Notanga!
Notanga 3000
Mūsų laukia trys tūkstančiai.
Trystūkstantieji metai.
2007-12-29
2007-12-28
2007-12-27
Palios
Parašiau Google „Išjojo tėvulis paliavoti“.
- We call them Palace People!
Juk apie trečdalį Lietuvos užima miškai ir krūmai!
An inhabitant of Polesia is called Palašuk in Belarusian, Polishchuk in the local Ukrainian dialect, Poleszuk in Polish, Poleshchuk in Russian.
Polesia is a marshy region lining the Pripyat River in Southern Belarus (Brest, Pinsk, Kalinkavichy, Homel), Northern Ukraine (in the Volyn, Rivne, Zhytomyr, Kiev, and Chernihiv Oblasts), and partly in Poland (Lublin) and Russia (Bryansk). It is a flatland within the watersheds of the Western Bug and Prypyat rivers. The two rivers are connected by the Dnieper-Bug Canal, built during the reign of Stanisław August Poniatowski, the last king of the Polish-Lithuanian Commonwealth.
Kai slaviškai kalbantieji Paliose atsirado, irgi, žinoma paliavojo.
Karinėse stovyklose šito užtenka !
Uralan nugrūdo!?
Iranėnais pravardžiuoja?
Ale žodžio sarmata svetimu nelaiko!
Ir šitas:
Atokiau miške yra ''Paliokų kalnelis'', kur stovyklaudavo 1863 – 1864 m. sukilėliai.
Darbštusis Google rado vieną nuorodą ir paslaugiai paklausė:
Ar jūs turėjote omenyje: Išjojo tėvulis baliavoti?
Spūstelėjau, atseit, tai ir turėjau omenyje.
Jūsų užklausa - Išjojo tėvulis baliavoti. - neatitiko jokių dokumentų.
Labai džiaugtis neverta, nes Google
Rezultatai nuo 1 iki 10 iš maždaug 1.680 užklausai baliavoti. (0,49 sekundės)
Rezultatai nuo 1 iki 1 iš 1 užklausai paliavoti . (0,23 sekundės)
Ta vienintelė nuoroda. Vaikiška dainelė:
Išjojo tėvulis paliavoti.
Vadinasi, tėvuliai nūnai labiau baliavoja.
Negu paliavoja.
Tik baliavoti nejoja.
Važiuoja.
×paliavóti, -ója, -ójo (l. polować) tr., intr. Akm, Šauk, Mlt, Trgn, Rdm, Kb medžioti: Šiandien gera diena paliavóti Up. Nū eisim paliavot, ba pasnigo, tai gerai sliedas prast Mrk. Išėjau paliavot zuikių PnmA. Išjojo jojo ponas paliavot, paleidė kurtus per žalią girią LTR(Klt). Ʊ Kai reikia paliavot, tada šunis lakina LTR(Slk). Ne tada gončius lakyti, kaip reikia eit paliavot Šln.©®™eV.
1 ×pripaliavóti intr., tr. primedžioti: Na, tai jau pripaliavójot? Ssk.
1 ×supaliavóti tr., intr. prk. sumedžioti, surasti: Led supaliavó[ja]u [išėjusį kur] Lp. Jos ir su šunim nesupaliavosi LTR(Ds).
Kas ten tokie paliavodavo?
O lenkai, matai, nelygu kokie polovcai - polować susiruošė!
O ryte išjojo vokiečiai su arbaletais, ir puolė juos rusinai ir polovcai su strėlėmis ir jotvingiai su ietimis, ir vaikėsi lauke tarsi žaisdami, iš ten grįžo į Žemaitiją.
Ir sutilpo visi Žemaitijoj. Va kaip.
O čia dabar kas?
Deja, nei polovcai, nei pečenegai, kaip beje ir hunai su avarais nieko bendro su indoeuropiečiais neturi. Šiuo klausimu siūlyčiau pasiskaityti Gumiliovo darbus. Šios tautos yra aiškiai tiurkų kilmės.
Matai, turkai, o paliavoja nelygu mūsų proseneliai tėvuliai!
Na, tie polovcai, o gal palauciai, tiurkai jie ar ne, tiek jau jų.
Dalykas tas, kad senokai klausinėjau visų apie vardo Polska kilmę, ne tik čia, bet niekas nepaaiškino nieko daugiau, negu oficialus dabartinės Lenkijos Respublikos tinklalapis aiškina:
Nie wiadomo na pewno jakie jest pochodzenie nazwy Polska. Według najbardziej rozpowszechnionej teorii nazwa ta wywodzi się od plemienia Polan, zamieszkującego tereny obecnej Wielkopolski. Słowo Polanie szeroko przyjęta teoria wywodzi od słowa pole, gdyż przypuszcza się, że głównym zajęciem plemienia Polan była uprawa roli lub dlatego, że po prostu żyli na niezalesionych terenach, w odróżnieniu od innych plemion np. Wiślan czy Mazowszan, zamieszkujących tereny lesiste (taką opozycję LAS-POLE [step] spotykamy u wschodnich Polan i ich sąsiadów Drzewian).
Inne nazwy Polski (Lechia, perskie Lachistan, litewskie Lenkija) i Polaków (tureckie Lehce, ruskie Lach, węgierskie Lengyel) wywodzi się najprawdopodobniej od nazwy plemienia Lędzian, które, jak się przypuszcza, zamieszkiwało w obecnej południowo-wschodniej części Polski.
Nesiginčysiu, Polonija iš Polianų „išeina“.
Bet Polska – ne, „neišeina“.
Patsai žodis koks – lyg kirtis šoble!
šõblė (brus. шaбля, l. szabla) sf. (2) Rtr, FrnW, KŽ, Šmn, šoblDž (4) NdŽ, Vž
1. Q476, R323, MŽ433, Sut, N, M, L, Klp, Lk, Plut kardas, kalavijas: Trumpoji šoblė I. Kabo šõblės ligi žemei, barkšt barkšt, kap eina Plv. Kazokų būrys įjojo su bizūnais i su šõblėms Als. Kardužiais kirtom, šoblėmis kapojom BsO233. Rodės man, kad visas sviets, kovot susibėgęs, kardus ir šoblès į margas sunešė pievas K.Donel. Šoblaitė seseraitė buvo S.Dauk. Ʊ Kaip šoblès išstatė rietus End. Su aukso šoble kariaudamas visus pargalėsi VP42.
1. Q476, R323, MŽ433, Sut, N, M, L, Klp, Lk, Plut kardas, kalavijas: Trumpoji šoblė I. Kabo šõblės ligi žemei, barkšt barkšt, kap eina Plv. Kazokų būrys įjojo su bizūnais i su šõblėms Als. Kardužiais kirtom, šoblėmis kapojom BsO233. Rodės man, kad visas sviets, kovot susibėgęs, kardus ir šoblès į margas sunešė pievas K.Donel. Šoblaitė seseraitė buvo S.Dauk. Ʊ Kaip šoblès išstatė rietus End. Su aukso šoble kariaudamas visus pargalėsi VP42.
Matot, kadaise draugiškai tokiom pačiom šoblėm švaistėmės – lietuviai, baltarusiai, lenkai!
Gal ir dar kai kas?
Jotvingių etnosas, kuris tiek savo kalba, tiek kultūra buvo artimiausias seniesiems prūsai , galutinai susiformavo I tūkstm. pr. m. e. II pusėje, prieš tai apie to paties tūkstm. vidurį Brūkšniuotos keramikos kultūra arealo pietvakarinėje dalyje įsikūrus išeiviams iš Milogrado kultūros arealo. III a. jotvingių naujakuriams dar giliau įsiskverbus į brūkšniuotos keramikos kultūros arealą, kurį laiką etniniu požiūriu jotvingiška buvo ir didesnė Nemuno bei Neries tarpupio dalis. V-VI a. į rytus nuo Nemuno gyvenusius jotvingius asimiliavo lietuviai ; Valkaviskas - Naugardukas ruože gyvenusią jotvingų dalį tuo pat metu išstūmė ar asimiliavo IV-V a. susiformavusi baltiška dregovičiai gentis.
Tautovardis "jotvingiai" (jatviagi, jatviazi, jacviagi, jacvingi, jadzvingi, jatvezen ir pan.) istoriniuose šaltiniuose pasirodo tik X a., tačiau mokslinėje literatūroje su jotvingiais tapatinami jau Klaudijus Ptolemėjus II a. sudarytame žemėlapyje minimi sudinoi. Dėl autentiškos jotvingių genties savivardžio ir apskritai jų tautovardžio formos nesutariama; kai kurie tyrinėtojai (lenkų archeologas Ježis Nalepa (Jerzy Nalepa) ir jo sekėjai) spėja, kad jotvingių etnosą sudarė 3 ar 4 skirtingai vadinamos kiltys ("gentys"), tačiau labiau argumentuotu turbūt laikytinas alternatyvus aiškinimas, anot kurio "etniškai monolitišką" jotvingių etnosą skirtingais vardais vadino ne patys jotvingiai, bet jų kaimynai,- tikrai žinoma, kad lietuviai jotvingius vadino
- "dainuviais", vokiečiai - "sūduviais" (sudauen ir pan.), prūsai , rusėnai ir (kurį laiką) lenkai - "jotvingiais" (- jotvingys, jatviagi, jacvingi ir pan.), lenkai - "polieksianais" (sen. lenkų literatūroje jotvingiai lotyniškai vadinami žodžiu polexiani, o Jotva - Polexia,- galimas daiktas, kad ši lotyniška lenkiško kraštovardžio Polieksija forma kilusi iš liet.
- palenkšiai, t.y. Palenkės gyventojai).
- "dainuviais", vokiečiai - "sūduviais" (sudauen ir pan.), prūsai , rusėnai ir (kurį laiką) lenkai - "jotvingiais" (- jotvingys, jatviagi, jacvingi ir pan.), lenkai - "polieksianais" (sen. lenkų literatūroje jotvingiai lotyniškai vadinami žodžiu polexiani, o Jotva - Polexia,- galimas daiktas, kad ši lotyniška lenkiško kraštovardžio Polieksija forma kilusi iš liet.
- palenkšiai, t.y. Palenkės gyventojai).
Палексены
Сформировались во 2 - 7 вв. в бассейне реки Лек. С 12 в. на палексен начинают нападать польские феодалы (особенно князь Болеслав III). С 6-го десятилетия 13 в. в их земли вторгается Тевтонский орден, который захватил большинство земель палексен до конца 13 в. После Мельнского мира (1422) часть земель была присоединина к Польше. До середины 16 в. оставшиеся палексены ополячились или онемечились.
Сформировались во 2 - 7 вв. в бассейне реки Лек. С 12 в. на палексен начинают нападать польские феодалы (особенно князь Болеслав III). С 6-го десятилетия 13 в. в их земли вторгается Тевтонский орден, который захватил большинство земель палексен до конца 13 в. После Мельнского мира (1422) часть земель была присоединина к Польше. До середины 16 в. оставшиеся палексены ополячились или онемечились.
Jotvingių kalba - nebevartojama baltų kalba, kuria kalbėjo jotvingiai. Pietuose šios kalbos arealas kurį laiką siekė Vakarų Bugo vidurupį, o nuo XII-XIII a. – Narevo aukštupį. Iš žinomų baltų kalbų artimiausia jotvingių kalbai buvo lietuvių kalba.
Jotvingių vardas mus pasiekė per slavų metraščius. Ptolomėjo minėti “soudinoi” ir vokiečių rašytiniuose šaltiniuose fiksuotieji pietiniai baltai - tai tie patys sūduviai. Lietuviai juos, matyt, vadino dainaviais, o lenkai - palėkais.
Nazywano ich Jadźwięgami, Jaćwingami, Jatwiagami. Przyjmuje się że nazwa wzięła swoje istnienie od rzeki Jatva - lud mieszkający nad nią to Jatvingi. Krzyżacy nazywali ich Sudowami (Sudowia) a Litwini Denove - Deynove. Jak siebie nazywali sami, nie wiemy. Południowe plemiona nazywali Polacy Polekszanami ( Polxinai ) od nazwy rzeki Łek ( może Łuk, Łęk albo Łęg ) dzisaj rzeka Ełk. Ludy pruskie nie mieli króla (???), tzn. jednego wspólnego wodza, ani spisanych praw. Nie zdołali utworzyć własnego państwa. O Jaćwingach wspomina Klaudiusz Ptolemeusz mówiąc o Sudowii i Sudowach ( greckie Sudinai ).
Полешане – это народ гетов или пруссов, племя жесточайшее, отличающееся звериной свирепостью, населяет обширную пустыню. Дорога к ним недоступна из-за очень густых лесов и смоляных болот».
Полешанами поляки называли ятвягов.Польский исследователь Я. Отромбовский в работе «Язык ятвягов» писал: «Территорией ятвяжского воздействия стала восточная Польша, в состав которой входили Мазовше и Малопольска». Он же считал, что последними потомками ятвягов являются литовцы, которые поныне живут в околице Дятлово (Гродненская область).
Исходя из этих фактов, можно утверждать, что в XIII веке ятвяги занимали большой ареал современной Беларуси и Польши.
Полешанами поляки называли ятвягов.Польский исследователь Я. Отромбовский в работе «Язык ятвягов» писал: «Территорией ятвяжского воздействия стала восточная Польша, в состав которой входили Мазовше и Малопольска». Он же считал, что последними потомками ятвягов являются литовцы, которые поныне живут в околице Дятлово (Гродненская область).
Исходя из этих фактов, можно утверждать, что в XIII веке ятвяги занимали большой ареал современной Беларуси и Польши.
Кроме Литвы, в наших летописях встречаем еще народ, с которым Русь также очень рано входит в неприязненные столкновения и которого страна после вошла в состав империи - это загадочный народ ятвягов. Ятвяги жили, во-первых, в западной части Полесья, потом - во всем Подляшье, в части Мазовии, находившейся между речкой Валпушей, впадающей в Нарву, и Бугом; наконец, в древней Судавии. О происхождении ятвягов древние писатели разногласят: одни говорят, что ятвяги языком, религиею и нравами были схожи с Литвою, пруссами и самогитами, другие же, что ятвяги совершенно отличались языком от славян и литвы. Новейшие исследователи признают их потомками язигов сарматских, но без положительно ясных доказательств. Каково бы ни было происхождение ятвягов, народ этот является в истории диким, разбойническим и очень долго сохраняет язычество. Веря в переселение душ, ятвяги в битвах не обращались в бегство и не давались в плен, но погибали вместе с женами; вели образ жизни полуоседлый, полукочевой. Указывают и теперь еще остатки ятвягов в Скидельском округе, на левой стороне реки Пелясы и Котры, они резко отделяются от белоруссов и литовцев смуглым видом, черным платьем, нравами и обычаями, хотя все уже говорят белорусским языком с литовским произношением. У белоруссов в Подляшье существует поговорка: "Смотрит ятвягом (выгляда як ядвинга)" в значении: смотрит разбойником.
Papasakojau vienam vakariečiui – vokiečiui, sutiktam mokslinėje konferencijoje, apie paleksėnus. O tas ir sako:
- We call them Palace People!
×palõciai sm. pl. (2) Ut, Vv, Als žr. palocius: Jis pasistatė namus taip kaip palocius Smn. Nabašnyko Kosciuškos dar ligi šių dienų riogso palõciai Btr. Apgriuvę grapo palõciai Km. Vis viena kai palõciuos gyvena OZ39. Paliepiu, kad man pastatytų ko nodailiausius palocius BsMtII222.palõcius (l. pałac, brus. пaлaц) sm. (2) Krp, Ds; VlnE193, R, S.Dauk rūmai: Aš tau pirksiu margą dvarą, margą dvarą, didį palocėlį JD478. Kad sylingas šarvinykas sergt palocių savą, pakajuj yra turtai jo DP118. Jis nori, idant ... anie apstingi palociūs jo būtų papildyti MP234.
Matai...
O štai dar ką sako Lietuvių kalbos žodynas:
paliõkas, -ė (brus. пaляк, l. polak) smob. (2) Rud, Lp, Mrc lenkas: Nesusidudena (nesusikalba) su paliõkais Dv. Visus sukilėlius vadinome paliokais LTR(Al). Tokia paliokė drįstanti ją įžeisti, kad ji lietuvė I.Simon.
Še tau kad nori!
Buvo jie pačių lenkų paleksėnais ar palėkais iš Palenkės vadinami, bet patapo lenkais!
brus. Пaляк, Палесьсе.
Podlachia, Podlesia, or Podlasie is a historical region in the eastern part of Poland and western Belarus. It is located between the Biebrza River in the north and its natural continuation to the south — the Polesie area. The region is called Podlasie, Podlasko or, Podlasze in Polish, Падляшша Padljašša in Belarusian, Підлісся Pidlissja, Підлясіє Pidljasije, Підляшшя Pidlyashya or Підляхія Pidljaxija in Ukrainian, Palenkė in Lithuanian, Подлясье Podljas’e in Russian, and Podlachia in Latin.
Throughout its early history, the Podlachia area was inhabited by various tribes of different ethnic roots. In the 9th and 10th centuries, the area was likely inhabited by Lechitic tribes in the south and Baltic (Yotvingian) tribes in the north. Between the 10th and 13th centuries, Podlachia was occupied by Ruthenian tribes, probably from Volhynia, speaking a form of proto-Ukrainian.
Тhere are two opinions regarding the origin of the name of the region. Some derive it from the Slavic word les or las meaning "forest", i.e., it is an "area near the forest" or "area of forests", making Podlachia synonymous in meaning to adjacent Polesia. Another view suggests that the term comes from the expression pod Lachem, i.e., "under the Poles" or under Polish rule (see: Lechia). A variant of this theory holds that the name originates from the period when the territory was within the Trakai Voivodeship of the Grand Duchy of Lithuania, along the borderline with the Kingdom of Poland, and hence pod Lachem would mean "near the Poles." The historical Lithuanian name Palenkė has exactly the same meaning.
O kaip Palenkės herbas patinka?
Ir lenkas, ir lietuvis?
Tik karūnos trūksta.
Podlachia is (today?) the land of the confluence of cultures – Polish, Belarusian, Ukrainian and Lithuanian – and is indicative of the ethnic territories limits.
Palenkė. Palei lenkus, jei lietuviškai.
Netoli miško? Jei slaviškai.
Ai, ko čia toj Palenkėj įstrigom?
Lekiam Paliesėn:
Polesė, Polesės žemuma (ukr.: Полісся, balt.: Палесьсе, rus.: Полесье) – gamtinis regionas Rytų Europoje; pietų Baltarusijoje ir šiaurės Ukrainoje (dalinai Rusijoje ir Lenkijoje). Tai pelkių ir maršų teritorija Rytų Europos lygumoje, daugiausia Pripetės, iš dalies Desnos baseine. Apima 270 tūkst. km². Vyraujantis aukštis 100-250 m. Aukščiausia vieta – 316 m (Ovručės aukštumoje). Charakteringos permirkusios smėlingos lygumos, kertamos daugybės upių, ežerų, pelkių. Apie trečdalį Polesės užima miškai (iš čia ir kilo pavadinimas; лес – „miškas“), daugiausia mišrūs. Šeštajame-aštuntajame dešimtmetyje vyko intensyvi melioracija. Yra naftos, rusvųjų anglių telkinių, gausu durpynų. Svarbiausi Polesės miestai: Brestas, Pinskas, Gomelis, Mozyrius (Baltarusija), Luckas, Rovnas, Žitomyras, Kijevas (Ukraina), Liublinas (Lenkija), Brianskas (Rusija).
Šito lietuviško straipsnio rašytojui – gėda!
Pirmiausia, už Poliesę vietoj Paliesės.
O baltarusiams - ačiū už Палесьсе.
O antrąkart gėda, nes bet kas, suprantantis slaviškai, pasakys, kad slaviškai Полісся , Палесьсе, Полесье - ne miškas, o pamiškė.
Be to,
Pagrindinis straipsnis: Lietuvos geografija
Laukai ir pievos užima 57 proc., miškai ir krūmai – 30 %, pelkės – 3 %, vidaus vandenys – 4 %, kitos žemės – 6 % teritorijos.
Juk apie trečdalį Lietuvos užima miškai ir krūmai!
Na, tarkim, toji Paliesė tebūnie slaviška Pamiškė.
Bet tada pavadinimo mastelis tampa nebesuprantamas: juk šita „pamiškė“ didumo sulig dabartine Baltarusija ir Lietuva kartu sudėjus!
Lietuvos plotas dabar 65 200 km²,
Baltarusijos - 207 600 km²,
o Paliesės - 270 tūkst. km².
Tai bent pamiškė!
Kokio didumo tada medžiai miške, jei pamiškė šitokia?
Polesia or Polesie is one of the largest European swampy areas, located in the South-Western part of the Eastern-European Lowland, mainly within the territories of Belarus and Ukraine but also partly within Poland and Russia. The swamp areas of Polesia are known as the Pripyat Marshes (after the Pripyat River) or Pinsk Marshes (after the major local city of Pinsk).
The name Polesia is from a Slavic root and loosely translates as "woodland". Polesie is the Polish spelling; Belarusian: Палесьсе, IPA: [pa'lʲesʲsʲe], Paleśsie; Ukrainian: Полісся, Polissja; Russian: Полесье, Poles’e; Latin: Polesia.An inhabitant of Polesia is called Palašuk in Belarusian, Polishchuk in the local Ukrainian dialect, Poleszuk in Polish, Poleshchuk in Russian.
Polesia is a marshy region lining the Pripyat River in Southern Belarus (Brest, Pinsk, Kalinkavichy, Homel), Northern Ukraine (in the Volyn, Rivne, Zhytomyr, Kiev, and Chernihiv Oblasts), and partly in Poland (Lublin) and Russia (Bryansk). It is a flatland within the watersheds of the Western Bug and Prypyat rivers. The two rivers are connected by the Dnieper-Bug Canal, built during the reign of Stanisław August Poniatowski, the last king of the Polish-Lithuanian Commonwealth.
Vertimas irgi labai jau „loosely“. Bet ko norėti iš „anglakalbių“, jei lietuviai savo kalbos nebemoka!
Užtai sužinojom kad
Polesia or Polesie is one of the largest European swampy areas.
pãlios sf. pl. (2) Dkš, Smn, Krok užakusių ežerų vietoje didelės pelkės, tyruliai: Spalgenos auga tik pãliose Krsn. Pãlių šieno arkliai nenori Rdm. Palios – tai pavyzdys to vaizdo, kurį turėjo mūsų kraštas senų senovėje, tuojau po ledynmečio T.Ivan. Yra mažiukių palaǰčių Brb. Šitas pelkes pas mus vadindavo palaitėmis, skirdami nuo didžiųjų palių V.Myk-Put.
Šitą žodį žinojau nuo vaikystės.
Paliesė – iki tų žemių suslavėjimo – Didžiosios Palios.
Kad jos bene didžiausios Europoje, rodo ir angliškoji Wikipedia.
Ne aš sugalvojau kildinti Paliesės vardą iš Palių. Kažkada skaičiau, kažkuris iš didžiųjų senųjų lietuvių kalbininkų taip rašė.
Dabar neberandu nuorodos internete.
Užtai radau tokią:
Paskaitykit. Rasit ir tokius žodžius:
Pavyzdžiui, pasakojama, kad Švedijos karalius Karolis XII persekiojamą rusų kariuomenę atsivijo iki Pinsko. Karalių taip apstulbinęs bekraštis Polesės ežerų, pelkių, upių okeanas, kad ant Pinsko jėzuitų kolegijos bokšto sienos jis užrašęs:
„Non plus ultra“ – „anapus nieko daugiau nėra“.
Todėl labiau tikėtina, kad pavadinimo pagrindu pasirinkę žodį, apibūdinantį Polesę fiziografiškai, senieji Polesės gyventojai ar jų kaimynai siekė pabrėžti teritorijos pelkėtumą, drėgnumą, reljefo žemumą.
Palėkai, paleksėnai, paliokai – senieji tų Palių gyventojai.
O kodėl pradėjau šį straipsnelį nuo paliavoti jojančio tėvulio?
Štai kodėl:
Poloni<Polangen>Polaken>Lekai (lt. ir žm.).
Tai buvo
Campeſtres benie Sarmatae (Sarmatijos karinių stovyklų vieta).
Senai senai iki atsirandant Rusijai, kaip valstybei, buvo.
Iš čia rusų žodžiai палить, пальба, запал, taip pat ir garsusis пли
Kas toji Sarmatija?
Galit žvilgtelti čia:
sarmãtai sm. pl. (2) rš istor. gentys, kalbėjusios iranėnų grupei artima kalba, gyvenusios Pavolgyje ir Urale iki VI m. e. amž.
Uralan nugrūdo!?
Iranėnais pravardžiuoja?
Ale žodžio sarmata svetimu nelaiko!
sarmatà sf. (2)
1. Lex99, [K], Sut, M, L, Rtr, Š, NdŽ, DŽ, Lš, Vv, Km, Sv, Žž, Šln, Gr, Tl, NmŽ nemalonus jausmas, padarius smerkiamą veiksmą, negerai pasielgus, pasakius, gėda: Sarmatà man buvo Nmč. Sarmatà būtų tokiai jaunai tingėt Avl. Sarmatà be darbo sėdėt kap šuniui Dglš. Kalbėt sarmatà prie jaunųjų Kvt. Ar ne sarmatà šitaip šnekėti?! Grdm. Sarmatà ir sakyt, ne tik klausyt Trgn. Senom net sarmatà giedot Pls. Net į žmonės sarmata išeiti LzP. Kad tu baloj, užmiršau, sarmatà JnšM. Pelės per akis eina, ale pelėkautų nestato – sarmatà Ps. Kaip tau nesarmata meluot! Zr. Daviau paklodaitę, kad būt nesarmatà LKT383(Mrk). Storas siūlas – verpėjai sarmata LTR(Vdk). Neimsiu aš [užmokesčio už patarnavimą] – sarmãtoj sudegsiu Str. Iš sarmatos tik nesudegiau KlbIV83(Mlk). Nors sudek iš tos sarmãtos! Bgs. Iš sarmãtos gali sprogt Dkš. Nuo sarmatos net ausys paraudo Dkš. Ma[n] baisią sarmãtą padarė – neturiu kur dingt Plv. Kap pažins vaikai sarmãtą, tai geriau klausis Dglš. Matai, parėjai su sarmatà (sugėdintas) Mrj. Nuėjo su sarmata kaip su teliuku (labai sugėdintas) Vel. Tai tu su sarmatà išėjai? Slm. Sarmatà (instr.) nėr kur dedas Dglš. Tu neturi sarmãtos taip daryti J. Neturi sarmãtos, tai ir laksto plikums kojums Kv. Sarmata žmogui sakyt Dkš. Dėl tavę turėjau sarmãtą Mrj. Turėk sarmãtą teip daryti! Ds. Sarmãtą paturėsiu, kai sugaus be bilieto Ktk. Sarmatà tai sarmatà, ale ka valgyt nori, i sarmãtą pasidedi Krž. Mane i sarmatà baigia palikt Skrb. Sarmãtą pametus, reiks ir man eit prašyt Krs. Pagedo svietas: nebe sarmatos nėra, nebe ko Št. Jam toji sarmata kaip žvirbliui lietus – pasipurtė, ir sausas!.. V.Krėv. Jei kaktą niežti, bus sarmatos Pnd. Sarmãtos sulig šuniu nėr par jį Klt. Jis neturi nei gėdos, nei sarmãtos Dkš. Nuliūdę su didele sarmata išėję BsMtII190. Nedaryk man sarmatą nuo kunigų N. Ni kiek nebuvom įsikaušę: sarmatà gi nuo žmonių girtiem roblinėt Mžš. Sarmatėlė tau, mergele, vėlai jaučiai gintie (d.) Btrm. Sarmata nešti, gaila pamesti NS240. Kešenę kratysim, sarmatą darysim NS810. Buvo pilna tuo metu sarmatos ir gėdos SPII33. Ʊ Bėda ir sarmata podraug vaikštinėja KrvP(Sb). Aš nebuvau namie, kai sarmãtą dalino Vs. Jų krašte neužulėkė [Dievas] su sarmatos maišu (visi besarmačiai) Pl. Sarmata – ne dūmai, akių negraužia Rdm. Sarmata akių nedergia, o tik veidą gražina (atšaunama sarmatijant) Ml. Sarmatà akių negadina Švnč. Dūmai – ne sarmatà, akių neišės Azr. Geros akys sarmatos nepažįsta KrvP(Al). Sarmata – ne armata, neužmuš LTsV274(Rm). Sarmata bernui klausyti mergos, vyrui – nevedusio berno Mrk. In stalą nesėsi, nė sarmatos neturėsi LTR(Jz). O vaikeli, nepigu yra sarmatos kalnan įlipti TŽV614. Kokiõs čia sarmãtos, kad akyse matos Ukm. Sarmatà – ne teliokas, nepakavosi Skdt. Ne sarmatà, kad pati vyrą muša, bet sarmatà, kad vyras, mušamas pačios, verkia Lp. Kokia čia sarmata, kad ima akvata LTR(Šmn). Kas sarmatos nepažįsta, tas badu nemirs LTR(Brž).
2. lyties organai: Sarmãtos nepadengia, kyšo sarmatėlė Smn.
1. Lex99, [K], Sut, M, L, Rtr, Š, NdŽ, DŽ, Lš, Vv, Km, Sv, Žž, Šln, Gr, Tl, NmŽ nemalonus jausmas, padarius smerkiamą veiksmą, negerai pasielgus, pasakius, gėda: Sarmatà man buvo Nmč. Sarmatà būtų tokiai jaunai tingėt Avl. Sarmatà be darbo sėdėt kap šuniui Dglš. Kalbėt sarmatà prie jaunųjų Kvt. Ar ne sarmatà šitaip šnekėti?! Grdm. Sarmatà ir sakyt, ne tik klausyt Trgn. Senom net sarmatà giedot Pls. Net į žmonės sarmata išeiti LzP. Kad tu baloj, užmiršau, sarmatà JnšM. Pelės per akis eina, ale pelėkautų nestato – sarmatà Ps. Kaip tau nesarmata meluot! Zr. Daviau paklodaitę, kad būt nesarmatà LKT383(Mrk). Storas siūlas – verpėjai sarmata LTR(Vdk). Neimsiu aš [užmokesčio už patarnavimą] – sarmãtoj sudegsiu Str. Iš sarmatos tik nesudegiau KlbIV83(Mlk). Nors sudek iš tos sarmãtos! Bgs. Iš sarmãtos gali sprogt Dkš. Nuo sarmatos net ausys paraudo Dkš. Ma[n] baisią sarmãtą padarė – neturiu kur dingt Plv. Kap pažins vaikai sarmãtą, tai geriau klausis Dglš. Matai, parėjai su sarmatà (sugėdintas) Mrj. Nuėjo su sarmata kaip su teliuku (labai sugėdintas) Vel. Tai tu su sarmatà išėjai? Slm. Sarmatà (instr.) nėr kur dedas Dglš. Tu neturi sarmãtos taip daryti J. Neturi sarmãtos, tai ir laksto plikums kojums Kv. Sarmata žmogui sakyt Dkš. Dėl tavę turėjau sarmãtą Mrj. Turėk sarmãtą teip daryti! Ds. Sarmãtą paturėsiu, kai sugaus be bilieto Ktk. Sarmatà tai sarmatà, ale ka valgyt nori, i sarmãtą pasidedi Krž. Mane i sarmatà baigia palikt Skrb. Sarmãtą pametus, reiks ir man eit prašyt Krs. Pagedo svietas: nebe sarmatos nėra, nebe ko Št. Jam toji sarmata kaip žvirbliui lietus – pasipurtė, ir sausas!.. V.Krėv. Jei kaktą niežti, bus sarmatos Pnd. Sarmãtos sulig šuniu nėr par jį Klt. Jis neturi nei gėdos, nei sarmãtos Dkš. Nuliūdę su didele sarmata išėję BsMtII190. Nedaryk man sarmatą nuo kunigų N. Ni kiek nebuvom įsikaušę: sarmatà gi nuo žmonių girtiem roblinėt Mžš. Sarmatėlė tau, mergele, vėlai jaučiai gintie (d.) Btrm. Sarmata nešti, gaila pamesti NS240. Kešenę kratysim, sarmatą darysim NS810. Buvo pilna tuo metu sarmatos ir gėdos SPII33. Ʊ Bėda ir sarmata podraug vaikštinėja KrvP(Sb). Aš nebuvau namie, kai sarmãtą dalino Vs. Jų krašte neužulėkė [Dievas] su sarmatos maišu (visi besarmačiai) Pl. Sarmata – ne dūmai, akių negraužia Rdm. Sarmata akių nedergia, o tik veidą gražina (atšaunama sarmatijant) Ml. Sarmatà akių negadina Švnč. Dūmai – ne sarmatà, akių neišės Azr. Geros akys sarmatos nepažįsta KrvP(Al). Sarmata – ne armata, neužmuš LTsV274(Rm). Sarmata bernui klausyti mergos, vyrui – nevedusio berno Mrk. In stalą nesėsi, nė sarmatos neturėsi LTR(Jz). O vaikeli, nepigu yra sarmatos kalnan įlipti TŽV614. Kokiõs čia sarmãtos, kad akyse matos Ukm. Sarmatà – ne teliokas, nepakavosi Skdt. Ne sarmatà, kad pati vyrą muša, bet sarmatà, kad vyras, mušamas pačios, verkia Lp. Kokia čia sarmata, kad ima akvata LTR(Šmn). Kas sarmatos nepažįsta, tas badu nemirs LTR(Brž).
2. lyties organai: Sarmãtos nepadengia, kyšo sarmatėlė Smn.
Ačiū LKŽ, kad taip gausiai primokino iranėnišką žodį lietuviškai kalbant vartoti!
Ale vis tiek neramu.
Pažiūrėkim darsyk, kurgi toji Sarmatija:
Ten pat, kur ir buvo.
Paliavojo Paliose Paliokai!
Iš čia ir vardas – Polska kilo!
Jotvingių vardu negėda buvo vadintis.
Dar šitas:
Ir šitas:
Jotvingiškas pilkapis netoli Suvalkų.
Šitas:
paliõkas, -ė (brus. пaляк, l. polak) smob. (2) Rud, Lp, Mrc lenkas: Nesusidudena (nesusikalba) su paliõkais Dv. Visus sukilėlius vadinome paliokais LTR(Al). Tokia paliokė drįstanti ją įžeisti, kad ji lietuvė I.Simon.Ir šitas:
Atokiau miške yra ''Paliokų kalnelis'', kur stovyklaudavo 1863 – 1864 m. sukilėliai.
Dar giminės legendos.
2007-12-25
Λιθουανία
puslapio kairėje spauskit Ελληνικά.
Kas gi pastatė Stounhendžą?
Kaip gi statė Stounhendžą?
Tam, kad pakelti ir pastatyti į buvusią padėtį keletą nuvirtusių blokų 50 – aisiais šio šimtmečio metais prireikė paties didžiausio Anglijos autokrano. Bet juk senovės statytojai neturėjo galingos technikos. Jiems teko tenkintis akmeniniais kirviais ir kreidinių uolienų nuolaužomis.
Šiuos statinius archeologai vadina megalitais (iš senosios graikų kalbos išvertus mega – didžiulis, litos – akmuo), nes jie stulbina savo dydžiu.
Prieš tris metus, vasarą, nuvažiavom su svainiu dviračiais Karaliaučiun. Kai išėjau iš Kaliningrado-Karaliaučiaus-Kunnegsgarbo Katedros
dviračių ir mantos pasaugoti, o Katedron jos apžiūrėti įėjo svainis, priėjo gal aštuoniasdešimties metų senolis ir užkalbino:
- Deutsch?
- Nein, Litauen,- atsakiau.
- Aaa, литовцы…
Labai daug pasakė.
Jo patartas, grįžęs namo nuėjau Mažvydo bibliotekon, ten - lygiai taip, kaip tas senelis ir pranašavo – sunkiai susiradau I.Kanto knygą „Размышления о возвышенном и прекрасном“ ir perskaičiau. Ir jums patarčiau.
- На ваших, литовских, костях она построена.
Į mano klausimą – kodėl Tarybų Sąjungai po II pasaulinio karo prireikė būtent šių, kadaise lietuviškų, žemių, senolis paslaptingai atsakė:
- Такая логика воины…
Tada nesupratau.
Dabar suprantu.
Paskaitykit šią pjesę, gal irgi suprasit:
Как мне его называть? 94k История
пьеса о том, что Калининград (бывший Кёнигсберг, древнее Твангсте или ещё более древний Самбор), согласно археологическим раскопкам, уже 4200 лет стоит в географическом центре Европы. Он гораздо древнее Рима, Парижа, Лондона и Афин.
Ir vokiečiai savo valstybę iš šių kraštų kildina, ir rusai savo protėvių čia ieško. Ir lenkai meiliai Królewiec vadina, ir čekai neatsilieka: Královec, o lotynai nepagailėjo tokio titulo: Mons Regius.
Latin English
mons montis mountain, mount.
regius royal, regal.
Atkreipkit dėmesį: prūsai sako tą patį:
Kunnegsgarbs <32> [Königsberg MK]
Karaliaučius
Kas tai? Tai Karaliaus kalva, Kunigo kalnas:
kunnegs <32> [Konagis E 405]
karalius
gārbs <36> [Grabis E 28]
kalnas
Matot žodį skliausteliuose? Žinot, kaip lietuviai savo didžiavyrius laidojo?
Teisingai, piliakalnius, pilkapius jiems supildavo.
kaps <36> [wosgows-cappis DK]
kalva, kapas
Kodėl kitas žodis?
Garban tik nusipelniusius tokios garbės laidojo!
Kai kryžiokai mūsų Kunigą nukirto, miesto nepervardino. Juk tai – Kunigo miestas!
Tik iš garbo padarė bergą.
Ir Stalinas žinojo, ką daro. Nugalėjęs kryžiokų palikuonis, Kunigo miestą sau pasiėmė.
Juk tai visų laikų Didžiojo Kunigo miestas!
Tik mūsų istorikai užsispyrę šito nemato:
Kryžiuočių pilis pastatyta 1255 m. buvusios prūsų gyvenvietės Tvankstos (arba Tvangystės) vietoje.
Jie šitaip mums lietuviškai pradeda pasakoti Karaliaučiaus (tiksliau „Kaliningrado, dar vadinamo Karaliaučium“) istoriją Vikipedijoj. Supraskit, iki 1255 metų ten buvo tiesiog gyvenvietė, na, toks kaimelis. Tvanksta. Kurią lotynai kažkodėl dar III-VI amžiuose Karalių Kalnu vadino.
Kodėl taip sakau? Štai kodėl:
III-VI amžiai lotynų kalbos istorijoje vadinami vėlyvosios lotynų kalbos laikais.
Pažiūrėkit kaip atrodė Romos imperija, kurios valdovai savo imperiškąja kalba mūsų Karaliaučių Kunigo Kalnu - Mons Regius vadino.
Matyt, su protu susipyko lotynai, prūsai, kryžiuočiai, lenkai, čekai ir visi kiti. Tvankią vietą užsispyrę vadina Karaliaučium, ir baigta!
O gal pačių istorikų galvose nelabai gerai?
Beje, aš rašau, o jūs skaitot abėcėle, vadinama lotyniška. Pažiūrėkit į vieną seniausių išlikusių lotynų rašto paminklų:
Patiko?
O kas čia vėl tiem lotynam užėjo?
| English | Latin |
| breed /pagan people | natio nationis |
Šitaip pagonis, laukinius, atsilikėlius vadinti!!???
Čia mums padės trys nepaprastai vertingi šaltiniai:
1) Liber censum Daniae - apie 1231 metais, išvardijant Prūsų Žemių vardus, mini... Nadravia, Galindo, Syllonis, in Sudua Littonia (Litovia), taigi: Lietuva Sūduvoje.
2) Petro Dusburgiečio išsireiškimas: "Lethovini de Samethia", taigi: Žemaitijos lietuviai.
3) Kryžiuočių Wegeberichtų keletą kartų paminėtas "Littovin Land“, taigi: Lietuvos kraštas Žemaitijoje!
Taip istorijos lapuose susitinka du karvedžiai, kuriuos skiria 1400 metų tarpas: Didysis Kunigas Liaudavarys ir Cezario laikų Eiduvių karalius Litavicus, Letų Vyčius, paliudyti ne jų giminystės, o tik bendro kalbinio palikimo.
Kokias išvadas galėtume padaryti?
a) Lietuvos šaknis siekia, greičiausiai, net žalvario amžiaus ir galimas dalykas, kad ir karingai keltų tautai ji nebuvo svetima.
b) "Lithuania proper" žemėse to vardo siejimas nebe su žemvaldžiais, o su valstybė, eina lygiagrečiai su Kijevo suslavėjimu ir rasų vardo nykimu 11-12 amžiuose.
Dar man įstrigo kito šviesaus veido senyvo ruso, su kuriuo kalbėjomės apie istoriją, jam susimąsčius ištarti žodžiai:
Lietuva sena.
Taip ir mūsų legendos sako. Ir kalba mūsų sena. Vadinasi, ir mūsų vardas senas.
Vadinasi, Lietuvos vardo šaknų reikia ieškoti žiloje senovėje. Visai nebūtinai dabartinės Lietuvos Respublikos upelyje.
Vardus kiti duoda.
Tuos, kurie patys sau vardus suteikia, apsišaukėliais vadina.
Vadinasi, mūsų vardo reikia kitų senųjų klausti.
Žiūrėjau televizorių.
Vėl rusų.
Laida buvo apie litografiją. Rodė plokščius senuosius litografinius akmenis su juose išgraviruotais popieriuje atspaudžiamo vaizdo negatyvais. Pasakė kad litos – lotyniškas akmens vardas. Įdomu – juk lit.
Atsisėdau prie kompiuterio – Google – ne, ne lotyniškas tas žodis. Graikiškas. Štai ką senosios graikų kalbos žodynas sako:
Ancient Greek
λίθος (genitive λίθου) m, second declension; (lithos)
- a stone
- stone as a substance
Akmuo.
Usage notes
Λίθος is sometimes used as a feminine noun. This often (but not always) is used to refer to some special stone, such as a gem or magnet.
Ypatingas akmuo.
O štai kaip laikui bėgant kito šio žodžio tarimas:
- (Classical): IPA: [lítʰos]
- (Byzantine): IPA: [l‘iθos]
- (Contemporary): IPA: [l‘iθos]
Štai to žodžio palikuonys:
Descendants
| |
Akmens amžius – Litų epocha:
Εποχή του Λίθου - Stone Age,
puslapio kairėje spauskit Ελληνικά.
λίθου m.
- genitive singular of λίθος. (kilmininkas)
Pažiūrėkit senosios graikų kalbos žodynan:
Ne bet koks akmuo λίθος:
Stone for building – λίθος
Precious stone – λίθος
Suffer from stone(in medical sence) – λίθίαν
Made of stone – λίθίνος
Paved with stone - λίθοστρωτος
O čia rasit
Na, ir pagaliau:
Tiems, kam sunku perskaityti, gal didžiosios raidės padės:
ΛΙΘΟΥΑΝΙΑ – LITHUANIA
Ισπανία - Ispanija
Γερμανία - Bundesrepublik Deutschland
Ρουμανία - România
Ουκρανία (Україна)
Λιθουανία - Lithuania
Λιθουανός - Litvac/Litvak
Εποχή του Λίθου – Akmens amžius
Kodėl akmens?
Tikiuosi, prisimenat, kad esam paskutiniai Europos pagonys. Bet nemažai netgi išsilavinusių mano draugų nebežino kaip atrodė pagonių šventyklos.
Akmenys.
Šventi akmenys.
Pilkapiuose ilsisi mirusių palaikai, vos už 800 metrų nuo piliakalnio, Lūžų miške, yra retas senovės paminklas-Lūžų akmuo su dubeniu. Akmens paviršiuje iškalta 50´50´10,5 cm apvali duobė-dubuo. Manoma, kad tai pagoniškos šventyklos liekanos ir kad dubenyje buvo kūrenama šventoji ugnis. Kada ši ugnis užgeso, tyrinėjimai duomenų nedavė. Apie tai bus galima tiksliau pasakyti, ištyrus laužų liekanas-anglis. Gali būti, kad šventykla veikė praėjus 100-200 metų po krikščionybės įvedimo. Tai vienintelė išlikusi nesugriauta pagonių šventykla.
Didžiulį įspūdį lankytojams paliko Alkaičio akmenų mitologinė vieta. Pasakojama, kad „ Žaliosios akmuo“ buvęs lietuvių pirmasis pagonybės šventyklos aukuras. Čia buvo atliekamos ir krikšto apeigos. Netoliese yra kitas žmogaus veido profilį primenantis akmuo, kurį vietos gyventojai vadina Perkūno akmeniu.
Skaudalių alka, Alkos kalnas ir Šilalės, Šauklių, Imbarės, Alkos, Laivių dubenuotieji akmenys mena čia buvus pagonių šventyklas.
Didžiulį įspūdį lankytojams paliko Alkaičio akmenų mitologinė vieta. Pasakojama, kad „ Žaliosios akmuo“ buvęs lietuvių pirmasis pagonybės šventyklos aukuras. Čia buvo atliekamos ir krikšto apeigos. Netoliese yra kitas žmogaus veido profilį primenantis akmuo, kurį vietos gyventojai vadina Perkūno akmeniu.
Skaudalių alka, Alkos kalnas ir Šilalės, Šauklių, Imbarės, Alkos, Laivių dubenuotieji akmenys mena čia buvus pagonių šventyklas.
Purmaliuose prie Klaipėdos, Purmalio ir Dangės upių santakoje, yra išlikęs alkas, kuriame tebeguli apdirbti akmenys. Jie stovėjo taip, kad būtų galima stebėti Saulę rytiniame Dangaus skliaute. Alkvietė buvo naudota vikingų laikais. Suardyto alko pastatyto iš didelių akmenų pėdsakai buvo aptikti Kretingos miesto centre. Labai įdomi šventvietė yra buvusi šalia Imbarės piliakalnio, išliko žinių apie akmenų įrenginį buvusį ant Gondingos alkos kalno.
Alkai, šventvietės buvo vietos, kur žmonės derindavo savo būtį su kosmosu, bendraudavo su dievais, susisiekdavo su mirusiųjų pasauliu.
Saulėtekio pusėje - takas, kurio viduriu Birželio mėn. Joninių/Rasų rytą pateka Saulė. Tako pabaigoje randasi Stabykla (stebykla) kur Žynys stebėdamas Šviesulių padėti pranešdavo atitinkamos šventės laiką. Į šią Dangaus - Žėmės kūnų ir žmogaus susitikimo vietą įeiti galėdavo tik Krivių Krivaitis arba vyriausias Žynys (Kunigas). Šios apskritimo pavidalo aikštelės kraštuose turėtų būti dvi akmenimis grįstos stebėjimo vietos. Aikštele buvo apstatyta akmenimis žyminčiais vieno arba kito Šviesulio patekėjimą – nusileidimą.
Nūdien šie akmenys išvartyti, tai LDK Vytauto ir Jogailos Žemaitijos krikšto tylūs liudininkai. Tačiau aiškiai matosi vietos kur šie ir kiti akmenys kadaise stovėjo.
Priešais šią Stabyklą, truputį dešiniau telkšo užpelkėjęs ežerėlis, buvusio Šventežerio priminimas, jo kraštai išguldyti akmenimis, čia Žyniai atlikdavo apeiginį apsiplovimą, vienoje ežerėlio pusėje galėjo trykšti šaltinėlis. Kaip minėjau, aplinkui ežerėlį surikiuotos akmenų eilės (dvi), kuriuos nukreiptos Saulėtekio – Saulėlaidos ir Mėnulio nusileidimo – patekėjimo kryptimis, nors gali būti jog akmenys sudėti pasaulio šalių sužymėjimui (Rytai, Vakarai, Šiaurė, Pietūs).
Kairiau nuo Stabyklos randasi "Mėnulio/Saulės Laivelio" duobė, matyt joje taip pat tryško šaltinėlis. Duobė yra Jauno Mėnulio pavidalo, kaip pusė C – raidės. Virš jos ant kalvelės - pakilimo randasi apskritimu išdėstyta akmenų grupė (greičiausiai žymėjusių Viduržemio Saulėlaidą arba Saulėtekį, tai pati jaukiausia vieta). Vidurinysis akmuo turi lyg žmogaus rankos įspaudą, delno pavidalo. Akivaizdžiai matosi švento Baltams skaičiaus trys ženklas. Žmogus ranka gražiai priglunda prie šio įspaudo.
Senieji graikai visą šiauriau esantį pagonių kraštą Lietuva - Λιθουανία vadino.
Kokio dydžio toji Lietuva buvo, galit įsivaizduoti pažiūrėję Graikų imperijos žemėlapin:
Kažkodėl senovės graikai Azijon nuėjo.
Europon paprasčiausiai nenorėjo?
Ar jų ten neleido?
Melas, kad šiauriau tada nieko nebuvo, kaip dabar teigia istorikai. Jei būtų nebuvę, Romos imperijos kalba Kunnegsgarbs nebūtų romėnams pagarbiu Mons Regius vardu vadinamas!
O tamsuolių, kokiais dabar pagonys vaizduojami, oficialiąją Romos Imperijos - lotynų kalba - natio nationis vardu būtų nevadinę!
Ir kryžiokai (ne vokiečiai, kaip istorikai stengiasi mums įteigti, o visos viduramžių Vakarų Europos kariauna - Kryžiuočių ordinas) nebūtų palikę "pagoniško" Kuningo vardo miestui:
Kuningas -> Konung (šved.), Koenig (vok.)-> Konge (norveg.), King (angl.).
Štai seka, rikiuojanti senuosius ir naujuosius bei rodanti, kas po ko. Kai kryžiokai nukirto mūsų Kuningą, atvedė giesmes giedantį vyrą su suknia ir pasakė - jis nuo šiol bus jums už vadovą. Tam tikra prasme taip ir nutiko. O mums, Kuningo netekusiems, beliko kuningaikščiai. Kai kuriuos buvom Didžiaisiais Kuningaikščiais paskelbę.
O britai meluoja, kad
Finnish kuningas "king," O.C.S. kunegu "prince" (Rus. knyaz, Boh. knez), Lith. kunigas "clergyman" are loans from Gmc. *kuninggaz"!
Paklauskit šiandienos germanų gatvėj, ką reiškia "kuningazz" - tie tik pečiais trūktelės. O bet kuris lietuvis supras, kad tai - šiandienio kunigo vyresnysis giminaitis. Vyresnysis, nes "kunigas", laikui bėgant, "n" raidę "pametė".
Britai ir savo senųjų valdovų titulo - "Bretwalda" - prasmės nebesupranta:
The term also appears in a charter of Æthelstan, king of the English. It appears in several variant forms (brytenwalda, bretenanwealda, &c.), and means most probably "lord of the Britons" or "lord of Britain"; for although the derivation of the word is uncertain...
O jūs dar suprantat?
Mat juos bala, tuos šiandieninius britus.
Geriau paklausykim senųjų graikų.
THE LITAI (or Litae) were the spirits (daimones) of prayer, ministers and daughters of Zeus. They were depicted as hobbling old women.
Their opposite number was Ate, the goddess of delusion and folly, in whose wake they trod.
| PARENTS |
| ZEUS (Homer Iliad 9.450, Quintus Smyrnaeus 10.300) |
LITAI (Litae) - maldų deivės, Dzeuso dukros.
Moterys.
Prisiminkim, kad
Λίθος is sometimes used as a feminine noun.
O ATE į ką panašu?
Paklausykim ir senųjų graikų dabartinių palikuonių, tiksliau, mėginančių tokiais vadintis:
Litotes - is the opposite of hyperbole. Ironical understatement. The expressing of a positive by a negative statement.
The writer purposely under-rates a thing and achieves an effect by denying the contrary. UNDERSTATEMENT EXAMPLES:
I sharn't be sorry = I shall be glad.
The nurse is not a fool (is clever).
Marlborough was a general of no mean reputation (he was great).
The executive is not a millionaire (is poor).
Check Anglo-Saxon verse
(Dict: Greek - LITOS plain, meagre)
Litotė - nepaprastas vaizduojamojo objekto savybių sumažinimas (kruopelytė dangaus, gyvybės lašas ir pan.).
Tai hiperbolės priešingybė. Vaizdžiai sakant, LitoRimi - tai šalia HyperRimi stovintis kioskelis.
Atkreipkit dėmesį, kas nutiko su Litos graikų kalboje amžiams bėgant:
LITOS - lyguma; liesas, sulysęs, menkas, skurdus ...
(Dict: Greek - LITOS plain, meagre)
Arba čia:
Reconstructed from Greek litos 'plain, slippery'
slippery - slidus, suktas, nepatikimas, neištikimas...
Vaje vaje....
Ką darysim?Ogi nenusiminsim dėl niekų!
Pasauly, be britų, yra ir kitų:
Litos: The Stone Industry in Rio de Janeiro (Brazil)
Litos - Natural stone sector magazine: Articles, Trade Fairs ...
Litos: Stone Absolute (By any other name)
Litos Stone | Hoş Geldiniz
megalite
Verčiau pasidomėkim koks litas pas mus, šiandieninius lietuvius, "parėjo" iš žilos senovės:
litas sm. (2) DŽ metalų lydinys, vartojamas litavimo darbams.
litãvimas sm. (1) → lituoti: Litavimas – dviejų metalinių detalių sujungimas šildymo būdu, panaudojant lituoklį ir litą rš.
sulitãvimas sm. (1) → sulituoti: Sulitavimas – dviejų detalės dalių sujungimas litu rš.
×litavóti, -ója, -ójo (brus. лiтaвaць) MitII128 žr. lituoti.
◊ viena litè, (lytè) iš vieno, ištisai: Žvilgterėjo nejučioms į lubas – viena lite vortinklės! Žem. Kur lomelėse, viena lite (kraštas nuo krašto) vanduo tyvaliojo Žem. Viena litè mūsų nugulęs stalas Krkl. Žmonys trauka iš miesto viena litè Užv. Plautas viena litè bičių apgultas Up. Viena lytè kirmys žalios buvo ant galvų kopūstų, kuriuos suės J.
litas sm. (2) Lietuvos piniginis vienetas, susidedantis iš 100 centų: Pūdas už sumalimą kaštuoja litas Šd. Tėvas laužo galvą, kur uždirbti litą rš. Ʊ Litas tyli, litas šneka (su pinigais daug ką gali padaryti) Plv. Čia žodžiai nepadės, jei akis lituko neregės KrvP(Prn).
Šitas, paskutinis litas - pats naujausias. Nė šimto metų neturi:
Litas pirmą kartą pradėjus naudoti nepriklausomoje Lietuvoje nuo 1922 m. spalio 2 d.
Man jo nelabai ir gaila. Tuo labiau kad šitas Vikipedijos sakinys su klaida parašytas.Litė – (jidiš – Lietuva) žydų kalba taip įvardijama Lietuva įvairiais laikotarpiais ir politinėmis sienomis. Istorinis šio pavadinimo turinys sietinas su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės samprata žydiškoje tradicijoje bei litvakų gyvenamuoju arealu.
O atspėkit - kas čia:
лiтaвaць
лiтaвaць - baltarusiškai litavoti.
Lituoti.
Tokį paaiškinimą rasit viršuj mažom Lietuvių kalbos elektroninio žodyno raidelėm parašytą.
Man ši prasmė labiausiai patinka.
Lietuva ir turi litavoti, apjungti.
O ne skirti.
Lietuva - visų!
Mes visi ir statėm Stounhendžą.Gal kas nors prisimenat, kaip?
O pinigai...
Būta ir akmeninių pinigų. Žmonės nebijojo, kad juos pavogs naktiniai vagys: tokių monetų, kurių skersmuo siekė iki 2,5 metro, svoris savaime garantuodavo saugumą.
Paskum iš tų litų pasidirbom girnas.
Εποχή του Λίθου