Mokai

Grįžau iš "Bliuzo naktų" Varniuose. Pirmą "Bliuzų" rytą, atsikėlęs, nuplaukiu ežeran, o ten koks tuzinas mergų plaukioja. Na, ir aš.

- Į ką čia panašu? - klausiu. - Vienos mergos plaukioja.

- Į rojų, - sako viena.

Sekmadienį, jau ruošdamiesi išvažiuoti, kalbamės su kaimynais, ir vienas jaunuolis klausia:

- Iš kur žodis "mokyti"?

- Tai kad aišku čia, - sakau, - mokytojas moko mokinius kad anie mokėtų.

- Yra tokie akmenys - Mokai - ant jų žyniai pasodindavo mokinius ir mokindavo, - sako jaunuolis.

Tikrai, buvau kadaise girdėjęs.

Pamiršau.

Mokas – akmuo Aukštaitijos nac. parke, stūksantis prie Tauragnų-Kazitiškio kelio, Šeimaties kaime. Apie jį pasakojamos legendos. Beje, mokais, mokienėmis ir mokiukais vadinamų riedulių randama ir kitose Lietuvos vietose (žinomiausias – Mokas Ukmergės rajone).

Legenda

Senų senovėje gyvenęs žmogus, vardu Mokas. Turėjęs jis žmoną ir sūnų. Darbšti buvo Moko šeima, dirbusi už visą giminę. Tačiau nusivylęs žmonių tingumu, Mokas nusiminęs ir pats nustojęs dirbti. Žmonės ėmė ant jo pykti, tad teko Mokui keltis kitur. Kartu su žmona ir sūnumi jis iškeliavo šiaurės link. Tačiau kelią pastojo Tauragnų ežeras, kurį reikėjo perplaukti. Mokas pamokė žmoną ir sūnų plaukiant nesigręžioti ir nežiūrėti atgal. Sūnus paklausęs, o Mokienė nepaklausiusi ir nuskendusi. Verkęs Mokas, išlipęs ant kranto ir stovėjęs tol, kol suakmenėjęs. Ir dabar jis toje vietoje tebestovi. O Tauragno dugne liko Mokienė – didelis akmuo, į kurį žvejai dažnai tinklus suplėšo.

Mokas – akmuo Ukmergės rajono Pabaisko seniūnijoje, netoli Sukinių kaimo, 5 km į rytus nuo Veprių. Objekto kodas Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše - M165K 1, identifikatorius - 3545.

Toteminis ir mitologinis akmuo Mokas yra vienas didžiausių riedulių Lietuvoje. Jis yra valstybės saugomas geologinis gamtos paminklas (2000 m.) ir archeologijos paminklas. Spėjama, kad šioje vietoje yra buvusi senovės lietuvių alkavietė, atnašautos aukos. Mokas apipintas legendomis ir padavimais.

Mokas yra ant stataus šlaito, kairiajame Šventosios upės krante, apaugusiame mišriu mišku. Akmens ilgis – 8,5 m, plotis – 6,26 m, aukštis – 3,45 m, perimetras 23,12 m. Akmenį sudaranti uoliena – biotitinis plagiogranitogneisas, pilkai šviesiai rusvai ir juosvai margas, vidutingrūdis. Akmuo įdomios formos, nuskilinėjęs ir laiptuotas. Akmens paviršius iki 2008 m. buvo iš dalies padengtas samanomis, tačiau išvalius gretimą mišką akmens paviršius yra švarus.

Šalia akmens yra stambi jo nuoskala – „Moko sūnus“ bei keletas smulkesnių nuoskalų. Į rytus nuo Moko yra kitas geologijos paminklas – Šaltupio akmuo. Greta akmens įrengta poilsio aikštelė su mediniais suolais ir stalu, laužavietė ir šiukšliadėžė.

Mokas yra Rytų Lietuvoje gana paplitęs riedulių pavadinimas, kurio etimologija nėra iki galo išaiškinta. To paties pavadinimo akmuo yra Aukštaitijos nacionaliniame parke.



Regis, gerai išaiškino etimologiją mano jaunasis kaimynas, senų padavimų ir pasakojimų pasiklausęs.

O štai kaip apie visą Mokų šeimą perpasakojama legenda A. Klimašausko ir J. Gurskytės knygoje “Mūsų žemės dovanos” (1959 m.):

“Mokų šeima yra kairiajame Šventosios krante, 10 kilometrų už Ukmergės, einant pavandeniui. Čia ateivis išvys penkis vienas už kitą mažesnius akmenis. Jų didžiausias Mokas; kiek mažesnė už jį - Mokienė, kiti trys, vienas už kitą mažesni akmenys - Mokiukai. Visi tie akmenys anksčiau buvo dešiniajame Šventosios krante. Dabar tėvas Mokas yra kairiajame. Mokienė stovi vandenyje netoli dešiniojo Šventosios kranto, pusiau išlindusi iš vandens. Atokiau nuo kranto, už Mokienės, stovi išsirikiavę Mokiukai. Vyresniojo galvutė dar kyšo iš vandens, o vidurinysis ir mažasis pasirodo tik tada, kai nusenka Šventoji.

Kada Mokai gyveno dešiniajame krante, netoli jų piemuo ganydavo bandą. Rudenį jam pasidarydavo šalta. Norėdamas užmiršti šaltį, jis atsisėsdavęs čia ant Moko, čia ant Mokienės ir botagu imdavęs čaižyt Mokiukus. Pildavęs jiems iš peties. Vaikai verkdavę ir skųsdavęsi tėvams, o šie ramindavę ir liepdavę jiems kentėti. Vieną labai šaltą dieną piemenukas taip sušalo, kad nusėdėti nebegalėjo. Jis ėmė bėgioti aplink akmenis ir čaižyti botagu visus. Šį kartą kaip tik daugiausia kliuvo Mokui ir Mokienei. Ši net aimanuoti pradėjo. Po pietų iš vakarų pradėjo kilti didelis audros debesis. Piemenukas nudžiugo, kad artėja audra, ir niūniuodamas nusivarė galvijus.

Vos tik jis nuėjo, tuojau sukruto Mokų šeima - pritrūko jiems kantrybės - ir nusprendė visi keltis į kitą Šventosios krantą. Mokas nutarė bristi pirmasis ir išmatuoti upės gilumą - parinkti vietą, kur patogiausia persikelti: Mokienė su vaikais liks šiame krante ir lauks, kol tėvas perbridęs duos ženklą keliauti jiems. Mokas greitai surado vietą ir persikėlęs garsiai suriko, kad bristų šeima. Pirmoji ėjo Mokienė. Paskui ją brido vyresnysis Mokiukas, o po jo - vidurinis ir galų gale - mažiausias. Bet čia lietus ėmė pilti kaip iš kibiro. Vanduo upėje greitai kilo. Šventoji labai patvino, ir Mokienė su vaikais nuskendo. Iš visos šeimos liko tik Mokas, kuris dar ir šiandien tebelaukia, kada persikels jo šeima. Visi paskendę akmenys yra vienoje linijoje.

Pasakojama, kad Mokas ypač garsėjo savo galia visokius nemokšas mokyti. Yra išlikęs net posakis: “Eik pas Moką pasimokyti”. Dažnai pas jį mokytis buvo siunčiami ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, jei į kokį klausimą atsakyti nemokėdavę. O bernai, uždavę prasčiokėliui pusberniui klausimą “Ar vaiką padaryti moki?” ir išgirdę atsakymą “Nemoku”, būtinai jį siusdavę pasimokyti pas Moką.

Beje, 1922 m. netoli esančiame Slyžių kaime vienas senolis pasakojęs, kad bevaikės moterys burdavo vaikus, padėdamos ant Moko nakčiai savo marškinius. Dar pasakojama, jog senovėje žmonės ant Moko aukas dievams degindavę, eidavę prie jo burti, kad gerai derėtų javai, sektųsi medžioklė. Spėjama, kad po Moku ir šiandien tebesą paslėpti užkeiktieji dideli turtai - pinigai. Vienam žmogui prisisapnavę, kad jis tuos pinigus galįs iškasti šventadienį sumos metu. Bet kai nuėjęs, tai prie Moko radęs didžiulę kaip veršis rupūžę, kuri žmogaus balsu pratarusi: “Pabučiuok mane, tai paimsi pinigus”. Žmogus atsakęs: “Eik tu skardžiai žemėn ir su pinigais”. Tada pinigai po Moku sužvangėję, ir rupūžė išnykusi. Ir dar daug kartų žmonės yra mėginę šiuos turtus paimti, bet vis nepavykdavę.

Perspėjimu, kad Moko nedera liesti ir jam kenkti, gali būti šitoks pasakojimas. Vienas girnakalys sumanęs padaryti iš Moko girnų ir buvo pradėjęs jį skelti. Tuo metu jį apėmęs miegas, o bemiegant prisisapnavęs Mokas ir pasakęs: “Tu manęs neskaldyk. Jeigu nepaklausysi - apaksi”. Girnakalys to sapno pabūgęs ir metęs savo darbą. Nuo to laiko Moko niekas nebeliečia, bet yra pasilikęs girnakalio padarytas plyšys.

Tai - toteminiai akmenys. Į dabartinę vietą Mukolas su Mukoliuku buvo perkelti prieš 5 metus ar kiek seniau iš vietos, kuri nusakoma šitaip: Naurašilių kaimas, 450 m į PR nuo kelių Pažvėriniai-Sujetai ir Naurašiliai-Puziniškis sankryžos, apie 20 m į P nuo kelio Pažvėriniai-Sujetai. Senojoje vietoje šalia Mukolo yra buvę dar du žymiai mažesni akmenys.

1958 metais Vilniuje išleistoje P. Tarasenkos knygoje “Pėdos akmenyje (Lietuvos istoriniai akmenys)” rašoma: “Naurašilių I kaimo […] laukuose prie Gilbonių-Klovainių vieškelio seniau buvę trys akmenys: vienas didesnis, kiti du mažesni. Tai vadinamieji Mukolai arba Mokai. Dabar yra likęs tik Mokulas su toliau esančiu sūnumi, trečias akmuo - Mokulienė buvo suskaldyta ir sudėta į pamatus.

Apie šią akmens Mokulų arba Mokų šeimyną pasakojama, kad tai esanti Dievo nubausta valstiečių žemdirbių (nuomavusių Naurašilių dvarą - A. L.) šeima. Velykų (pirmą - A. L.) dieną Mukolas su sūnumi, nepagerbdami šventės, nuėję arti laukų, o Mokulienė, išvirusi pusryčius, nešusi juos artojams. Už tai nubaudęs Dievas Mokulų šeimą ir pavertęs ją akmenimis (drauge su jaučių jungu).

P. Tarasenką, be to, ten pat rašo, kad aplinkinių vietų gyventojai pasakoja, jog šis Mokulas “galįs visokius nemokšas mokyti. Vaikams, kuriems nesisekdavo mokslas, buvo patariama: “Eik pas Mokulą, apeik jį triskart keliaklupsčias ir poteriaudamas, tai visko ir pramoksi”.

Žinomas taip pat pasakojimas, jog gyvenęs kitą kartą didelis girtuoklis, pavarde Mukulas. Gerokai įgėręs, jisai ėjęs pro tą vietą, kur dabar guli akmuo, ir pavirtęs akmeniu.

O kas gydytoją Vaclovą Intą vertė Mosėdyje įkurti akmenų muziejų?



Kas vedžiojo dailininko ranką, Mosėdžio herbe mešką, akmenį benešančią, bepaišančią?



Manau, kad vis tas pats Senasis Pasaulio Supratimas.

Pasaulis yra judesys.

Judesio stabilumas yra tvirtybė.

Akmuo - to idealas.

Gal toks Mokų mokymo pagrindas?

Kaip manot?

Ar ne tą patį turėjo omeny Jėzus, sakydamas: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės?

mokenti, -ena, -eno žr. mokyti 1: Niekas nemokena lietuviškai Ad. | refl.: Ana mokenasi su drauge Plš.
apsimokenti apsimokyti: Vaikai jau kiek apsimokeno Mlt.
išsimokenti išsimokyti: Per kiek metų ir išsimokena Mlt.

Tai čia mes dar mokam šitaip kalbėti.

Ir Mokus tebeturim.

O kaip mūsų jaunakalbiai kaimynai?

mock (v)
c.1440, from M.Fr. mocquer "deride, jeer," from O.Fr., perhaps from V.L. *muccare "to blow the nose" (as a derisive gesture), from L. mucus; or possibly from M.Du. mocken "to mumble" or M.L.G. mucken "grumble." Replaced O.E. bysmerian. Sense of "imitating," as in mocking-bird (1676) and mock turtle (1763), is from notion of derisive imitation. The adj. is 1548, from the noun. Mockery is attested from 1426. Mock-up "model, simulation" is from 1920.

M.Du. Middle Dutch, the Dutch language as it was spoken and written c.1100-c.1500. Jiems mocken reiškė nebe mokenti, o "mumble"- lementi
1. vapenti
2. vapėti
3. murmėti
4. burbėti
5. burzdėti
6. lementi
7. marmaliuoti
8. veblėti
9. suniurnėti
10. murkti
11. marmėti

M.L.G. Middle Low German, the Low German language as written and spoken c.1100-c.1500. Šitiems mucken jau reiškė "grumble" - niurzgėjimas
1. niurnėjimas
2. bambėjimas
3. urzgimas
4. dundesys
5. gausmas
6. dundėjimas
7. gurgimas
8. murmėjimas
9. niurzgėjimas

Atkreipkit dėmesį, abi kalbos iš šviežiai krikščioniškų laikų, iškart po tamsiųjų viduramžių. Ir olandai, ir germanai, jau nebebuvo pagonys, dievturiai.

Pasaka tokia.

Nebeklausė anie Mokų anei žynių.

- Ką tie niurna, murma? - sakė.

Ir pavirto ilgainiui anie Geraimanai moderniaisiais anglais, mokinamais teacher'ių.

Ką mūsų ausiai primena žodžiai "to teach, teacher"?

Žinia ką: "tyčia, tyčiotis".

Iš čia ir modernioji edukacija - exduke'inimas.

O kaip šiandien žodį "mock" verčia puikusis Google Vertėjas?

Štai kaip:

1. juoktis
2. pasijuokti
3. pasišaipyti
4. pašiepti
5. tyčiotis
6. išjuoktis
7. pamėgdžioti
8. parodijuoti
9. versti niekais
10. pasityčioti
11. šaipytis

Ratas užsidarė.