Karalius Saliamonas (hebr. שְׁלֹמֹה „taika“ Solomon, Šolomon, Šlomo, m.) – trečiasis suvienytosios Izraelio karalystės karalius (~971–931 m. pr. m. e.), valdęs Izraelį po tėvo Dovydo. Jo istoriškumas nėra įrodytas.
Saliamono valdymo metais buvo perimta senovės Rytų išmintis. Tradiciškai biblinių knygų „Saliamono patarlės“, „Pamokslininkas Saliamonas“, „Saliamono giesmė“ ir „Saliamono išmintis“ autoriumi laikomas Saliamonas. Šiuolaikiniuose tyrimuose jis laikomas daugių daugiausiai kolekcionieriumi arba knygos „Saliamono patarlės“ vienos dalies užsakovu. Po Saliamono mirties 926m.pr.Kr. paaštrėjo įtampa ir susiskaldymas tarp šiaurinių ir pietinių genčių. Visų pirma tam įtakos turėjo nelanksti Saliamono politika ir izraelitų atžvilgiu: jis įpareigojo ne vien pavergtas gentis, bet ir savo tautą eiti lažą.
Saliamono valdymo laikotarpis Biblijoje vertinamas dviprasmiškai. Iš vienos pusės skamba pasididžiavimas įtvirtinta taika, gerove ir tarptautiniu pripažinimu. Iš kitos pusės, kai kur atvirai, kai kur užslėptai, Saliamonas puolamas dėl savo tolerancijos kitų religijų atžvilgiu, dėl brutalaus savo priešų persekiojimo ir dėl to, kad vertė izraelitus eiti lažą.
Taika, gerovė, tarptautinis pripažinimas ir lažas.
Viskas vienoj vietoj.
Biblijoj, Senajame Testamente.
Saliamoniška.
Vakarų Europoje laisvųjų žmonių neatlyginamo darbo tradicija žinoma nuo antikos laikų.
Nemokamas darbas skyrėsi nuo priverstinio vergų darbo pirmiausia tuo, kad buvo neilgalaikis, periodinis. Lažo darbai, pvz., šieno pjovimas, medžių kirtimas ir vežimas buvo dirbami žemės ūkyje.
Lažo reikalauta dar ankstyvaisiais viduramžiais, pvz., Merovingų valdomojoje Galijoje. Teisiškai tai buvo paprotys arba valstybės sankcionuota teisinė norma. Kartais lažą eidavo ir į laikiną priklausomybę patekę valstiečiai. Labiausiai nelaisvų valstiečių – servų – lažas nebuvo normuotas, laisvesniųjų galėjo būti ribojamas pagal paprotį ar susitarimą, pvz., 12 ar net viena diena per metus.
Nuo XI a. Italijoje ir Prancūzijoje, nuo XII a. Anglijoje, nuo XIII a. Vokietijoje privalomo darbo pamažu buvo atsisakoma, jį keitė činšas.
Be to, valstiečiai galėjo prievoles išsipirkti. Procesas nebuvo tolygus, kartais prie lažo buvo grįžtama. Dėl išvežamų žemės ūkio produktų paklausos kraštuose į rytus nuo Elbės upės nuo XV a. sparčiai plėtojosi valdovų, bajorų ir Bažnyčios palivarkinis ūkis. Dėl to valstiečių įbaudžiavinimas čia stiprėjo (vadinamoji antroji baudžiavos laida), kartu pradėta reikalauti daugiau lažo.
Mažojoje Lietuvoje jau nuo Vokiečių ordino valdymo pradžios XIII a. lažą (vok. Frondienst) atliko daugiausia prūsai, lietuviai ir kiti baltai, iki XVI a. pr. susiformavę į lietuvininkų etninę grupę.
Dauguma atsikėlusių vokiečių valstiečių buvo činšininkai.
Po 1709-1711 m. maro bei bado ir didžiosios vokiečių kolonizacijos lietuvininkai lažą turėjo atlikti 6, vokiečiai – apie 3 laždienius per savaitę.
Lietuvoje dar buvo vadinamas baudžiava, kunigysta, kunigystė, ponysta. Lažas ėmė plisti nuo XV a. pab. įsigalint palivarkinei ūkio sistemai. XVI a. viduryje lažą atliko jau dauguma Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstiečių. Pajėgiantieji nuo lažo atsipirkti XV a. – XVI a. feodalui mokėjo lažpinigius.
Žmonės kalbėjo: „Ne lažas, ne vaikas mažas, kur skubi?“
Lažysta – baudžiava, iš tautosakos: „Mūsų sunki lažysta, dvarysta, kunigysta."
kunigystà sf. (2) psn.
1. Žž, Rod, Drsk, Vrn, Dg, Nmn baudžiava: Kunigỹstą atbuvau J. Mūsų ponai žiūrėjo, kad tik kunigystą eitume V.Krėv. Anys septynis metus vaikščiojo in kunigỹstą Btrm. Dar aš tik gimęs per tą kunigỹstą Lp. Mano tėvas dar ėjo kunigystą Vs. Vaikščioj[o] kunigỹstą tan dvaran Rod. ^ Bailūs kaip ponai po kunigystos PPr70.
2. BPII117 viešpatystė: Jį prakėlė ant visų dangų, ant kunigystų ir galybių DP226.
3. DP465 žr. kunigystė 4: Kur kunigysta yra, tenai tur būti afiera MT18.
kunigỹstė sf. (2) žr. kunigysta:
1. Arm, Zt, Lp Engia kap per kunigystę KrvP(Alv). Į kunigỹstę reikėjo eit Vvs.
2. R Tapo kunigystė (aba viešpatystė) jo ant pečių jo SPII204. Su sostininkais ir viešpatystėmis, su kunigystėmis ir su galybėmis DP542. Visa jo (velnio) kunigystė išpustyta PG.
3. SD120 psn. kunigaikštystė: Ant vartojimo bažnyčioms didės kunigystės Lietuvos išduota VoL74. Ir lenkai, ir gudai kitų kunigysčių, ir juodvėžiai su lietuviais ne sykį lankė Romano sritį V.Piet.
4. SD84, R, K, M kunigo pareigos, kunigavimas: Gal iš tiesų turi prie kunigystės patraukimo? J.Bil. Buvau manęs nebeklausyti vyresnybės, nusivilkti sutaną ir pasakyti sudiev kunigystei rš. Neprileido prie kunigystės šventimų rš.
kunigỹstininkas (-inykas), -ė smob. (1) žr. kunigystinis: Sunkus buvo kunigỹstinykų gyvenimas Vlk. Mano tėvas dvaran kunigỹstinyku ejo Lš.
kunigỹstinis, -ė smob. (1) psn. baudžiauninkas: Liepė kunigystiniam važiuot miškan kaladžių vežt LTR(Al). Mano motka buvo kunigỹstinė Lp.
1795 m. Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos lažo prievolė pasunkėjo.
Dėl 1863 m. sukilimo lažas Lietuvoje ir Baltarusijoje buvo nutrauktas pagal 1861 m. valstiečių reformos 1863 m. kovo 13 d. nuostatus.
X–XI a. sandūroje aisčiai skyrėsi nuo gretimų kraštų kaip diena ir naktis.
Jie krikščioniškų tautų bendrijoje buvę lyg sala jūroje: dar laikėsi pagonių tikėjimo ir papročių, atkakliai gynėsi nuo antpuolių, dar jautėsi saugūs.
Kaimynai puldavę jų žemes, bet nelabai sėkmingai.
Neužsibūdavo čia nei vikingai, nei slavai, nei danai.
Apie 1020 m. pastarieji laimėjo mūšį Semboje, bet jau po 50 metų jų karalius Svenas pripažįsta: „Sembai nepakenčia jokių ponų.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą