1 ×gõjus (brus. гaй) sm. (2) K, J; SD58 nedidelis, gražus miškelis, giraitė: Ant kalnelio gražus gõjus Krkl. Per žalią gõjų jaunikaitis jojo JD1006. Išjojo į gõjų uogelių rinkti Krp. Varyk karves į gojelį, ten nebus tep karšta Dglš. Kad aš jojau par laukelį ir par žaliąjį gojelį StnD14. | Ten, kiek akys mato, tęsėsi vandenų apsemti plotai, viršum kurių plaukė sodybos ir krūmų gojai P.Cvir.
2 ×gòjus (hb. goi) sm. (2) KŽ
. A1985,119 nežydas, kitatikis.
2. menk. tamsus, prastas žmogus: Ko tu čia, gòjau, lendi? Gž.
GOJUS
Čia ne žemčiūgai
Čia žalias gojus
Jaunų mergaičių
Žemiškas rojus
Posmas iš dainos. Ją dainuodavo mano uošvis. Dainoje „žalias gojus“ – tai rūtų darželis. Kadangi rūtos amžinai žaliuoja, tai jos laikomos itin gajos. „Gojus“ nuo žodžio „gajus“.
Kita daina:
Per žalią gojų
Jaunikaitis jojo
Jaunikaitis jojo
Sau poros ieškojo
Žaliame gojely
Balandis tupėjo
Jisai tupėdamas
Kalbėti pradėjo
Oi nejok nejok
Jaunas jaunikaiti
Jau tavo mergelė
Trotij vainikėlį
Vakar vakarėly
Karčiamėlėj gėrė
Su lenkų žalnieriais
Liustrelę pakėlė
Už grašį gėrė
Žemė sudrebėjo
Už antrą gėrė
Kalbėti pradėjo
Oi panos panos
Ką jūs dūmojat
Rūtų vainiką
Po kojų myniojat
Kad tą suminsit
Kito nenupinsit
Jaunas dieneles
Po kojų suminsit
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „gojus“ aiškina taip:
Gojus – (neteiktinas) giraitė, miškelis; pvz. žaliam gojuj gegutė kukavo – daina.
Rusų kalbos žodynas sako taip:
Гай – дубрава; чернолесье; небольшой лиственный, не хвойной лес (gojus – ąžuolynas; tamsus miškas; nedidelis lapuočių, bet ne spygliuočių miškas).
Gojus labai plačiai įsišaknijęs tautosakoje ir senose lietuviškose dainose. Jei tai būtų rusiškas žodis patekęs į lietuvių kalbą, tai to negalėtų atsitikti. „Gojus“ – nuo žodžio „gajus“, t.y. amžinai žalias, gyvybingas. Todėl gojams tokia didelė pagarba ir jie labai giliai įaugo – įleido šaknis į lietuvių tautosaką ir dainas.
Lietuvoje yra 16 kaimų pavadinimu „Gojus“ ir 2 – „Gojiškis“. Kaimai ne rusiški ir ne lenkiški. Reikėtų patikrinti ar tik nebuvo šalia jų šventų ąžuolynų.
Dar daina:
Bernužėli, kareivėli
Kur tavo nameliai?
Aukštai danguj tamsus gojus
Tai mano nameliai
Bernužėli, kareivėli
Kur tavo tėvelis?
Aukštai danguj šviesus mėnuo
Tai mano tėvelis
Bernužėli, kareivėli
Kur tavo motulė?
Aukštai danguj šviesi saulė
Tai mano motulė
Bernužėli, kareivėli
Kur tavo brolelis?
Aukštai danguj sietynėlis
Tai mano brolelis
Bernužėli, kareivėli
Kur tavo sesulė?
Aukštai danguj šviesi žvaigždė
Tai mano sesulė
Bernužėli, kareivėli
Kur tavo mergelė?
Aukštai danguj šviesi aušra
Tai mano mergelė
Iš dainos teksto spinduliuoja senoji lietuvių pasaulėžiūra. Jei daina būtų kurta pagal krikščionišką pasaulėžiūrą, tai kareivėlio tėvelis būtų Senojo Testamento labai žiaurus ir piktas dievas, kurio visi bijo; motulė būtų, kokia nors šventoji Marija; brolelis koks nors ilgaskvernis (gal kunigas, o gal ir vyskupas ar dar aukštesnio rango); sesulė būtų kokia nors vienuolė; o mergelė – davatkėlė ilgaliežuvė; na ir žinoma nameliai tai krikščioniškas rojus kur alkani basi ir pakirptais sparnais angelai giesmes gieda, šlovina baisųjį dievą, nes daugiau daryti nieko nemoka. Kadangi daina sukurta pagal senąją lietuvių pasaulėžiūrą tai ir „tamsus gojus“ į ją įdėtas ir neatsitiktinai, ir labai seniai. Ir svarbiausia jo nesiskolino iš rusų.
Jei žodis gojus būtų skolintas iš rusų ar lenkų kalbų, tai į lietuvišką dangų tikrai nebūtų įkopęs. O ąžuolyne iš tiesų tvyro prieblanda. Panašu, kad tamsus gojus yra šventasis ąžuolynas. O šventuosiuose ąžuolynuose buvo lietuvių šventovės. Ten rinkdavosi ir švęsdavo šventes ir atlikdavo apeigas. Pirmas darbas, kurio ėmėsi kunigai tuoj po krikšto, tai šventųjų ąžuolynų kirtimas. Tą liudija daug liudininkų. Apie tai rašo kryžiuočių kronikos. Kryžiuočiai Prūsijoje irgi kirto šventuosius ąžuolynus. Kunigai ir kryžiuočiai kirto ne todėl, kad jiems malkų reikėjo, o tyčia naikino. Tai kuo skiriasi Lietuvos krikštytojai nuo kryžiuočių? Galimas dalykas, kad ir žodis gojus buvo draudžiamas, kaip ir senasis tikėjimas. Gal būt todėl ir dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį „gojus“ pažymi – neteiktinas.
Jei lietuvių kalbos žodžiai sutampa su slavų kalbos žodžiais, tai ką reikia daryti? Ar dėl to, kad dabar mūsų santykiai su slavais yra nekokie, reikia juos iš lietuvių kalbos išmesti?
Pavyzdžiui, lietuviškas žodis „ranka“ slaviškai skamba „renka“ (lenkiškai); „ruka“ (rusiškai); ir kitose taip pat. Tai ką? Mes turime savo rankas išmesti ir likti be rankų?! Arba žodis „galva“. Slaviškai „glova“ (lenk); „golova“ ar „glava“ (rus) ir pas kitus panašiai. Tai gal ir savo galvas turime išmesti ir likti visai be galvų?!!! Gal norite būti besmegeniais?
Liaudyje sako: „rugiai kaip gojus“, t.y. tankūs, vešlūs, žali, žadantys gerą derlių.
Slavų kalbose žodis „gaj“ vienišas, o lietuvių kalboje „gojus“ kilęs iš žodžio „gajus“ reiškiančio kartu ir ypač gyvybingą ir galingą. Yra žodis „gyja“ nuo“ gyti“ ir daugiau tos pačios šaknies žodžių. Todėl žodis „gojus“ yra lietuviškas, o slavai jį iš mūsų skolinosi, bet ne mes iš slavų!!! Dabartinės lietuvių kalbos žodyno sudarytojai neteisūs!
Išeina , kad „gojus“ - gajumo, žalumo, vešlumo ir galios gyvas SIMBOLIS. TODĖL IR SENOSE DAINOSE DAŽNAI KARTOJAMAS ŽALIAS GOJUS, TAMSUS GOJUS, IR DANGUJE IRGI GOJUS bet ne miškelis! Dėl to šventasis ąžuolynas – žalias gojus; rūtų darželis – žalias gojus; rugiai irgi gojus.
Labai senais laikais, dar gerokai prieš Trojos karą mūsų senosios pasaulėžiūros žmonės gyveno visoje Europoje ir Mažojoje Azijoje net iki Damasko. Patys pietiniai buvo getai (kiti sako, kad hetai ar hetitai, bet tai neturi didelio skirtumo). Sūduvius Vytautas irgi vadino getais, o Sūduvą – Getvezija (skaitykite jo susirašinėjimą su kryžiuočiais). Kalbos visų buvo artimos, t.y. skyrėsi nedaug, bet svarbiausia, kad jie visi turėjo šventuosius ąžuolynus – gojus ir juose šventė, aukojo, apeigas atlikinėjo. Manau, kad dėl to pietiniai kaimynai, gyvenantys Palestinoje ir Egipte (Kova dėl Palestinos tarp egiptiečių ir mūsų pasaulėžiūros žmonių getų truko 500 metų. Palestina ėjo iš rankų į rankas.) mūsų pasaulėžiūros (tikėjimo) žmones vadino gojais. Mintis labai paprasta – jei jie visi renkasi į gojus, tai ir jie patys yra gojai. Getai (gojai) pirmieji pasaulyje išmoko lydyti geležį ir iš jos gamintis įrankius ir ginklus, o egiptiečiai ir žydai dar ilgai geležies paslapties nežinojo. Taigi jau tais laikais gojai turėjo technologijos pranašumą prieš egiptiečius ir žydus, o tai reiškė, kad kultūra irgi buvo pranašesnė. O istorijoje dabar porinama, kad visa civilizacija kilo iš Egipto. Tai nėra tiesa. Egiptą galų gale gojai (persai vėliau graikai, o dar vėliau romėnai) įveikė ir valdė, o egiptiečiai gojų ne! Šiuolaikinę kultūrą sukūrė gojai, bet ne egiptiečiai ir ne judaizmo adeptai. Bet iš Egipto kilo mirties filosofija ir mirties religija, t.y. krikščionybė. Judaizmas irgi kilo iš Egipto ir drauge su krikščionybe sudaro sadomazochistinį visuomenės modelį. Krikščionybė skirta apatiniam tokios visuomenės sluoksniui – vergams ir baudžiauninkams, o judaizmas aukštajam sluoksniui – valdančiam sadomazochistinės visuomenės turtus. Žemutinis sluoksnis turi būti labai nuolankus ir dėl visko kaltas, ir visada gavęs per vieną žandą atsukti ir kitą, ir svarbiausia – šlovinti kančią ir neturtą (taip jie ir meldžiasi – paskaitykite maldas galų gale), o aukštasis – negailestingas, žiaurus ir be jokių ceremonijų besisavinantis visus turtus. Ir paleido Egiptas ant gojų abi mirties filosofijos atšakas (krikščionybę ir judaizmą) ir jos abi drauge naikina gojų pasaulį. Apsidairykite aplinkui, pasižiūrėkite į pasaulį – kur tik krikščioniškas kraštas, ten judaizmo adeptai valdo turtus, pinigus (bankai) ir kapitalus, o nekrikščioniškuose kraštuose judaizmas yra visiškai bejėgis ir turtų nevaldo. Krikščionybė su judaizmu visur eina išvien ir dirba išvien. Naikina gojus ir dvasiškai ir kūniškai. Nepajėgė užkariauti ginklu, tai į mūsų žemę pasiuntė ideologinį ginklą – mirties religiją. O vėliau ir visus kitus ne saviškius ėmė vadinti gojais. Taip jie ir dabar dalina pasaulį į dvi dalis – į savuosius, t.y. dievo išrinktuosius ir gojus.
O kunigai nieko daugiau taip uolai nedaro kaip naikina jiems netinkančius simbolius – gojus iškirto, kalbą išcenzūravo, saulės ženklą (svastiką) sukriminalino ir visur pristatė savo mirties simbolių – žmonių prikaltų prie kryžiaus. Juk ne veltui jie yra mirties religijos šventikai.
O Konfucijus sakė: „Pasaulį valdo ne karaliai, ne religijos, ne ideologijos ir ne filosofijos, bet vien tik SIMBOLIAI“. Ne veltui bolševikai ant visų tvorų pripaišė savo penkiakampių žvaigždžių – panašiai kaip šuo pakėlęs koją pažymi kiekvieną kampą. O dabar vietoj penkiakampių paišomi magendovydai (šešiakampės žvaigždės). Yra apie ką pagalvoti. Kol dar galvų neišmetėme.
Labai simboliška. Lietuvių tikėjimas šlovina gyvenimą (vienas svarbiausių simbolių – žalias gojus), o krikščionys garbina mirtį (svarbiausias simbolis nukryžiuotasis ant kryžiaus su kruvinomis žaizdomis). Kol Lietuva gyveno pagal savo tikėjimą, augo ir stiprėjo – buvo labai gaji, labai gyvybinga ir tai nežiūrint visų karų. Atmušė visos krikščioniškos Europos (kryžiuočių, kuriems vadovavo Romos popiežius) puolimą ir taip pat atmušė visos Azijos nugalėtojų – mongolų puolimą, ir tai vyko vienu metu!!! Apsikrikštijusi pradėjo nykti, mažėti, kol visai išnyko. Lietuvos elitas ėmė garbinti mirtį (nukryžiuotąjį) – tai jis pats pirmiausiai ir išnyko. Kur kunigaikščiai, kur bajorai ir visi kiti didžiūnai? Neliko nė kvapo nei jų pačių, nei jų dvarų. Paprasta liaudis nepuolė aklai šlovinti mirties religijos, o atkakliai laikėsi senosios pasaulėžiūros, išsaugojo senąją tautosaką, senąsias giesmes, dainas ir kalbą – tai ta prastuomenė ir po šiai dienai dar yra lietuviai. Liaudis sako: „Su kuo sutapsi, tuo pats tapsi“. Išeina, kad tai šventa tiesa. Sutapo Lietuva su mirties garbintojais (apsikrikštijo) ir numirė. Kas dar gali pasakyti, kad Konfucijus sako netiesą? Jis visiškai teisus!!!
Dabar valstybę atkūrėme. Tai kokių simbolių mums reikia? Norime gyventi ar mirti? Pamąstykime.
Pranas Valickas 2012 liepos 12
P.S. Tekstas kursyvu ir nuorodos mano, Eugenijaus Palioko.
Prie gojaus kilmės tyrimo dar reiktų padirbėti. Lietuvoje nuolat žaliuojanti žolė yra amalas, o ne rūta; nuolat žaliuojantys medžiai — ne lapuočiai, o spygliuočiai (ir tų kai kurie numeta spyglius rudenį). Gajumu norisi tikėti, bet tikrinti vis tiek reiktų: 1) senovėj vardas Gajus buvo plačiai paplitęs, antai Gajus Julius Kaisaris (slaviškai Cezaris); 2) priesaga -ojus lietuvių kalbai nebūdinga, pasitaikantys žodžiai man įtartini iškraipymu (graikiški -ojus, rusiški -ajus paprastai verčiami lietuvišku -ėjumi, bet šios priesagos paskirtis kita); 3) tačiau yra upių, vardu Gauja. Gal jos tekėdavo per tas šventųjų ąžuolų giraites? Nes be upelio, šaltinio ar kitokio tvenkinėlio kažin ar galėjo būti šventės vieta. Gauja — būrys, ąžuolų, gal ir kitų lapuočių medžių giraitė.
AtsakytiPanaikintiNa, kad merginos rūta amžinai žaliuotų kažin ar daug norinčių yra:)
AtsakytiPanaikintiАнглийский обычай целоваться на Рождество под веткой омелы, возможно, является отзвуком древнеримских сатурналий в день зимнего солнцестояния: в этот день разрешалось целовать даже совершенно незнакомых людей.
Amalas yra parazitas.
Gaius Iulius Caesar [ˈgaːjʊs ˈjuːljʊs ˈkae̯sar] (deutsch: Gaius Julius Cäsar [ˈt͡sɛːzaːʁ]; čia vokiškai. Taria tie vokiečiai, anot tamstos, slaviškai...
Gajus buvo tas Cezaris.
Gauja šiandien lietuviškai skamba nekaip, bet ne visuomet taip būta
3. suėjimas, minia, pulkas: Svečių susiprašė didelę gaują į atminimus Žem. Didžia gauja žmonių susirinko brš. Eglė atkako su visa gauja į pamares ir sutiko ten dailų jaunikaitį, jos belaukiantį BsPIII318. Ko jų čia susirinko gaũjos? Krkl. Mūsų moterų gaũjos su mergoms ką verpt susisės pas kakalį šiltą K.Donel.
4. daugybė, didelis kiekis: Tuoj pasirodė ant dangaus mėnuo ir žvaigždžių gauja rš. Lakštingalų gaujos čiauškėjo, pliauškėjo garsiai už kita kitą Žem. Terbų turiu didžią gaują – penkias senas, šeštą naują M.Valanč. Tas regėjo gaują suktybių M.Valanč. Idant visur ant medžių paliktų gaują reikalingų atželų vaisinėms šakoms atenčių (ateinančių) metų S.Dauk. Didelę gaują sulos surinksim S.Dauk.
5. klasė (augalų): Augymės pirmosios ir antrosios gaujos P. Toks ženklas taiso gaują P.
Be priesagos -ojus prarandam mes ne tik Nojų, Naujan Pasaulin mus su visais gyviais per Tvano tvinstančius vandenis perkėlusį, bet ir rojų:)
3 ×rõjus (sl.) sm. (2), ròjus (2) bičių spiečius: Liepo mėne bitės rõjų paleis Trak. Išeis ròjus, liks mažiau [bičių] šeimynos Aps.
Ir aplamai, Prano rašinys ne apie Lietuvą iš Lietaukos raisto, o apie mūsų ir ne mūsų pasaulėžiūras; mano nuomone, įdomus ir argumentuotas.
Eugenija Šimkūnaitė teigė kad mitologinis jievaras-jovaras yra amalas. Apie rūtą ji taip pat teigė kad dabartinė rūta (augalas) yra atneštinis augalas kilęs iš Pietryčių Europos. Ir ši svetimžemė rūta paėmė senosios nuolat žaliuojančios rūtos pavadinimą, ta senoji rūta greičiausiai buvusi meškauogė (kitaip vadinama arkliauoge).
AtsakytiPanaikinti