Karūna

1189 metais Brėmeno ir Liubeko (Vokietija) pirklių Akone (Izraelyje) įkurta Vokiečių ligoninės brolija. 1198 m. perorganizuota į Kryžiuočių ordiną. Vadovaujama pirmojo magistro Hermano fon Zalcos (1170 g. – 1239 m.) su popiežiaus Honorijaus III palaiminimu ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Frydricho II (1194 g. – 1250 m.) Riminio 1226 m. Aukso bulės sankcija pradeda savo nusikalstamą veiklą prieš prūsų, lenkų, lietuvių, jotvingių ir kt. tautas. 1228 m. atvykę į Konrado I Mazoviečio jiems paskirtą prūsų Kulmo žemę pirmieji riteriai Konradas fon Landsbergas ir Otonas fon Zaleidenas. Popiežius Grigalius IX (popiežius 1227 – 1241 metais) aktyviai rėmęs Kryžiuočių ordino veiklą Prūsijoje.

Kai Vengrijos karalius Andrašas II 1225 m. Vokiečių ordiną išvijo iš Transilvanijos, kur jis buvo įsikūręs 1211 m., Vokiečių ordino atstovai pradėjo derybas su Mazovijos (Mozūrijos) kunigaikščiu Konradu I Mazoviečiu ir Prūsos vyskupu Kristijonu. Remdamasis Konrado I Mazoviečio pažadais Vokiečių ordinas 1226 m. iš Šv. Romos imperatoriaus Frydricho II gavo vadinamąją Aukso bulę, suteikiančią teisę jam valdyti Kulmo žemę ir užkariauti Prūsą. Popiežius Honorijus III savo bulėmis (1216-1227 m. iš jo buvo išrūpinta apie 150 bulių) ir popiežius Grigalius IX 1230 m. Aukso bule patvirtino kryžiuočiams Konrado I Mazoviečio dovanojamą Kulmo žemę ir teisę pulti bei užkariauti visus prūsus. Šie aktai teisiškai pagrindė Vokiečių ordino valdas kaip valstybę, neturinčią pareigų Šv. Romos imperijai, nors didysis magistras buvo tituluojamas tos imperijos kunigaikščiu.

Hermano Salzos pasiųsti kryžiuočiai pradėjo Prūsą užkariauti. Kai Kalavijuočių ordinas 1236 m. pralaimėjo Šiaulių mūšį, popiežiaus Grigaliaus IX verčiamas Hermanas Salza patenkino kalavijuočių prašymą - Vokiečių ordinas perėmė jų valdas, o 1237 m. buvo įkurta autonominė jo šaka - Livonijos ordinas.

Lietuvos valstybės vienytojas vyresnysis kunigaikštis Mindaugas, lotynų apeigomis priėmęs krikštą (1251), popiežiaus Inocento IV (1243-1254) valia prieš 750 metų - 1253 m liepos 6 d. - buvo pateptas šventaisiais aliejais bei karūnuotas pirmuoju ir vieninteliu Lietuvos karaliumi. Brangias meniškas karūnas, sukurtas Rygos auksakalių, bei kitas karališkąsias insignijas Mindaugui ir jo žmonai Mortai atvežė Lietuvos valdovo sąjungininkas ir krikšto tarpininkas - Vokiečių ordino magistras Andrius Štirietis. Popiežiaus specialaus pasiuntinio teisėmis Lietuvos valdovą ir jo žmoną vainikavo Kulmo vyskupas Heidenreichas, kuriam asistavo bent du kiti katalikų vyskupai.

Karūną davė Vatikanas.

Katrie nenusilenkė, tiem nedavė.

Herkus Mantas (kronikose minimas kaip lot. Henricus Montemin lenk. Herkus Monte vok. Henrich Monte) – 1260-1274 m. prūsų sukilimo žymiausias vadas. Kilęs iš Notangos žemės, Mantiminų giminės. Žuvo 1273 m. rugpjūčio pabaigoje, kai kryžiuočiai jį susekė, paėmė nelaisvėn ir nužudė (pakorė).

karūnìs (= karuonìs) scom. (3^b)

1. kas pats pasikoręs: Žmogus, kuris pasikorė, vadinas karūnìs J.

2. LC1886,29 kas pakartas: Ten pilnas miškas karūnių̃, t. y. žmonių prikartų J.

3. korėjas: Karūnìs, kurs kitus karia J.

karū̃nnešis (hibr.) sm. (1) K, J, Šts, karūnnešỹs (3^b) KI416; R132, N kas neša karūną, vėliavą, vėliavininkas, vėliavnešys.

karūnõčius sm. (2) kas karūnuotas (monarchas): Kova su karūnočiais esti pavojinga; su karalių pykčiu eina drauge ir mirtis J.Jabl.