Ar bandymas pakeisti nacionalinius simbolius protestų krečiamoje Baltarusijoje gali išprovokuoti ir Rusijos intervenciją, rašo „South China Morning Post“.
Baltarusijos protestų metu žmonės ėjo su vėliava, kuri, nesusipažinusiam su Baltarusijos politika žmogui, gali pasirodyti nematyta. Raudonai balta tautinė vėliava yra labai svarbi, siekiant suvokti šios tautos praeitį ir, galbūt, net žvilgtelėti į ateitį.
„Vėliava buvo išrasta 1915 m. ir turėjo būti panaši į baltarusiškus baltos spalvos kostiumus su raudona juosta, – teigė Stokholmo Sodertorno universiteto Baltijos ir Rytų Europos studijų centro bendradarbis Peras Rudlingas, – spalvos primena istorines Lietuvos ir Lenkijos karalystes*, kurios anksčiau buvo Baltarusijos vakarų žemės, prieš jas aneksavus Sovietų Sąjungai Antrojo pasaulinio karo metu.“
Exactly:
*
Literatūros kritiko, istoriko ir teoretiko, humanitarinių mokslų daktaro knyga skirta senovės Lietuvos valdovų (iki XV a. pradžios) istorinių titulų analizei. Atlikto tyrimo išvados griauna nusenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį ( 1253- 1263 m.) egzistavusią Lietuvos karalystę. Stambi knygos apimtis yra nulemta tiriamos medžiagos masyvo tiek istoriniu, tiek geografiniu atžvilgiu praplečiant tyrimą už tradicinių Rytų Europos ribų į platesnį Šiaurės Europos arealą, apžvelgiant viduramžių karalysčių sistemas vadinamajame Circum Baltica regione.Literatūrologiniu požiūriu apžvelgiami įvairiakalbiai rašytiniai šaltiniai nuo V–VI a., kai Europoje ėmė kurtis etniniu pagrindu naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kuomet 1413 m. du karaliaus Gedimino (~1275 – 1341) anūkai – Jogaila ir Vytautas - oficialiai keliais sutarties aktais įvardino Lietuvos valstybę kaip Magnus Ducatus Lituaniae (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė). Tradicinės pastangos atbuline tvarka taikyti XV a. pradžioje įteisintą titulą ankstesnei Lietuvos valstybei buvo ir tebėra atmestinas anachronizmas. Tyrimo išvados remiamos įvairiakalbių šaltinių (iki XV a.) analize. Literatūrologinis tyrimas yra vienakryptis, sukoncentruotas į valdovų titulų vartojimo tradiciją kiekviename lingvistiniame kanone. Lygiai tuo pačiu literatūrologijos požiūriu aptariamos ir naujųjų laikų istorikų interpretacijos. Lyginamoji literatūrologinė istorijos šaltinių ir jų istoriografinių interpretacijų analizė leidžia konstatuoti neįtikėtiną situaciją: Lietuvos valstybės ir jos valdovų titulai istoriniuose šaltiniuose dažniausiai prieštarauja Lietuvos istoriografijoje nuo seno vartojamų titulų tradicinei terminologijai, pasiskolintai iš vėlesniųjų slaviškų tekstų titulatūros . Veikale neapsiribojama įvairiomis kalbomis užfiksuotų Lietuvos valdovų titulų tyrimais ir pereinama į juridinio tyrimo pakopą, kur būtina aiškintis teisinius aukščiausios valdžios senovės Lietuvoje principus. Remiantis istorinių šaltinių duomenimis rekonstruojama dvejopa karališkos valdžios įteisinimo senovės Lietuvoje sistema tiek pagal plačiai žinomą katalikišką Apaštalų Sosto jurisdikciją (na der Christen wyse), tiek pagal senovinę paprotinės teisės sistemą (nâch der heiden orden), paliudytą XIII a. vokiškuose šaltiniuose. Istoriniu požiūriu titulai karalius (rex) ir karalystė (kingdom) atitinka anuometinius ( iki XV a.) Vakarų Europos šaltinius ir lietuvių folklorinę tradiciją. Karališkų titulų atitikimas senovės lietuvių valdovų ir Lietuvos valstybės statusams de jure ir de facto atliepia Viduramžių Europos suverenių valdovų ir nepriklausomų valstybių statusams.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą