Baltai – Azijos tauta, gyvenanti Baltistano regione šiaurės Pakistane bei Indijos teritorijoje Ladake. Kalba tibetiečių kalbų grupei priklausančia baltų kalba.
Baltų tauta yra tibetiečių kilmės, iš dalies paveikta indoeuropiečių kalnų tautų – dardų. Per amžius su baltais susimaišė ir čia atklydę arabai, persai, uigūrai, kašmyrai[1]. Senovėje baltai buvo budistai (išpažino Tibeto budizmą, senosios Bon religijos elementus), tačiau nuo XV a. dauguma baltų atsivertė į islamą. Kadangi baltai tikėjimą priėmė iš sufijų, pradžioje išpažino Nurbakši ordino islamą, bet XIX a. didelė dalis tapo šiitais arba sunitais. Dabar 45 % baltų išpažįsta Nurbakši islamą, 22 % yra šiitai, 3 % yra sunitai (Ahl al-Hadith sekta). Likusieji baltai, daugiausia gyvenantys Ladake, tebeišpažįsta budizmą ir bon[2].
Baltai dėl savo mišrių religinių tradicijų yra išvystę unikalią kultūrą. Verčiamasi žemdirbyste, avių, ožkų, jakų auginimu. Kadangi regionas labai skurdus, dalis baltų emigruoja į didmiesčius (Lahorą, Islamabadą, Ravalpindį).
Baltai, aisčiai – šiaurės rytų Europos gentys kalbėjusios indoeuropiečių kalbų šeimos baltų kalbomis, kilusiomis iš baltų prokalbės. Iki šių laikų iš baltų kalbų išliko tik lietuvių ir latvių kalbos.[1]
„Baltų“ terminą pasiūlė vokiečių kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (G. H. F. Nesselmann) 1845 m. knygoje „Die Sprache der alten Preußen an ihren Überresten erläutert“[2] ir jį vartojo šalia Baltijos jūros esančiai giminiškų kalbų grupei pavadinti.
Politiniame kontekste, ypač Vakaruose, „baltais“ taip pat vadinamos visų trijų postsovietinių Pabaltijo šalių tautos, t. y. lietuviai, latviai ir viena finų grupės kalbų kalbantys estai. Dar viena žodžio baltai reikšmė yra „Baltijos vokiečiai“ (Deutsch-Balten).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą