Pono Glaserio superginklas

Versta iš Die Superwaffe des Mr. Glaser.

Išvertė Pranas Valickas

DIE ZEIT Nº 44/201423. Oktober 2014  21:57 Uhr

Kerstin Kohlenberg ir Mark Schieritz rašo kaip Amerikos finansų pareigūnai – ekonominiai kariai daro sankcijas prieš Rusiją ir Iraną.

Danielius Glaseris (Daniel Glaser)

Assistant Secretary for Terrorist Financing

 

– finansinis karys. Kai šių metų vasarį jis įėjo į savo biurą Vašingtone, greitai suprato , kad jo ginklas vėl greitai bus panaudotas. Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius pabėgo į Rusiją, o patį Glaserį tuoj pat iškvietė į Baltuosius Rūmus ir Danielius suprato, kad vėl turės darbo.

Danielius Glaseris kaip finansinis karys kovojo prieš Iraną, Šiaurės Korėją, Kubą, Somalį, Jemeną, Sudaną, Zimbabvę. Nuo tos vasario dienos, kai buvo iškviestas į Baltuosius Rūmus, kovoja prieš Rusiją.

Daugumoje šių šalių Glaseris niekada nebuvo, bet jis paleido į jas ne vieną šūvį. Glaserio ginklas yra pinigai.

Jau keletą mėnesių Glaseris nešioja trijų dienų barzdą; jis turi daug padaryti. Naujausia jo kova yra prieš Sirijos ir Irako islamistus. Per savo erdvaus biuro langus jis mato marmurinį Vašingtono paminklą; kai Barakas Obama jį išsikviečia, jis turi nueiti tik kelis metrus. Per visą septyniolikos metų tarnybą Glaseris dirba JAV finansų ministerijos viršutiniame aukšte. Jis dirba skyriuje, kuriame sprendžiami 21 amžiaus pasaulio konfliktai. Skyrius vadinasi „Finansinių Ginklų Departamentas“ ir skirtas kariauti finansų rinkos priemonėmis.

Šiandien tarptautiniai konfliktai dažniausiai sprendžiami nekarinėmis priemonėmis, juo labiau kad priešininkas turi branduolinį ginklą. Todėl dabar naudojami naujos rūšies kariai – finansiniai kariai tokie kaip Glaseris.

Jo naudojamas finansinis ginklas skirtas sugriauti varžovo klestėjimą. Naujojo ginklo naudojimas pagrįstas tuo, kad globalizuotame pasaulyje pinigai gali judėti po pasaulį netrukdomai, nes platus duomenų perdavimo tinklas apima visą pasaulį. Neprisijungusios prie šio tinklo įmonės negali prekiauti, bankai negali dirbti, kredito kortelės tampa bevertėmis. Kas valdo šį tinklą, tas dabar turi didžiulę galią.

Saulėtą rugsėjo rytą Glaseris sėdėdamas savo kabinete Vašingtone gali didžiuotis, kad jo ginklas Rusijai padarė didžiulę žalą – rublis rekordiškai pinga ir taip pat Rusijos įmonių akcijos atpigo daugeliu procentų. „Kažkas tokio labai didingo jau padaryta, bet mes kiekvieną kartą mokomės naudodami naują ginklą“ – sako jis.

Kai Glaseris pradėjo dirbti finansų ministerijoje, jam buvo dvidešimt metų. Jis studijavo teisę ir dirbti pradėjo finansinių nusikaltimų skyriuje. Glaseris yra patriotas, jo požiūris į pasaulį yra toks pat kaip policininko į nusikaltėlį.

Kai buvo susprogdintas „Pasaulio Prekybos Centras“, atėjo laikas medžioti teroristus. Glaserio departamentui grėsė prarasti savo svarbą. Norėdami išlikti svarbiais darbuotojais Glaseris ir tuometinis jo viršininkas Juan Zarate vieną vakarą sėdėdami biure sumanė finansinio karo idėją. Dabar jų skyriuje dirba 730 labai protingų išsilavinusių darbuotojų. „Mes sukūrėme ateities ginklą“ – didžiuodamasis sako Zarate.

Norėdami suprasti šio ginklo veikimą turite nuvykti į Belgiją, į mažą La Hulpės miestelį. Iš geležinkelio stoties keliukas veda į šiaurę pro nedidelius šeimyninis namelius. Maždaug už dviejų kilometrų, už tankios medžių eilės ant aukštumos stovi valdymo centras savo išore primenantis Versalio rūmus. Švelnioje neoninių lempų šviesoje šviečia monitorių ekranai užpildyti skaičių stulpeliais. Jie yra svarbiausia tarptautinio kapitalo srautų tinklo dalis – tai Pasaulinės Tarpbankinių Finansinių Telekomunikacijų Organizacijos SWIFT būstinė. Elektroninė SWIFT ryšių sistema sukurta palengvinti bankams pervesti pinigus į kitos šalies bankus.

Daugiau kaip 10500 bankų daugiau kaip 200-se šalių naudojasi šia sistema. 2014 metais per SWIFT‘o sistemą jau buvo persiųsti pinigai daugiau kaip keturis milijardus kartų. Kiekvienas SWIFT sistemoje dalyvaujantis bankas turi aštuonženklį kodą, pagal kurį jis ir yra atpažįstamas.

La Hulpėje yra Tarptautinis Finansų Telekomunikacijos valdymo centras. Kas gali prieiti prie duomenų tas gali sužinoti kas ir kur laiko savo pinigus. Teroristų pinigų pradėta ieškoti per SWIFT‘ą. Žinant kas ir kur laiko pinigus galima blokuoti atsiskaitymus arba kokios nors šalies bankus pašalinti iš sistemos ir tokiu būdu sugriauti visos šalies ekonomiką.

Praėjus kelioms dienoms po 2001 m. rugsėjo 11-sios La Hulpėje gavo JAV vyriausybės laišką. Jis buvo adresuotas SWIFT‘o vadovui Leniui Šrankui (Lenny Schrank). Amerikiečiai paprašė jo susitikti ir pasikalbėti. „Aš turiu apie jus visus duomenis“ – šiais žodžiais savo kalbą su Šranku pradėjo JAV derybininkas. 2001 metų spalio pabaigoje amerikiečiai gavo priėjimą prie SWIFT‘o informacijos. Nors SWIFT yra privati kooperatinė bendrovė ir jai neprivalomi politikų sprendimai, bet amerikiečiai visada tuoj pat iš jos gauna viską ko jie nori.

Didžiausias Glaserio pasiekimas – 2012 metų Irano bankų pašalinimas iš SWIFT‘o. Nuo tada tarptautinė Irano prekyba praktiškai beveik sustojo, nes prarado galimybę už prekes mokėti pinigus. Sankcijos rimtai pakenkė Irano pramonei ir privertė vyriausybę sėsti prie derybų stalo.

Jo ginklo poveikis Danielių Glaserį daro galingu žmogumi. Buvęs jo viršininkas iš Finansų Ministerijos jį vadina „didžiausiu pasaulyje gangsteriu“. 2006 metais jis sunaikino Makao banką, per kurį Šiaurės Korėja finansavo branduolinę programą. Kai Glaseris keliaudamas po Kiniją apsistojo tame pačiame viešbutyje kaip ir aktorius Danielis Kraigas (Daniel Craig), tai žurnalistai stovėdami prie lifto durų nė nepažiūrėjo į iš jo išeinantį Kraigą. Jie visi laukė kito Danieliaus.

Glaserio biure kabo du padidinti sertifikatai, kurių vieną pasirašė Džordžas Bušas (George W. Bush), o kitą Barakas Obama (Barack Obama). Didžiąją dalį savo laiko Danielius Glaseris praleidžia lėktuvuose. Jis keliauja susitikti su reikalingais asmenimis visame pasaulyje. Anot Glaserio tai karas be mirčių, karas be siaubingų vaizdų per televiziją. Jo erdvioje svetainėje ant lentynos stovi eilė suvenyrų iš šių kelionių. Mėlynas dramblys iš Indijos, arbatos stiklinė iš Pietų Korėjos, memorialinė lenta iš Saudo Arabijos. Vokiečiai dovanojo poliruotą sidabrinį Vokietijos žemėlapį.

Glaserio agentas Vokietijoje yra Michaelis Findeizenas (Michael Findeisen) daug metų dirbantis kovos bare su teroristų finansavimu, pinigų plovimu ir jų grobstymu iš tarptautinės finansų sistemos. Jo vadovaujamas departamentas yra tiesiog vadinamas VII 3, o jo tiesioginis viršininkas yra Vokietijos finansų ministras Volfgangas Šoiblė (Wolfgang Schäuble). Glaseriui vokiečiai yra visai ne sąjungininkai, nes Berlynas neturi net teisės pasakoti apie šį švarų karą. Tačiau Glaserio ginklas gali ne tik sužlugdyti civilinius gyventojus ir jų verslus, bet gali juos ir žudyti.

Pavyzdžiui, kai JAV sugriežtino sankcijas Iranui, nutrūko vaistų tiekimas į šalį. Atsirado ilgos eilės vaistinėse, o sergantys vėžiu žmonės liko visai be vaistų. Bet ekspertai sankcijų dėl to nešvelnino, bet priešingai, jas tik stiprino. Lygiai taip pat kaip ir Šiaurės Korėjai. Po to kai Glaseris sunaikino Makao banką, Š.Korėja įvykdė pirmąjį branduolinio užtaiso sprogdinimą ir Bušas buvo priverstas sankcijas atšaukti.

Glaseris buvo prieš atšaukimą. Jis galvoja, kad turto troškimas yra svarbiau už bet ką visame pasaulyje. Jo veiklai kontroliuoti buvo įrengta speciali patalpa. Kelias į ją veda per požeminį tunelį. Jis finansų ministeriją jungia su priestatu. Tunelio palube eina milžiniška kabelių linija. Per ją Glaserio kariai gauna visus jiems reikalingus duomenis – visų žvalgybų, ekonomistų, bankų, vertybinių popierių biržų analizes.

Viename tunelio gale ministerija, kitame kostiumuoti vyrai sėdi prie kompiuterių. Jie nedirba nei bankams nei draudimo bendrovėms – vien tik ant rašomojo stalo stovintis tualetinio popieriaus ritinys su Vladimiro Putino

atvaizdais ant popieriaus rodo, kad šie vyrai kovoja ne su verslininkais, bet su politiniais priešininkais, kuriuos reikia sužlugdyti finansiškai. Žlugdyti gali privačius asmenis, bankus, bendroves ar ištisus ekonomikos sektorius. Taip daro kiekvieną kartą ir beveik bet kurioje pasaulio vietoje.

2007 metų vasarą Glaserio vaikinai netikėtai pasirodė Frankfurte. Jie turėjo užduotį apklausti Vokietijos bankų vadovus; turėjo visus kontaktinius duomenis įskaitant „Deutsche Bank“ ir „Commerzbank“. Po kelių dienų jie išvyko ir netrukus pateikė ataskaitą, kad beveik visi Vokietijos bankai su Iranu daro verslą daug didesnį nei leidžia JAV sankcijos.

Taip elgtis amerikiečiai negalėjo pateikti jokio teisinio pagrindimo, nes Europa tuo metu nebuvo priėmusi jokių sankcijų prieš Iraną. Jie apie savo veiksmus net neinformavo Vokietijos federalinės vyriausybės. Bet jie turi tokį dalyką kurio visi nori – turi DOLERĮ.

Apie 80 procentų tarptautinės prekybos sandorių ir 90 procentų valiutų keitimo sandorių atsiskaitoma doleriais. Jei Vokietijos bendrovė nori pervesti pinigus į Meksiką, tai suma eurais pirmiausia pakeičiama į dolerius ir tik tada konvertuojama į Meksikos pesus. Doleris yra pasaulio ekonomikos rezervinė valiuta.

Kas valdo rezervinę valiutą, tas per SWIFT‘ą, t.y. antrąjį svarbiausią finansų įrankį, gali valdyti tarptautinius finansų srautus. Kiekvienas elektroninis mokėjimas doleriais privalomas atlikti tik Amerikos žemėje. Taigi, jei bet kurioje pasaulio vietoje pajudėjo doleris, tai jis neišvengiamai turi kirsti JAV sieną ir kelias milisekundes pasilikti kokio nors Amerikos banko kompiuteryje dažniausiai esantį Niujorke. Tuos kompiuterius kontroliuoja Glazerio kontora ir ji gali bet kurį mokėjimą sustabdyti.

Bet kuriam bankui įvykdoma mirties bausmė jei tik jis pažeidžia šitą schemą. Todėl Glaserio žmonės savo pašnekovams atvirai grasina. Frankfurte suprato pranešimą ir to pakako, kad būtų atsižvelgta į JAV interesus ir būtų vykdomas Irano finansinis izoliavimas. Bankininkai žinojo ką daryti.
O kas atsisako vykdyti, tą baudžia. Pavyzdžiui, Prancūzijos bankas „BNP Paribas“ turėjo Jungtinėms Amerikos Valstijoms sumokėti devynių milijardų dolerių baudą už dalyvavimą versle su Iranu. Šis įvykis paskatino ne tik bijoti, bet Europos bankai pradėjo įtarti, kad amerikiečiai nori sunaikinti savo konkurentus europiečius.

Siekdami išvengti Amerikos finansinių karių pykčio bankai savo duomenis ir sąskaitas atidžiai sijoja kompiuterinėmis programomis. Kai šios programos aptinka vardą esantį sankcijų sąraše, jie tuoj pat skelbia pavojų. Tada įvykiai klostosi labai greitai.

Šių metų kovo 21 d. banko Rossija kredito kortelės staiga nustojo dirbti.
Kovo 26 d. Rusijos ambasados Kazachstane draudimo įmokos pervedimas į Maskvą įstrigo Niujorke, nes bankas „JP Morgan“ užblokavo mokėjimą.

Rugsėjo 23 d. Rusijos oligarchas Arkadijus Rotenbergas perskaitė naujieną, kad Italijos valdžios įstaigos žemės registre pakeitė įrašus apie jo dvi vilas Sardinijos saloje. Rotenbergas negali naudotis savo turtu, nes jį amerikiečiai įrašė į sankcijų sąrašą.

Glaserio kariai panaudojo savo ginklą prieš Rusiją. Rusijos ekonomiką siekiama susilpninti ir sugriauti. Ypač daug tikimasi iš oligarchų, kad jie bijodami sankcijų nerems Putino. Finansinės ataskaitos areštuotos ir Rusijos bendrovėms sunku skolintis tarptautinėje kapitalo rinkoje, bet iki šiol Rusijos bankai dar lieka SWIFT sistemoje. Paskutinio žingsnio Glaseris dar nežengė, nes tikimasi, kad Rusija pasiduos be griežtesnių sankcijų.

Per pastaruosius metus JAV praranda jėgą kaip pasaulio žandaras. Tokie žmonės kaip Glaseris savo užduotimi laiko prikelti Amerikos Imperiją su naujuoju 21-jo amžiaus ginklu. O tai neišvengiamai į pasaulio sceną prišaukia priešiškas jėgas.

Šių metų liepos 14 dieną Rusijos prezidentas žiūrėdamas pasaulio futbolo finalą Marakanos stadione Rio de Žaneire sėdėjo šalia Angelos Merkel. Bet jo kelionės tikslas buvo Fortaleza esanti už trijų valandų kelionės nuo Rio de Žaneiro. Kitą dieną po finalo Fortalezoje susitiko Rusijos, Kinijos, Brazilijos ir Pietų Afrikos vadovai. Jie tarėsi dėl kažko labai svarbaus. Kadangi Glaseris panaudojo savo ginklą prieš Rusiją, jis sulaužė šių pirmaujančių besivystančių šalių tabu – jos pirmą kartą ėmė siekti SAVO tikslo.

Nuo tos dienos jie pradėjo daryti, kad Amerikos finansinis ginklas būtų nukenksmintas. Pavyzdžiui, tarpusavyje viena su kita pradėjo atsiskaitinėti ne per Niujorko bankus. Praėjusį pirmadienį centrinis Kinijos bankas sutiko bet kuriuo metu Rusijos rublius keisti į juanius. „Mums reikia palaužti amerikiečių dominavimą pasaulio finansų rinkose“ – sako vyriausiasis Rusijos bankininkas. Gal būt jau prasideda naujos ginklavimosi lenktynės.

Perskaitykim šio „Die Zeit“ rašinio pagrindu parašytą lrytas.lt komentarą:

Žmogus, kurio rankose – pats galingiausias šių laikų ginklas

lrytas.lt 2014-10-25 20:05, atnaujinta 2014-10-25 23:03Kai Danielis Glaseris šių metų vasarį atėjo į savo biurą Vašingtone, jis iš karto suprato, kad netrukus vėl bus naudojamas jo ginklas. Ukrainos valdovas Viktoras Janukovyčius pabėgo į Rusiją, ir dabar D.Glaseris bus iškviestas į Baltuosius rūmus, o po to imsis darbo, rašo Kerstinas Kohlenbergas ir Markas Schieritzas savaitraštyje „Die Zeit“

 

Danielis Glaseris – karys. Jis kariavo su Iranu, Šiaurės Korėja, Kuba, Somaliu, Sudanu, Jemenu ir Zimbabve, jau kuris laikas kariauja su islamistais Sirijoje ir Irake, o nuo šių metų vasario – dar ir su Rusija, rašo autoriai apie JAV Iždo departamento sekretoriaus padėjėją.

Per 17 tarnybos metų JAV Iždo departamente D.Glaseris pakilo karjeros laiptais nuo pačios žemiausios iki pačios aukščiausios grandies ir tapo šio departamento sekretoriaus padėjėju kovai su teroristų finansavimu, tačiau daugelyje šių šalių jis nė nebuvo. Maža to, vykdydamas savo operacijas jis nė karto nepaspaudė ir savo ginklo gaiduko. Mat, jo ginklas – pinigai.

„Šiandieną tarptautiniai konfliktai ne visada sprendžiami karinėmis priemonėmis, juo labiau, jei konflikto šalys turi branduolinį ginklą. Dėl šios priežasties ypatinga reikšmė teikiama naujai karių klasei – finansinių karų specialistams, tokiems, koks yra D.Glaseris“, - teigiama straipsnyje.

 Jo ginklo, nukreipto į priešo gerovę, veikimas pagrįstas prielaida, jog gerovė šiuolaikiniame pasaulyje gali augti tik tada, kada finansinės priemonės laisvai cirkuliuoja visame pasaulyje išsišakojusiu informacinių kanalų tinklu. Negalėdami naudotis šiuo tinklu verslininkai negalės prekiauti, bankai – dirbti, o kredito kortelės taps bevertės. Ir tas, kas kontroliuoja prieigą prie šio tinklo, turi didžiulę valdžią.

Norint geriau suprasti šio ginklo veikimo principus reikia vykti į Belgijos miestą La Hulpe, kuriame įsikūrusi Tarptautinių tarpbankinių finansinių atsiskaitymų organizacijos - SWIFT (angl. Society for Worldwide Interbank Financial Telecommunication) būstinė. Daugiau kaip 10,5 tūkstančių bankų iš daugiau kaip 200 šalių per SWIFT siunčia pinigus užsienio bankams. 

Vien tik 2014 metais per šią tarpbankinių atsiskaitymų sistemą buvo perduota virš 4 mlrd. pranešimų. Kiekvienas bankas narys gauna savo aštuonženklį identifikavimo kodą. Gavus prieigą prie šių duomenų, galima išsiaiškinti, kur, tarkime, slepia pinigus teroristai, o užblokavus kuriai nors šaliai prieigą prie sistemos, galima sužlugdyti jos ekonomiką.

Praėjus vos keletui dienų po Rugsėjo 11-osios teroro aktų į La Hulpe tuometinio SWIFT vadovo Lenny Schranko vardu atkeliavo oficialus JAV vyriausybės užklausimas su prašymu suteikti jai reikalingus duomenis. Ir Jungtinės Valstijos tuos duomenis gavo. Nepaisant to, kad SWIFT neprivalo vykdyti politinių nurodymų, iki šiol amerikiečiai visada gaudavo iš jos tai, ko norėdavo, pažymi leidinys.

Pati didžiausia D.Glaserio sėkmė buvo prieigos prie SWIFT atėmimas iš Irano bankų, dėl ko tarptautinė prekyba su šia šalimi praktiškai smuko iki nulio. Sankcijos padarė labai daug žalos Irano ekonomikai, ir šios šalies vyriausybė buvo priversta sėstis prie derybų stalo.

Visa tai padarė D.Glaserį tokiu įtakingu žmogumi, kad kai būdamas Kinijoje jis apsistojo tame pačiame viešbutyje, kuriame gyveno aktorius Danielis Craigas, niekas iš vestibiulyje susirinkusios žurnalistų minios nė neatsisuko pažiūrėti į iš lifto išlipusį ir nueinantį aktorių – visi laukė kito Danielio.

Pats D.Glaseris tvirtina, jog karas, kurį jis kariauja, apsieina be aukų ir siaubingų vaizdų per televiziją. Tačiau Berlyne netikima tais pasakojimais apie švarų karą, teigia straipsnio autoriai. D.Glaserio ginklas gali nešti daug bėdų civiliams gyventojams ir netgi nužudyti.

Pavyzdžiui, kada JAV sugriežtino sankcijas Teheranui, šalyje ėmė labai trūkti vaistų: prie vaistinių išsirikiuodavo ilgos eilės, netgi vėžiu sergantys žmonės negalėjo gauti jiems būtinų medikamentų. Tuo tarpu ekspertai tvirtino, jog sankcijos režimą ne susilpnino, o atvirkščiai – sustiprino. 

Ta pati istorija atsitiko ir su KLDR: po to, kai D.Glaseris uždarė prieigą prie SWIFT bankui, per kurį buvo finansuojama Šiaurės Korėjos branduolinė programa, Pchenjanas atliko pirmuosius branduolinio ginklo bandymus, ir prezidentui George'ui Bushui sankcijas teko atšaukti.

Be sistemos SWIFT amerikiečiai, kaip teigia straipsnio autoriai, turi dar vieną kozirį - dolerį.

Pasaulyje beveik 80 proc. prekybos sandorių sudaroma ir 90 proc. visų valiutinių operacijų atliekama JAV valiuta. Kadangi kiekvienas elektroninis sandoris JAV valiuta turi būti sudarytas JAV teritorijoje, tam tikra prasme doleriai visada „kerta“ JAV sieną ir keletą milisekundžių užsilaiko Amerikos bankų kompiuteriuose. Na, o D.Glaseris, savo ruožtu, sandorį gali atšaukti. 

Bet kuriam tarptautiniam bankui priegos prie dolerio netekimas prilygsta savižudybei. O tie, kurie atsisako paklusti, yra baudžiami. Taip nutiko prancūzų bankui „BNP Paribas“, kuris už bendradarbiavimą su Iranu buvo įpareigotas sumokėti 9 mlrd. dolerių baudą JAV naudai ir metams jam buvo uždrausta vykdyti operacijas JAV doleriais.

Na, o paskui prasidėjo, tęsia straipsnio autoriai. Šių metų kovą buvo užblokuotos Rusijos banko „Rossija“ klientų kredito kortelės, RF ambasada Kazachstane negalėjo pervesti pinigų į Maskvą, kadangi „JP Morgan“ užblokavo operaciją, o rugsėjį iš Rusijos oligarcho Arkadijaus Rotenbergo, įtraukto į asmenų, kuriems taikomos Vakarų sankcjos, sąrašą, buvo atimta prieigos galimybė prie Italijoje turimo savo turto. 

G.Glaseris kruopščiai apgalvojo, kaip jis panaudos savo ginklą prieš Rusiją, sakoma straipsnyje. Jis nenori griauti Rusijos ekonomikos, jo tikslas – ją susilpninti. Įtakingi Rusijos oligarchai pirmi turi savo kailiu pajusti sankcijų padarinius ir atsiriboti nuo Rusijos prezidento. Jau dabar įšaldyta nemažai sąskaitų, Rusijos kompanijoms gerokai apsunkinta galimybė patekti į tarptautines finansų rinkas, bet Rusijos bankai gali naudotis tarpbankinių atsiskaitymų sistema SWIFT. 

D.Glaseris kol kas nepasinaudojo šia kraštutine priemone – visai galimas daiktas ir dėl to, kad atsirado požymių, jog sankcijų spaudžiama Rusija gali pakeisti savo poziciją.

Tuo tarpu pirmaujančios besivystančios šalys stengiasi finansinį Amerikos ginklą padaryti nekenksmingą. Štai praeitą pirmadienį Kinijos Centrinis bankas susitarė su Rusija bet kuriuo metu keisti rublius į juanius. „Mes turime įveikti amerikiečių dominavimą pasaulio finansų rinkose“, - sako vyriausiasis Rusijos bankininkas. Gali būti, kad ginklavimosi varžybos tik prasidėjo, reziumuoja K.Kohlenbergas ir M Schieritzas.

Šį lrytas.lt rašinį palyginkim su rusišku komentaru Супероружие мистера Глейзера

 24 октября 2014 г.

Дэниел Глейзер - воин. Он воевал с Ираном, Северной Кореей, Кубой, Сомали, Суданом, Йеменом и Зимбабве, с недавнего времени воюет против исламистов в Сирии и Ираке, а с февраля нынешнего года - еще и с Россией, пишут в Die Zeit Керстин Коленберг и Марк Ширитц о помощнике главы Министерства финансов США. Однако в большинстве этих стран Глейзер, поднявшийся за 17 лет службы в Минфине США с самого низа до самого верха и попавший в отдел по ведению финансовой борьбы, не был. К тому же он ни разу не нажимал на спусковой крючок во время своих операций. Его оружие - деньги. 

"Сегодня международные конфликты не всегда решают военными методами, тем более если стороны обладают ядерным оружием. По этой причине особое значение придается новому классу воинов - специалистам финансовых войн вроде Глейзера", - говорится в статье. Действие его оружия, нацеленного на благосостояние противника, основано на предположении, что благосостояние в современном мире может приумножаться лишь тогда, когда финансовые средства беспрепятственно циркулируют по земному шару посредством разветвленной сети информационных каналов. Без доступа к этой сети бизнесмены не смогут торговать, банки - работать, а кредитные карты окажутся бесполезны. И тот, кто контролирует доступ к этой сети, обладает огромной властью. 

Для того чтобы лучше понять принципы действия этого оружия, необходимо отправиться в бельгийский город Ла-Юльп, где находится штаб-квартира Сообщества всемирных межбанковских финансовых телекоммуникаций, коротко - SWIFT, продолжают журналисты. Более 10,5 тыс. банков из более чем 200 стран используют SWIFT, отправляя деньги в зарубежные банки. В одном только 2014 году с помощью этой межбанковской системы было передано более 4 млрд сообщений. Каждый банк-участник получает свой восьмизначный код идентификации. Получив доступ к этим данным, можно выяснить, где, например, прячут деньги террористы, ну, а если блокировать какой-то стране доступ к системе, можно разрушить ее экономику, говорится в статье. 

Спустя всего несколько дней после терактов 11 сентября в Ла-Юльп на имя тогдашней главы SWIFT Ленни Шранк поступил официальный запрос правительства США с просьбой предоставить ему необходимые данные. И Соединенные Штаты их получили. Несмотря на то, что SWIFT не обязан выполнять политические указания, вплоть до настоящего времени американцы всегда получали от него то, что хотели, отмечает издание. Самым крупным успехом Глейзера стало лишение иранских банков доступа к SWIFT, в результате чего международная торговля с этой страной упала практически до нуля. Санкции нанесли очень серьезный вред иранской экономике, и иранское правительство было вынуждено сесть за стол переговоров, пишут Коленберг и Ширитц. 

Все это сделало Глейзера настолько влиятельным человеком, что, когда он, находясь в Китае, остановился в той же гостинице, где проживал актер Дэниел Крейг, ни один из многочисленных собравшихся в вестибюле журналистов не обернулся вслед вышедшему из лифта актеру - все ждали другого Дэниела. Сам Глейзер утверждает, что война, которую он ведет, проходит без жертв и ужасных картинок по телевидению. Однако в Берлине не верят этим рассказам о чистой войне. Оружие Глейзера, отмечают автор, может приносить горе гражданскому населению и даже убивать. Например, когда США ужесточили санкции против Тегерана, в стране начался серьезный дефицит лекарственных средств: перед аптеками выстраивались длинные очереди, даже больные раком не получали необходимые им препараты. Эксперты, в свою очередь, указывали, что санкции не ослабили режим, а наоборот, привели к его усилению. Также, кстати, было и с КНДР: после того как Глейзер закрыл доступ к SWIFT банку, через который финансировалась северокорейская ядерная программа, Пхеньян провел первые испытания ядерного оружия и президенту Джорджу Бушу пришлось отменить санкции. 

Помимо системы SWIFT, у американцев, как рассказывается в материале, есть еще один козырь, и это доллар, на долю которого приходится почти 80% мировой торговли и 90% всех валютных сделок. Поскольку каждая электронная сделка в американской валюте должна быть заключена на территории США, доллары всегда в некоторым смысле "пересекают" американскую границу и на несколько милисекунд задерживаются в компьютерах американских банков. Ну а Глейзер, в свою очередь, может эту сделку отменить, говорится в статье. Лишение доступа к доллару было бы равносильно самоубийству для любого международного банка. Тех же, кто отказывается повиноваться, наказывают, как это было с французским банком BNP Paribas, который за сотрудничество с Ираном обязали выплатить 9 млрд долларов штрафа в пользу США и на год лишили права проводить операции в долларах.

Ну а потом понеслось, продолжают авторы. В марте нынешнего года перестали работать кредитные карты клиентов российского банка "Россия", посольство РФ в Казахстане не смогло сделать денежный перевод в Москву, поскольку JP Morgan заблокировал операцию, а в сентябре российского олигарха Аркадия Ротенберга, внесенного в санкционный список Запада, лишили доступа к его собственности в Италии. 

Глейзер детально продумал, как он будет применять свое оружие против России, говорится далее. Он не хочет разрушать российскую экономику, его цель - ослабить ее. Влиятельные российские олигархи первыми должны почувствовать на себе последствия санкций и дистанцироваться от российского президента. Уже сейчас заморожен ряд счетов, российским компаниям существенно осложнили доступ к мировым финансовым рынкам, но российские банки могут пользоваться межбанковской системой SWIFT. Глейзер пока что не воспользовался этой крайней возможностью - не в последнюю очередь из-за появления признаков, что Россия может изменить свою позицию под давлением санкций, пишут Коленберг и Ширитц. 

Между тем ведущие развивающиеся страны работают над тем, чтобы обезвредить финансовое оружие Америки. Так, в прошлый понедельник ЦБ Китая договорился с Россией в любое время обменивать рубли на китайский юань. "Мы должны сломать доминирование американцев на мировых финансовых рынках", - говорит главный русский банкир. Возможно, новый виток гонки вооружений только начался, заключают авторы.

Источник: Die Zeit

1. lrytas.lt tiesiog išvertė Die Zeit straipsnio rusišką komentarą, tik tuo nepasigyrė?

2. inoppressa.ru nuorodas įdėjo, o lrytas.lt - ne.  

3. Pranas Valickas suskaičiavo - viso Die Zeit straipsnio vertimo ilgis 12661 ženklas, o lietryčio iš  rusų kalbos versto komentaro - 6600, t.y dvigubai mažesnis. Kiek LT/RU komentaras skiriasi Die Zeit originalo - patys spręskim. 

Sanktionen

Die Superwaffe des Mr. Glaser
 

Sanktionen gegen Russland und den Iran: Wie amerikanische Finanzbeamte zu Wirtschaftskriegern werden. von Kerstin Kohlenberg und Mark Schieritz

DIE ZEIT Nº 44/201423. Oktober 2014  21:57 Uhr
Als Daniel Glaser im Februar dieses Jahres sein Büro in Washington betritt, wird ihm schnell klar, dass seine Waffe bald wieder gebraucht werden wird. Der ukrainische Machthaber Viktor Janukowitsch ist nach Russland geflohen, gleich wird Glaser ins Weiße Haus gerufen werden, und dann wird er sich an die Arbeit machen.

Daniel Glaser ist ein Krieger. Er hat gegen den Iran, gegen Nordkorea, Kuba, Somalia, den Sudan, den Jemen und Simbabwe gekämpft. Seit jenem Tag im Februar kämpft er gegen Russland.

In den meisten dieser Länder ist Glaser nie gewesen. Er hat während seiner Einsätze keine einzige Patrone verschossen. Glasers Waffe ist das Geld.

Seit einigen Monaten trägt Glaser Dreitagebart, er hat viel zu tun. Seit Neuestem kämpft er auch gegen die Islamisten in Syrien und im Irak. Durch die Fenster seines weitläufigen Büros blickt Glaser auf den marmornen Obelisken des Washington Monument; wenn Barack Obama ihn ruft, hat er nur wenige Meter zu gehen. In siebzehn Jahren Dienst hat Glaser sich vom ersten Stock in die oberste Etage des amerikanischen Finanzministeriums hinaufgearbeitet. In eine Abteilung, in der die weltweiten Konflikte des 21. Jahrhunderts entschieden werden: die Abteilung für Financial Warfare, für den Krieg mit den Mitteln des Finanzmarktes.

Heutzutage lassen sich internationale Konflikte oft nicht mehr militärisch lösen – zumal wenn einer der Kontrahenten über Atomwaffen verfügt. Deshalb wird eine neue Klasse von Kriegern bedeutend, die Finanzkrieger wie Glaser.

Seine Waffe zielt direkt auf den Wohlstand des Gegners. Ihre Wirkung beruht auf dem Umstand, dass sich dieser Wohlstand in einer globalisierten Weltwirtschaft nur vermehrt, wenn das Geld ungestört um den Erdball zirkulieren kann, durch ein verzweigtes Netz von Datenkanälen, das die Welt umspannt. Ohne einen Anschluss an dieses Netz können Unternehmen keinen Handel treiben, müssen Banken den Betrieb einstellen, werden Kreditkarten wertlos. Wer den Zugang zu diesem Netz kontrolliert, der verfügt über sehr viel Macht.

An einem sonnigen Septembermorgen sitzt Glaser wieder in seinem Büro in Washington und betrachtet stolz den Schaden, den seine Waffe unlängst angerichtet hat: Der Rubel ist auf einem historischen Tief, der Aktienmarkt in Russland um mehrere Prozent abgerutscht. "Etwas in dieser Größe haben wir noch nicht gemacht. Aber wir lernen bei jedem Einsatz dazu", sagt er.
Als Glaser im Finanzministerium anfing, war er Anfang zwanzig. Er hatte Jura studiert und war danach in den Staatsdienst eingetreten, in die Abteilung für Finanzkriminalität. Glaser ist ein Patriot, sein Blick auf die Welt ist der eines Polizisten.

Dann wurde das World Trade Center angegriffen. Nun galt es, Terroristen zu jagen. Glasers Abteilung drohte an Bedeutung zu verlieren. Bis Glaser und seinem damaligen Chef Juan Zarate an einem Abend im Büro die Idee mit dem Finanzkrieg kam. Heute verfügt ihre Einheit über 730 Mitarbeiter und einen eigenen Geheimdienst. "Wir haben die Waffe der Zukunft entwickelt", sagt Zarate stolz.

Um diese Waffe besser zu verstehen, muss man nach La Hulpe in Belgien reisen. Eine kleine Straße führt vom Bahnhof aus nach Norden, vorbei an tristen Einfamilienhäusern. Nach etwa zwei Kilometern ragt hinter einer dichten Baumreihe ein Gebäudekomplex in die Höhe, der von außen an eine futuristische Version des Schlosses von Versailles erinnert und innen an die Steuerzentrale eines Atomkraftwerks. Gedämpftes Neonlicht, überall Monitore mit Zahlenkolonnen. Sie sind Teil eines der wichtigsten Knotenpunkte im Netz der internationalen Finanzströme: des Hauptquartiers der Society for Worldwide Interbank Financial Telecommunication, kurz SWIFT. Wenn eine Bank Geld an eine Bank im Ausland überweisen will, dann benutzt sie dazu ein von SWIFT entwickeltes elektronisches Benachrichtigungssystem.

Mehr als 10.500 Banken in über 200 Ländern machen von diesem System Gebrauch, allein 2014 wurden bereits mehr als vier Milliarden Nachrichten verschickt. Jede teilnehmende Bank bekommt einen achtstelligen Code zugewiesen und kann damit eindeutig identifiziert werden.
In La Hulpe sitzt gewissermaßen die Informationszentrale des internationalen Finanzgewerbes. Wer Zugang zu ihren Daten hat, der kann herausfinden, wo Terroristen ihr Geld verstecken. Und wer Ländern den Zugang zu diesem System blockieren kann, der kann ganze Volkswirtschaften ruinieren.
Wenige Tage nach dem 11. September 2001 trifft in La Hulpe ein offizielles Schreiben der amerikanischen Regierung ein. Es ist an Lenny Schrank adressiert, den damaligen Chef von SWIFT. Die Amerikaner bitten ihn um ein Treffen. "Ich will ihre Daten", mit diesen Worten eröffnet ein Unterhändler des US-Finanzministeriums das Gespräch. Ende Oktober 2001 bekommt er sie. SWIFT ist zwar eine Genossenschaft und nicht an politische Weisungen gebunden, aber die Amerikaner haben bislang fast immer bekommen, was sie wollten.

Glasers größter Erfolg: Im März 2012 wurde iranischen Banken die Verbindung zu SWIFT gekappt. Seitdem ist der internationale Handel mit dem Land weitgehend zum Erliegen gekommen, weil ausländische Unternehmen nicht mehr an ihr Geld gelangen. Die Sanktion hat der iranischen Wirtschaft schwer geschadet – und die Regierung in Teheran an den Verhandlungstisch gezwungen.
Die Schlagkraft seiner Waffe macht Daniel Glaser selbst zu einem mächtigen Mann. Sein früherer Chef im Finanzministerium nennt ihn den "obersten Gangster". Im Jahr 2006 hatte er eine Bank in Macao lahmgelegt, über die das Regime in Nordkorea sein Atomprogramm finanzierte. Glaser reiste nach China und stieg in demselben Hotel ab, in dem der Schauspieler Daniel Craig wohnte. Eines Abends starrte in der Lobby des Hotels eine Traube von Journalisten auf die Aufzugstüren. Als die sich öffneten und Craig hinaustrat, drehte sich kein Journalist nach ihm um – alle warteten auf den anderen Daniel.

In Glasers Büro hängen zwei übergroße Ernennungsurkunden, die eine unterschrieben von George W. Bush, die andere von Barack Obama. Den größten Teil seiner Zeit verbringt Daniel Glaser allerdings im Flugzeug. Er ist dann auf dem Weg zu seinen Kontaktleuten auf der ganzen Welt. Es ist ein Krieg ohne Tote, den Glaser ihnen verspricht. Ein Krieg ohne Schreckensbilder im Fernsehen. In einem Regal, neben einer ausladenden Sitzecke, stehen die Andenken an diese Reisen. Ein blauer Elefant aus Indien, eine Teetasse aus Südkorea, eine Plakette aus Saudi-Arabien. Die Deutschen haben ihm eine blank polierte silberne Deutschlandkarte geschenkt.
 
Glasers Kontaktmann in Deutschland ist Michael Findeisen, ein nachdenklicher Mann mit grauen Locken, der sich seit vielen Jahren mit Terrorfinanzierung, Geldwäsche und anderen Schattenseiten des internationalen Finanzsystems beschäftigt. Seine Abteilung heißt schlicht Referat VII A 3, sein Chef ist Bundesfinanzminister Wolfgang Schäuble. Für Glaser sind die Deutschen keine einfachen Bündnispartner. Denn in Berlin will man nicht so recht an die Erzählung vom sauberen Krieg glauben. Auch Glasers Waffe kann Unheil in der Zivilbevölkerung anrichten, sie kann sogar töten.
Als die USA die Sanktionen gegen den Iran verschärften, wurden in dem Land die Medikamente knapp. Es gab lange Schlangen vor Apotheken sowie Berichte über Krebspatienten, die nicht mehr behandelt werden konnten. Und es gab Experten, die davor warnten, dass das Regime durch die Sanktionen nicht geschwächt, sondern gestärkt werde. So wie in Nordkorea. Nachdem Glaser die Bank in Macao ausgeschaltet hatte, führte das Land seinen ersten Atomtest durch. Bush sah sich gezwungen, die Sanktionen wieder aufzuheben.

Glaser war dagegen. Er glaubt daran, dass überall auf der Welt die Sehnsucht nach Wohlstand größer ist als alles andere. Seine Einsätze werden von einem eigens eingerichteten war room aus gesteuert. Der Weg dorthin führt durch einen unterirdischen Tunnel. Er verbindet das Finanzministerium mit einem Anbau. Unter der Decke läuft ein gigantischer Kabelstrang entlang. Er versorgt Glasers Finanzsoldaten mit allem, was sie für ihre Einsätze brauchen: Daten und Analysen von Geheimdiensten, Ökonomen, Banken und Börsen.

Am anderen Ende des Tunnels sitzen schmale junge Männer in Anzügen hinter ihren Computern. Sie könnten auch für eine Versicherung oder eine Bank arbeiten. Nur eine mit Wladimir Putins

Konterfei bedruckte Klorolle unter einem der Schreibtische verrät, dass diese Männer nicht mit Geschäftspartnern, sondern mit Gegnern umgehen, die sie finanziell ausschalten können: Privatleute, Banken, Unternehmen oder ganze Wirtschaftssektoren. Jederzeit. An fast jedem Ort der Welt.
Im Sommer 2007 tauchten Glasers smarte Jungs unversehens in Frankfurt auf. In ihren Unterlagen befand sich eine Liste mit Kontaktdaten der führenden Banker der Republik, darunter die Chefs der Deutschen Bank und der Commerzbank. Nach wenigen Tagen reisten sie wieder ab; kurz darauf stellten fast alle deutschen Kreditinstitute die Geschäftsbeziehungen mit dem Iran weitgehend ein.
Eine rechtliche Grundlage konnten die Amerikaner nicht vorweisen, weil Europa damals noch überhaupt keine Sanktionen gegen den Iran verabschiedet hatte. Sie hatten noch nicht einmal die Bundesregierung informiert. Dafür hatten sie etwas, was alle wollten: den Dollar.

Etwa 80 Prozent des internationalen Handels und 90 Prozent aller Devisengeschäfte werden in amerikanischer Währung abgerechnet. Wenn ein deutsches Unternehmen Geld nach Mexiko überweisen will, dann wird der Betrag in der Regel zunächst vom Euro in den Dollar getauscht und dann in mexikanische Peso umgewandelt. Der Dollar ist die Leitwährung der Weltwirtschaft.
Wer die Leitwährung kontrolliert, der kontrolliert den neben SWIFT zweiten wichtigen Knotenpunkt im Netz der internationalen Finanzströme. Denn jede elektronische Dollar-Zahlung muss auf amerikanischem Boden abgewickelt werden. Wenn also irgendwo auf der Welt Dollar bewegt werden, dann überqueren diese Dollar gewissermaßen die amerikanische Staatsgrenze und halten sich für eine Millisekunde auf einem Computer einer Bank zum Beispiel in New York auf. Dort kann Glaser diese Zahlung stoppen lassen.

Es wäre für jede international tätige Bank das Todesurteil, keinen Zugriff auf den Dollar mehr zu haben. Deshalb müssen Glasers Leute ihren Gesprächspartnern auch nicht offen drohen. In Frankfurt genügte der Hinweis darauf, dass es "im Interesse des Präsidenten der Vereinigten Staaten" sei, den Iran finanziell zu isolieren. Die Banker wussten, was zu tun war.

Wer sich weigert, wird bestraft: Die französische Großbank BNP Paribas musste neun Milliarden Dollar an die USA zahlen und darf ein Jahr lang nicht mehr am Dollarhandel teilnehmen, weil sie weiter mit dem Iran Geschäfte machte. Der Fall nährte nicht nur Furcht, sondern auch einen Verdacht: dass nämlich die Amerikaner nebenbei einen europäischen Konkurrenten ihrer eigenen Banken ausschalten wollten.

Um den Zorn der amerikanischen Finanzkrieger nicht auf sich zu ziehen, durchforsten Banken ihre Kontendaten mittlerweile automatisch mit Computerprogrammen. Wenn diese Programme auf einen Namen stoßen, der auf einer Sanktionsliste steht, schlagen sie Alarm. Und dann kann es sehr schnell gehen:

Am 21. März dieses Jahres funktionierten die Kreditkarten von Kunden der russischen Bank Rossija plötzlich nicht mehr.

Am 26. März stellte die russische Botschaft in Kasachstan fest, dass die Überweisung eines Versicherungsbeitrags nach Moskau nicht durchgegangen war. In New York hatte JP Morgan die Zahlung blockiert.

Am 23. September konnte der russische Oligarch Arkadi Rotenberg in den Nachrichten lesen, dass italienische Behörden die Grundbucheinträge seiner zwei Villen auf Sardinien mit einem Sperrvermerk versehen hatten. Rotenberg war kurz zuvor auf die Sanktionsliste gesetzt worden und hatte nun keinen Zugriff mehr auf sein Eigentum.

Glaser hatte sich genau überlegt, wie er seine Waffe gegen Russland einsetzte. Die russische Wirtschaft sollte geschwächt, nicht aber ruiniert werden. Vor allem die mächtigen Oligarchen sollten getroffen werden, in der Hoffnung, dass sie zu Putin auf Distanz gingen. Konten wurden eingefroren, russischen Unternehmen wurde der Zugang zum internationalen Kapitalmarkt erschwert, doch bislang bleiben russische Banken an das SWIFT-System angeschlossen. Die letzte Stufe hat Glaser eben noch nicht gezündet – auch weil es Anzeichen gibt, dass Russland wegen der Sanktionen einlenken könnte.

Die USA haben in den vergangenen Jahren als globale Ordnungsmacht an Bedeutung verloren. Leute wie Glaser sehen es als ihre Aufgabe, das amerikanische Imperium mit den Waffen des 21. Jahrhunderts wiederauferstehen zu lassen. Das ruft unweigerlich Gegenkräfte auf den Plan.
Am 14. Juli dieses Jahres sitzt Russlands Präsident neben Angela Merkel im Maracanã-Stadion von Rio de Janeiro, um sich das Finale der Fußballweltmeisterschaft anzuschauen. Das eigentliche Ziel seiner Reise aber ist das etwa drei Flugstunden entfernte Fortaleza. Dort kommen am Tag nach dem Fußballfinale die Staatschefs von Russland, China, Brasilien und Südafrika zusammen. Sie haben etwas Wichtiges miteinander zu besprechen. Denn als Glaser seine Waffe gegen Russland einsetzte, hat er aus Sicht dieser führenden Schwellenländer ein Tabu gebrochen: Zum ersten Mal wurde einer der Ihren zum Ziel.

Seither arbeiten sie daran, Amerikas Finanzwaffe unschädlich zu machen – zum Beispiel indem sie sich künftig untereinander mit Devisen beliefern, ohne den Umweg über New Yorker Banken. Am vergangenen Montag erklärte sich die Notenbank von China bereit, russische Rubel jederzeit in chinesische Yuan umzutauschen. "Wir müssen die Vorherrschaft der Amerikaner an den Weltfinanzmärkten brechen", sagt ein hochrangiger russischer Banker. Womöglich hat gerade ein neues Wettrüsten begonnen.

Diesen Artikel finden Sie als Audiodatei im Premiumbereich unter www.zeit.de/audio