Mano tėvą, Romualdą Palioką, pokario metais išmetė iš mokytojų. Dėl blogos kilmės: mat, turėjo būti išvežtas Sibiran, bet, žmonių perspėtas, pasislėpė ir liko neištremtas. O išvežti tėvą reikėjo todėl, kad jo tėvas, o mano senelis, Jonas Paliokas, buvo Lietuvos savanoris, su ginklu rankose kovojo už Lietuvos laisvę, už tai ir žemės buvo gavęs.
Mano tėvas kaltu dėl nieko nesijautė.
Tai jis nuėjo pas Paleckį teisybės ieškoti.
Užsirašė priėmiman, ir pateko.
Paleckis „po litovski ponimal“, bet „govoril na jazyke Lenina“.
Tėvą išklausė, bet nieko nepakeitė.
Tėvas, nors ir su „vilko bilietu“, po kurio laiko „praslydo“ į studentus Vilniaus pedagoginiame institute.
Ir įgijo aukštąjį išsilavinimą.
Po daugelio darbo mokytoju metų ir disertaciją parašė. Pedagogikos mokslų.
Dabar būtų mokslų daktaras.
Per praėjusias Vėlines, kapinėse, papasakojau tą istoriją mano mamos, mergautine pavarde - Dundulytės, pusbroliui Stasiui Dunduliui. O jisai, pasakojimą išklausęs, man apie savo tėvo pokalbį su Paleckiu paporino.
Tasai mamos pusbrolis 1946 metais, dvidešimtmetis, kartu su dar septyniais bendramoksliais, gavo 5 metus lagerio už antitarybinę veiklą. Sėdėjo Lukiškėse, laukė Sibiro. O jo brolis, Balys Dundulis, su tuo Paleckiu, pas kurį mano tėvas priėmime buvo, tais senais prieškariniais laikais abu žurnalistais buvo, kartu alų gėrė (Balys Dundulis po karo atsidūrė Amerikoj, ten aktyviai dalyvavo lietuviškoje spaudoje, Čikagoj ir palaidotas).
Tai Stasio Dundulio tėvas Kazys ir nuėjo pas Paleckį - prašyti kad jisai užtartų savo kolegos brolį.
Paleckis išklausė ir Dundulį-tėvą. Ir sako:
- Blogai sūnus išauklėjai, tėvai. Vienas su vokiečiais pabėgo, o kitas, matai, prieš tarybų valdžią pasikėlė! Kiek jam davė? Tik penkis? Tai mažai davė, gali ir nepasimokyti!
Bet vis tik padėjo: leido pasimatyti Lukiškėse (šiaip neleisdavo).
Tai mamos pusbrolis toliau šitaip pasakojo:
- Vieną dieną girdžiu: geležinės durys trinksi, vis artyn, artyn, ir šauksmai girdisi: Dundulis, gde ty zapropastilsia, .... tvoju matj, celyj denj iščem!
Atsiliepė kur esąs, išvedė jį iš kameros – motina buvo atvažiavusi, lauktuvių atnešė. Parypavo, paverkė. Grįžo kameron, o kaimynas ir sako:
- Aš jau visus metus šitaip Sibiran nevažiuoju. Matei, kokia betvarkė?
Tai per kitą „perekličkę“, kai eilinį sykį surašo visus kameros „gyventojus“, Dundulis pasisako esąs Simonaitis Juozas, Anupro. O kai po savaitės koridoriuj šaukia:
- Simonaitis! Gde ty ... tvoju.....!!?? -
neatsiliepia, tyli. Tokiu būdu Simonaitis Sibiran tuomsyk ir nevažiuoja. O kitą kartą užsirašo Petraičiu.
O paskui, sako Dundulis, pagailo motinos – važinėja, maistą veža, vargsta.
Užsirašė Dunduliu ir neužilgo atsidūrė Uchtoj.
Apie Uchtos lagerius, sako, rašiau neprigulmos Lietuvos valdžios prašymu, tik, sako, gal aniem ir nepatikę mano raštai – jokių prižiūrėtojų žiaurumų ir mušimų nepatyriau ir nemačiau, taip ir parašiau: bado buvo, šalčio buvo, vagysčių buvo, o patyčių ir mušimų – ne.1951 metais grįžo Lietuvon, Anykščiuose neregistruoja, veja iš miestelio.
Tai, sako Dundulis, – jaunas buvau, naglas, nuėjau pas Vykdomojo komiteto pirmininką ir sakau:
- Už ką buvau kaltas – atbuvau. Čia, žinok, Tarybų Sąjunga, visko gali būti – gal kada nors aš už šito stalo sėdėsiu, o tu prašysi - ką gali žinoti?
Taip ir prisiregistravo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą