Šiandien atgulė
Petras Cidzikas
Rokantiškių kapinių pakrašty.
Petras Cidzikas. Smagu būdavo (atsiminimai apie kalinimą ir apie
Alfonsą Svarinską)
Sausio 21 dieną, mirė rezistentas Petras Cidzikas. Tai kartu ir kito rezistento monsinjoro Alfonso Svarinsko gimimo diena. Pagerbdami abu išėjusiuosius dalinamės P. Cidziko prisiminimais apie monsinjorą A. Svarinską.
Kur susipažinau su kun. Alfonsu Svarinsku, dabar neprisimenu. Ar tik nebus teismuose kur nors. Tada ne vieną antitarybinį aktyvistą Laisvės kovotoją teisė. Politinius kalinius teisdavo Aukščiausiajame Teisme. Teismo proceso metu, kai žmonių neleisdavo į salę, būriuodavomės prie teismo. Man atrodo, ten ir susipažinau. Į teismus ateidavo daug žmonių – patriotų, kunigų, vienuolių, ypač jei teisdavo kunigą. Ateidavo pabūt kartu, solidarizuotis. Kai būni kartu su kitais, palaikai. Tai – neužsidegimas. Žinai, kad reikia eiti, ir eini.
Kurį laiką buvau izoliuotas nuo Lietuvos įvykių. Mane suėmė. Nes rašiau eilėraščius, paskui – atsišaukimą dėl Vasario 16-osios, „Kroniką“ platinau ir pataikiau ant išdaviko. Įdavė saugumui. 1973 metais vasario 16-osios ryte padarė kratą, surado ir sako:
– Važiuosime pakalbėt. – Ir taip ketveriems metams.
Tardė KGB tardytojas J. Markevičius – ypač moraliai šlykštus kagėbistas, tikra bolševikinė davatka. Sako, jis dabar jau miręs. Tada buvo kapitonas, vėliau tapo pulkininku. Iš pradžių tardė, paskui kalbino su visokiom apgaulėm: liudininkus apgaudinėjo, spaudė, pirmiausia tą, kuris išdavė. Buvau dar mažai patyręs, nežinojau jokių vingrybių. Prisiimi viską, kad neįduotum daugiau žmonių. Tad buvau teisiamas kaip vienas kaltinamasis, kiti tik liudininkai buvo. Vieno iš jų – Albino Juodvalkio – paklausė:
– Skaitei?
– Skaičiau.
– Patiko?
– Patiko. – Daugiau nieko neišklausė ir toliau neklausinėjo. O kiti viską išplepėjo, ką susitikę kalbėjome. Dabar, turėdamas patirties, išvis nieko nekalbėčiau. O tada sukiesi nuo prievartavimo.
Paskui buvo KGB suorganizuota gydytojų komisija, kurią sudarė Stanionienė, Demidiukas ir dar vienas – Stropus, jaučiau jo palaikymą ir simpatiją. Taigi teismo nutarimu gavau ketverius metus „gydymo“: pusę metų KGB rūsiuose praleidau, trejus metus Černiachovske, Uč OM CT2 lageryje (Kaliningrado sritis), ir pusę metų Naujojoje Vilnioje. Taip buvo pagal įstatymą: nuvežė, davė spec. režimą, paskui po trejų su puse metų jį panaikino, tada nuvežė į vietinę Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninę ir ten buvau dar pusę metų. Čia buvau prižiūrimas psichiatrės Bieliauskienės.
Pirmais metais Černiachovske mane buvo labai „užspaudę“. Sekė, tyčiojosi, niekino – maniau, neišlaikysiu. Kad ir ką dariau, viskas buvo blogai. Stoviu prie lango.
– Nori pabėgti?
Skaitau.
– Ką, protingas nori būti?
Skaitau laišką.
– Ką, ilgiesi?
Atsigulu.
– O ką naktį veiksi?
Naktį miegu, ateina, pažadina:
– Ko nemiegi?
Nueinu į tualetą, kelnes nusimaunu, dar nieko nepradėjau, čiupt už sprando:
– Pakaks, eik.
Va, kaip buvo. Kartą jauna medicinos sesuo kažką užgaulaus man pasakė. Nesusilaikiau, iš burnos išsprūdo keiksmažodis ir pasiunčiau ją. Ji mane šiurkščiai apšaukė, bet pats jaučiu, kaip nuo manęs sunkumas kaip akmuo krenta, krenta... Kažkoks lūžis įvyko.
Po to atsikirtimo einu į tualetą – niekas nebeseka. Grįžtu koridoriumi į kamerą ir girdžiu, kaip vienas iš personalo (Augustinovičius Žilinskis) garsiai, kad girdėčiau, sako:
– Šito tai jau neišgydys.
Man į akis sakydavo:
– Tu sveikas.
– Tai išleiskite, – sakau.
– Kaip lieps profesorius.
O profesorius atvažiuodavo du kartus per metus iš Maskvos, Serbskio instituto – gydytojas Iljinskis, žydas. Jis, būdavo, atvykęs klausia, kokia pavardė, dar kažko. Ilgiausiai laikydavo Rusijos disidentą generolą Piotrą Grigorenko – penkias minutes. Mane – tris pusketvirtos. Dar toje ligoninėje buvo Forpostovas, filologas. Jo tikra pavardė Paškevičius. Labai šviesi asmenybė, ypač valingas. Jie buvo mano mokytojai – Grigorenko ir jis. Aš iš jų pavyzdį imdavau.
Černiachovske buvo tikrų ligonių, buvo ir visiškai sveikų, kurie simuliavo ligą. Šiame kalėjime 90 proc. buvo žmogžudžiai, buvo žudikų, net nužudžiusių keturis žmones. Apie 60 proc. – simuliantai su visokiais iškrypimais, o 40 proc. išprotėjusių ligonių. Tai ir nuteisė mane kalėti į tokią vietą, siekdami palaužti, sugniuždyti. Buvau uždarytas antrajame skyriuje. Ten radau Grigorenko, kuris karo metu buvo 18-os divizijos vadas. Brežnevo laikais buvo rodomas filmas „Malaja zemlia“ („Mažoji žemë“). Tame filme apie jį pasakojama. Pavardės nemini. Bet jei nerodysi jo, negalėsi rodyti ir Brežnevo. O Brežnevas tuo metu buvo 18-os divizijos politrukas. Generolas pasakojo, kad kai prasidėdavo mūšiai, Brežnevas išvažiuodavo, dingdavo, o kai baigdavosi, grįždavo ir sako:
– O, u tebia neplocho polučaetsia (Tau neblogai sekasi).
Kasdien Grigorenko ką nors pasakodavo, nes buvome viename skyriuje, kartu valgydavome ir eidavome pasivaikščioti. Aišku, prižiūrėtojai stengdavosi, kad mes nebendrautume, bet per daug to nepaisėme. Ten buvo vartojamas toks ironiškas posakis: „Sviaz s bolnym zapreščena“ (Ryšys su ligoniu uždraustas).
Įsivaizduojat? Ir dar viena frazė iš tos banditų klasikos, kurią šiandien galima pritaikyti valdžiai: „Otdai, a to poteriaješ“ (Atiduok, o tai pamesi).*
Iš priverstinio gydymo Černiachovske grįžau 1977-aisiais. Tais metais vėl pradėjau pogrindinę veiklą. Susipažinau su vienu kitu. Tada vienas per kitą susižinodavome, apsitardavome ir ką nors nutardavome. Pasirašiau 45 pabaltijiečių memorandumą: 1979 metais rugpjūčio 23 dieną lietuviai, latviai ir estai, patriotai bei antisovietiniai veikėjai, pasirašė protesto pareiškimą prieš Ribentropo-Molotovo paktą. Jis buvo adresuotas Jungtinių Tautų Organizacijos generaliniam sekretoriui Kurtui Valdhaimui ir Helsinkio susitarimo baigiamąjį aktą pasirašiusių šalių vyriausybėms. Taip buvo priminta tiesa apie Antrojo pasaulinio karo kaltininkus ir Pabaltijo šalių okupaciją. Pasirašiusieji prašė likviduoti karo ir okupacijos padarinius, išvesti svetimą kariuomenę iš Pabaltijo respublikų.
Pamenu, rodos, 1982 metų rudenį, lapkričio mėnesį, Šv. Teresės bažnyčioje buvo savaitiniai Gailestingumo atlaidai. Išeinam iš jų. Jau vieni kitus – savus – iš matymo pažinojom. O prie bažnyčios stovi „Latvija“ – pasiklausymo automobilis, operatyvininkai sėdi. Kalba buvo apie vyskupijos valdytojo A. Gutausko konsekraciją vyskupu. Prisimenu kun. Svarinsko žodžius:
– Na, jam nepasiseks. Čekistai Šventosios Dvasios neapgaus.
Ir iš tikrųjų, grįžta Gutauskas iš Romos, išlipa nusiminęs iš traukinio stoty. O čia balius paruoštas, keli tūkstančiai nuotraukų padaryta – jis su mitra, jau vyskupas. Nepavyko.
Kun. Svarinskas buvo veiklos žmogus: čia su vienu kalba, čia su kitu. Visada linksmas. Jei važiuoja kur, tai su reikalu, daro ką, tai žino, kad reikia. Tai sustiprins ką, paguos, nuramins, padės, pašelps. Buvo aukos žmogus. Nebijojo. Žodžiu, šarmo turėjo.
Keliavo daug, kaip ir kunigas J. Zdebskis, kurį KGB seniai ir ne kartą medžiojo. Kad išvengtų dirbtinių avarijų, kun. Zdebskis porą kartų šoko automobiliu nuo kelio pylimo. Nepavykus susidoroti buvo imtasi „spec. priemonių“, apšvitinant radiacija jo automobilyje. Dabar jau žinome, kad po to Zdebskį paslėpė ir jo gydymu rūpinosi kun. Alfonsas Svarinskas.
Kunigas Svarinskas 1983 metų pradžioje buvo suimtas, nuteistas kalėti konclageryje. Paskui Šv. Mikalojaus bažnyčioje viena moteris – Bronė Serbentaitė – visada po šv. Mišių sakydavo:
– O dabar pasimelskime už politinius kalinius.– Vardija juos ir tada visa bažnyčia meldžiasi „Tėve mūsų“.
Tai, aišku, čekistus nervindavo. Ji buvo tikra patriotė. O iš bažnyčios išeidavome būreliu. Keli žmonės eidavom į kavinukę kavos. Tada viską, kas ką žino, pasipasakodavome, pasidalindavome įspūdžiais. Aišku, jei nereikėdavo kur važiuoti, nes – žiūrėk – uodega paskui seka.
Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo 1987 metų rugpjūčio 23 dieną suorganizavom viešą Stalino ir Hitlerio pakto pasmerkimą ir reikalavom laisvės Lietuvai, Latvijai ir Estijai, laisvės politiniams kaliniams. Šį renginį pradėjom planuoti jau gegužės mėnesį, kai išgirdau apie mitingus Rygoje ir Taline. Tada nuėjau pas Antaną Terlecką, išėjom abu į mišką ir sakau:
– Matai, Antanai, mes jau pražiopsojom vieną dalyką.
Jis pasiūlė organizuoti rugpjūčio 23 dieną. Po kelių dienų susitikome su Julium Sasnausku, kuris tam irgi pritarė. Seselė Nijolę Sadūnaitę pakvietėme po 2 savaičių. Ji sutiko dalyvauti. Organizuoti mitingą prie poeto Adomo Mickevièiaus paminklo pasiūlė Julius. Aš buvau siūlęs prie Šv. Teresės bažnyčios arba prie katedros Šv. Kazimiero koplyčios. Prie Adomo Mickevičiaus paminklo buvo patogu susirinkti ir dėl to, kad Šv. Onos bažnyčioje prieš mitingą užprašėme šv. Mišias.
Dar vykdžiau pasninko akcijas (bado streikus), reikalaudamas, kad būtų paleisti politiniai kaliniai, taip pat ir kunigas Alfonsas Svarinskas. Pirmoji pasninko akcija vyko katedros aikštėje ir truko dešimt dienų. Ji prasidëjo 1989 metų rugsėjo 16 dieną (trečiadienį), o sekmadienį arkikatedros aikštėje lauke ta intencija buvo aukojamos šv. Mišios. Jas aukojo kunigas Kastytis Matulionis. Ant vieno plakato buvo parašyta: „Kun. Svarinskui – laisvę“. Šį plakatą buvo atnešę žmonės – mano rėmėjai. Tomis dienomis kunigas Alfonsas ir buvo paleistas. Prisimenu, jis man atnešė gėlių. Ten buvo tokia sienelė, ant kurios palaikantys žmonės priklojo tūkstančius gėlių žiedų. Tądien kunigas Svarinskas kartu meldėsi ir žodžiu kreipėsi į gausiai susirinkusius bendraminčius. Greitai jis buvo išlydėtas į tremtį – į Vokietiją, nes jam nebuvo leista pasilikti Tėvynėje.
Per antrąją akciją dėl politinių kalinių paleidimo, kuri prasidėjo 1989 metų rugsėjo 29 dieną, gulėjau kryžiumi ant aikštės grindinio mėnesį laiko. Man rūpėjo ne šurmulys katedros aikštėje, bet ramybės, susikaupimo dvasia, atgimimo viltis, kuri jautėsi visame mieste. Po kurio laiko prie manęs gulėti kryžiumi prisijungė vienuolis jėzuitas Staselis. Dabar neatsimenu jo pavardės. Jis Kaune, katedroje, labai gražiai ruošė „betliejus“. Kai jis prisijungė, iš karto palengvėjo. To reikėjo Lietuvai – sulaužyti baimės stuburą: juk iš tikrųjų ten priešais buvo Vidaus reikalų ministerija, kurioje ir KGB turėjo savo patalpas. Tuo metu net ateiti čia buvo rizikinga.
Esu rinkęs parašus Mosėdyje, kad Svarinskas ir kiti politiniai kaliniai būtų paleisti iš kalėjimo. Per pamokslą kun. Adolfas Pudžemis paragino tikinčiuosius pasirašyti. Tada daug parašų surinkau. Pasirašė beveik visi Mišiose dalyvavę mosėdiečiai.
Kalbant apie kun. Alfonsą Svarinską, galiu trumpai pasakyti – jis labai drąsus. Sovietmečiu bažnyčiose kalbėdavo aiškiai, tiesiai, kas ką darė. Kavines ar valgyklas, kur degtinės buvo, vadindavo snarglinėmis. Jį nuolat persekiodavo, konfiskuodavo turtą: net lėkštes, indų servizą. Kažkokia moteris jam vėl nupirko indų. Važinėdavo į Maskvą. Ten susitikdavo su rusų disidentais, Vakarų žurnalistais. Perduodavo informaciją ir per kitus kanalus.
Kai grįžo iš lagerio, prieš išvykstant jam į tremtį Vokietijon, pasakiau, kad Pelesoje ruošiamės pastatyti koplyčią. Jis pritarė ir dar stipriai parėmė pinigais. Jam labai rūpėjo Baltarusijos lietuviai: pažinojo pelesietę Mariją Kruopienę, kitus lietuvius. Koplyčią pastatėme 1988 metais rugsėjo viduryje. Ją buvom nutarę pastatyti slaptai. Atvežėme dviem „Kamazais“. Reikėjo tik surinkti.
Pradėjom statyti šeštadienį, o sekmadienį 15 val. igliaukietis Svarinsko auklėtinis kun. V. Prajara ją pašventino. Po kelerių metų dalyvavau Pelesos mokyklos penkerių metų atidarymo iškilmėse. Tada Baltarusijos kultūros atstovė sakė:
– Kogda litovci čerez noč pastroili koplicu, my byli v šoke. (Kai lietuviai per naktį pastatė koplyčią, mus ištiko šokas) – Tai buvo gražus komplimentas.
Išlydėtas į Vokietiją kunigas Svarinskas ir ten tęsė kovą. Beveik kiekvieną dieną „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“, Vatikano radijo laidose girdėjome kalbas ar pranešimus apie jo veiklą.
Okupacijos laikais, prisimenu, būdavo mūsų tokių trumpų susitikimų. Persimesdavom vienu kitu žodžiu:
– Seka?
– Seka.
– Tai gerai! Jei neseka, tai jau kažkas ne taip, žiūrėt reikia, – sakydavo kun. Svarinskas.
Smagu būdavo.
* Išsamų straipsnį apie psichiatrinëse ligoninėse taikytas represijas norint politiškai susidoroti Sovietų Sąjungoje žr. Robertas van Vorenas. Psichiatrija kaip ginklas prieš disidentus Sovietų Sajungoje // Naujasis Židinys-Aidai, 2010, Nr. 11.
Iš knygos Atsiminimai apie Monsinjorą Alfonsą Svarinską. Vardan Dievo, Tėvynės ir Laisvės. Kaunas 2016, Naujasis lankas, p. 206–214.
