visus amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę prasmę.
Skelbiame Lukiškių aikštėje įamžintų raštų turinį bei šventenybių sąrašą:
Tris dešimtmečius istorinę atmintį įamžinti laukusi, Lukiškių aikštė visuomenės pastangų dėka sulaukė memorialo širdies – šventų relikvijų, suteikiančių aikštei naują, atminties ir pagarbos per visus amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę prasmę.
Skelbiame Lukiškių aikštėje įamžintų raštų turinį bei šventenybių sąrašą:
PALYDIMASIS RAŠTAS
2018-01-12
Priglausk prie Savęs, Aukščiausias, Lietuvos Laisvės kovotojus Amžinojoje tėvynėje, apsaugok šalį, už kurią jie gyvybes aukojo.
Dievas tepriima jų auką ir tepaverčia laisvos ir kilnios ateities laidu būsimosioms Lietuvos kartoms.
Šis laisvę mylinčių žmonių ir reikšmingų įvykių atminimo liudijimas teprimena ir tebyloja esamoms ir būsimoms kartoms apie sudėtas aukas ant MEILĖS ir LAISVĖS Lietuvai aukuro.
Ši kovų relikvijų buveinė tebūna gyvųjų susikaupimo, maldos ir pagarbos atminimui vieta.
Čia įsikūnijo partizanės Dianos Glemžaitės žodžiai:
O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės,
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.
Pasirašė: Visuomeninės tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės komisijos pirmininkas Gvidas Rutkauskas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Vidmantas Samys, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio pirmininkas Giedrius Gataveckas, Lietuvos nepriklausomybės gynimo Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkas Antanas Burokas, Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Vidmantas Žilius, Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas Aušvydas Belickas.
AKTAS
Vilnius, 2018-01-12
Mes, žemiau pasirašę Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių tarybos pirmininkas Vidmantas Samys, Nepriklausomybės Gynėjų Sąjungos pirmininkas Arnoldas Kulikauskis ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, 2018 m. sausio 12 d. po Laisvės gynėjų susitikimo Lietuvos Respublikos Seime Kovo 11-sios Akto salėje, organizavome iškilmingą eiseną su fakelais ir nužudytų, nukankintų sovietmečiu mūsų generolų, dvasininkų, valstybės vadovų, partizanų, laisvės kovotojų portretais ir Laisvės kovų bei kančių relikvijomis kapsulėje nuo LR Seimo į Lukiškių aikštę.
Kapsulė su relikvijomis buvo nuleista į formuojamo memorialo – „Šimtmečio žiedo“ centre esančią ertmę. Greta jos buvo nuleista antra kapsulė su palydimuoju raštu ir relikvijų sąrašu. Kunigas Aušvydas Belickas kapsules su relikvijomis ir dokumentais pašventino.
Pasirašė Vidmantas Samys, Arnoldas Kulikauskis, Jonas Burokas
Relikvijų Lukiškių aikštės memorialui
SĄRAŠAS
Tris dešimtmečius istorinę atmintį įamžinti laukusi, LUKIŠKIŲ AIKŠTĖ VISUOMENĖS PASTANGŲ DĖKA SULAUKĖ MEMORIALO ŠIRDIES – ŠVENTŲ RELIKVIJŲ, SUTEIKIANČIŲ AIKŠTEI NAUJĄ, ATMINTIES IR PAGARBOS PER VISUS AMŽIUS KOVOJUSIEMS IR ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ PRASMĘ.
Žemė iš Saulės mūšio lauko, įvykusio 1236 m. rugsėjo 22 d.
Žemė iš Žalgirio mūšio lauko, įvykusio1410 m. liepos 15 d.
Žemė, kryželiai ir rožančiai paimti nuo Kryžių kalno.
Žemė iš 1830–31 m. Panerių mūšio sukilimo lauko vietos
Žemė iš 1863 m. Lukiškių aikštėje nužudytų sukilėlių kapavietės Gedimino kalne.
Žemė iš 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovų nežinomo kario kapo (Naujųjų Rasų kapinės).
Žemė ir relikvijos iš 1941 m. birželio sukilėlių kapų.
Žemė iš 1941 m. birželio 24–25 d. Rainių miškelio kur žiauriai buvo nukankinti 76 lietuvių tautos patriotai.
Žemė iš Širvintų – Giedraičių mūšio prie Motiejūnų kaimo, Širvintų rajonas.
Žemė iš Nepriklausomybės karių, nežinomo kareivių kapo Musninkų kapinėse.
Žemė iš Aukštųjų Panerių vietinės rinktinės karių kapų memorialo. Sušaudyti 1944 gegužės 15–17 d.
Žemė iš 1944 m. spalio 7 d. įvykusių kautynių Sedos apylinkėse su sovietine kariuomene ir du šoviniai iš mūšio vietos.
Žemė iš Šlynakiemio, Punsko valsč., Jurgio Krisčiūno-Rimvydo ir Vytauto Prabulio-Žaibo žūties vietos.
Žemė iš Tuskulėnų parko masinės žudynių kapavietės.
Žemė iš 18 Lietuvos partizanų žūties vietos ties Klaibūnų kaimu. Partizanai žuvo mūšyje 1945 m. vasario 9 d.
Žemė iš Kalniškių miško, Simno valsč. vykusio didžiausio Lietuvos partizanų mūšio su sovietų kariuomenė vykusio 1945 m. gegužės 16 d.
Žemė iš Lėno miško, pratizanų žūties vietos 1945 sausio 12 d. Žuvo Vyčio apygardos partizanų vadas Juozas Krikštaponis.
Žemė iš partizanų žūties vadavietės vietos. Susisprogdino Mindaugo srities vadas Antanas Slučka-Šarūnas, jo žmona Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa ir štabo įgaliotinis Juozas Jovaiša.
Žemė iš Naravų kaimo, Prienų šilo, Sergėjaus Staniškio-Litas, Viltis žūties vietos.
Žemė iš Paburstupio kaimo, Alšėnų sen., Kauno raj. Juozo Lukšos-Daumanto žūties vietos.
Žemė iš Juodbūdžio kaimo, Veiverių sen., Lukšų gimtinės.
Žemė iš Veiverių kaimo, Veiverių sen., Skausmo kalnelio – partizanų išniekinimo vietos.
Žemė iš Šimkaičių miško, Jurbarko r. Jono Žemaičio-Vytauto – Lietuvos Respublikos prezidento suėmimo vietos.
Žemė iš generolo Kazio Veverskio-Senio prie buvusio senojo Raudondvario tilto prieigų žūties vietos.
Žemė iš Juodkiškių kaimo, Ukmergės r. žuvusių Didžiosios kovos apygardos vado Alfonso Morkūno-Plieno ir jo štabo žūties vietos.
Žemė iš Pagraižio miško, Šilavoto sen., Tauro apygardos, Geležinio vilko rinktinės vado, Juozo Stravisko-Kardo ir jo bendražygių žūties vietos.
Žemė iš Šilavoto kapinių, kuriose palaidota apie 40 partiznų.
Žemė iš Pakiauliškio kaimo, Šilavoto sen., partizano Senovaičių gimtinės.
Žemė iš Merkinės kryžių kalnelio, kur 1945–53 m. buvo niekinami nužudyti Dainavos krašto partizanų kūnai.
Žemė iš Padupio mūšio vietos, Juodupės sen., 1945 m. sausio 4–9 d. žuvo 150 laisvės kovotojų kartu su būrio vadu Petru Gudu.
Žemė iš Antegluonio kaimo, Batakių sen., Tauragės r. Jungtinės Kęstučio apygardos vado, aviacijos leitenanto Juozo Kasperavičiaus-Visvaldo ir jo adjutanto Albino Biliūno-Džiugo žūties 1947 m. vietos.
Žemė iš Ašmintos kaimo, 1947 m. liepos 16 kautynių metu bunkeryje žuvusių partizanų vietos.
Žemė iš Miknių sodybos (Minaičių k., Radviliškio r.), kur 1949-02-16 buvo pasirašyta LLKS deklaracija.
Žemė iš 7 Lietuvos partizanų žūties vietų Šimonių girije. Bunkeryje 1949 m. lapkričio 1 d. kautynėse žuvo Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė, partizanės Birutė Šniolytė-Ida, Stasė Vigelytė-Živilė.
Žemė iš Bartkūnų kaimo miškelio partizanų žūties 1948 m. gegužės 17 d. vietos.
Žemė iš Bestragiškės miško, Šarūno rinktinės partizanų žūties vietos, 1951 rugsėjo 27 d.
Žemė iš Ukmergės miesto, Dukstinos kapinių, kuriose perlaidota 218 partizanų. Prie jų palaidotas mons. Alfonsas Svarinskas.
Žemė iš Plunksnočių miško, Rokiškio r., kuriame žuvo Algimanto apygardos, Kunigaikščio Margio partizanų vadas Juozas Bulovas-Iksas, jo žmona, poetė Diana Glemžaitė-Bulovienė ir jų bendražygiai.
Žemė iš Vaičėnų kaimo, Obelių sen., 7 partizanų žūties vietos.
Žemė iš Notigalės pelkės, kur žuvo Vytauto apygardos Šarūno rinktinės partizanų vadai – Jonas Šiupinis-Bermontas, Juozas Mikėnas-Žvirblis ir jų bendražygiai.
Žemė iš Ginkūnų kapinių Šiaulių raj., partizano Vytauto Slapšinsko kapo.
Žemė iš 1949 m. gegužės 21 d. įvykusio Žemaitijos Šatrijos rinktinės Mažučio kuopos mūšio, Dievo Krėslamiškuose, 7 partizanų žuvimo vietos ir iš Ariškių miškelio, Žarėnų sen. partizanų palaidojimo vietos. Amunicija iš mūšio lauko – 2 šoviniai.
Žemė iš Grubų miško, Plunksnočių masyvo bunkerio, kur 1955 m. žiemojo nenugalėtieji partizanai Streikai: Juozas, Izidorius, Valė ir jų bendražygiai.
Žemė iš Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo bunkerio vietos, kuriame 1952 m. žuvo rinktinės vadas Boleslovas Kriščiūnas-Puntukas ir jo bendražygiai.
Žemė iš Vedeckio Ąžuolyno, Raseinių r., kur buvo išniekinti Kęstučio apygardos, Birutės rinktinės partizanai.
Žemė iš Širvintų Nepriklausomybės kovotojų, nežinomo kareivio kapo.
Žemė iš Deltuvos miestelio 2001 m. nuo pastatyto kryžiaus žuvusiems partizanams.
Žemė iš Pašilės miško, kur 1989–90 m. buvo išniekinti 57 partizanų palaikai.
Žemė gilzėje iš 1991 metų sausio 13 dienos žuvusių aukų vietų prie televizijos bokšto.
Žemė gilzėje iš savanorio Artūro Sakalausko žūties 1991 m. rugpjūčio 21 d.vietos prie LR Seimo.
Žemė iš Medininkų pasienio punkto memorialinio muziejaus, kur 1991 liepos 31 d. buvo žiauriai nužudyti Lietuvos sieną saugoję pareigūnai.
Relikvijos iš Kryžių kalno – kryželiai, rožančius ir kitos relikvijos.
Adolfo Ramanausko-Vanago liemenės, kurią dėvėjo generolas Vanagas partizaninio karo metais, siūlai.
Žemė iš Birutės bunkerio Adolfo Ramanausko-Vanago vadavietės su laukų rieduliu ir ant jo pritvirtinta juodo granito lenta (pridedama nuotrauka).
Lukšų giminės nuotraukos, partizanų ženkliukas, saga ir sagė.
Sedos ir Šatrijos rinktinės Mažučio kuopos mūšio šoviniai.
Antano Kraujelio-Siaubūno 1928–1965 m. plaukų sruoga.
1941 m. birželio sukilėlio Gedimino Ruzgio nuotraukos, segės, Gedimino stulpų ženkliukas ir kitos relikvijos.
Laisvės kovotojo, Vorkutos politinių kalinių sukilimo organizatoriaus Edvardo Buroko daiktai – LLKS ženkliukas, drabužio atraiža ir 2000 m. Vilniaus tribunolo sovietiniams nusikaltimams įvertinti ženkliukas.
Partizano Vytauto Česnakavičiaus-Valo vadovaujamos grupės ryšininko Petro Černos nuo 1947 m. iki šių dienų saugotos relikvijos – 15 vnt. išaktyvuotų šovinių.
Prie įkastų šventenybių Lukiškių aikštėje | J. Buroko FB paskyros nuotr.
P.S.
Mieli bendražygiai,
ši Lukiškių aikštėje 2018.01.12d. 16.20 val. palaiminta kunigo A.Belicko vieta, kurioje buvo palaidotos relikvijos ir atminties žymenys tapo sakralinė.
Vilniuje pirmą kartą pagerbtas per amžius kovojusių ir žuvusių už Tėvynės laisvę atminimas.
Dėl sąmoningo Lietuvos atkūrimo 100 jubiliejaus - paminklo su Laisvės Kovotojų memorialu - žlugdymo, turime užbaigti memorialą ir pastatyti paminklą Vyčio - Laisvės Kario - simboliui.
Apart Premjero, tik Povilas Urbšys atėjo pabūti su SAUSIO 13-JĄ NUKENTĖJUSIAIS.
Jei ne kasmet jiems koncertą nepamirštantys surengt Karoliniškių gimnazistai - atrodytų, kad mes visi paprasčiausiai pamiršom „sausiokus" - O GAL LIETUVOS VALSTYBĖ - NEBE MES?
Arnoldas Barysas, 1991-ųjų sausį praradęs sveikatą prie Radijo ir televizijos pastato, per šiųmetį tragiškos valstybės datos minėjimą bandys pasikalbėti su valstybės vadovais. Jei nepavyks - tada tiesiog pažvelgti jiems į akis. Laisvės gynėjas kasdien kaunasi dėl valdžios dėmesio trupinio saujelei tokių kaip jis - ligotų, neįgalių, skurstančių ir išduotų valstybės. Tos valstybės, dėl kurios jie gulė po tankais ir pakartotų tą patį, jei tik jai iškiltų grėsmė.
- Jūs, Sausio 13-osios nukentėjusieji, vadinate save paprastu gražiu žodžiu - „sausiokais“. Kas tie daugiau nei 120 asmenų, kuriuos vienija jūsų draugija?
- Atstovauju tai kategorijai žmonių, kurie yra dokumentuoti Sausio įvykių dalyviai. Yra jų oficialūs parodymai prokuratūrai, ekspertizinei komisijai. Kiekvienas parodymus suteikęs ir juos pasirašęs asmuo įstatymiškai atsako už jų teisingumą. Tas buvo daroma iškart po Sausio įvykių, tik, gaila, valstybinės institucijos padarė klaidą ištęsdamos procedūrą į labai ilgą laikotarpį. Praėjus ketveriems metams siūlėme brėžti raudoną liniją - buvo skelbiama per radiją, televiziją, tad, kas dalyvavo, nukentėjo, jau turėjo kreiptis. Bet to niekada nebuvo padaryta. Net ir šiandien man skambino žmogus, klausė, kaip čia jam įsiregistravus kaip Sausio gynėjui. Pramiegojęs daugiau nei ketvirtį amžiaus!
- Žmonės nori įsiprasminti kaip didvyriai ar siekia kokios nors naudos?
- Mes jokiu būdu nepretenduojame į ypatingus didvyrius. Yra istorinė tiesa ir ji turi būti dokumentuota. Tačiau dar Landsbergio laikais buvo priimtas įstatymas dėl nemokamos medicininės pagalbos, mažesnių komunalinių mokesčių nukentėjusiesiems. Žinot, ta nauda... Valstybė tokiu būdu išreiškė rūpestį savo piliečiais, ją gynusiais ir paaukojusiais sveikatą.
Iš pradžių tai visiems atrodė reikalinga ir teisinga. Maždaug po penkerių metų pradėjo sakyti: ko jūs ten lindot, patys kalti*. Dabar jau kita giesmė - jūs tokie patys piliečiai kaip ir visi kiti. Galima būtų su tuo ir sutikti, nes kiekvienas neįgalumas vertas valstybės dėmesio ir pagalbos. Tik noriu priminti viena: nukentėjusieji per Sausio įvykius turi valstybės globojamų asmenų statusą, apibrėžtą įstatymu. Bet mes kasmet verkiam ir prašom tos pagalbos, bent patekti pas medikus specialistus, nes mūsų sveikatos apsauga - tai visiškas chaosas.
- Tai koks jūsų, „sausiokų“, išskirtinumas šiandien medicinos įstaigose? Kaip mokate už komunalines paslaugas?
- Joks! Viskas nyko ir nunyko, esame eiliniai pacientai. Žmonės, išgyvenę insultus, infarktus, patyrę įvairiausių traumų, neturi absoliučiai nieko.
Dėl komunalinių mokesčių buvo priimtas labai gražus įstatymas, pagal kurį mes, nukentėjusieji, turime 50 procentų lengvatą. Jis veikė taip: pinigai iš valstybės biudžeto pervedami į savivaldybės sąskaitą, o ši sumoka paslaugos teikėjams kompensuojamąją dalį, t.y. pusę kainos. Vilniaus savivaldybei įlindus į baisias skolas, tiekėjams trūko kantrybė - jie pareikalavo, kad mokėtume visą sumą iš savo kišenes, o tada savivaldybė tegul su mumis atsiskaito. Ir ką tu, žmogus, gali padaryti prieš šitą mašiną? Jau dešimt metų aš moku visą sumą.
- Bet ar tai ne pasityčiojimas iš pačios valstybės, iš jos kuriamos tvarkos?
- Taip, ir tai labai liūdina. Įstatymus mes turime puikius, bet kai valdininkai prie jų prisiliečia, jie pavirsta visiška nesąmone. Kas šiandien darosi su skiriamais vaikų pinigais? Tą pridėsim, aną atimsim, išversim - visos tos formulės, koeficientai yra žmonėms suklaidinti.
- Svarstau, ką jumis dėta daryčiau. Turbūt eičiau pas valstybės vadovus, paklausčiau, kodėl nevykdomi įsipareigojimai nukentėjusiesiems ir kada tai bus pradėta daryti.
- Ar jūs juokaujate? Manote, tai įmanoma? Kadaise, kai dirbau fotožurnalistu, kiaurai sienas eidavau. Sovietinės okupacijos metais griežtai nebūdavo įleidžiama į petiorkas ir kitus karinius objektus, bet patekdavau net ten. Šiandien negaliu patekti niekur. Vos aukštesnes pareigas ėjęs bartukas išsipučia, kito nelaiko žmogumi.
- Ar ir su ankstesnėmis valdžiomis bendravimas tebūdavo toks?
- Pas visus iki vieno ankstesnius šalies vadovus patekdavome tiesiogiai, kaip ir pas Algirdą Brazauską ar Valdą Adamkų į prezidentūrą. Su Dalia Grybauskaite pabandėme susitikti per jos pirmą kadenciją, nepavyko, na, ką darysi... Atėjo metas, kai esame visiškai ignoruojami, valdžiai mūsų tiesiog nėra. Šitoks atsiribojimas nuo žmonių! Valdžia pati turi mums lįsti į akis, klausti, domėtis. Bet ji atsitveria, o paskui ją - ir visas didžiulis jos aparatas. Žmogus paliktas su visomis savo problemomis, ir kuo toliau, tuo labiau tas juntama. Ar tada galime kaltinti jaunimą, kad jis bėga? Jis racionalus ir nenori taip murkdytis, kaip jo tėvai ir seneliai.
- Galiu įsivaizduoti, kad jūsų draugijos narių susitikimai nebūna itin linksmi. Kaip žmonės jaučiasi dėl tokio valstybės požiūrio?
- Esame įskaudinti kaip piliečiai. Mūsų vis klausia, ypač per Sausio 13-osios minėjimus, ar vėl eitume prieš tankus. Eitume, eitų visi. Bet jie negali susitaikyti, kad tai, dėl ko jie ėjo 1991-aisiais, šiandien visiškai nevertinama, paminta. Atsirado visai kitos vertybės. Didžiausia iš jų, aišku, - pinigai.
Žinoma, materialinė situacija lemia žmogaus nuotaiką, savijautą. Galų gale tau reikia išsilaikyti šitoje visuomenėje - susimokėti už komunalines paslaugas, norisi ir į teatrą, kiną nueiti. Bet... Aš niekur neinu, televizorius - visa mano laimė. Tai ką kalbėti apie tuos, kurių sužalojimai sunkesni, kurie sunkiai vaikšto, guli lovoje? Aš negaliu ramiai apie tai kalbėti, man per sunku. Juokais siūlau pakeisti mūsų draugijos pavadinimą į Sausio 13-ąją nukentėjusiųjų ir toliau kenčiančiųjų.
Dar labiau nei skurdas skaudina atsainus, net paniekinamas požiūris, kai tave gali pastumti, žadėti - netesėti, žiūrėti į akis - ir meluoti. Mums visą laiką buvo kalbama, kaip svarbu ugdyti visuomenės, ypač jaunosios kartos, patriotizmą, ir kad vienoje vietoje laidojant Sausio įvykių nukentėjusiuosius atsirastų galimybė sukurti istorinės atminties, pilietinio sąmoningumo ugdymo erdvę. Visa tai virto apgailėtinu farsu.
Penkiolika metų buvome vedžiojami už nosies. Ir tik pernai buvo skirtas plotas Liepynės kapinėse prie oro uosto, ten jau ilsisi vienas mūsų draugijos narys. Kovą dėl Rokantiškių kapinių pralaimėjome. Ten mums buvo išskirta graži vieta, nubraižytas projektas, sukurtas žemėlapis. Atrodė, viskas atlikta, beliko laidoti. Bet vieną dieną paaiškėja, kad Vyriausybė neskiria pinigų teritorijai paruošti. Užsispyriau ir patekau net pas Kubilių. Jis paaiškino, kad pas mus savivalda ir jis negali kištis. Einu į savivaldybę: taip, mes savivalda, bet žemė ne mūsų, mes neskirsime pinigų. Paskui viena priežastis keitė kitą. Tai neva parko teritorija - paneigėme. Tai - valstybinės reikšmės miškas. Koks miškas už kapinių tvoros, pilnas kapaviečių? Irgi paneigėme, nors truko ne vienus metus. Paskui atsirado sanitarinės zonos versija, visiškai absurdiška ir niekuo nepagrįsta, ir taip toliau. Ir tuo pat metu čia visą laiką buvo laidojama, atsirasdavo vis naujos kapavietės.
Niekaip nesupratau, kur šuo pakastas, kol nepasikalbėjau su kapinių kaimynystėje nuo seno gyvenančiais lenkais.Ir tada viskas paaiškėjo. Pasirodo, Rokantiškių kapinės - tiesiog aukso kasyklos. Už vieną laidojimo vietą ten buvo imama pusantro tūkstančio litų! Štai jums patriotizmas, pilietiškumas. Mums nuo pat pradžių neketino duoti to ploto.
- Labai įdomu - painu ir klaidu. Puiki medžiaga slogaus siužeto filmui.
- Tai priešistorė, sumažintas modelis to, kas dabar vyksta su Lukiškių aikšte. Nesustabdėme laiku, kai dar galima buvo, viso šito absurdo, dabar turbūt jau per vėlu.
Turiu plaštakos storio segtuvą, pilną dokumentų, susirašinėjimų, atsirašinėjimų. Viską, ką jie melavo, paneigiau pateikdamas dokumentinius įrodymus. Mečiau žurnalistinį darbą, kad vien tuo užsiimčiau, sakiau, rupūžės, pastatysiu jus į vietą. Nepavyko. Šitos sienos neįmanoma pramušti.
Skirti dėmesio, pasirūpinti mūsų žmonėmis, kurių vos daugiau nei šimtas, - valstybiniu mastu yra nulis. Bet tai rodo poziciją - užgaulią, paniekinančią, žeminančią. Kartais net galvoju, gal mes, lietuviai, praradome savo genofondą? Tremtys, partizanavimas - sunaikinti geriausieji, turėję sveiką Tautos geną. Išliko tie, kurie mokėjo prisitaikyti. Tikro genofondo šiandien likę labai nedaug.
- Ar jums neatrodo, kad ir toliau vyksta naikinimas, tik dabar jau savo paties rankomis?
- Išsivadavus iš to kerzinio bato, atrodė, atsivėrė laisvo gyvenimo perspektyva. Bet mes susidūrėme su kitu priešu - globalizacija. Sovietiniais laikais dirbau fotoreporteriu meno leidiniuose, turėjau reikalų su daile. Jau tada Sorošo fondas čia kišo didžiulius pinigus turėdamas vieną tikslą - suniveliuoti. Neturi būti jokio nacionalinio meno, kultūros, nieko. Tie milžiniški jo pinigai veikia ir dabar, sėkla pasėta, skiname derlių.
Šitoje, dabartinėje, priklausomybėje mums niekas negrasina nei kalėjimais, nei sušaudymu. Bijoti nėra ko. Vadinasi, dėl to, kad kasdien prarandame vis daugiau savo laisvės, esame patys kalti. Nemokame atsispirti vilionėms, išlaikyti savą poziciją. Nesakau, kad visi esame skystablauzdžiai. Tiesiog vertingiausieji, mūsų protinis, intelektinis potencialas, niekada nesibraus alkūnėmis į valdžią, nesieks atsisėsti į šiltą kėdę. Jie tyliai, ramiai dirba likdami ištikimi tam, kuo tiki, ką geriausiai sugeba, ir tokiu būdu tarnauja valstybei. O Seimo salėje draskosi kita kategorija - grobuonių. Jų tikslas - prilįsti kuo arčiau lovio, užsitikrinti gyvenimą šią dieną. Jiems visai neįdomu, kas bus rytoj, po dešimt metų.
Todėl ir turime valstybę, kuri negina savų piliečių. Kai tokia Milda Bartašiūnaitė feisbuke ėmė dėstyti, neva Sausio 13-oji - suklastota, skelbti savo apgailėtinus argumentus, užfiksavau visą tą medžiagą ir bandžiau ja sudominti bent vieną Seimo narį. Išgirdau, kad čia mūsų visuomeninės organizacijos reikalas - jei šmeižia, patys ir turime gintis.
* Keista, bet ir šiemet, 2018 - jų sausio 11-ąją, Lietuvos Respublikos Premjeras pasakė šią frazę:
- Visi neišsiskirsčiusieji Sausio 13-ją suprato, ką daro...
And anti-Brussels protests kicked off in the capital on the same night - with furious demonstrators burning EU flags claiming they feel ignored by the Brussels bloc.
Do they remind you of something else that is steeped in mystery, is crystal like and also displays amazing manufacturing qualities (the Crystal skulls).
The lenses are bi-aspheric and two of them have very good imaging properties. Their surface appears to be an oblate ellipse, while the surface nearest the eye approaches a parabola.[3]
The best example of the lenses measures 50 mm (2.0 in) in diameter and has a thickness of 30 mm (1.2 in) at its centre, with an angular resolution of 25–30 μm.
The Visby lenses provide evidence that sophisticated lens-making techniques were being used by craftsmen over 1,000 years ago, at a time when researchers had only just begun to explore the laws of refraction. According to Schmidt and his co-workers, it is clear that the craftsmen worked by trial and error, since the mathematics to calculate the best form for a lens were not discovered until several hundred years later.[1] It has been suggested that the knowledge required to make such lenses was restricted to only a few craftsmen, and perhaps a single person.
Excavations at Fröjel on Gotland in 1999 discovered evidence of local manufacture of beads and lenses from rock crystal, with unworked pieces of crystal coexisting with partially finished beads and lenses.[4][5] Prior to the Fröjel finds it had been suggested that the lenses were not produced by the Vikings, as there are hints that they were in fact produced in Byzantium or Eastern Europe.[1] The Vikings of Gotland were known to have participated in trade networks that reached as far as Constantinople.
Kin? Qin Shi Huang (260–210 BC), personal name Zheng, was the King of the state of Qin (r. 246–221 BC) who conquered all other Warring States and united China in 221 BC.
Manoma, kad vakarietiškas Kinijos pavadinimas yra kilęs būtent nuo šio imperatoriaus vardo (Qin -> Kin-).
palikusį garsiąją Terakotinę armiją, ir jo amžinojo gyvenimo paieškas, pranešė valstybinė žiniasklaida.
Centrinėje Hunano provincijoje rastame lentelių rinkinyje yra imperatoriaus Qin Shihuango įsakymas visoje šalyje ieškoti gyvenimo eliksyro ir vietos vyriausybių atsakymai, sekmadienį pranešė naujienų agentūra „Xinhua“.
Hunano archeologijos instituto mokslininkas Zhang Chunlongas sakė, kad imperatoriaus įsakymas buvo pasiekęs net pasienio regionus ir atokius kaimus.
Qin Shihuango nemirtingumo paieškos baigėsi nesėkme: jis mirė 210 metais prieš mūsų erą, valdęs 11 metų. Qin dinastija, garsėjanti knygų deginimu ir intelektualų egzekucijomis, paklojo pamatus Kinijai, kaip suvienytai valstybei, kuri gyvuoja jau du tūkstantmečius.
