Pokariu pradėta statyti (1948 m.)** iki šiol didžiausia tokio pobūdžio šiluminė elektrinė Lietuvoje šiemet minės 70-ies metų jubiliejų. Per visus šiuos metus elektrinė modernizavo procesus ir atnaujino įrangą, tačiau išsaugojo unikalų interjerą ir istorinius jo elementus. Tuo įsitikinti galės visi, liepos 3-4 d. užsiregistruosiantys Vilnius Open House ekskursijoms. Negana to, elektrinėje filmuotos ir garsiojo HBO serialo „Černobylis“ scenos, daugybė kitų mažiau Lietuvos auditorijai žinomų filmų.
Vilniaus termofikacinėje elektrinėje prasideda šilumos kelias į Vilniaus pastatus. Tarsi širdis kraujagyslėmis varinėjanti kraują, TE2 nenutrūkstamu ratu vamzdynais pumpuoja įkaitintą termofikacinį vandenį, kuris aprūpina vilniečių namus šiluma ir karštu vandeniu. 29 MW elektros galios ir 913 MW šilumos galios elektrinė šilumą ir karštą vandenį tiekia daugiau kaip 220 tūkst. Vilniaus pastatų – būstų, biurų ir gamybinių patalpų. Čia gaminama ne tik šiluma, bet ir elektra, kurią naudoja tiek Vilniaus, tiek kitų miestų gyventojai.
„Ateityje norime elektrinę padaryti dar atviresnę – tai neatsiejamas nuo Vilniaus objektas, todėl stengiamės sudaryti galimybes visiems pažinti jį iš vidaus, geriau suprasti čia vykstančius procesus – kaip gimsta šiluma ir kaip ji pasklinda po nematomą Vilnių ir mūsų namus. Juk tai ne tik industrinis pastatas, kuriame šilumą kuria žmonės. Čia gausu įdomių istorijų ir legendų“, - sako Gerimantas Bakanas.
VŠT žiniomis, nei Lietuvoje, nei Europoje diskoteka veikiančioje elektrinėje nebuvo surengta.
** https://lt.wikipedia.org/wiki/Vilniaus_%C5%A1ilumin%C4%97_elektrin%C4%97
Elektrinę projektavo Šiluminių elektrinių projektavimo instituto „Teploelektroprojekt" Lvovo skyrius. Šis institutas rengė ir jos vėlesnės statybos projektus. Statyba vyko trim etapais. Pagal projektą elektrinė turėjo naudoti vietinį kurą – Baltosios Vokės ir Margių durpynų frezerines durpes, tačiau vėliau, pastačius elektrinę, tako naudoti Radviliškio, Ežerėlio ir net Baltarusijos durpynų durpes. Kurui transportuoti į elektrinę suprojektuotos geležinkelio atšakos iš Panerių ir iš Vilniaus prekių stoties. Visos elektrinės sąmatinė vertė siekė 16 mln. rublių.
1948 m. pradedama statyti Vilniaus termofikacinė elektrinė. Svarbiausius darbus atliko TSRS Statybos ministerijos Termofikacinių elektrinių statybos ir montavimo valdyba „TEC stroj“. Subrangovai buvo Latvijos pramonės energetikos montavimo valdyba Nr. 7 „Latpromenergomontaž“ ir Hidroenergetikos montavimo valdyba Nr. 8 „Hidroelektromontaž„.
Statybose dirbo karo belaisviai vokiečiai[1].
Terasomis besileidžiantis Neries link šlaitas sunkino statybos darbus, o miesto vietovė komplikavo geležinkelio tiesimą į būsimą elektrinę. Pasirinktoji aikštelė buvo nepatogi ir tuo, kad gyvenamieji kvartalai bei miestiečių poilsio vieta – Vingio parkas buvo visiškai šalia.
Pirmiausia numatyta pastatyti vieną 12 MW turbogeneratorių su 16 Gcal/h našumo boileriu bei du 75 t/h našumo garo katilus. Įrenginiai gauti angliški: Parsonso firmos, AT-12 tipo 12 MW turbina ir tos pačios firmos generatorius bei du Babkok-Vilkoks firmos, 75 t/h našumo garo katilai. Pagalbiniai įrenginiai ir 6 kV skirstyklos komutacinė aparatūra taip pat buvo angliški. Visi šie įrenginiai buvo vienos pagal susitarimą iš sąjungininkų gautos elektrinės dalis; kita dalis – turbinos ir įranga – pateko į Estiją.
1951 m. rugsėjo 27 d. pirmasis turboagregatas davė srovę. Šis 12 MW agregatas Vilniaus miesto energetinę galią padidino du kartus ir leido atsisakyti nemažai eksploatacinių sunkumų sudarančių traukinių. Jie buvo išgabenti į Ukrainą. Abiejų Vilniaus elektrinių galia pranoko 20 MW.
...
To meto sąlygomis tai buvo gera termofikacinė elektrinė. Ji aprūpino Vilnių elektros energija, o nuo 1955 m. pradėjo tiekti pramonei ir šilumą. Nuo 1957 m. lapkričio mėn. elektrinė pradeda centralizuotai tiekti šilumą miesto gyvenamiesiems namams šildyti. Pirmasis buitinis vartotojas, prijungtas prie miesto šilumos tinklų, buvo namas Vytenio gatvėje Nr. 10.
Padėtis pasikeitė, kai pradėjo veikti Kauno HE ir Lietuvos VRE pirmieji blokai. Lietuvos energetikos sistemoje senosios elektrinės, tarp jų ir spėjusi moraliai pasenti VE-2, nustojo reikšmės, o jų darbo ekonominiai rodikliai ėmė neigiamai veikti visos sistemos darbą. VE-2 turbinos buvo rekonstruotos darbui termofikaciniu režimu. 1966–1969 m. visos keturios turbinos pritaikytos veikti su pablogintu vakuumu – atidirbusiems garams aušinti į kondensatorius buvo tiekiamas ne Neries vanduo, o iš vartotojų grįžtantis 40-50 °C šilumos tinklų vanduo. Kondensatoriuje besikondensuojanti garų šiluma nebuvo išleidžiama į Nerį, o atiduodama šilumos tinklų vandeniui, kuris, pašilęs iki 60-70 °C, vėl grįžta vartotojams arba eina į vandens šildymo katilus, kur dar pašildomas.
Ši turbinų rekonstrukcija nesumažino elektrinės galios, bet padidino šiluminę. Svarbiausia – pakėlė jos darbo ekonomiškumą. Anksčiau 1 kWh elektros energijos pagaminti buvo sunaudojama per 450 g sutartinio kuro, o po rekonstrukcijos 1975 m. pakako 172 g. (2005 m. – 100 g.) Atitinkamai sumažėjo ir 1 kWh savikaina – nuo 1,38 kp 1960 m. iki 0,4 kp 1975 m. Visų šių turbinų rekonstravimo metinis ekonominis efektas siekė arti 400 tūkst. rublių.
Augantiems naujiems Vilniaus mikrorajonams – Lazdynams, Karoliniškėms, besiplečiantiems seniems kvartalams reikėjo vis daugiau šilumos. Dar rekonstruojant turbinas, paaiškėjo, kad artimoje ateityje jos jau nesugebės miesto pakankamai aprūpinti šiluma. 1965 m. įjungiamas pirmasis PTVM-100 tipo 100 Gcal/h našumo vandens šildymo katilas, vėliau pastatyti dar šeši tokie katilai. Tai privertė šalia buvusių dviejų 90 m aukščio dūmtraukių pastatyti dar du – 100 ir 150 m aukščio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą