Pradžioj išsiaiškinkim, apie ką kalba:
Pamatysim, kad derėtų pažymėti.
Kalbu ne apie Pravieniškių gyvenvietę, o apie Pravieniškes-2,
Štai kokia tos įstaigos istorija:
1940 m. veikė Pravieniškių darbo stovykla.
1941 m. birželio 26 d. Pravieniškių kalėjime NKVD įvykdė masines žudynes, kurių metu sušaudyti ne tik politiniai kaliniai, bet ir kitokie kaliniai, taip pat kalėjimo prižiūrėtojai ir jų šeimos. Iš viso nužudyta apie 260 žmonių, 214 pabėgo. Tų pačių metų rugsėjo 4 d. vokiečiai netoli priverčiamųjų darbų stovyklos sušaudė 253 žydus, o 1944 metų vasarą – 270 žydų.[3] Vėl užėjus sovietams 1944 m. lageris paverstas GULAGo filialu, taip įkurti Pravieniškių 2-ieji pataisos namai.
1968 m. kalėjimas išplėstas pastačius Pravieniškių 3-iuosius pataisos namus.
1973 m. pastatyti Pravieniškių 1-ieji pataisos namai.
2015 m. sausio 29 d. Prezidentės dekretu [4] patvirtintas Pravieniškių herbas.
Tarpukario metais įkurta priverčiamųjų darbų stovykla, kurioje buvo laikomi administracine tvarka nubausti žmonės. 1939 m. rugsėjį į stovyklą perkelta dalis internuotų Lenkijos karių. Karo pradžioje Pravieniškėse, už trijų eilių spygliuotos vielos tvoros, kalėjo nuo 444 iki 451 kalinio. Čia buvo kalinami jau nuteisti kaliniai, kurių bausmės laikas buvo neilgas, ilgiausiai 2–4 metai. Tarp jų buvo 80 internuotų lenkų, 20–30 už įvairius nusikaltimus nuteistų raudonarmiečių. Pravieniškių lageris nuo kitų kalinimo vietų skyrėsi ir tuo, kad čia visi sargybiniai ir prižiūrėtojai buvo lietuviai. Be to, kaliniai turėjo dirbti sunkiausius durpių kasimo darbus. Dėl baisių kalinimo sąlygų kaliniai nuolat mėgindavo pabėgti iš lagerio, o jo administracija į tai atsakydavo žiauriausiu teroru.
1941 m. birželį kalinti raudonarmiečiai buvo apginkluoti ir išvežti. Lagerio sargyba buvo sustiprinta, likę kaliniai uždaryti barakuose. 1941 m. birželio 26 d. į lagerį atvyko raudonarmiečių būrys su šarvuočiu. Likusių gyvų kalinių liudijimu, sušaudymo iniciatorius buvo karui prasidėjus iš lagerio išleistas leitenantas Kiseliovas. Jo kerštu galima paaiškinti prižiūrėtojų ir jų šeimų sušaudymą. Buvo nužudyta 21 lagerio tarnautojas, 6 moterys ir 13 bei 16 metų mergaitės.
Iš barakų į uždarą kiemą išvarytus kalinius raudonarmiečiai išrikiavo ir pradėjo iš kulkosvaidžių bei automatinių šautuvų šaudyti į juos. Šaudė 15-20 minučių. Per žudynes likusio gyvo K. Gailiaus liudijimu „kilo neįsivaizduojamai baisus klyksmas, maldavimai ir sužeistųjų dejavimas. […] Arčiau aukštos spygliuotos tvoros esantieji jau sužeisti, kruvinomis rankomis kabinosi į spygliuotas vielas ir dar kartą pataikyti susmukdavo ant žemės“. Tuos, kurie liko gyvi, pribaigė durtuvais ir į lavonų ir sužeistųjų krūvą numesta granata. Kauno miesto komendantūros karininko Mato Valeikos 1941 m. birželio 28 d. raporte minima, jog „buvo išžudyta 230 žmonių ir taip pat iššaudyti prižiūrėtojai su šeimomis. Tai dienai maitinimo sąrašuose – 444 žmonės. Reiškia, 214 pabėgo. Jų tarpe 50 sužeistų. Apie 260 žmonių tapo šio nusikaltimo aukomis. 1941 m. birželio 29 d. Pravieniškių lagerio teritorijoje buvo palaidoti 182 nužudytųjų palaikai, 50 jų išsivežė giminės.[1] 1990 m. nužudytųjų atminimui netoli sušaudymo vietos pastatytas kryžius.
1941–1944 m. Pravieniškių priverčiamųjų darbų koncentracijos stovykloje kalėjo sovietiniai aktyvistai, partizanaibei jų rėmėjai, nemažai piliečių buvo atvežta iš vakarų Europos šalių.[2] 1941 m. rugsėjo 4 d. vokiečiai netoli priverčiamųjų darbų stovyklos sušaudė 253 žydus. 1944 m. vasarą vokiečiai sušaudė dar 270 žmonių – 250 žydų iš Prancūzijos, 20 – lietuvių ir lenkų. 1943 m. vasario 20 d. iš šios stovyklos pabėgo 8 žmonės.[3]
Pokario laikotarpiu Pravieniškių priverčiamųjų darbų stovykla perorganizuota į pataisos darbų koloniją.
Apie šio kaimo kūrimąsi 1971 m. buvo rašoma: „Panaikinus baudžiavą, caro valdžia davė po vieną dešimtinę žemės seniesiems kareiviams. Tie žmonės, įsikūrę savo dešimtinėse, dirbo įvairius darbus, daugelis - prie geležinkelio. Prie senojo Pravieniškių kaimo susikūrė naujas kaimelis, kurį imta vadinti Bobeliais, o vėliau - antrosiomis Pravieniškėmis. Dabar visa gyvenvietė vadinama vienu Pravieniškių vardu. Tačiau buvusių kareivių arba Bobelių gyvenvietė taip tebevadinama ir šiandien. Dabartiniu metu buvusių kareivių sklypų yra 11 kiemų. Pravieniškių kaimas minimas dokumentuose XVIII amžiaus antroje pusėje”.
Rumšiškių parapijos santuokų metrikų knygoje Pravieniškės minimos 1813 m.
Pravieniškės I (Proweniszkižemiau, smulkesniu šriftu), Pravieniškės II (Proweniszki aukščiau, stambesniu šriftu) ir Pravieniškių geležinkelio stotelė (tarp jų, pažymėta tik sutartiniais ženklais). 1911 m. vokiečių kariuomenės topografinio žemėlapio fragmentas (Karte des westlichen Rußlands. O. 22. Kowno.)
Pravieniškių II kaimas paminėtas 1931 m. žemėlapyje
Pravieniškių pradžios mokyklos (veikusios Pravieniškių geležinkelio stoties gyvenvietėje) mokytojas Valentinas Stakišaitis 1935 m. lapkričio mėnesį užrašė Pravieniškių I kaimo (dabar - Pravieniškių II kaimas) vietovardžius. Pateikėjai - Kazys Stančiauskas ir Andrius Vilčinskas. Abu gimę šiame kaime.
Bagdondaržis – dirbama žemė, apie 0,5 ha dydžio. Nuo geležinkelio stoties į šiaurę, prie valstybinio miško. „Bežemiui Bagdonui ūkininkas Kazys Stančiauskas prieš 60 -70 m. atidavė mišku apaugusį plotą, kad nuvalytų ir išdirbtų žemę. Už tai ta žeme naudojosi keletą metų. Nuo to ir vardas yra atsiradęs”.
Būdavietė – pieva su aplinkinėmis dirvomis. Pieva šlapia, kupstuota, keturkampio formos. Apie 10 ha dydžio. Į rytus nuo geležinkelio stoties, prie geležinkelio, šiaurinėje pusėje. Toje vietoje gyvenęs žmogus, kuris turėjo būdą ir degė anglis.
Degimas – laukai ir pievos, apie 5 ha dydžio. Tarp geležinkelio ir kelio į Jurgiškes. „Prieš 50 m. vežė vagonuose vatą. Kilo gaisras. Toje vietoje išdraskytą vatą gesino”.
Kalnas – dirbama žemė, apie 3 ha dydžio. Trapecijos formos. Į vakarus nuo geležinkelio stoties apie 500 m, Tarp geležinkelio ir Pravienos upelio.
Majakas – dirbama žemė, nedidelė pakiluma, apie 1 ha dydžio. Nuo Pravieniškių I (dabar – Pravieniškių II) kaimo į rytus, nuo kelio į Jurgiškes į šiaurę. Toje vietoje stovėjo karo reikalams ar žemės matavimo reikalui rusų įtaisytas stebėjimo punktas”.
Mucas – dirbama žemė, apie 2 ha dydžio. Į šiaurę nuo geležinkelio stoties, prie miško, susisiekia su mokyklos žeme. „Prieš liustracijos laikus toj vietoj gyvenęs senis, kuris supykęs kiekvieną „mucu” vadino”.
Piskornia – labai klampi pieva, apie 10x30 m dydžio. Prie Pravienos upelio, netoli tilto.
Telėdnikas – pieva su aplinkinėmis dirvomis, apie 4 ha dydžio. Į šiaurę nuo geležinkelio stoties. Viduriu teka Praviena.
Uzbonas – neišdžiūstanti duobė, apie 8x10 m dydžio. Veisiasi karosai, vijūnai. Yra Vidutinės pievoje. „Ta pieva jau senovėje buvo naudojama, kai tuo tarpu aplinkui buvo dideli miškai”.
Viganas – pievelė, apie 0,25 ha dydžio. Tarp tilto, kelio ir Pravienos upelio.
Vilko daržas – balto smėlio žemės plotas, apie 1 ha dydžio. Nuo stoties į šiaurę, prie valstybės miško. „Tas plotas priklausė Vilčinskui, kurį žmonės Vilku pravardžiavo”.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą