2008 metų Prahos Deklaracija

Skelbiu ją čia štai kodėl:

Lietuvos mokslininkas, rašytojas, istorikas, žmogaus teisių gynėjas Dovid Katz 

nuo 2008 m. prieštarauja dvigubo genocido sąvokai, tai yra, sovietinių okupacijų teroro sulyginimui su žydų tautos patirtu genocidu, Holokaustu.

Dvigubo genocido požiūris

2008 m. birželio 3 d., Praha, Čekijos Senatas

Turint omenyje mūsų Europos namų orią ir demokratinę ateitį,

• atsižvelgiant į tai, kad praeities nepaisančios visuomenės neturi ateities,

• atsižvelgiant į tai, kad Europa nebus vieninga, jei negalės dar kartą suvienyti savo istorijos, pripažinti komunizmo ir nacizmo bendru palikimu ir surengti sąžiningos ir išsamios diskusijos apie visus praėjusio amžiaus totalitarinius nusikaltimus,

• atsižvelgiant į tai, kad komunizmo ideologija yra tiesiogiai atsakinga už nusikaltimus žmogiškumui,

• atsižvelgiant į tai, kad iš komunizmo praeities kylanti sunki sąžinė yra slegianti našta Europos ateičiai ir mūsų vaikams,

• atsižvelgiant į tai, kad skirtingi komunizmo praeities vertinimai gali padalyti Europą į „Vakarus“ ir „Rytus“,

• atsižvelgiant į tai, kad Europos integracija buvo tiesioginė reakcija į totalitarinių sistemų išprovokuotus karus ir žiaurumą žemyne,

• atsižvelgiant į tai, kad komunistinių režimų visame žemyne įvykdytų nusikaltimų žmogiškumui suvokimas turėtų informuoti visus europiečius tiek pat, kiek ir nacistinio režimo nusikaltimai,

• atsižvelgiant į tai, kad nacizmas ir komunizmas labai panašūs savo šiurpiu ir pasibaisėtinu pobūdžiu ir savo nusikaltimais žmogiškumui,

• atsižvelgiant į tai, kad komunizmą tebereikia įvertinti ir nuteisti teisiniu, moraliniu, politiniu ir istoriniu požiūriu,

• atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimai buvo pateisinami klasių kovos teorija ir „proletariato“ diktatūros principu, naudojant terorą kaip diktatūros išlaikymo priemonę,

• atsižvelgiant į tai, kad komunizmo ideologija buvo naudojama kaip įrankis imperijų Europoje ir Azijoje statytojų ekspansiniams tikslams siekti,

• atsižvelgiant į tai, kad daugelis nusikaltėlių, vykdžiusių nusikaltimus komunizmo vardan, nebuvo teisti, o jų aukos dar negavo kompensacijos,

• atsižvelgiant į tai, kad objektyvios ir išsamios informacijos apie komunizmo totalitarinę praeitį suteikimas, padėsiantis geriau suprasti ir diskutuoti, yra būtina sąlyga tvirtai visų Europos tautų integracijai ateityje,

• atsižvelgiant į tai, kad galutinis visų Europos tautų susitaikymas yra neįmanomas be koncentruotų ir nuodugnių pastangų nustatyti tiesą ir atgaivinti atmintį,

• atsižvelgiant į tai, kad akademinė ir plačioji visuomenė privalo iš pagrindų išsiaiškinti su Europos komunistine praeitimi, kad ateities kartos turėtų parengtą prieigą prie informacijos apie komunizmą,

• atsižvelgiant į tai, kad skirtingose pasaulio vietose išliko tik keli totalitariniai komunizmo režimai, jie kontroliuoja penktadalį pasaulio gyventojų ir vis dar įsikibę į valdžią vykdo nusikaltimus ir nustato aukštą savo žmonių gerovės kainą,

• atsižvelgiant į tai, kad nors komunistinės partijos ir nėra valdžioje, daugelyje šalių jos viešai neatsiribojo nuo komunizmo režimų nusikaltimų ir nepasmerkė jų,

• atsižvelgiant į tai, kad Praha yra viena iš tų vietų, kurios išgyveno ir nacizmo, ir komunizmo valdymą,

tikėdami, kad milijonai komunizmo aukų ir jų šeimos turi teisę mėgautis teisingumu, užuojauta supratingumu ir jų išgyvenimų pripažinimu kaip ir nacizmo aukos, kurios yra morališkai ir politiškai pripažintos,

mes, Prahos konferencijos „Europos sąžinė ir komunizmas“ dalyviai,
• atsižvelgdami į 2005 m. gegužės 12 d. Europos Parlamento rezoliuciją dėl šešiasdešimtųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje. (1945 m. gegužės 8 d.) metinių,

• atsižvelgdami į 2006 m. sausio 26 d. Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos rezoliuciją Nr. 1481,

• atsižvelgdami į 2005 m. vasario 5 d. Europos liaudies partijos šešioliktojo kongreso rezoliuciją, reikalaujančią sukurti nepriklausomų ekspertų instituciją, kuri rinktų ir vertintų informaciją apie totalitarinio komunizmo žmogaus teisių pažeidimus ir raginančią atidaryti komunizmo aukų memorialinį muziejų,

• atsižvelgdami į įvairių nacionalinių parlamentų priimtas rezoliucijas dėl komunistinių nusikaltimų,

• atsižvelgdami į Pietų Afrikos Tiesos ir susitaikymo komisijos patirtį,

• atsižvelgdami į Atminties institutų ir memorialų Lenkijoje, Vokietijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Jungtinėse Valstijose ir okupacijos muziejų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje patirtį,

• atsižvelgdami į dabartines ir būsimas ES ir Europos Tarybai pirmininkaujančias valstybes,

• atsižvelgdami į faktą, kad 2009 m. yra dvidešimtosios komunizmo žlugimo Rytų ir Centrinėje Europoje bei žudynių Pekino Tiananmeno aikštėje metinės,

reikalaujame:

1. siekti, kad visa Europa suprastų, jog nacistų ir komunistų totalitariniai režimai, kurių kiekvienas teisiamas už savo baisius darbus, yra destruktyvūs savo sistemingai taikomo teroro formų politikomis, kurios, pradėdamos agresyvius karus ir kaip neatskiriamą savo ideologijų dalį naikindamos ir tremdamos ištisas tautas ir gyventojų grupes, slopina visas pilietines ir žmogaus laisves; ir jie iš esmės turi būti laikomi pagrindine XX amžių ištikusia nelaime,

2. pripažinti, kad daugelis komunizmo vardu įvykdytų nusikaltimų turėtų būti vertinami kaip nusikaltimai žmogiškumui, taip įspėjant ateities kartas, kaip kad nacių nusikaltimai buvo įvertinti Niurnbergo tribunole,

3. suformuluoti bendrą požiūrį į totalitarinių režimų, įskaitant komunistinius režimus, nusikaltimus ir didinti visos Europos žinias apie komunistinius nusikaltimus, siekiant aiškiai apibrėžti bendrą požiūrį į komunistinių režimų nusikaltimus,

4. parengti teisės aktus, kurie leistų teismams vertinti ir nuteisti komunistinių režimų nusikaltėlius ir suteiktų kompensaciją komunizmo aukoms,

5. užtikrinti vienodo elgesio ir visų totalitarinių režimų aukų nediskriminavimo principą,

6. Europos ir tarptautinio spaudimo buvusių komunistų nusikaltimų efektyviam pasmerkimui ir kovai su dabar vykdomais komunistų nusikaltimais,

7. pripažinti komunizmą neatskiriama ir siaubinga bendros Europos istorijos dalimi,

8. pripažinti visos Europos atsakomybę už komunizmo įvykdytus nusikaltimus,

9. paskelbti rugpjūčio 23 dieną, dieną, kai buvo pasirašytas Hitlerio ir Stalino paktas, žinomas kaip Molotovo ir Ribentropo paktas, nacistinių ir komunistinių totalitarinių režimų aukų atminimo diena taip, kaip Europa mini holokausto aukų dieną sauso 27 dieną,

10. atsakingo nacionalinių parlamento požiūrio į komunistinių nusikaltimų pripažinimą nusikaltimais žmogiškumui ir taip parengti tinkamus teisės aktus ir tokių teisės aktų parlamentinę stebėseną,

11. efektyvių viešių debatų apie netinkamą komercinį ir politinį komunistinių simbolių naudojimą,

12. tęsti Europos Komisijos svarstymus dėl totalitarinių režimų, siekiant surinkti Komisijos pranešimus,

13. Europos valstybėse, kurias valdė totalitariniai komunistiniai režimai, įsteigti komitetus, kuriuos sudarytų nepriklausomi ekspertai, turintys surinkti ir įvertinti informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus totalitarinio komunistinio režimo metu nacionaliniame lygmenyje, siekiant artimai bendradarbiauti su Europos Tarybos komiteto ekspertais,

14. užtikrinti aiškią tarptautinę teisinę bazę, kad būtų laisva ir neribojama prieiga prie archyvų, turinčių informacijos apie komunizmo nusikaltimus,

15. įsteigti Europos atminimo ir sąžinės tyrumų institutą, kuris būtų A) Europos totalitarizmo studijų turimų institutas, rengiantis mokslinius ir švietimo projektus ir remiantis nacionalinių tyrimų institutų, besispecializuojančių totalitarinės patirties srityje, sujungimą, ir B) visos Europos visų totalitarinių režimų aukų muziejus/memorialas, kurio tikslas – įamžinti šių režimų aukas ir skleisti informaciją apie jų padarytus nusikaltimus,

16. suorganizuoti tarptautinę konferenciją apie totalitarinių komunistinių režimų įvykdytus nusikaltimus, kuriame dalyvautų vyriausybių atstovai, parlamentarai, akademikai, ekspertai ir nevyriausybinės organizacijos, o rezultatai būtų plačiai publikuojami visame pasaulyje,

17. pritaikyti ir peržiūrėti Europos istorijos vadovėlius, kad vaikai galėtų mokytis ir būtų perspėti apie komunizmą ir jo nusikaltimus taip pat, kaip jie yra mokomi apie nacių nusikaltimus,

18. plačių ir išsamių visos Europos debatų apie komunistinę istoriją ir jos palikimą,

19. kitais matais bendrai minėti dvidešimtąsias Berlyno sienos griuvimo ir žudynių Tiananmeno aikštėje metines.

Mes, Prahos konferencijos „Europos sąžinės ir komunizmas“ dalyviai, kreipiamės į visus Europos žmones, visas Europos politines institucijas, įskaitant nacionalines valdžias, parlamentus, Europos Parlamentą, Europos Komisiją, Europos Tarybą ir kitus panašius tarptautinius organus, ir kviečiame juos priimti šioje Prahos deklaracijoje išdėstytas mintis ir prašymus bei įgyvendinti juos praktiniais veiksmais ir politikomis.

Deklaraciją pasirašė:

Václav Havel, buvęs disidentas ir Čekoslovakijos/Čekijos Respublikos prezidentas, Čekija
Joachim Gauck, buvęs Stasi archyvų federalinis komisaras, Vokietija
Göran Lindblad, Europos Tarybos asamblėjos vicepirmininkas, Parlamento narys, Švedija
Vytautas Landsbergis, Europos Parlamento narys, buvęs disidentas ir Lietuvos prezidentas, Lietuva
Jana Hybášková, Europos Parlamento narė, Čekija
Christopher Beazley, Europos Parlamento narys, Jungtinė Karalystė 
Tunne Kelam, Europos Parlamento narys, Estija 
Jiří Liška, senatorius, Čekijos Parlamento vicepirmininkas, Čekija
Martin Mejstřík, senatorius, Čekijos Parlamentas, Čekija 
Jaromír Štětina, senatorius, Čekijos Parlamentas, Čekija
Emanuelis Zingeris, Lietuvos parlamento narys, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas, Lietuva
Tseten Samdup Chhoekyapa, Jo Didenybės Dalai Lamos atstovas, Ženeva, Tibetas, Šveicarija
Ivonka Survilla, ištremta Baltarusijos prezidentė, Kanada
Zianon Pazniak, Baltarusijos Tautos nacionalinio fronto pirmininkas, Baltarusijos krikščionių konservatorių partijos pirmininkas, Jungtinės Valstijos
Růžena Krásná, buvusi politinė kalinė, Čekija
Jiří Stránský, buvęs politinis kalinys, buvęs PEN klubo pirmininkas, Čekija
Václav Vaško, buvęs politinis kalinys, katalikų aktyvistas, Čekija
Alexandr Podrabinek, buvęs disidentas ir politinis kalinys, žurnalistas, Rusijos Federacija
Pavel Žáček, Totalitarinių režimų studijų instituto direktorius, Čekija
Miroslav Lehký, Totalitarinių režimų studijų instituto direktoriaus pavaduotojas, Čekija
Łukasz Kamiński, Nacionalinio atminimo instituto direktoriaus pavaduotojas, Lenkija
Michael Kißener, istorijos profesorius, Johano Gutenbergo universitetas, Mainas, Vokietija
Eduard Stehlík, istorikas, Karo istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas, Čekija
Karel Straka, istorikas, Karo istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas, Čekija
Jan Urban, žurnalistas, Čekija
Jaroslav Hutka, buvęs disidentas, dainų kūrėjas, Čekija
Lukáš Pachta, politologas, rašytojas, Čekija

----------------------------------------------------------------------------------

The declaration was preceded by the European Public Hearing on Crimes Committed by Totalitarian Regimes. The declaration is part of a wider process at the European and international level, aimed at reaching similar objectives to those stated in the declaration.^[1][4][5]

Central to the declaration is the call for an "all-European understanding that both the Nazi and Communist totalitarian regimes [...] should be considered to be the main disasters, which blighted the 20th century." The declaration or its proposals have received support from the European Parliament, notably in its 2009 resolution on European conscience and totalitarianism, from other bodies of the European Union, from the governments of multiple European countries affected by communist totalitarian rule and Soviet occupation, and from the Organization for Security and Co-operation in Europe.

The declaration called for:^[2]

1. "reaching an all-European understanding that both the Nazi and Communist totalitarian regimes each need to be judged by their own terrible merits to be destructive in their policies of systematically applying extreme forms of terror, suppressing all civic and human liberties, starting aggressive wars and, as an inseparable part of their ideologies, exterminating and deporting whole nations and groups of population; and that as such they should be considered to be the main disasters, which blighted the 20th century"
2. "recognition that many crimes committed in the name of Communism should be assessed as crimes against humanity serving as a warning for future generations, in the same way Nazi crimes were assessed by the Nuremberg Tribunal"
3. "formulation of a common approach regarding crimes of totalitarian regimes, inter alia Communist regimes, and raising a Europe-wide awareness of the Communist crimes to clearly define a common attitude towards the crimes of the Communist regimes"
4. "introduction of legislation that would enable courts of law to judge and sentence perpetrators of Communist crimes and to compensate victims of Communism"
5. "ensuring the principle of equal treatment and non-discrimination of victims of all the totalitarian regimes"
6. "European and international pressure for effective condemnation of the past Communist crimes and for efficient fight against ongoing Communist crimes"
7. "recognition of Communism as an integral and horrific part of Europe's common history"
8. "acceptance of pan-European responsibility for crimes committed by Communism"
9. "establishment of 23 August, the day of signing of the Hitler-Stalin Pact, known as the Molotov–Ribbentrop Pact, as a day of remembrance of the victims of both Nazi and Communist totalitarian regimes, in the same way Europe remembers the victims of the Holocaust on 27 January"
10. "responsible attitudes of National Parliaments as regards acknowledgement of Communist crimes as crimes against humanity, leading to the appropriate legislation, and to the parliamentary monitoring of such legislation"
11. "effective public debate about the commercial and political misuse of Communist symbols"
12. "continuation of the European Commission hearings regarding victims of totalitarian regimes, with a view to the compilation of a Commission communication"
13. "establishment in European states, which had been ruled by totalitarian Communist regimes, of committees composed of independent experts with the task of collecting and assessing information on violations of human rights under totalitarian Communist regime at national level with a view to collaborating closely with a Council of Europe committee of experts"
14. "ensuring a clear international legal framework regarding a free and unrestricted access to the Archives containing the information on the crimes of Communism"
15. "establishment of an Institute of European Memory and Conscience"
16. "organising of an international conference on the crimes committed by totalitarian Communist regimes with the participation of representatives of governments, parliamentarians, academics, experts and NGOs, with the results to be largely publicised world-wide"
17. "adjustment and overhaul of European history textbooks so that children could learn and be warned about Communism and its crimes in the same way as they have been taught to assess the Nazi crimes"
18. "the all-European extensive and thorough debate of Communist history and legacy"
19. "joint commemoration of next year's 20th anniversary of the fall of the Berlin Wall, the massacre in Tiananmen Square and the killings in Romania"

The Declaration cites Council of Europe resolution 1481 as well as "resolutions on Communist crimes adopted by a number of national parliaments."^[2] The Declaration was preceded by the European Public Hearing on Crimes Committed by Totalitarian Regimes.

Signatories[edit]

The founding signatories included:

Founding signatory Václav Havel, former President of Czechoslovakia and the Czech Republic, who was also one of the initiators of Charter 77

Founding signatory Joachim Gauck

Founding signatory Vytautas Landsbergis, the first head of state of Lithuania after the liberation from Soviet communist occupation

• Václav Havel, former dissident and President of Czechoslovakia and President of the Czech Republic, signatory of Charter 77
• Joachim Gauck, former Federal Commissioner for the Stasi Records and serving President of Germany (2012–17), Germany
• Göran Lindblad, Vice-President of the Parliamentary Assembly of the Council of Europe, Member of Parliament, Sweden
• Vytautas Landsbergis, Member of the European Parliament, former dissident and head of state of Lithuania
• Jana Hybášková, Member of the European Parliament, Czech Republic (since 2011 the Ambassador of the European Union in Iraq)
• Christopher Beazley, Member of the European Parliament, United Kingdom
• Tunne Kelam, Member of the European Parliament, former dissident, Estonia
• Jiří Liška (statesman), Senator, Vice-Chairman of the Senate, Parliament of the Czech Republic
• Martin Mejstřík, Czech Senator
• Jaromír Štětina, Czech Senator
• Emanuelis Zingeris, Member of Parliament, Lithuania, Chairman, International Commission for the Assessment of Crimes of the Nazi and Soviet Occupation Regimes in Lithuania, former honorary chairman of the Lithuanian Jewish Community
• Tseten Samdup Chhoekyapa, Representative of the Dalai Lama for Central and eastern Europe and head of the Geneva Tibet Bureau
• Ivonka Survilla, Leader of the Government-in-exile of Belarus, Canada
• Zyanon Paznyak, Former Chairman of the Belarusian Popular Front, Chairman of the Christian Conservative Party of the Belarusian Popular Front, United States
• Růžena Krásná, former political prisoner, politician, Czech Republic
• Jiří Stránský, former political prisoner, writer, former PEN club chairman, Czech Republic
• Václav Vaško, former political prisoner, diplomat, catholic activist, Czech Republic
• Alexandr Podrabinek, former dissident and political prisoner, journalist, Russian Federation
• Pavel Žáček, Director, Institute for the Study of Totalitarian Regimes, Czech Republic
• Miroslav Lehký, Vice-director, Institute for the Study of Totalitarian Regimes, signatory of Charter 77, Czech Republic
• Łukasz Kamiński, Vice-director, Institute of National Remembrance (IPN), Poland (from 2011 President of the IPN)
• Michael Kißener, professor of history, Johann Gutenberg University, Mainz, Germany
• Eduard Stehlík, historian, Vice-director, Institute for Military History, Czech Republic
• Karel Straka, historian, Institute for Military History, Czech Republic
• Jan Urban, journalist, Czech Republic
• Jaroslav Hutka, former dissident, songwriter, signatory of Charter 77, Czech Republic
• Lukáš Pachta, political scientist and writer, Czech Republic

The Declaration was subsequently also signed by around 50 members of the European Parliament and other politicians from around the world,^[6] including Els de Groen, Ģirts Valdis Kristovskis, György Schöpflin, Gisela Kallenbach, Eugenijus Gentvilas, Michael Gahler, Zuzana Roithová, Inese Vaidere, Hans-Josef Fell, Nickolay Mladenov, József Szájer, Peter Stastny, Ari Vatanen, Wojciech Roszkowski, László Tőkés, Charlotte Cederschiöld, László Surján, and Milan Zver.^[7]

The Declaration was also signed by Lee Edwards (Chairman of the Victims of Communism Memorial Foundation), Asparoukh Panov (Vice-President of the Liberal International), poet and civil rights activist Natalya Gorbanevskaya, philosopher André Glucksmann, and former Yugoslav dissident Ljubo Sirc.^[7]