Minutė

Минута.

Minutė:

laiko matavimo vienetas, lygus 60 sekundžių, taip pat 1/60 valandos.

kampo matavimo vienetas, lygus 1/60 laipsnio. Dalinama į 60 kampo sekundžių.

Laiko minutės simbolis – min

Kampo minutės simbolis – ′ (& prime;). Pavyzdžiui, penkiolikos minučių kampas būtų rašomas kaip 15′. Kartais minutei žymėti naudojamas apostrofas (').

Labiausiai tikėtina, kad valanda turi 60 minučių, o minutė 60 sekundžių, dėl Babiloniečių, naudojusių šešiasdešimtainę skaičiavimo sistemą, įtakos.


A minute is a unit of measurement of time or of angle. The minute is a unit of time equal to 1/60th (the first sexagesimal fraction) of an hour or 60 seconds. In the UTC time scale, a minute on rare occasions has 59 or 61 seconds; see leap second. The minute is not an SI unit; however, it is accepted for use with SI units.

In astronomy, the minute is a unit of angle, the minute of right ascension. It is equal to 1/60th of an hour of right ascension and can be further divided into 60 seconds of right ascension.

In old astronomical texts minute can also mean a unit of time equal to 1/60th of a day (24 usual minutes). These minutes correspond to the Latin diei scrupulis, and used to express periods of planetary motions. For example, Kepler in Harmonices Mundi gives Saturn year as 10759D12', that is 10759 (Earth) days, 4 hours, and 48 (usual) minutes (roughly 29.5 years),

Слово «минута» — латинского происхождения (тот же корень, что у словам минимум — малый, наименьший), по-русски его значение можно передать словом «малость», то есть, сначала говорили «подожди минуту» (подожди малость), а уже потом разделили 1 час на 60 минут (60 малостей).

Минута (обозначение: мин, min) — единица измерения времени. По современному определению, минута равна 60 секундам (1/60 часа или 1/1440 суток). Минута не является единицей СИ, но её использование допускается совместно с СИ. В старых астрономических работах минута может также обозначать единицу времени, равную 1/60 дня (то есть 24 современные минуты).

Первый шестидесятеричный знак после запятой называется минута (′), второй — секунда (″). Ранее использовались названия терция (‴) для третьего знака, кварта (IV) для четвёртого знака, квинта (V) для пятого знака и т. д. Название «минута» происходит от того же слова, что и «минимум» — обозначает «малая часть», а «секунда», «терция» и остальные являются порядковыми — «второе» деление на части, «третье» деление на части и т. п. Частей традиционно берётся по 60.

Николай Коперник в знаменитой работе «О вращениях небесных сфер» даёт значение сидерического года 365;15′24″10‴ дней, приблизительно 365,25671 дней.

Происхождение шестидесятеричной системы неясно. Возможно, она связана с двенадцатеричной системой счисления (60 = 5×12, где 5 — число пальцев на руке). Возможно, с тем, что окружность делится циркулем на шесть частей. Существует также гипотеза О. Нейгебауэра (1927) о том, что после аккадского завоевания шумерского государства там долгое время одновременно существовали две денежно-весовые единицы: шекель (сикль) и мина, причём было установлено их соотношение 1 мина = 60 шекелей. Позднее это деление стало привычным и породило соответствующую систему записи любых чисел.
Вавилонское государство также унаследовало шестидесятеричную систему и передало её, вместе с таблицами наблюдений за небом, греческим астрономам. В более позднее время шестидесятеричная система использовалась арабами, а также древними и средневековыми астрономами, в первую очередь, для представления дробей. Поэтому средневековые учёные часто называли шестидесятеричные дроби «астрономическими».

Gal ir ne todėl "astronominėmis" šešiasdešimtaines trupmenas vadino.

Gal todėl.


Nes tikslus Žemės orbitos apie Saulę ilgis išreiškiamas begaline eilute tos elipsinės orbitos ekscentriciteto laipsniais, o jis lygus 1/60.

Tada, žinodami "pi", orbitos pusašės a ir vidutinio Žemės greičio orbitoje išraiškas šešiasdešimtainėmis trupmenomis, apskaičiuosime Žemės metų trukmę eilute, kurioje - "prima" ir "seconda", "tercia" ir "quarta", ir t.t.

The length of the tropical year in Neo-Babylonian astronomy (see Hipparchus), 365.24579... days, can be expressed in sexagesimal as 6:5:14:44:51 (6×60 ＋ 5 + 14/60 + 44/60^2 + 51/60^3) days.

O kodėl mūsų sykiu su Žeme piešiamos elipsės ekscentricitetas viena šešiasdešimtoji?

Take A Minute

Vandalai

vandalai

vandãlai [lot. Vandali], germanų gentys;
455 nusiaubė Romą ir sunaikino daug antikinės kultūros paminklų.

culture
mid-15c., "the tilling of land," from M.Fr. culture and directly from L. cultura "a cultivating, agriculture," figuratively "care, culture, an honoring," from pp. stem of colere "tend, guard, cultivate, till" (see cult).

Ar tie patys vandalai Lietuvos arimus dirvonais pavertė?

vandalai

vandal|ai dgs. istor. rytų germanų gentys, prieš pat mūsų erą gyvenusios tarp Vyslos ir Oderio, 455 m. nusiaubusios Romą. vandalas, vandalė dkt.
1. tos genties žmogus.
2. prk. barbariškas kultūros
vertybių naikintojas.

vandãlas [pagal germanų genčių vandalų (lot. Vandali) vardą], tamsuolis, barbaras, kultūros vertybių naikintojas.

Vandalai (lot. Vandili, Vanduli, Vandali) – gimininga gotams rytų germanų gentis, V a. per Didįjį Tautų kraustymąsi įsiveržusi į Romos imperiją ir sukūrusi valstybę Šiaurės Afrikoje. 455 m. vandalai, vadovaujami Tenzericho, užpuolė ir užėmė Romą. 468 m. sutriuškino gausų prieš juos siųstą Bizantijos laivyną.

Valstybę įkūrė Šiaurės Afrikoje.

Barbarai...

Gal šitie?

Užėmė Romą.

Sutriuškino Bizantijos laivyną.

Kokie blogiečiai!

Žinia gi - Bizantija ir Roma, užkariaudamos, gerai elgiasi, o tie, kas prieš juos eina, yra blogiečiai.

Vandalai tapatinti su Pževorsko kultūra (gyvavusia pietų Lenkijos ir rytų Slovakijos teritorijoje) (žr. Andrzej Kokowski. Die Vandalen in Mitteleuropa).

Žymiausia vietovė, išlaikiusi vandalų pavadinimą, yra Ispanijos sritis Andalūzija, pradžioje vadinta Vandalūzija, o vėliau arabų – al-Andalus.



Vandalitia.

В позднем Средневековье вандалов стали ассоциировать с предками балтийских славян (вендами), заселивших в конце VII века земли, где до эпохи переселения народов обитали германские племена вандалов.

O prūsai su jotvingiais kur?

Nuo Baltijos pajūrio tautų kraustymosi laikotarpiu į pietus patraukė germanų gentys (vandalai, gotai), iš rytų stepių atkeliavo hunai. Šios gentys pradėjo kurti savo valstybes ir sąjungas. Romėnams legionus išlaikyti buvo brangu, todėl ekonominio nuosmukio metu jų drausmė pakriko. Pakraščių armijas barbarai papirkdavo ir į imperijos teritoriją įsinešdavo ginklus. 376–382 m. prasidėjo romėnų – gotų karas. 378 m. gotų sąjunga laimėjo Adrianopolio mūšį prieš Rytų Romą. Gotai įgavo laisvę Balkanuose. Rytų Roma buvo pakankamai turtinga ir mokėjo duoklę gotams taip užsigarantuodama saugumą. Tačiau Vakarų Roma nebuvo turtinga, todėl jos teritorijoje šeimininkavo germanai. 410 m. Alariko I vadovaujami vestgotai įsiveržė ir nusiaubė Romą. 476 m. Vakarų Roma sutriuškinta galutinai.

Alarikas, kurio vardas paraidžiui reškia „visų karalius“ gimė Baltų dinastijoje, laikomai antra po Amalų dinastijos tarp gotų karių.

Daugelis barbarų priėmė arijonų tikėjimą, kuris buvo laikomas eretišku Romoje.

Pasinaudoję suirute išsivadavo vergai, nebebuvo kam dirbti laukų.

Romos miesto gyventojų skaičius sumažėjo nuo 1 milijono I a. pr. m. e. iki 20 tūkst. ankstyvaisiais viduramžiais.

Civilizacija žlugo, bet vėliau vėl atsigavo.

Civilizuotieji juk ne vandalai, vertina kultūros vertybes.

Именем вандалов с конца XIX века стали называть людей, умышленно уничтожающих культурные и материальные ценности (вандализм).

Mat, kaip.

С конца XIX века стали называть.

Хотя вандалы и разграбили в июне 455 года Рим, их поведение не сильно отличалось от принятого в то время — они скорее грабили и вывозили ценности, чем уничтожали их.

Ванда́лы (лат. Vandili, Wandali, Uuandali, греч. Βάνδαλοι) — древний народ, близкий готам, в эпоху Великого переселения народов.


Įdomu.

Germanija, Britanija, Ispanija ir Italija, pasirodo, jau buvo tada.

O Prancūzijos, pvz., nebuvo.

Lietuvos tai, be jokio abejo, nė iš tolo nebuvo.

Ir Anglai, ir Saksai, ir Frankai sykiu su Vandalais ir Gotais tada romėnus lupo,


bet vandalizmu Romoje pasižymėjo Vandalai.

O atsiminė juos tik XIX amžiuj kažkodėl.

Nors...

Kaip žemėlapy matyt, Romą pasiekė tik Gotai ir Vandalai, iš Carthage.

Iš Libių žemės.

Kiti muštynėse lyg ir dalyvavo, bet...

Anglai, kaip matot, lyg nujausdami, nulindo į būsimąją Angliją, sykiu su Saksais.

Netoli.

O Frankai, kaip jiems ir priderėjo, irgi toli nėjo, nusibogino į būsimąją France!

Būsimosios Romos imperijos kurti, Šventosios.

Bet visi jie, mat, tuo metu buvo germanai.

Nors Heiliges Römisches Reich Deutscher Nation atsirado iš Rytų Frankų karalystės.

Nuo 1254 m. vokiškuose dokumentuose valstybė vadinama Sacrum Imperium Romanum („Šventoji Romos imperija“). Galutinis pavadinimas įsitvirtino tik XV a., kai nuo 1438 m. atsirado dar vienas priedėlis – Nationis Germanicae, o 1486 m. šis titulas oficialiai pavartotas įstatyme.

Che...

Romos imperatorius Julijus Cezaris kovėsi, anot jo paties, su galų vadu Veršingetoriksu. Šis vardas reiškia: vyriausiasis gotų (gudų) rikis-vadas. Galijoje tuo metu buvo daugybė genčių, turinčių lietuviškus vardus. Tarp jų – ir vanduoliai iš Vandolijos (Vyslos) žemupio. Vėliau jie pasiekė Iberijos (Pirėnų) pusiasalį, kuriame įkūrė Vandaluziją, po kiek laiko tapusią Andalūzija.

Jei eisčiai buvo mūsų prekybos laivynu, tai vanduoliai patys neprekiavo, o tik prižiūrėjo jo tvarkingą ir nekliudomą eismą. Tai "marinų",- jūrų išlaipinamų puolamųjų dalinių ir vandens policijos mišinys. Jų pareiga, žinoma, už tam tikrą nustatytą muitą, - saugoti prekybos kelius ir keršyti piratams, surandant ir sunaikinant jų gyvenvietes.

Vandalai, kaip matom, Romon jūra ėjo, ir ne tik Romon.

468 m. sutriuškino gausų prieš juos siųstą Bizantijos laivyną.

Ar ne tų "marinų" vanduolių palikuonys valtyje?

Vandals.

Barbarai

libiai

lib|iai dgs. Libijos tauta (arabais virtę berberai). libis, libė dkt. tos tautos žmogus.


Libiai – viena Šiaurės Afrikos genčių, gyvenusi į vakarus nuo Egipto.

Libiai žinomi iš V a. pr. m. e. Herodoto darbų. Manoma, kad libiai – dabartinių berberų protėviai. XIII – XII a. pr. m. e. libiai du kartus nesėkmingai bandė užgrobti Egiptą. Vėliau libiai į Egiptą pradėjo keltis taikiai, dažniausiai kūrėsi Nilo deltoje. Daug libių tarnavo samdiniais Egipto kariuomenėje. Tai padėjo Egipte įsigalėti libiškosioms (XXII ir XXIII) dinastijoms (valdė – 950–730 m. pr. m. e.). III a. pr. m. e. libiai sukūrė Numidijos valstybę, kuriai įtakos turėjo iš pradžių Kartagina, vėliau Roma. Libiams priskiriama ir viena seniausių rašto formų – tifinagas.


Бербе́ры (от греч. βάρβαροι, лат. barbari; самоназвание амазиг, амахаг — «человек»; кабильск. Imaziɣen) — общее название принявших ислам в VII веке коренных жителей северной Африки от Египта на востоке до Атлантического океана на западе и от Судана на юге до Средиземного моря на севере. Говорят на берберо-ливийских языках. По религии — в основном мусульмане-сунниты.
Название «берберы», данное европейцами по аналогии с варварами из-за непонятности их языка, неизвестно большей части самих берберских народностей (является экзоэтнонимом).

Barbarais Senovės Graikijoje vadinti svetimšaliai nemokėję graikų kalbos ir nepažinoję jos kultūros.
Senovės Romoje barbarais vadintos imperiją puldinėjusios tautos, pirmiausia germanai.

Sacrum Imperium Romanum Nationis Germanicae...

Iš barbarų?

Po Romos imperijos žlugimo barbaras prigijo kaip bendrinis žodis, apibūdinantis tamsų ir žiaurų žmogų, nevertinantį kultūros vertybių.

Ва́рвары (др.-греч. βάρβαρος — «негреческий, иноземный») — люди, которые для древних греков, а затем и для римлян были чужеземцами, говорили на непонятном им языке и чуждые их культуре. Слово греческого и по-видимому, звукоподражательного происхождения. В ряде европейских языков слово заимствовано через лат. barbarus. Русское «варвар» — через др.-русск., ст.-слав. варваръ, варъваръ (заимствовано из греческого).

В античном мире слово использовалось греками для обозначения негреческих народов. В Древнем Риме термин применяется по отношению к народам, проживавшим за пределами Римской республики (позднее — империи). Таким образом, в археологическом смысле термин «варвары» синонимичен термину «железный век» для народов, существовавших во времена античного мира, но не входивших в круг цивилизаций того времени.

В новое время варварами стали обозначать совокупности народов, вторгавшихся в пределы Римской империи (варварские завоевания) и основывавших на её территории самостоятельные государства (королевства).


Sloughi: "Sight hound of the North African Berber people. This is an ancient breed. The Sloughi's native countries are Morocco, Algeria, Tunisia and Libya. It is the hound of the Berber and Bedouin who have always highly treasured the Sloughi's tremendous hunting skills, beauty and loyalty and treated him like family."