KoronaFeljeTonas

COVID-19 – AKIŲ PRAKRAPŠTYMUI

Kaip žinote, nesu joks polit-ekspertas. Nesimeldžiu nei vienai partijai. Turiu šiek tiek gyvenimo patirties ir nebijau daryti vienokių ar kitokių išvadų. Gripu visais laikais buvo yra ir bus sergama. Tai bendra bėda, bet tai normalu. Skirtumas tik tas, kad tarybiniais laikais tai buvo tarybinių žmonių bėda. Dabar, žmonės turi teisę galvoti vakarietiškai. Net apie tai, kad prakeiktasis virusas galimai yra sukurtas vienoje iš slaptų JAV laboratorijų. Galvoti neuždrausi, bet turime tai, ką turime.

Pirmas ir pats svarbiausias klausimas yra – kam tai naudinga? Atsakymas vienintelis – žinoma komercijai. Ir valdžiai. Kuri kontroliuoja ir reguliuoja – kas kam leidžiama ir kiek kam galima. Kažkas uždaroma, sustabdoma, nutraukiama, o kažkam leidžiama gauti milžinišką pelną iš piliečių išgąsčio. Akivaizdus suokalbis – valdžios prieš savo piliečius. Korona viruso privalo bijoti visi. O nuo neadekvačių priemonių kenčia tik tam tikras sluoksnis. Tai nenormalu. Tai sąmoningas baudimas vienų – kitų pelno sąskaita. Prekybos centrams, vaistų pramonei ir medicinos įstaigoms – žalias šviesoforas. Be jokių papildomų rodyklių. Toks žalias, kad doleringesnio ir būti negali. Talkininkaujant: reklamai ir propagandai – žmonėms kalama į smegenis – kad korona virusas – pasaulio pabaigos ženklas. Ar iš tikrųjų taip? Manau, kad kai kas išpučiama tam, kad pasidaryti iš beteisės tautos naivumo daugiau vaško. Tai matyti be padidinimo stiklo.

Savivaldybės, mokyklos, maitinimo įstaigos – uždaromos. Piliečiams išvažiuoti iš šalies uždrausta. Išeiti į pavasariškai gryną orą – nerekomenduojama. Gamyklos ir įmonės verčiamos dirbti nuotoliniu būdu. Kiekvieną dieną šalies biudžetas patiria kolosališkus nuostolius. Niekam tas nerūpi. Svarbu daryti pelną maisto pramonei, prekybos centrams ir farmacijos įmonėms. Trys banginiai lobsta ir pampsta iš žmonių ašarų. Užsidarius paskutinėms pramonės įmonėms, niekas nieko neveikia, tik eina į parduotuves ir viską šluoja nuo lentynų. Tokio užsitęsusio „Naujametinio“ vajaus neįmanoma buvo net įsivaizduoti. Kur šuo pakastas? Britanija dėjo skersą ir išilgą, kol gripas nepačiupinėjo Boriso Džonsono. Lietuva nuolankiai eina iš proto nesimuistydama. Vieni žmonės serga – jie gydomi. Tie kurie nepagyja – miršta. Tai normalu. Daryti reklaminės, komercinės tragedijos tikrai nereikia. Gripo pavadinimas – kiekvienais metais vis kitoks. Visais laikais gripu žmonės sirgo ir sirgs, bet kelti tokį ažiotažą – nusikaltimas. O gal šaknys visai kitur?

Kadangi nei teisininko, nei finansininko išsilavinimo neturiu, sapalioti galiu ką tik noriu. Galvokite, kad tai Basanavičiaus gatvės basiako literatūrinis „piaras“, naudojantis valstybei sunkiu momentu. Tiktai neklijuokite, brangieji ir patiklieji, valstybės išdaviko etiketės. Tai vieša mano nuomonė, kurią išsakydamas noriu bendrakalbiams atverti galimai muilinamas akis. (Rankų muilinimas tikrai dar niekam nepakenkė). Taigi. Kaip paprasčiausiu būdu susemti iš savo piliečių santaupas, paslėptas kojinėse ir čiužiniuose? Pinigus, kurių tie atsargūs, jau ne kartą nudegę, protingi begėdžiai nenori laikyti komerciniuose bankuose?! Valstybinio juk nėra, o su komerciniais visko gali atsitikti. Korono viruso imitacija, ir yra ta priežastis, kuria remiantis ir sumaniai manipuliuojant, galima išprovokuoti loginę, planinę, valdžiai patogią sumaištį ir fiktyvią pasaulio pabaigą. Rezultate ko visi puls galvoti, kaip čia jiems išgyventi iki antro tvano pradžios.

Sumaišties laikrodžio griaunamasis mechanizmas įjungtas. Piliečiams alternatyvaus pasirinkimo faktiškai nėra. Gelbėjimo ratas valdžios spintoje dar laukia sau patogios valandos. Tie, kas išgyvens visą tą priverstinę nesąmonę – patirs globalų orgazmą, pereinantį į istorinį praregėjimą. Atkreipkite dėmesį. Tas akiplėšiškas tautos baudimas – vyksta rinkimų į Seimą metais. Pagal X scenarijų, tai gera proga geram politikui sublizgėti lietuviškų pelenų kibire. Išeiti nekaltomis akimis į sceną ir vėl viską sustatyti į vietas. Kas bjauriausia, kad dėl visko bus apkaltintas Korona virusas. Tie, kurie jį ant mūsų užsiundė – nepakaltinami. Taigi, suokalbininkai rankas pasišildė, – ir į kanapes. O mes – vėl į rinkimus, kad vėl išsirinkti ne tuos, kuriuos norime matyti valdžioje.

Šita pandemija. Šitas karantinas. Vieniems atriša rankas, kitiems suriša kojas. Taikos metu tai prilygsta karo padėčiai. Žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę – ale liuja. Košmaro metu nemažai organizacinių ydų ir ylų išlenda. Maisto pardavyklos verčiasi per galvas pilnu tempu. Vaistinės – pilnu tempu. Maisto pristatytojai į namus – užsakymus tenkina, prakaituodami pilnu tempu. Benzino kolonėlių dispečeriai ir tie – nebijo jokių virusų. Visiems kitiems – laisvo judėjimo ir bendravimo limitas! Ponai vyriausieji juokdariai, kad neįleisti į Lietuvą viruso nešiotojų – juos reikia pradėti tikrinti išvažiuojant iš užsienio. Tai yra, gydyti toje šalyje, kur jie pasigavo tą „džiaugsmelį“ švaistydami savo atostogines lėšas. O ne gąsdinti ir versti niekuo nekaltus Lietuvos žmones kentėti už JŪSŲ nesugebėjimą ar nemokėjimą organizuoti situacijos suvaldymą.

Dar vienas gudrus „šuns užkasimas“. Priežastis, priemonė, stimulas – priversti visus Lietuvos žmones – naudotis banko kortele. (Pinigai juk apkrėsti). Tai dar vienas prievartos žingsnis einant prie… siekiant įteisinti visuotinį čipavimą. Taigi. Maža, originali suirutė išjudins didžiausią vežimą. Valdžia, atsirišusi rankas, gali viską. Žmonės, prigąsdinti nežinia ir negarantuoti dėl ateities, – bus priversti sutikti ir paklusti. Vedžiojami ant pavadėlio, ponai vargšai, pribrendome ir iki tokios terapijos.

Tarybiniais laikais tokių izdevalkių valdžia su mumis nedarė. Vieniems LTSR buvo mama, kitiems pamotė, treti, pakėlę sparnus, tą periodą atsėdėjo Amerikoje arba kitose kapitalizmo rojaus apkasuose. Dabar sugrįžo ir trisdešimt metų mus sodina ant kuolo. Kuo toliau, tuo vis ant smailesnio. Mano nepriklausomuose pasamprotavimuose logikos yra. Bendram akių prakrapštymui – kaip tik.

Pirmiausiai, jauniems žmonėms uždegamas (trisdešimties metų ilgumo) žalias šviesoforas – išvažiuoti iš Lietuvos – pasiganyti. Geranoriško kantrumo limitui pasibaigus, paleidžiamas karūnuotas gripo virusas. O atsparūs senoliai, perkentėję DTK, kiaulių marą, paukščių gripą ir geltonos spaudos cholerą – reklaminės slogos visai nebijo. Kad jie be reikalo nedidintų finansinės biudžeto skylės. Negadintų brangaus daktarų laiko ir medikamentų. Su dievo pagalba ir valstybės rūpesčiu tiesiog būtina iš jų oriai išleisti paskutinį orą.

Antanas Stugys, 2020

feljetònas [pranc. feuilleton < feuille — lapas; laikraštis], grožinės literatūros ir publicistikos žanras — nedidelis humoristinis arba satyrinis aktualios visuomeninės politinės, moralinės ar kultūrinės tematikos kūrinys; ppr. skelbiamas laikraštyje, žurnale.