Landynė...
Juozas Mikuckis (1891 m. rugsėjo 20 d. Zauniškiai, Vilkijos valsčius – 1970 m. spalio 13 d. Kaunas) – Lietuvos karininkas, sovietinis KGB agentas, poetas.
1915 m. mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę, 1916 m. baigė Gatčinos karo mokyklą, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. 1918 m. Valkoje su kitais suorganizavo Lietuvių dragūnų divizioną ir jam vadovavo. Su divizionu pateko į vokiečių nelaisvę.
Grįžęs į Lietuvą, nuo 1918 m. gruodžio 30 d. Lietuvos kariuomenės savanoris, paskirtas 2-ojo pėstininkų pulko ūkio viršininku. 1919 m. sausio 5 d. – 1920 m. rugsėjo mėn. Kauno miesto ir apskrities karo komendantas, antrasis Kauno apskrities viršininkas. [1] 1919 m. rugpjūčio mėn. padėjo likviduoti Lenkų karinės organizacijos (POW) Kaune rengtą perversmą. 1919 m. kapitonas.
1920 m. spalio 14 d. – 1921 m. kovo mėn. Ketvirtosios pėstininkų divizijos štabo viršininkas. 1921–1922 m. tarnavo Generaliniame štabe. Už kriminalinį nusikaltimą (iš pavydo nušovė karo valdininką A. Dirsę) pašalintas iš kariuomenės atimant karinį laipsnį. 1921 m. balandžio mėn. nubaustas 4 m. tvirtovės kalėjimo, prezidento Aleksandro Stulginskio iki 2 m. sušvelninta bausmė atidėta.
1921 m. rugpjūčio 11 d. paskirtas Generalinio štabo žvalgybos skyriaus XI žvalgų punkto vyr. žvalgu. 1922 m. pradžioje perkeltas į Šaulių sąjungos konspiracinį skyrių. 1922–1924 m. tarnavo VRM žinyboje bei organizavo pasienio policijos dalinius neutraliose Širvintų ir Giedraičių apylinkėse, paskirtas šių apylinkių policijos vadu. 1923 m. birželio 1 d. Kaišiadoryse įsteigė pasienio policijos mokyklą, jos viršininkas. [2]
1924 m. liepos mėn. – 1927 m. gegužės mėn. Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininkas. Nuo 1928 m. birželio mėn. Kauno apskrities policijos vadas. 1929 m. prezidentas Antanas Smetona grąžino karininko laipsnį. 1932 m. išėjo į pensiją, gyveno savo ūkyje Zauniškiuose. 1939 m. mobilizuotas ir paskirtas Vilkaviškio intendantu.
1928 m. apdovanotas Nepriklausomybės, 1932 m. Savanorių medaliais.
Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 30 d. NKVD suimtas, kalėjime Aleksandras Gudaitis-Guzevičius jį užverbavo, tapo KGB agentu (agentūrinis slapyvardis Tuvimas). Po dviejų mėnesių čekistų patartas nutraukė santuoką ir fiktyviai susituokė su vokiečių kilmės piliete. 1941 m. kovo 25 d. kaip repatriantas išvyko į Vokietiją, apsigyveno Braunšveige.
Po karo tapo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) Vykdomosios tarybos įgaliotiniu anglų okupacinėje zonoje Vakarų Vokietijoje, vykdė KGB užduotis. Jam vadovaujant turėjo būti likviduoti Povilas Plechavičius ir kiti Lietuvos karininkai. [3]
1949 m. čekistų padedamas emigravo į JAV. 1953–1959 m. Baltimorėje sekė lietuvių išeivių veiklą, teikė žinias sovietų ambasadai. 1968 m. grįžo į okupuotą Lietuvą ir tapo poetu. [4][5]
----------------------------------------
Povilas Plechavičius gimė ūkininkų ir bajorų giminės šeimoje, krikštytas Pikelių bažnytėlėje. Būsimasis generolas buvo antras gausios šeimos vaikas – jis turėjo penkis brolius ir šešias seseris. Dvi seserys mirė jaunos, du broliai žuvo Sibire, likusieji šeimos nariai įvairiais keliais pateko į JAV.
Pradėjęs mokytis Lietuvoje, Maskvoje 1908 m. baigė gimnaziją, 1911 m. komercijos institutą, 1914 m. Orenburgo kavalerijos karo mokyklą. Rusų armijos kavalerijos dalinyje dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, o revoliuciniais 1917 m. kovojo prieš bolševikus Rusijos pietuose. 1918 metais grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Žemaitijoje ir suorganizavo žemaičių partizanų rinktinę, kovojusią prieš bolševikus, užėmusius Mažeikius ir Telšius. Tapo Mažeikių karo komendantu, kovojo su bermontininkais, lenkais.
Likvidavus bolševizmo pavojų Žemaitijoje, P. Plechavičiui buvo iškelta byla neva už per daug žiaurų priešų naikinimą. Teisme kaltinimą palaikė Seimo narė socialdemokratė L. Purėnienė. Kai žodis buvo suteiktas kaltinamajam, jis lakoniškai pareiškė: „Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte“. Kaltinamasis buvo išteisintas.
1920 metais kovojo su lenkais prie Seinų, Augustavo miškuose, prie Varėnos ir kitur. Už kovas dėl Lietuvos laisvės jis apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.
1924 m. P. Plechavičius baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, 1926 metais – Generalinio štabo akademiją Prahoje. Lietuvos kariuomenėje tarnybą pradėjo kapitonu, baigė generolu leitenantu. Vadovavo 1926 metų gruodžio 17 d. perversmui Lietuvoje. Nuo 1927 m. buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininku. 1929 m. vasario 13 d. gen. P. Plechavičius prieš savo valią buvo išleistas į atsargą.
Pirmosios sovietinės okupacijos metais pasitraukė į Vokietiją, o prasidėjus Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui, grįžo į Lietuvą. 1944 m. vadovavo Vietinei rinktinei. Likvidavus Vietinę rinktinę buvo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, po to – į Dancigą, Klaipėdą, o iš ten paleistas. Netrukus po to P. Plechavičius išvyko į Vokietiją.
1946 m. vasario mėn. sovietai reikalavo, kad britai atiduotų P. Plechavičių kaip karo nusikaltėlį. Britai ignoravo jų parodymus, kad jisai vadovavo sukarintų vienetų panaudojimui prieš žydus ir sovietus partizanus. [1] Sovietų slaptosios tarnybos planavo P. Plechavičių pagrobti ir iš Vakarų Vokietijos išvežti į sovietų zoną. Tam buvo užverbuotas buvęs Kauno komendantas Juozas Mikuckis, kuriam buvo pavesta nugirdyti P. Plechavičių ir jį pagrobti. Jam tai nepavyko – nusigerdavo pats Mikuckis.
Istorikai jį vertina kontroversiškai – dešinesnių pažiūrų laiko tautos didvyriu, sustabdžiusiu iš Maskvos kontroliuojamo bolševikinio kominterno įsigalėjimą Lietuvoje, kairesnių – karinga ambicinga asmenybe, į raudonąjį terorą Žemaitijoje 1918 m. atsakiusį baltuoju, 1926 m. Kaune įvykdžiusį antidemokratinį karinį perversmą, nukreiptą prieš kairiuosius ir atvedusį į valdžią autoritarinę Antano Smetonos valdžią, o 1944 metais nepaklususį netgi vokiečių karinei vadovybei ir išsaugojusį daugelio lietuvių gyvybes.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą