2013-07-09

Okowita, proszę pani!

Kodėl lenkiškai?

Пропіна́ція, пропінаційне право (від лат. propinare — пити за здоров’я, частувати) – у шляхетській Польщі, феодальній Литві та на українських і білоруських землях у 15 — 18 ст. монопольне право магнатів і шляхти на виробництво і продаж горілки в своїх маєтностях.

Tokia eilė.

W Polsce propinacja wprowadzona została ustawą sejmową w 1496 r.

Seimas pasirūpino, liaudim, taip sakant.

Panevėžy po 7 metų bažnyčia ir karčema rados, t.y., miestas buvo įkurtas.

Ir Balbierišky, meteliais anksčiau.

Nes toks tvarka buvo.

These laws usually included:

peasants were not allowed to purchase any alcohol not produced in their owner's distillery
alternatively, they could be allowed to brew their own drinks but had to pay a fee according to the amount produced
peasants had to buy at least a given quota of vodka or okovita. Those who didn't comply had the remaining amount dumped in front of their houses and had to pay the costs.

Kas priklauso, (klebono?) nustatytą kvotą, prigulmėjo išgert.

Su vodka tai aišku.

Kas ta okovita?

Aquavit or okovita (Latin: aqua vitae, "water of life") has two meanings. It is an old name for vodka, and it can also be a strong alcoholic beverage, usually around 70-80% alcohol, of very low quality. It was usually unclear, as it was distilled with alcohol content and cheap price in mind, with little regard to taste.

It is likely that the name vodka (from voda (or woda), "water") stems from the difference between high-quality clear (and thus water-like in appearance) products and the lower-class stronger okovita. Also, the former was preferred by upper classes of the society, while peasants wanted strong intoxication for the lowest price possible.

Patys kalti, cholopai - o ko tauresnių gėrimų nepirko?

Kaip kad, pvz., vodka.

?

Okowita (łac. aqua vitae) – staropolskie określenie wysokoprocentowego napoju alkoholowego, produkowanego ze zbóż i ziemniaków.

Įdomu, kaip senovinis agua vitae (okovita), anglakalbių nuomone, nusileido naujųjų laikų vodkai?

Tik 1714 m. Balbieriškio klebonas Stanislovas Piotrovskis bažnyčios teisę gaminti degtinę ir laikyti smuklę išnuomojo žydui už 30 auksinų per metus, o leidimą rinkti turgaus mokestį – už 60 auksinų.

Ir rinką, mat, kontroliavo...

Porą šimtų metų pats klebonas šnabę varė ir smuklėj šinkavo?

Nusibodo, pakyrėjo...

Bet negi atsisakysi tokio biznelio?

Išnuomavo.

Verslininkui.

Judėjui, kažkodėl.

Ne už trisdešimt sidabrinių.

Už trisdešimt auksinų.

Kurie
be aukso.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą