Vasara.
Parvažiavau iš miesto su sūnum, jis namo nuėjo, o aš susiruošiau atgalios, su reikalais, bet, išsukęs gatvėn, grįžau - pamiršau pasiimti ką reikia.
Užbėgu laiptais, tik įeinu vidun - skambutis į duris.
Atidarau - stovi dviese, juodais kostiumais, kaip man tada pasirodė, į velnius panašūs.
Povyzos tokios.
- Laba diena, - sako lietuviškai, su akcentu, - ar turit laiko?
- Išvažiuoju dabar, - sakau, - jūs vokiečiai?
- Mes amerikiečiai, vokiečių kilmės, - atsako vienas jų, guvesnio veido. - Norim apie Jėzų su jumis pasikalbėti. Ar galim ateiti kitą kartą?
- Žinoma, - sakau.
Tamsioji kalaitė išbėgo koridoriun, tupi jam prie kojų.
- Eikš čia, - sakau jai.
O ji neina.
- Eik namo, - sako jai amerikietis.
Tada parėjo.
Atsisveikinau, uždariau duris, susiradau ko ieškojęs.
- Misionieriai buvo? - klausia sūnus.
- Taip.
- Jie specialiai pas tave ėjo.
- Iš kur ištraukei?
- Kai ėjau namo, stovėjo prie lauko durų, spaudė domofono mygtuką. Atrakinau duris, pakviečiau užeiti, bet jie atsisakė, liko toliau skambinti.
Vadinasi, prasilenkėm laiptinėj - jie liftu užvažiavo, aš laiptais užbėgau.
Po kurio laiko, gal po poros savaičių, susiruošiau į susitikimą - vėl skambutis į duris, atidarau - vėl jie.
- Laba diena, - sveikinasi.
- Sveiki.
- Ar tikit Dievą? - klausia.
- Taip.
- Norim su jumis pasikalbėti, apie Jėzų.
- Gerai, - sakau, - tik kad vėl turiu išvažiuoti, tikrai.
- Tai mes kitą kartą ateisim.
- Ateikit, - atsisveikinau, ir išėjom kartu.
Vidurvasaris atėjo.
Buvau susiruošęs nušienauti sode žolę - gėda prieš kaimynus pasidarė.
Parvažiavau šunų pasiimti - palakstys laisvėj.
Užbėgu laiptais - stovi prie buto durų mano misionieriai.
- Sveiki, - sakau, - vėl pas mane?
- Taip, - sako.
- Klausykit, - sakau jiems, - važiuokit su manim už miesto, aš žolę pjausiu, - parodžiau, kaip, - o jūs galėsit pasakyti ką norit, pasikalbėsim.
- Ne, - sako vienas, - geriau mes kitą kartą ateisim.
- Kaip norit, - sakau.
Pasiimu šunis, užrakinu duris, leidžiuosi laiptais, bet po poros žingsnių sustoju.
Klausiu jų, laiptinės aikštelėj stovinčių:
- Sakykit, Jėzus - žydas?
- Taip, - sako vienas.
- Kodėl jo vardas nežydiškas? - klausiu.
Nieko nesako, tyli, tai vėl sakau:
- Žydiškas jo vardas - Jošua.
- Jo šuo? - po pauzės klausia vienas jų.
Matyt, sunku dar jam lietuviškai kalbėti, tai ir pasimetė.
- Jošua, - sako jam kitas, guvesnis.
- Jėzus yra graikiškas jo vardas, - sako tas guvesnis misionierius, dabar jau man.
- Tebūnie graikiškas, - sakau. - Kaip manot, kodėl mes žydą graikišku vardu vadinam?
Tyli abudu, neatsako.
- Žiūrėkit, - sakau, - ateikit, kai žinosit atsakymą, gerai?
- Gerai, - sako misionieriai.
Atsisveikinom, nuvažiavau sodan, nupjoviau žolę.
Suspėjau, prietemoj baigiau.
Porai pažįstamų vėliau pasakojau apie tuos misionierius.
- Nebeateis jie pas tave, - sakė abudu.
Jau Kūčios.
Neatėjo misionieriai iki šiol.
Negi atsakymo nežino?
O klausimas man tikrai neatrodo beprasmis.
Pažiūrėkit, koks populiarus Jošua vardas žydų tarpe.
Paskaitykit.
Joshua (Hebrew: יְהוֹשֻׁעַ Yehoshua; Greek: Ἰησοῦς, same as Jesus; Latin: Josue or Jesus in Hebrews; Arabic: يشع بن نون Yusha‘ ibn Nūn), according to the Hebrew Bible, became the leader of the Israelite tribes after the death of Moses.
Ir čia paskaitykit:
Krikščionybėje Jėzus Kristus yra laikomas Dievo sūnumi ir sykiu Dievu, Islame jis laikomas tiesiog pranašu, Judaizmas neigia jo sąsajas su Dievu.
The name Jesus also derives from the Hebrew form of Joshua.
Matot, mūsų Jėzus, jei jis žydas, pačių žydų nuomone - tik vienas jų.
Dabar sutiksit, kad klausimas nėra beprasmis.
Klausimas nelengvas.
Ar tikrai misonieriai nežino atsakymo?
O gal jiems pernelyg sunku jį pasakyti?
Kaip manote?
Na iš tikro klausimas dėl Jėzaus tautybės nėra lengvas manau ir misionieriams, kadangi tiesiai šviesiai apie tai Šventajam Rašte neparašyta ir belieka tik spėlioti. Galbūt žydų panieka ir pasmerkimas buvo viena tų priežasčių, kad Kristus nebuvo žydas. Jeigu žiūrint iš motinos pusės (Šv.Marija), tai ji buvo kilusi iš Galilėjos, kur gyveno daug tautų: finikiečiai, arabai, sirijiečiai, graikai. Kadangi Galilėja išpažindavo judaizmą, žydai juos laikė kaip ir savais, bet vistiek antrarūšiais. Vardas Marija kilo iš aramėjų kalbos ( Marjām „karti" ), o aramėjų kalba ir buvo pagrinde "antrarūšių" kalba. Kad Jėzui ši kalba buvo gimtoji galima spėti iš jo kreipimosi į Dievą mirties akimirką aramėjų kalba : (Eli, Eli, lema sabachtani ?) kas reiškia : Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai ? O žydai nesupratę jo kalbos manė, kad jis kreipiasi į pranašą Eliją. Taigi galima įtart, kad iš Marijos pusės jis nebuvo žydas. Su tėviška linija sunkiau, kadangi apie tikrą tėvą nieko neminima ir čia galima daug fantazuot, bet jeigu bandyt paaiškint, kodėl vartojamas graikiškas Jėzus, o ne Jošua, tai Talmude yra minimas Joseph ben Pandera(Pantera), graikų tautybės, Romos legionierius kaip Jėzaus tikrasis tėvas. Savaime suprantama krikščioniškose šalyse, kur išverstas Talmudas ko gero to nerasi, nes tuomet Kristus bus paprastas žmogus, o ne Dievas. Įsitikint tuo būt galima paskaičius tikrąjį Talmudą. Nors vėlgi, kas žino ar žydai irgi neprifantazavo.
AtsakytiPanaikintiTai visgi Jėzaus tėvas nebuvo romėnas, kaip man aiškino kaikas. Jis buvo graikų kilmės. Lotyniškai iųmokė ir nukreipė jį į Tibetą ar Indiją ieškoti tikėjimo išminties.
AtsakytiPanaikintiTiesos nenuslėpsi. Išlenda netikėtai.