Šventoji Romos imperija susikūrė iš Karolingų Rytų Frankijos karalystės valdant Karoliui Didžiajam.
Daugelyje rytų Europos kalbų žodis „karalius“ kilo nuo Karolio vardo (pvz., lenkiškai: krol, vengriškai: kiraly).
Imperatorius (angl. Imperator) titulas buvo svarbus ir tuo, kad jis reiškė, kad jo turėtojas yra Katalikų bažnyčios gynėjas.
Kartu su broliu Karlomanu Karolis jau 754 m. popiežiaus Stepono II buvo patepti kaip paveldėtojai, o po Pipino mirties tapo monarchais.
Norėdamas užbėgti galimai Karlomano ir langobardų karaliaus Deziderijaus sąjungai, Karolis nutarė užbėgti įvykiams už akių. Jis suartėjo su Bavarijos hercogu Tasilu III, kuris laikydamasis savo giminės tradicijų, vedė langobardų karaliaus dukterį. Negana to, 770 m., patartas motinos Bertrados, Karolis pats vedė Deziderijaus dukterį Dezideratę, palikęs antrame plane savo teisėtą žmoną Himiltrudę, kuri jau buvo pagimdžiusi jam sūnų Pipiną. Po metų nuo vedybų, Karolis išsiskyrė su Desiderata ir skubiai vedė švabę vardu Hildegarda.
Pasak Einhardo Karolis buvo aukštas, tvirtai sudėtas ir linkęs į pilnumą. Veidui būdinga ilga nosis ir didelės akys. Žinoma, kad Karolis turėjo ilgus, šviesius plaukus. Balsas buvo nebūdingai aukštas.
Charakteriu karalius buvo paprastas ir neįnoringas. Vyno gėrė nedaug (pietaudamas išgerdavo ne daugiau trijų taurių) ir nekentė girtuoklystės. Paprastomis dienomis jo pietūs būdavo tik iš keturių patiekalų, neskaitant karšto mėsos patiekalo, kurį patys medžiotojai pateikdavo ant iešmo - tokius patiekalus Karolis mėgdavo labiausiai. Valgydamas klausydavo muzikos arba skaitovo. Jam patikdavo klausytis apie senovės didvyrius bei Šv.Augustino veikalo „Apie Dievo valstybę“.
Buvo puikus oratorius ir raiškiai dėstė savo mintis. Retsykiais skirdavo laiko įvairiems mokslams, vertino mokslo žmones, rodė jiems didelę pagarbą.
Karolis Didysis, kaip idealus valdovas, buvo vaizduojamas atitinkama maniera. Karūnuoto karaliaus, Dievo vietininko Žemėje, tų laikų paveikslai turi panašumo su Kristaus ikonomis.
795 m. popiežiumi buvo išrinktas Leonas III. 800 metų rudenį Karolis išsiruošė į Romą, kur vietinė diduomenė surengė sąmokslą prieš Leoną III suėmę jį iškilmingos procesijos metu. Grasindami apakinimu sąmokslininkai reikalavo atsistatydinti, tačiau popiežiui pavyko pabėgti ir nusigauti iki Paderborno, kur tuo metu buvo Karolis. Patartas Alkuino (anglosaksų mokslininko ir poeto), Karolis pažadėjo popiežiui pagalbą. Jis Romoje praleido beveik pusę metų spręsdamas vietinės diduomenės ir popiežiaus nesutarimus.
Gruodžio 25 dieną, Karolis klausėsi šventinių pamaldų Šv.Petro bazilikoje. Staiga popiežius prisiartino prie savo svečio ir uždėjo jam ant galvos imperatoriaus karūną. Visi bazilikoje buvę frankai ir romėnai kartu sušuko: „Tegyvuoja ir nugali Karolis Augustas, Dievo paskirtas didis ir taiką nešantis Romos imperatorius“. Nors tai nebuvo staigmena Karoliui, pasak Einhardo iš pradžių jis apsimetinėjo, kad jam nepatinka tokia popiežiaus „savivalė“. Karolis net sakė, kad jei būtų žinojęs apie Leono III sumanymą, nebūtų atėjęs į baziliką, nepaisant, to, kad buvo Kalėdos.
Karolis Didydis turėjo dvidešimt vaikų nuo žinomų aštuonių žmonų ir sugulovių. Nepaisant to, turėjo tik keturius santuokinius anūkus, trys iš jų buvo jo trečiojo sūnaus Liudviko, tad kandidatų į jo palikimą buvo nedaug.
806 m. vasario mėn. testamentu padalino imperiją trims savo sūnums. Liudvikui turėjo atitekti Akvitanija ir Burgundija, Pipinui – Italija ir Vokietija į pietus nuo Dunojaus, o Karoliui Jaunajam – Neustrija, Austrazija ir Vokietija į šiaurę nuo Dunojaus. Tačiau 810 m. mirė Pipinas, o 811 m. ir Karolis. Netrukus iki mirties, 813 m., Karolis pas save pasikvietė Liudviką, Akvitanijos karalių, vienintelį likusį savo ir Hildegardos sūnų, sušaukė iškilmingą visos imperijos žymių frankų susirinkimą ir paskyrė jį, visų pritarimu, savo bendravaldžiu ir paveldėtoju, tuomet uždėjo jam ant galvos karūną ir prisakė nuo šiol vadinti imperatoriumi ir augustu. Netrukus po to, pakirstas stiprios karštinės, atsigulė į lovą. Sausio pradžioje susirgo pleuritu ir 814 m. balandžio 28 d. imperatorius mirė. Buvo palaidotas jo paties statytoje bažnyčioje Achene.
1165 m. gruodžio 29 d. Frydricho Barbarosos iniciatyva antipopiežius Paschalis III paskelbė Karolį Didįjį šventuoju ir Pater Europae.
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą