Fluxus

Užsienio viešnios penktadienį pasigyrė mūsų Nacionalinėje dailės galerijoj apsilankiusios.


Prisipažinau, kad nesu ten buvęs, gal todėl, kad kadaise tame pastate Spalio revoliucijos muziejus buvo, todėl kojos pačios mane pro šalį neša ligi šiol.

Ir tos eglės...

Nors Juozo Mikėno "Pirmosios kregždės" man ir tada patiko, ir dabar patinka.


Ir sakuros patinka.


Tai dėl jų ir atsirandu pavasariais šalia mūsų Nacionalinės dailės galerijos.

Viešnios pasakojo šiuolaikinį meną bestebėdamos keistų dalykų pamačiusios, na, bet ne tokių.

Pakalbėjom apie tai, kad sumindžiotų alaus skardinių ar nešvarių vienkartinių stiklinių demonstravimas muziejuose ugdo mumyse gebėjimą pamatyti meną šiukšlyne, į kurį stengiamės paversti Pasaulį.

Prisiminiau "Vamzdį",


sustabdžiau autą prie jo, apžiūrėjom šį meno kūrinį ir į/įsi/amžinom.

Ten prisiminiau "Fluxus" istoriją, pasiūliau viešnioms rytojui. Joms mano pasakojimas patiko, sutarėm rytoj/šeštadienį pamatyti viską savo akimis.

Šeštadienio rytą, prieš išvažiuodamas pas viešnias jų viešbutin, paskambinau Jono Meko vizualiųjų menų centran, mat, nors toji Viešoji įstaiga viešai skelbėsi šeštadienį dirbanti, įtarimų sukėlė nurodytas telefono numeris - mobilusis.

Telefoną pakėlė mergina.

- Paskambinau Jono Meko vizualiųjų menų centran?
- Taip.
- Šiandien dirbat nuo dvyliktos iki devynioliktos valandos?
- Šiuo metu nedirbam.
- Tai kur demonstruojat garsiąją kolekciją?
- Niekur.

Tokiu būdu sutaupiau savo ir viešnių laiko, kuro, padangų, stabdžių, deguonies, nervų ir panašių dalykų.

Gal ir be reikalo "Respublikos" neskaitau (nuo tų laikų, kai "Respublika" nustojo būti "Sąjūdžio" laikraščiu).

Viešnioms, vienok, plačiau papasakojau apie "Fluxus", pasakojimas joms patiko, įskaitant pačios įdomiosios kolekcijos neprastesnį demonstravimo būdą.

Tada pamaniau - ne tik "Vamzdis" atsirado Lietuvos Sostinėj poros dešimtmečių tėkmėj.

Štai kas nutiko kinoteatrui "Lietuva".


Štai, Nasvyčių "Lietuva" pavirto "Radisson Blu",

,
nors Lietuvos vardas liko, popieriuj.

Išties, kam rašyti jį frontone?

Apsieisim.

Negi mes tageriai kokie.

O ir Lietuva - negi koks pasaulinis tinklas, kaip Radisson?

Ir be pirmame aukšte kadaise buvusio lietuviškų patiekalų restorano apsieinam, užtat turim vietoj jo "River Side" restoraną, su švedišku stalu.

Gal čia buvusiosios "Lietuvos" naujas drūtas kaimynas kaltas?

Taip reikalus pakreipė, kad ne tik "Lietuva", bet ir Lietuva pakrypo.

Irgi link jo?


Jei jau prie žuvėdiško stalo užkirtom, žinoma, ne kokių nors lietuviškų vėdarų, tai negi ripką pulsim mušti - netgi ne žaidimais užsiimsim, o eisim, leišiai, lošti - lošių lošti.

Sako, kad olimpinių.

Niekas ir nesiginčija.

Žemę art nustojom, kultūringais miestelėnais išvirtom.

Net Europos kultūros sostine patapom.

Keičiamės, laikui tekant.

Niekas nesugebės paneigti - "Fluxus"!

Menininkai čia ne visi surašyti, žinoma.

Ne tik menininkų, ir kritikų turim.


Ir kritikai ne visi surašyti.