Velniava

Baltų religija vadinama baltų tautų ikikrikščioniškų tikėjimų ir kultų visuma.

Būdingiausias jos bruožas – kosmiškumas, žmogaus neskyrimas nuo gamtos. Dievybė buvo įžiūrima visuose kosmoso reiškiniuose, nuo kurių priklausė žmogaus, augmenijos, gyvūnijos ir viso pasaulio gyvybės jėga. Baltų pasaulėjautoje matyti tarsi du poliai: vyriškasis – dangus, jo reiškiniai (šviesa, ugnis, garsas), dangaus kūnai (Saulė, Mėnulis, žvaigždės) ir moteriškasis – Žemė, jos augalai, miškai, laukai, kalvos, akmenys, vanduo. Šių polių sąveika stimuliavo gyvybę, ugdė ją, lėmė pagrindines baltų religijos ritualo ir mitologijos formas.

Vyriškajai dangaus dievybei ryškiausiai (bent jau vėlyvuose šaltiniuose) atstovauja personifikuota būtybė – Perkūnas (prūsų – Percunis, latvių – Pērkons, tarti [perkuons]), atliekantis apvaisintojo ir kovotojo už gėrį funkcijas.

Mirties ir blogio (karo) jėgas valdė Velnias, dar žinomas Pikulo vardu (latvių – Pikuls, prūsų – Pickuls).

Kartu su antropomorfinių dievybių atsiradimu formavosi jų garbinimo apeigos, dvasininkų luomas. Pvz., lietuvių dievų garbinimo vietos vadinamos ramovėmis, rambynais, alkomis, gojais ir kt. vardais. Tai daugiausia tylios, jaukios miškų aikštelės su ąžuolu ir priešais jį įrengtu aukuru arba kuo nors išsiskiriančios kalvos. Pagrindinė visu baltų genčių Šventovė buvo Ramuva, kurią mini Petras Dusburgietis Prūsijos žemės kronikoje. Apeigas joje atlikdavo vyriausiasis žynys, vadinamas Kriviu Krivaičiu.

Buvo Ramuva.

Dabar - Romuva.

Romuva – Lietuvos religinė bendruomenė, skelbianti senosios baltų religijos tęstinumą. Romuvos pasaulėžiūra, apeigos ir šventės pagrįstos išlikusiomis gyvomis ikikrikščioniškomis liaudies religijos tradicijomis, kai kurios apeigos rekonstruojamos remiantis gyvaisiais etnografiniais bei rašytiniais istoriniais šaltiniais. Romuva senajai religijai suteikia gyvybę pritaikydama ją šiuolaikinio žmogaus dvasiniams poreikiams.


Paskaitykit - dabar tasai kosmiškumas nunyksta, nulipam ant žemės, dangaus kaip ir atsisakom, ir vėl, eilinį jau sykį, patampam žagrės žmonėmis.

Kokie dabar mūsų dievai?

Pagrindiniai Romuvos dievai ir dvasios
Perkūnas – atmosferos, stiprybės, jėgos, sveikatos, papročių, įstatymų ir dorovės sergėtojas, kūrybinės veiklos galių, valstybės dievas, tėvas.

Dievas – įgytų žinių, dangaus, šviesos, gyvybės, materialinės kultūros, namų dievas, pasaulio ir dorovės kūrėjas, tėvas. Dar vadinamas Praamžiumi, Sotvaru, Prakorimu, Andojumi.

Velnias (Pykuolis, Kelmas, Blukas, Pinčiukas) – išminties, tamsos, mirties, neįsisavinto turto ir vertybių sergėtojas, pirmapradės, nesukultūrintos gaivališkos gamtos dievas, pasaulio kūrėjas. Visuomenės dorovės, kultūros tikrintojas, apdovanojantis doruosius, nuskriaustuosius ir baudžiantis kvailius.

Taigi.

Dievas dabar tėra kažkelintas tarp visų dievų.

Dievas, nors ir Praamžis, nors ir Sotvaras, pasaulį kuria su Pinčiuku.

Katras pagal pirmaeiles pareigas - tamsos ir mirties dievas.

Pinčiukas yra išminties sergėtojas, o Dievas - įgytų (taigi, ne visų, o tik įgytų) žinių dievas.

Dievas dabar - namų dievas. Na, regis, ne bildukas dar...

Pinčiukas - nesukultūrintos gaivališkos gamtos dievas.

Tai jis dabar, taip išeina, rūpinasi "kosmiškumu, žmogaus neskyrimu nuo gamtos"?

Gal ir mūsų protėviai savo ąžuolų giraitėse tarp šventų akmenų Pinčiui meldėsi?

Dievas gi dabar - materialinės kultūros dievas.

Jeigu jau šitaip, tai jam labiau božnicoj, nekaip miške, pritinka būti.

Dvasine mūsų kultūra dabar, matyt, kaipo kultūros tikrintojas, užsiima Velnias.

O Perkūnas dabar - valstybės dievas.

Išeitų, kiekvienai valstybei - po Perkūną!

Va tokia velniava.

Kodėl?

Todėl,kad "Romuva senajai religijai suteikia gyvybę pritaikydama ją šiuolaikinio žmogaus dvasiniams poreikiams"?

Atseit, tokie šiuolaikinio žmogaus dvasiniai poreikiai?

Atseit, dabar šiuolaikiniai žmonės nori kad pasaulį kurtų ir mirties bei tamsos dievas.

O Romuva sako - kad jau tokie jūsų dvasiniai poreikai, tai - prašom jums Pinčiuką kūrėją, apdovanojantį doruosius.

Dievas gi dabar, kaipo materialinis kultūrininkas, gal bankuose gyvena?

Gali būti: "Bet pasaulis yra labai sudėtingas ir įvairus, jame esama daugybė dievybių, todėl žmonės dievus pasirenka pagal tradiciją arba tai, kas jiems artimiau."

Atseit, šitaip mums labiau prie dūšios.

O gal mums vėl, tik kitoniškai - keisdami senąjį mūsų tikėjimą pagal tariamus mūsų šiandieninius poreikius - raguotąjį bando įpiršti pagrindinio veikėjo vaidmenin?