Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir buvęs Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas pirmadienį pėsčiomis perėjo per sieną, kuri anksčiau dalijo Berlyną į dvi dalis ir kurią prieš 20 metų kirto šimtai euforijos apimtų rytų vokiečių.
A.Merkel ir M.Gorbačiovas, lydimi buvusio Lenkijos prezidento Lecho Walesos bei būrelio buvusių disidentų, perėjo Bornholmo gatvės sankryžą Biozebriukės geležinio tilto link.
„Mums šiandien būtinai reikėjo drauge sugrįžti į šią vietą, drauge sugrįžti ir pasidžiaugti tuo, kas tapo įmanoma (1989 metų ) lapkričio 9 dieną“, - sakė A.Merkel.
Tą sieną verta pamatyti.
30. The Wall 06:55 11-10 IP: 80.240.12.72
Nors, kaip sako Putinas, sovietų diplomatija niekada neturėjo užduoties padalyti Vokietiją, bet sieną Berlyne pastatė būtent jie.
Šitai, regis, straipsnelyje neparašyta (gal pražiopsojau?).
O ir bėgdavo per tą sieną iš Rytų į Vakarus, ne atvirkščiai.
O anapus sienos buvo The American Sector, tai irgi neparašyta.
Teko tom dienom būti pas pažįstamus VDR, Rytų Berlyne, taip sutapo.
Jų "kolektyviniam sode" (nežinau, kaip jį vadino jie) priemiesty vakare gėrėm šampaną, ir tokių, matyt, buvo daug, nes link vidurnakčio ėmė pyškinti saliutus, gausiai.
O kitą dieną buvo galima nuvažiuoti į Vakarų Berlyną, tai su savo "Lada Samara" ir nuvažiavau, per Checkpoint Charlie.
Įleido, nors auto numeriai buvo sovietiniai, o viza pase - į VDR.
Ant jos rašydavo " razrešaetsia vyezd v GDR do ...(data)".
Ta viza atrodė lyg būtų ne leidimas įvažiuoti į šalį, kaip yra dabar, bet leidimas išvažiuoti iš Sovietų Sąjungos į tą šalį.
Reikėjo turėti pakvietimą iš anos šalies piliečio.
O atvažiavau tada į Vokietijos Demokratinę Respubliką - šalį, kurios nebėra - iš kitos šalies, kurios nebėra - Jugoslavijos.
Mat, tuo metu Geroji Tarybinė Valdžia tokiam kaip aš - Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Mokslų Akademijos Matematikos ir Informatikos Instituto moksliniam bendradarbiui - mokėjo maždaug 20 $/mėn. algos.
Galvojo, kad gana šitiek, pakanka.
O man kažkodėl neužteko.
Tai tekdavo ką nors sugalvoti.
Tarkim, randi, apsidairęs, visiškai nereikalingų daiktų - povandeninio nardymo komplektą, ar priekabą "СКИФ" (kas atspės, kodėl visom kalbom skitai - skitai, o rusiškai - cкифы?), nuveži kokian Sarajevan, išmainai į vertingus dalykus, dažniausiai į Vokietijos, žinoma, Federacinės, o ne Demokratinės, Respublikos, markes, ir turi kišenėje (tada taip vadintos) "laisvai konvertuojamos valiutos".
Tada šitas, dabar nebegirdimas, terminas buvo labai populiarus ir sovietinės žiniasklaidos, taip dabar man atrodo, tiesiog reklamuojamas.
Teisingoji Tarybinė Spauda ir Geroji Tarybų Valdžia Mylimajai Tarybinei Liaudžiai aiškino, kad valiuta yra laisvai konvertuojama todėl, kad yra gerai "padengta prekėmis".
Ką šiandien pasakytų?
Kad jau 1971 ta "laisvai konvertuojama valiuta" buvo "Fiat Money", tada kažkodėl nežinojome.
Teisingoji Tarybinė Spauda ir Geroji Tarybinė Valdžia kažkodėl mums šito nepasakė.
Negi nežinojo?
Negi jai, Gerajai, nei Saugumas, nei Visur Esančios Žvalgybos nepranešė kas iš tikrųjų yra tie pinigai?
Vargu bau.
Gal todėl nesakė, kad Tarybinis Rublis irgi buvo skola - buvo irgi skolinamas, Tarybinei Liaudžiai, už palūkanas?
A?
Nesakė ir nepasakė.
O "laisvai konvertuojamos valiutos" terminas sykiu su SSSR ir nunyko.
O rublis nebuvo "gerai padengtas prekėmis".
Vadinasi, prekes, kurių dar pasitaikydavo, iš SSSR reikėjo išvežti, galutinai.
Idant gauti "laisvai konvertuojamos valiutos".
Kad neprapulti be jos, Vertingosios.
Dar vienas ekonomikos paradoksas.
Ar sąmonės valdymas, simply?
Tai tada, prieš 20 metų, ir tempėm viską - ne tai kad atgimusiu - kunkuliuojančiu - Gintaro Keliu iš Sovietijos, ir mainėm į minėtas vertybes.
Tik kad automobiliais varinėjom, ne "žalčiais".
Žaidimo esmė slypėjo sienose, sienų buvime.
Vienoj pusėj sienos buvo vienaip, kitoj pusėj - kitaip, vertybės skirtingos.
Įveikdami sienas, įgydavom verčių skirtumą, kurį paversdavome "Fiat Money".
Kas pastatė šitas sienas?
Regis, pinigų gamintojams, manipuliuojantiems "valiutomis", kurių vidutinis amžius tesiekia 39 metus, jos labai pravarčios.
Tąsyk buvau susimanęs grįždamas Berlynan užsukti, idant Deutsch-Qualität prekių įsigyti.
Ir užgriuvau, aišku, neperspėjęs, pas tokį choholą, pažįstamą dar nuo Piterio laikų, kur A.A.Ždanovo vardo universitete mokiausi - mat, jis vedė vokietę, kuri irgi ten mokėsi, ir gyveno tuo metu jiedu Rytų Berlyno centre.
Pamatė jis, koks aš neišsimiegojęs ir išalkęs, ir išvirė ukrainietiškų barščių.
Tokių skanių, kaip tada Berlyne, daugiau neteko ragauti.
Gal dar kas nors išvirs?
O kai Sieną atidarė, susiruošiau Vakarų Berlynan, važiuotas, žinoma.
Svetingieji šeimininkai, patys ten nebuvę, atkalbinėjo - būk tai, anot gandų, ten labai komplikuotas eismas - bet nepaklausiau.
Ir dabar tebemanau, kad "prisivažinėjęs" Vilniuje, gali važiuot bet kur.
Gal ir Indijoj neprapultume?
Tas Vakarų Berlynas pasirodė man tada blizgantis, pasipūtęs, nedraugiškas ir šaltas.
Nusipirkau palydovinės televizijos sistemą, dar kitokių žaislų, pasivaikščiojau, pasivažinėjau, ir išvažiavau.
O Siena atrodė bjauriai.
Nepatinka man sienos.
Nei tie gardai, kuriuos kadaise tvėrėm gintis, nei ta siena, kuri saugojo mus sovietmečiu, kad neišsilakstytumėm, nei ta siena, kuri tebeskiria turkišką Kiprą nuo graikiškojo Kipro, nei ta, kuri dabar Nemunu eina ir kurią "ichtiandrai" su rūkalų dėžėm reguliariai įveikia.
Reikia jas palikti praeityje, kaip Didžiąją kinų sieną.
Reikia išsivaduoti iš jų.
Ir iš nematomų sienų išsivaduoti būtina.
Nereikia būti plyta sienoje.
???
AtsakytiPanaikinti