2011-03-11

Garbė ir sąžinė

Epochos garbė ir sąžinė...

Dabar
sąžinę retai prisimenam.

O garbę ištiko visiškas žlugimas. Įspūdis toks, kad šita sąvoka – išnykusi, šitas žodis – nebeatpažįstamas, nieko nesakantis, net gėdingas, tarsi mūsų žodyne jo išvis nebuvo.

Ne tik mūsų.

Gudročių pagalbininkai sugalvojo kaip apsieiti be garbės.

Japonai dar po II pasaulinio karo bevelydavo pasirinkti harakiri, o ne gyvenimą be garbės.

Štai JAV senatorius Charles Grassley dar prisimena tai.

Tik kad nebėra samurajų Amerikoj.

Ir Japonijos bankai-zombiai ne samurajų garbės supratimu vadovaujasi.

Kaip ir visa Japonijos ekonomika.

Užuojauta japonams.

Ir Lietuvoj bankrotas nelaikomas negarbe.

Šie du pavyzdžiai tėra vieni iš daugelio.

Palikti savo skolas visuomenei tapo norma, beveik gero tono požymiu.

Dar daugiau, toks elgesys Lietuvoje yra įteisintas, teisybė, tik išrinktiesiems.

Gal apie bankų valdytojus Biblija kalba kaip apie išrinktąją tautą, todėl Marijos žemėj šitaip?

Kas bankroto sąvoką iš bankų pasaulio, kur ji ir atsirado, perkėlė ant mūsų pečių?

Ne valstiečiai tai padarė.

Valstiečiai turi ir garbės ir sąžinės supratimą.

Tai padariusiems ne garbė ir ne sąžinė rūpėjo.

Kas gi rūpėjo mūsiškiams jų pasekėjams?

Pamiršom, matyt, kas yra laisvė.

Kol balta vadinsim juoda, kol susimovusius bankus nuo jų bankroto gelbėsim patys bankrutuodami, garbės neturėsim.

Taip bus tol, kol nepribaigsim dvigalvio.

O sąžinė yra sanžinė.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą