Pirčiupiai minimi jau XVI-XVII a. Kaimas buvo įsikūręs prie kelio į Gardiną. Jo apylinkėse mėgo medžioti LDK kunigaikščiai. Čia buvo eiguva ir karališkasis medžioklės dvaras. Pirčiupių gyventojai vertėsi bitininkyste, amatais. Kurį laiką čia dar veikė „Ryto“ pradinė mokykla, o ją uždarius vaikus lietuviškai savo iniciatyva mokė mokytojas Astaška.
1944 m. birželio 3 d. kaimą ištiko didelė nelaimė. Keršydami už sovietų partizanų nužudytus kelis vokiečių kareivius, SS 16-ojo pulko 3-ojo bataliono 9-oji ir 10-oji kuopos išplėšė kaimą, o Pirčiupių gyventojus sudegino gyvus. Žuvo 119 žmonių. Išsigelbėjo 39 gyventojai.
Tik po savaitės, birželio 11 d., Valkininkų klebonui Juozui Bardišauskui leista palaidoti aukas. 1947 m. tragedijai atminti pastatyti du aukšti kryžiai, vėliau jų pastatyta daugiau, tačiau sovietai juos sunaikino.
1981 m. tragedijos tema sukurtas Almanto Grikevičiaus filmas „Faktas“ (scenarijaus autorius Vytautas Žalakevičius). Poetas Justinas Marcinkevičius tragedijai atminti parašė poemą „Kraujas ir pelenai“.
Šįryt Elertė "Klasikos" radijas prikėlė žinia apie Pirčiupių tragedijos 70-metį.
Tai ir pagalvojau, kad po 1990 m. kovo 11-sios apie ją radijas lyg ir nešnekėdavo.
Gal ne visai taip.
Ta proga - štai kokie liudijimai.
Keršydami už sovietų partizanų nužudytus kelis vokiečių kareivius, SS 16-ojo pulko 3-ojo bataliono 9-oji ir 10-oji kuopos išplėšė kaimą, o Pirčiupių gyventojus sudegino gyvus.
119 žmonių.
Kaime kaimo žmonės gyveno.
Jie nesiruošė kariauti nei vienų svetimųjų pusėje, nei kitų svetimųjų pusėje.
Pirmąsyk Pirčiupiuose buvau vaikystėje, įspūdingoje eksursijoje su tuomet tarybinės mokyklos klasiokais pradiniokais, atvažiavome kolūkio sunkvežimio kėbule susėdę ant suolų, maždaug šitaip.
Tais metais buvo Pirčiupių tragedijos gal 20-metis.
Apie šitokius dalykus nė nenumaniau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą