Gintaras graikiškai - elektron.
Gintaras įsielektrina, kad ir patrynus vilnoniu audiniu.
Lotynų electrum - irgi gintaras, iš čia ir dabartinis elektros vardas.
Kas ten stovi ant Vilniaus elektrinės?
Ar tikrai Talis Miletietis pirmasis Pasaulyje patrynė gintarą vilna?
Ilgą laiką galvota, kad tik gintaras turi tokių savybių.
Iš kur gavo graikai su romėnais gintaro?
Gintaro keliu, matyt, jiem atvežė.
Gal iš ten ir "pale gold" vardas?
Ir Birštonas sykiu su "Bernstein"?
Vežėm gintarą pasaulin ir nesugalvojom vilna patrint?
Tik stebėjomės, kad visiems jisai patinka?
Dar senovės graikų gydytojas Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.) savo veikaluose aprašė gydomąsias gintaro savybes ir jo vartojimo būdus.
Senovės Romoje tikėta, kad jis saugąs nuo beprotystės, sutrintas su medumi gydąs gerklės, ausų ir akių ligas, o geriamas su vandeniu - skrandžio ligas.
Romėnų valstietės gintarinius medalionus nešiojo ne tik kaip papuošalą, bet ir kaip priemonę nuo liaukų tinimo, nuo gerklės ir gomurio skausmų.
O mes vėl nieko nežinojom?
Prūsiškai gintaras - glīsis [glaesum DK].
Į ką panašu?
glass
O.E. glæs, from W.Gmc. *glasam (cf. M.Du. glas, Ger. Glas), from P.Gmc. base *gla-/*gle-, from PIE *gel-/*ghel- "to shine, glitter, be green or yellow," a color word that is the root of words for grey, blue, green, and yellow (cf. O.E. glær "amber," L. glaesum "amber," O.Ir. glass "green, blue, gray," Welsh glas "blue").
Taip ir yra, į tai ir panašu.
Tik kad tie mokytieji šveplakalbiai apie mus, gintaro šeimininkus, nė neužsimena.
Dar neseniai jie visiems aiškino, kad stiklą atradę egiptiečiai, kurių piramidė ant jų pinigo nupaišyta.
Negi iš jų išgirsi apie Un Estado Bimilenario?
Ar teko būti medžiu kvepiančioje naujoje iš rąstų suręstoje troboje?
Man studijų metais teko jas statyti, Karelijoje ir Komijoje.
Tai aš galiu įsivaizduoti tokią, su geltonais gintaro langais.
Pabandykit ją įsivaizduoti šį tikrai žieminį vasarį.
Langas - namo akis.
O iš kur amber?
amber
mid-14c., "ambergris," from O.Fr. ambre, from M.L. ambar, from Arabic 'anbar "amber," a word brought home to Europe by the Crusaders. The sense was extended to fossil resin c.1400, which has become the main sense as the use of ambergris has waned. This formerly was known as white or yellow amber. In Fr., they are distinguished as ambre gris and amber jaune.
Paklausykim biologės iš supermamų klubo.
Ambergris, ambra grisea, ambre gris, ambergrease, grey amber, kartais tik amber, liet. ambra, lenk. ambra, rus. амбра. Banginio kupročiaus, arba kašaloto (Physeter macrocephalus) išskyros, renkamos nuo vandenyno paviršiaus arba pakrantėse. Manoma, kad ši medžiaga gaminama kepenyse, kaupiama skrandyje ir skirta jam apsaugoti, kad nesužeistų aštrūs žuvų kaulai. Ambra renkama ir naudojama apie 3000 metų. Randama gabalais nuo kelių gramų iki keliasdešimties kilogramų, didžiausias žinomas gabalas svėrė apie 150 kg. Ilgą laiką - kartu su dramblio kaulu ir auksu - tai buvo viena brangiausių ir egzotiškiausių prekių iš Afrikos, naudojama apeigose ir ritualuose, kulinarijoje ir parfumerijoje… ir, be abejo, kaip afrodiziakas.
Amber, Baltic amber, yellow amber – gintaras. Tai sukietėję (bet nemineralizuoti, t. y. nepavirtę akmeniu) spygliuočių sakai, randami ne tik Baltijos pakrantėse, bet ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Jų amžius apie 30-90 milijonų metų (palyginimui – dinozaurai išnyko maždaug prieš 65 mln. metų). Natūralus nepadirbtas gintaras turi specifinį sakų-dervos kvapą, kurį galima užuosti pasmulkinus gabalėlį aštriu įrankiu ar deginant. Tikrasis gintaro aliejus (amber oil) kartais gaminamas medicinos reikmėms, tam tikru būdu chemiškai suardant ir distiliuojant gintarą. Jo kvapas nėra malonus. Parfumerijoje gintaras ir iš jo gautas aliejus nenaudojamas.
Amber oil, amber resin, fragrant amber, amber essence – tokiais pavadinimais parfumerijoje ir kosmetikoje vadinama skystoka ar pusiau kieta masė, pagaminta iš eterinių aliejų, dervų, sakų, bičių vaško, kvapiųjų augalų ekstraktų ir miltelių (sudėtis ir proporcijos įv. gamintojų skiriasi). Reklamoje pasitaiko pasakymų, kad šitie “gintaro sakai” (amber resin) surinkti nuo kažkokio medžio Himalajuose, bet su tiesa tai nieko bendro neturi. Tai visada yra įvairių augalinių medžiagų mišinys, todėl skirtingų gamintojų produkcija skiriasi kvapu, konsistencija ir kitomis savybėmis.
Rytų kraštuose buvo tikėta, kad gintaro dūmai stiprina žmogaus dvasią, suteikia drąsos. Gintaro sirupas - gintaro rūgšties ir opiumo mikstūra - Kinijoje vartotas kaip raminamoji antispazminė priemonė.
Senieji padavimai ir mitai byloja, kad mūsų protėviai, norėdami mirusiojo vėlę apsaugoti nuo piktųjų dvasių, smilkydavo gintaro smilkalais. Gimusį kūdikį smilkydavo tam, kad šis gerai augtų, jaunavedžius - kad laimingai gyventų, vykstančius į karą ar medžioklę - kad grįžtų su laimikiu.
Viduramžiais žmonės geltą gydydavo nešiodami gintaro karolius. Jie tikėjo, kad nesveiką odos geltonumą ir organizmo silpnumą į save sutraukia magiškoji gintaro jėga. Iki pat XIX a. pabaigos receptuose ir alchemikų užrašuose sutinkami terminai „Oleum succini“ (gintaro aliejus), „Balsamum succini“ (gintaro balzamas), „Extractum succini“ (gintaro ekstraktas).
Succini.
Sakų?
O kedrų aliejų žinot?
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą gintaras naudotas įvairioms ligoms gydyti. Pvz., gintaro gabalėlių antpilas su degtine buvo geriamas vyrų potencijai palaikyti. Lietuvoje ir carinėje Rusijoje auklės turėjo nešioti gintaro karolius - manyta, kad jie apsaugos jas ir vaikus nuo ligų. Kūdikiams, ypač Vokietijoje, dar ir prieš Antrąjį pasaulinį karą rišdavo gintaro karolėlius, kad neskausmingai dygtų ir išaugtų tvirtesni dantys.
Ir dabar kai kurios moterys, susirgusios struma, nešioja nešlifuoto natūralaus gintaro vėrinį. Mat gintaras, liesdamasis su oda, kaupia elektrostatinį krūvį, oksiduojasi ir gamina gintaro rūgštį, kuri teigiamai veikia kvėpavimo organus, stimuliuoja nervų sistemą, gerai veikia širdį ir inkstus.
Taigi, amber iš ambre jaune.
Jaune - tai ne gris.
Ambrozija graikų mitologijoje - dievų maistas, suteikiantis nemirtingumą ir amžiną jaunystę. Tapatinamas su nektaru, nors Iliadoje dievai geria nektarą, o ambrozija - dievų aliejus (ambrozijos aliejus), kartais įvardijama kaip dieviškų žirgų ėdalas. Minima, kad Dzeusui ambrozija atnešantys balandžiai. Tačiau kai Homeras naudoja abu žodžius nektarą ir ambroziją, nektaras reiškia gėrimą, o ambrozija bendresnę sąvoką. Homeras mini, kad Afrodinė naudoja abrozijos aliejų kaip kvepalus, kurie „dieviškai saldūs ir saikingai aromatingi“.
Kai kurių autorių teigimu šį pavadinimą galima išvesti iš semitų MBR (gintaras), o gintarui Rytų tautose buvo priskiriamos stebuklingos galios.
Nuo vaikystės gintaras mums asocijuojasi su maloniais pojūčiais: saldumu, švelnumu, gražiu skambėjimu, maloniu kvapu. Jis išplečia biologinės auros lauką, ir žmogus tampa labiau apsaugotas. Gintaras taip pat naudojamas čakroms valyti, o rankoje maigant nedidelį gintaro gabaliuką stimuliuojamas raumenų darbas, įgaunama daugiau stiprybės.
Neatsitiktinai viduramžiais ir vėlesniais amžiais turtingiausi malonumų trokštantys Europos monarchai savo rūmuose būdavo įsirengę gintaro kambarius. Visi žinome legendomis apipintą gintaro kambarį, kurį Prūsijos princas Frydrichas Vilhelmas 1716 m. padovanojo Rusijos valdovui Petrui I. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai atsiėmė šią dovaną ir išsivežė į Karaliaučiaus pilį. 1944 m. balandį britų bombonešiai miestą subombardavo. Pasibaigus karui, pilies rūsiuose šio unikalaus lobio jau nebebuvo. Jis nerastas iki šiol.
Mūsų dienomis, norint šį stebuklą pakartoti, prabangiausiuose Rusijos, Čekijos, Graikijos, Vokietijos, Japonijos viešbučiuose vienas po kito įrenginėjami gydomieji gintaro kambariai. Jų sienos, lubos ir grindys nuklojamos įvairių spalvų natūralaus gintaro gabaliukais, gintarinėmis plytelėmis, gintaro plokštėmis.
Pacientams čia taikoma gintaro terapija: jie gali gėrėtis gintariniais paveikslais, užsisakyti gydomąsias procedūras gintariniais aksesuarais, pritaikytais masažuoti įvairias kūno vietas - veidą, kūną, pėdas. Ypač efektyviai gintaras veikia pėdoje esantį vadinamąjį gyvybės tašką, per kurį žmogų pasiekia žemės energija. Pajutus, kad pėdos pavargo, skaudamas vietas rekomenduojama patrinti gintaro gabalėliu, ir skausmas sumažės. Gintaras jonizuoja, jį veikiant saulės spinduliais gaminasi ozonas, todėl gintariniuose induose saugomas maistas, gėrimai savo gerąsias savybes išsaugo net nelaikomi šaldytuve. Gaminant gintarinę kosmetiką nereikia konservantų - gintaras pats yra puikus antiseptikas.
1860–1881 metais surinktas Juodkrantės vidurinio neolito ir bronzos amžiaus gintaro dirbinių lobis.
Ar teko skaityti apie Karaliaučiaus-Kunnegsgarbo aurą ir stebėtinai gerai išsilaikiusius archeologų radinius?
Jei neteko, paskaitykit, kad ir čia.
Gintaras kasamas Palvininkuose (nuo prūsų žodžio palvė - žemuma) šalia Kunnegsgarbo.
Kaip nutiko, kad mūsų protėviai apsigyveno Gintaro krašte?
Kodėl jis, stebuklingasis gintaras, susikaupė būtent čia?
O gal mūsų išmintingieji protėviai patys tuo pasirūpino?
Kai lituojame, ką naudojame?
Kanifoliją.
History (TV channel) rodė filmą apie senovės Airijos keltus, dabar pravardžiuojamus seltais (celtic), galais (galli).
Patys matot, gyveno jie šalia, paskui per jūrą persikėlė ir nusiyrė galan svieto...
Pasakojo, kad tie pagonys airiai-galai-keltai ažuolą garbino, o ant šventyklų buvo pritaisę aukštus žaibolaidžius-antenas (tada, prieš kelis tūkstančius metų!).
Kam?
Tam, kad Perkūnas į šventyklą trenktų, o tas reginys paliktų reikiamą įspūdį stebėtojams, aiškino History kanalas.
O gal tie ne tokie, pasirodo, ir tolimi mūsų, irgi, gal ne taip jau labai tolimų, protėvių giminaičiai ne tik įspūdžiu rūpinosi, o gal ir visai ne juo?
Geležį gaminti germanus jie kadaise išmokino.
Gal ne tik geležį mokėjo padaryti?
Žaibo viduje temperatūra apie penkis kartus aukštesnė nei Saulės paviršiuje. Jei žaibas trenkia į smėlį, šis išsilydo, suformuodamas „Perkūno strėles“ – fulguritus.
Lietuvos šaknis siekia, greičiausiai, net žalvario amžiaus ir galimas dalykas, kad ir karingai keltų tautai ji nebuvo svetima.
Lietuviai, Perkūno vaikai, mokėjo lieti?
Jei būtų nemokėję, kaip būtų sumanę savo susižavėjimą kuom nors išreikšti žodžiais - kaip nulieta/as?
Vietovė, kurioje slypi gintaro klodai, pasižymi labai stipria energija, veikia kaip kosminės energijos akumuliatorius, todėl žmonės skuba čia atgauti jėgų.
Įsiklausykit - g i n t a r a s.
Jo esmė aisčių dvasinėje kultūroje - gintis, apsauga, Geroji dvasia, ne vien gražus daiktas pasipuošti.
Gal visai ne piramidėj reikėjo filmuoti?
Ir dar - žemės drebėjimo metu gintaras nesubyra, o tempiasi.
Kas gyveno Gintaro pilyje?
Nebeprisimenat?
Vaikų paklauskit - jie žino.
Jūratė ir Kastytis.
O gal nesudaužė Jūratės pilies Perkūnas?
Gal tebestovi?
2010-02-18
2010-02-16
Un Estado Bimilenario
En la segunda mitad del siglo II d. C. los godos (originarios de lo que hoy es Prusia oriental, Lituania y Letonia) partieron de la costa sureste del mar Báltico, descendieron hasta el mar Negro y al alcanzar el bajo Danubio, atravesaron la región Balcánica para penetrar en la Península Itálica. En el año 290 d. C. se dividen visigodos y ostrogodos. En el año 332 el emperador Constantino firma el Tratado de Federación por el que el Imperio Romano se convierte en tributario de la Nación Visigoda. En el año 376 atraviesan el Danubio y conquistan parte el Imperio. En el año 378 aniquilan las legiones romanas (romėnas - rōmins) en la batalla de Adrianópolis y dan muerte al emperador Valente. En el 382 conquistan Tracia. En el año 410 tomaron Roma, pero la abandonaron y, tras la muerte de su rey Alarico, conquistan Francia (Prancūzija - Prankrīki) y la Península Ibérica. Su base territorial siempre estuvo en Escitia, entendido este término en sentido amplio como un territorio situado entre el mar Báltico y el mar Negro. De allí sacaban su potencial humano.
Casi un siglo después, en el año 507, perdieron la Aquitania francesa en la batalla de Vouillé contra los francos (que, por cierto, no eran germanos (vokietis - miksis), y sus centros de poder se trasladaron a España (Ispanija - Špānija), después de haber fundado el primer Estado independiente dentro de territorio Romano en el año 475, en que su rey Eurico así lo declara. Los españoles somos sus descendientes.
Los godos eran un antigua nación Báltico, originaria de la desembocadura del río Vístula[3], en el golfo Godano, hoy llamado de Danzig, entre las ciudades actuales de Gdansk (Gdanskas - Gudānits) y Kaliningrado (Karaliaučius - Kunnegsgarbs), en una pequeña península (llamada isla Scançia o Scandza por Alfonso X el Sabio y Jordanes porque el Vístula la convierte en isla) que corre paralela a la costa en forma de arco. De lo que hoy es la Prusia oriental se extendieron por la actual Gothiscandza, en Polonia, hacia Lituania y Letonia y hacia el 1600 a.C ocupaban desde los lagos Ladoga y Onega al norte hasta los montes Cárpatos al sur, y desde los montes Urales al Este hasta el río Oder al oeste[4]. Lo que hoy en un mapa contemporáneo sería Prusia, el sur de Finlandia, Estonia, Letonia, Lituania, Polonia, Bielorrusia, norte de Rusia europea, norte de Ucrania y una franja de la Alemania del Este. Esta fue su base territorial, llamada en sentido amplio Escitia desde los más remotos tiempos.
Los últimos hallazgos arqueológicos localizan en esta zona a los godos-gutones (el apellido Guti-erre-z, que significa hijo de godo, lo llevan más del 8% de los españoles) como cultura de Wielbark. El Estado godo se remonta hasta el año 1470 a. C. según S. Daukantas[5], el primero de los Amalos fue Augis y reinó en Lituania después de la muerte de Gapto, hijo de Vueric, hacia el año 1470 a. C. La estirpe de los Baltos y Amalos era la de los reyes godos. De aquí emigraron siguiendo el río Vístula. Llegaron a constituir un Estado que controlaba desde el mar Báltico al mar Negro, donde llegaban navegando por el río Dnieper[6].
Los godos fueron un Estado bimilenario* que se enfrentó con éxito a los Imperios Egipcio, Persa, Griego, Parto, Macedónico y los sobrevivió, poniendo fin al Imperio Romano de Occidente.
*La España visigoda
Casi un siglo después, en el año 507, perdieron la Aquitania francesa en la batalla de Vouillé contra los francos (que, por cierto, no eran germanos (vokietis - miksis), y sus centros de poder se trasladaron a España (Ispanija - Špānija), después de haber fundado el primer Estado independiente dentro de territorio Romano en el año 475, en que su rey Eurico así lo declara. Los españoles somos sus descendientes.
Los godos eran un antigua nación Báltico, originaria de la desembocadura del río Vístula[3], en el golfo Godano, hoy llamado de Danzig, entre las ciudades actuales de Gdansk (Gdanskas - Gudānits) y Kaliningrado (Karaliaučius - Kunnegsgarbs), en una pequeña península (llamada isla Scançia o Scandza por Alfonso X el Sabio y Jordanes porque el Vístula la convierte en isla) que corre paralela a la costa en forma de arco. De lo que hoy es la Prusia oriental se extendieron por la actual Gothiscandza, en Polonia, hacia Lituania y Letonia y hacia el 1600 a.C ocupaban desde los lagos Ladoga y Onega al norte hasta los montes Cárpatos al sur, y desde los montes Urales al Este hasta el río Oder al oeste[4]. Lo que hoy en un mapa contemporáneo sería Prusia, el sur de Finlandia, Estonia, Letonia, Lituania, Polonia, Bielorrusia, norte de Rusia europea, norte de Ucrania y una franja de la Alemania del Este. Esta fue su base territorial, llamada en sentido amplio Escitia desde los más remotos tiempos.
Los últimos hallazgos arqueológicos localizan en esta zona a los godos-gutones (el apellido Guti-erre-z, que significa hijo de godo, lo llevan más del 8% de los españoles) como cultura de Wielbark. El Estado godo se remonta hasta el año 1470 a. C. según S. Daukantas[5], el primero de los Amalos fue Augis y reinó en Lituania después de la muerte de Gapto, hijo de Vueric, hacia el año 1470 a. C. La estirpe de los Baltos y Amalos era la de los reyes godos. De aquí emigraron siguiendo el río Vístula. Llegaron a constituir un Estado que controlaba desde el mar Báltico al mar Negro, donde llegaban navegando por el río Dnieper[6].
Los godos fueron un Estado bimilenario* que se enfrentó con éxito a los Imperios Egipcio, Persa, Griego, Parto, Macedónico y los sobrevivió, poniendo fin al Imperio Romano de Occidente.
*
Por Javier Albert Gutiérrez, profesor de Historia.
En la segunda mitad del siglo II d. C. los godos (originarios de lo que hoy es Prusia oriental, Lituania y Letonia) partieron de la costa sureste del mar Báltico, descendieron hasta el mar Negro y al alcanzar el bajo Danubio, atravesaron la región Balcánica para penetrar en la Península Itálica. En el año 290 d. C. se dividen visigodos y ostrogodos. En el año 332 el emperador Constantino firma el Tratado de Federación por el que el Imperio Romano se convierte en tributario de la Nación Visigoda. En el año 376 atraviesan el Danubio y conquistan parte el Imperio. En el año 378 aniquilan las legiones romanas en la batalla de Adrianópolis y dan muerte al emperador Valente. En el 382 conquistan Tracia. En el año 410 tomaron Roma, pero la abandonaron y, tras la muerte de su rey Alarico, conquistan Francia y la Península Ibérica. . Su base territorial siempre estuvo en Escitia, entendido este término en sentido amplio como un territorio situado entre el mar Báltico y el mar Negro. De allí sacaban su potencial humano.
2010-02-14
Politika matematikoje
Grafų teorija kildinama iš septynių Kunnegsgarbo tiltų per Priegliaus upę uždavinio.
Šitaip jį sprendė Leonardas Euleris.
Ne Oileris.
Kaip matot, grafų teorija – vakarietiška.
Grafo briaunos (lankai) reiškia sąryšius tarp grafo viršūnių.
Grafo branduoliu vadinama dominuojanti ir sykiu nepriklausoma grafo viršūnių aibė.
Štai, Peterseno grafe
mėlynos viršūnės, žalios viršūnės ir raudonos viršūnės sudaro tris nepriklausomas grafo viršūnių aibes, nes tų trijų vienodų spalvų viršūnės nėra viena kitai gretimos (nėra sujungtos grafo briauna).
Mėlynų viršūnių aibė ir raudonų viršūnių aibė - kiekviena jų yra dominuojanti grafo viršūnių aibė, nes visos kitos grafo viršūnės yra „pasiekiamos“ viena briauna iš kurios nors tos aibės viršūnės.
O žalių viršūnių aibė nėra dominuojanti – „nepasiekia“ viršutinės raudonos viršūnės.
Taigi, mėlynos viršūnės yra Petersono grafo branduolys, raudonos viršūnės yra kitas branduolys, o žalios viršūnės – nėra šio grafo branduolys.
Prieš keletą metų per angliškai skaitytos grafų teorijos paskaitos pertrauką priėjo studentas ir paklausė, kodėl lietuviškoje knygelėje „nepriklausoma“ ir „dominuojanti“ aibės pavadintos „stabilia iš vidaus“ ir „stabilia iš išorės“.
Tada nesusizgribau jam ką nors aiškesnio pasakyti, nes tie terminai man pačiam atrodė semantiškai neaiškūs - priešingai, negu „nepriklausoma“ ir „dominuojanti“.
Tuo labiau, kad jie, akivaizdžiai, buvo šitokiu keistu būdu „kūrybiškai“ išversti iš vakarietiškųjų „independent“ ir „dominating“.
Bevažiuojant po paskaitų namo, toptelėjo mintis, namie savo Google perjungiau į Google.ru ir parašiau „Ядро графа“.
Dar ir dabar rasite nemažai “Внутренне и внешне устойчивые множества вершин графа” šalia “Независимые и доминирующие множества графа”.
O tada, prieš kelis metus, “Независимые и доминирующие множества графа” radau vieninteliame leidinyje, berods, Voronežo universiteto.
Visur kitur buvo “stabilumas”, “iš vidaus” arba/ir “iš išorės”.
Kam prireikė šitaip “kūrybiškai” pervadinti “dominavimą” ir “nepriklausomybę”?
Tiems, kas norėjo nuslėpti nuo studentų, kas iš tikrųjų yra grafo branduolys?
Kad jie nesusimąstytų, kas yra visuomenės branduolys?
Kieno ausys tebekyšo iš už krūmų?
Matematikos sąvokos būna stiprios.
Pravartu įsisąmoninti.
Štai grafo klikos apibrėžimai.
Šitaip jį sprendė Leonardas Euleris.
Ne Oileris.
Kaip matot, grafų teorija – vakarietiška.
Grafo briaunos (lankai) reiškia sąryšius tarp grafo viršūnių.
Grafo branduoliu vadinama dominuojanti ir sykiu nepriklausoma grafo viršūnių aibė.
Štai, Peterseno grafe
mėlynos viršūnės, žalios viršūnės ir raudonos viršūnės sudaro tris nepriklausomas grafo viršūnių aibes, nes tų trijų vienodų spalvų viršūnės nėra viena kitai gretimos (nėra sujungtos grafo briauna).
Mėlynų viršūnių aibė ir raudonų viršūnių aibė - kiekviena jų yra dominuojanti grafo viršūnių aibė, nes visos kitos grafo viršūnės yra „pasiekiamos“ viena briauna iš kurios nors tos aibės viršūnės.
O žalių viršūnių aibė nėra dominuojanti – „nepasiekia“ viršutinės raudonos viršūnės.
Taigi, mėlynos viršūnės yra Petersono grafo branduolys, raudonos viršūnės yra kitas branduolys, o žalios viršūnės – nėra šio grafo branduolys.
Prieš keletą metų per angliškai skaitytos grafų teorijos paskaitos pertrauką priėjo studentas ir paklausė, kodėl lietuviškoje knygelėje „nepriklausoma“ ir „dominuojanti“ aibės pavadintos „stabilia iš vidaus“ ir „stabilia iš išorės“.
Tada nesusizgribau jam ką nors aiškesnio pasakyti, nes tie terminai man pačiam atrodė semantiškai neaiškūs - priešingai, negu „nepriklausoma“ ir „dominuojanti“.
Tuo labiau, kad jie, akivaizdžiai, buvo šitokiu keistu būdu „kūrybiškai“ išversti iš vakarietiškųjų „independent“ ir „dominating“.
Bevažiuojant po paskaitų namo, toptelėjo mintis, namie savo Google perjungiau į Google.ru ir parašiau „Ядро графа“.
Dar ir dabar rasite nemažai “Внутренне и внешне устойчивые множества вершин графа” šalia “Независимые и доминирующие множества графа”.
O tada, prieš kelis metus, “Независимые и доминирующие множества графа” radau vieninteliame leidinyje, berods, Voronežo universiteto.
Visur kitur buvo “stabilumas”, “iš vidaus” arba/ir “iš išorės”.
Kam prireikė šitaip “kūrybiškai” pervadinti “dominavimą” ir “nepriklausomybę”?
Tiems, kas norėjo nuslėpti nuo studentų, kas iš tikrųjų yra grafo branduolys?
Kad jie nesusimąstytų, kas yra visuomenės branduolys?
Kieno ausys tebekyšo iš už krūmų?
Matematikos sąvokos būna stiprios.
Pravartu įsisąmoninti.
Štai grafo klikos apibrėžimai.