minimas XVII a. istorijos šaltiniuose. XVIII a. antroje pusėje, valdant imperatorei Jekaterinai II, pastatyta Butyrkų kalėjimo tvirtovė (architektas M. Kazakovas), 1879 m. jos vietoje – Centrinis persiuntimo kalėjimas. Vėliau, ypač TSRS metais, kalėjimas ne kartą perstatytas ir plėstas. Per Butyrkų kalėjimą į Sibiro katorgą ir tremtį buvo siunčiami kaliniai iš visos Rusijos imperijos europinės dalies. Čia kalėjo 1863 m. sukilimo dalyviai, vėliau narodovolcai, kiti politiniai kaliniai, t. p. kriminaliniai nusikaltėliai. Režimas buvo ypač griežtas. Tarybų valdžios metais Butyrkų kalėjimas paverstas NKVD tardymo kalėjimu. Jame vienu metu kalėjo iki 20 000 kalinių, po 70–100 žmonių kamerose, skirtose 25-50 žmonėms.[1]
Kalėjimo kompleksą sudaro 20 trijų aukštų korpusų, kuriuose 434 kameros, iš jų 101 bendro režimo, 32 karceriai.
Butyrkose kalėjo ir lietuvių, tarp jų:
- Kazys Grinius, 1889 m.
- Julius Čaplikas, (sušaudytas)
- Antanas Gustaitis, (sušaudytas)
- Palaimintasis kankinys arkivyskupas Teofilius Matulionis
- Augustinas Voldemaras (čia mirė)
- Antanas Povilaitis,
- Kazys Skučas, (sušaudytas)
- Jonas Žemaitis, (sušaudytas)
Minimos ketvirtojo Lietuvos Prezidento Jono Žemaičio-Vytauto sušaudymo 66-osios metinės
Lapkričio 26 d., minint Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko ir ketvirtojo Lietuvos Prezidento Jono Žemaičio-Vytauto sušaudymo Maskvos Butyrkų kalėjime 66-ąsias metines, l.e.p. krašto apsaugos viceministras Eimutis Misiūnas ir Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Valdemaras Rupšys padėjo gėlių prie J. Žemaičio-Vytauto paminklo prie Krašto apsaugos ministerijos.
J. Žemaičio-Vytauto (1909-1954) pastangomis 1949 m. buvo galutinai suvienytas Lietuvos partizaninis judėjimas, o jis pats 1949 m. vasario mėn. išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininku. Pagal 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaraciją, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prezidiumo pirmininkas faktiškai ėjo Respublikos Prezidento pareigas. 2009 m. kovo 11 d. LR Seimo nutarimu J. Žemaitis-Vytautas pripažintas ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu
1999 m. vasario 16 d., minint 50-ąsias metines nuo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos Deklaracijos pasirašymo, prie Krašto apsaugos ministerijos generolui J. Žemaičiui-Vytautui buvo atidengtas paminklas.
Paskutinis Jono Vytauto Žemaičio žodis teisme Maskvoje:
Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotosiomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu. Visus pogrindžio veiksmus, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.
Generolas Jonas Žemaitis-Vytautas
Jonas Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje. 1929 m. baigė Kauno karo mokyklą, 1936–1938 m. studijavo Prancūzijos artilerijos mokykloje. Jam suteiktas kapitono laipsnis. 1944 m. Šiluvos ir Tytuvėnų valsčiuose suorganizavo apie 150 vyrų į generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę ir pats tapo šios rinktinės 310-ojo bataliono vadu. Vokiečiams rinktinę išformavus, kurį laiką slapstėsi, o nuo 1945 m. tapo Žebenkšties rinktinės štabo viršininku. 1947 m. gegužės mėn. išrinktas Kęstučio apygardos vadu. 1948 m. gegužės mėn. įkūrė Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sritį, išrinktas jos vadu.
Jono Žemaičio pastangomis 1949 m. buvo galutinai suvienytas Lietuvos partizaninis judėjimas, o jis pats 1949 m. vasario mėn. išrinktas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininku. Pagal 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaraciją, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, prezidiumo pirmininkas faktiškai ėjo Respublikos Prezidento pareigas.
1949 m. J. Žemaičiui suteiktas laisvės kovotojų – partizanų generolo laipsnis. Partizaniniam judėjimui jis vadovavo iki 1953 m. gegužės 30 d., kai dėl išdavystės, įmetus į bunkerį granatą su migdomosiomis dujomis, buvo apsvaigintas ir suimtas, kankinamas. 1954 m. birželio mėn. uždarame teisme J. Žemaitis buvo nuteistas mirties bausme. Sušaudytas lapkričio 26 d. Maskvoje, Butyrkų kalėjime, palaidojimo vieta iki šiol nežinoma.
1997 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Jonas Žemaitis po mirties buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 1998 m. sausio 26 d. Respublikos prezidentas pasirašė dekretą, kuriuo jam buvo suteiktas dimisijos generolo laipsnis.
(parengta pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informaciją)
Nuotraukos aut. Alfredas Pliadis/KAM
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą