2019-04-15

Susilaikymas & Nesusilaikymas


Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB) vadovaudamasi principu, kad iš neteisės negimsta teisė,  pasisako už probleminių klausimų sprendimą konstruktyviais metodais, nepritaria ir nepateisina savavališko ir galimai nusikalstamo veiksmo – J. Noreikos lentos sunaikinimo.

Šis nusikalstamos veikos bruožų turintis aktas nesprendžia problemos ištakų, susijusių su istorinės tiesos pripažinimu ir deramos pagarbos Holokausto aukoms užtikrinimu.

LŽB vienareikšmiškai atsiriboja nuo minėto įvykio bei susilaiko nuo tolimesnių komentarų.

(2019-04-15 00:47:14)
(158.129.160.30) Parašė:
1941 m. rugpjūčio 3 d. Laikinoji vyriausybė paskyrė Šiaulių apskrities viršininku. 1941 m. rugpjūčio 22 d. jau būdamas apskrities viršininku, jis perdavė valsčių viršaičiams ir miestelių burmistrams Šiaulių apygardos viršininko Hanso Gewecke‘s įsakymą dėl apskrities žydų perkėlimo į Žagarės getą, kuris buvo įsteigtas dar prieš Noreikai pradedant eiti kokias nors pareigas Šiaulių apskrities administracijoje.[5] Pokario metais sovietinė propaganda šiuos aktus ir įvykius sureikšmino, paskelbusi, kad J. Noreika prisidėjo prie žydų genocido. [6] 1942 m. jis įsitraukė į antinacistinę veiklą, vadovavo rezistencinei pogrindžio kovai Žemaitijoje. Už tai 1943 m. vasario 23 d. Gestapo areštuotas ir uždarytas į Štuthofo koncentracijos lagerį. Frontui artėjant prie Vokietijos, 1945 m. sausio 25 d. prasidėjo skubi Štuthofo kalinių evakuacija. J. Noreika buvo pirmoje 823 evakuojamų kalinių grupėje. Tačiau po kelių dienų iš šios grupės liko tik 230 kalinių. Daugelis jų mirė nuo ligų ar išsekimo, kiti buvo sušaudyti. Kartu su J. Noreika buvęs prof. Vladas Jurgutis susirgo šiltine. Liga jį išsekino ir jis nebegalėjo eiti. Jeigu ne tuomet jam pagelbėjęs J. Noreika, profesorius būtų miręs nuo ligos arba juos lydėjusių esesininkų būtų sušaudytas. Ir pats gelbėtojas buvo susirgęs šiltine. 1945 m. Vokietijai karą pralaimėjus, turėjo progos pasitraukti į Vakarus, kur jau buvo žmona ir duktė. Tačiau jis pasirinko kitą kelią. Gegužės mėn., kai TSRS kariuomenė užėmė koncentracijos stovyklą, praėjęs bolševikų „filtravimo” punktus buvo paimtas į rusų rezervinę kariuomenę. 1945 m. lapkričio mėn. atvyko į Vilnių. Apsigyveno pas V. Jurgutį, kuriam po poros mėnesių tardymų MGB rūsiuose buvo leista dirbti Vilniaus universitete. Advokatui V. Kisieliui tarpininkaujant 1945 m. pabaigoje įsidarbino Mokslų akademijoje juriskonsultu ir ėmė ieškoti ryšių su antisovietiniu pogrindžiu. Patyręs, kad daugelis pogrindžio grupių veikia atskirai, nusprendė jas suvienyti. 1946 m. pradžioje J. Noreika, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Stasys Gorodeckis, Zigmas Šerkšnas-Laukaitis įkūrė Lietuvos Tautinę Tarybą (LTT), kurios pagrindinis tikslas – atkurti nepriklausomą, demokratinę valstybę. Taryba turėjo parengti prielaidas jos atkūrimui. Buvo sudaroma ir laikinoji civilinė vyriausybė, į kurią turėjo įeiti profesoriai Leonas Bistras, Vladas Jurgutis, Balys Sruoga, Kazys Šalkauskis, Antanas Žvironas bei kiti žinomi prieškario Lietuvos politiniai veikėjai. Buvo sudaryta Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausioji vadovybė. J. Noreika tapo pogrindžio ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu. Lietuvos kariuomenės kapitono pasirinktas slapyvardis – Generolas Vėtra, darė įspūdį ne tik pogrindžio kovotojams, bet ir sovietų kontržvalgybai. LTT intensyviai ruošėsi būsimam sukilimui – leidžiamos instrukcijos, direktyvos, atliekamas organizacinis darbas, kuriamos karinės apygardos, ryšių su jomis sistema. Užmegzti ryšiai su išlikusiais 1945 m. TSRS kariuomenės išblaškytos Lietuvos laisvės armijos kovotojais. Buvo suburti keli batalionai karių, daugiausia iš tarnavusiųjų Lietuvos kariuomenėje. Tačiau būtent karinė drausmė bei subordinacija, nemokėjimas veikti konspiruotai ir sužlugdė organizaciją. Lietuvoje veikusios sovietų represinės struktūros, dėdamos pastangas sunaikinti rezistencinį judėjimą, pirmiausia stengėsi sunaikinti visus judėjimo vadovus. 1946 m. kovo-balandžio mėn. buvo suimtas nemažas būrys Lietuvių tautinės tarybos ir Žemaičių legiono vadovybės. Daugeliui jų, po ilgų tardymų ir kankinimų, buvo paskirta mirties bausmė. 1947 m. sausio 17 d. nužudytas Lietuvos laisvės armijos organizatorius ir veikėjas Juozas Staugaitis ir vienas Žemaičių legiono vadovų, palaikęs glaudžius ryšius su Jono Noreikos įkurta Lietuvių tautine taryba Jonas Semaška-Liepa. J. Noreika kartu su O. Poškiene ir S. Gorodeckiu buvo suimtas 1946 m. kovo 16 d. Būdamas kariniu teisininku per tardymus argumentuotai nepripažino sovietinio teismo legitimumo jiems okupuotoje Lietuvoje, tuo siutindamas ir keldamas sumaištį karinio tribunolo nariams. Tardomas visą kaltę prisiėmė sau, kad palengvintų kitų dalią. 1946 m. lapkričio 22 d. Vilniuje posėdžiavęs Karinis tribunolas paskelbė nuosprendį. Jonas Noreika ir Šerno partizanų bataliono vado pavaduotojas Zigmas Šerkšnas-Laukaitis buvo nuteisti mirties bausme sušaudant. Didelės bausmės paskirtos ir kitiems jų bendražygiams. Ilgą laiką nieko nežinota apie Jono Noreikos likimą. Tik Atgimimo metais paaiškėjo, kad J. Noreika 1947 m. vasario 26 d. (buvo spėliojama, kad specialiai vasario 16 d.) sušaudytas Vilniuje, MGB būstinėje, o jo kūnas užkastas Tuskulėnų parke.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą