2012-07-21

Pragaras

Dėkui, kad atsiuntei apie Nemuną.

Tačiau teiginys, kad niekas nežino, kodėl upė vadinasi "Nemunas" nėra visiškai teisingas. Aš žinau.

Tyrinėjant kalbą, kalbos mokslas turi daryti sekančiai:

Ima žodžio šaknį - be priešdėlių, be priesagų ir be galūnių. Pavyzdžiui, dvasininkas ar išdvėsti - šaknys yra dvas ir dvės atitinkamai. Kadangi šaknies balsės kalboje dažnai kinta ir įvairiose vietovėse sakomos skirtingai, o priebalsiai visada išlieka pastovūs kaip šulai, pvz. žmonės taria pienas, peins, pyns, duona, douna, dona, tai šaknies balsius reikia praleisti ir tyrimui palikti tik priebalsių seką. Pvz. dv-s, p-n, d-n ir t.t. Dar vieną dalyką reikia pridurti - balsiai turi tęstinumo savybę; pvz. a, i, e, u... gali tęsti kiek tik turi kvapo aaaaaa....a, iiiiiiii....i, ūūūūūū....ū ir t.t. Tęstinumo sąvybę turi ir dvibalsiai, ir dvigarsiai - pvz. -an - imkime žodį ranka. Žmonės sako ranka, ronka, runka, latviai - ruoka, o rusai dar trumpiau - ruka. Akivaizdu, kad tai tas pats žodis tik skirtingai tariamas. Todėl kalbos garsus reikia rūšiuoti ne taip kaip daro filologai, t. y. į balsius ir priebalsius, o iš fizikos pozicijų žiūrint pagal garso tęstinumo sąvybę. Tarkim priebalsiai t, b, d, k... stovi kietai kaip šulai. Jų neįmanoma tęsti, o balsiai, dvibalsiai, dvigarsiai yra tęsiamieji. Va taip reikia ir rūšiuoti. Todėl tiriant kalbą ir žodžius, palikti reikia tik priebalsius, o tęsiamuosius garsus praleisti. Toks metodas labai palengvina darbą. Tai, pvz. ranka virsta į seką r-k.

Tai tiek apie metodo esmę. O dabar keli pavyzdžiai kaip jis taikomas.

Išrašius iš lietuvių kalbos žodyno žodžiuis turinčius seką dv-s gaunasi virš trijų šimtų žodžių. Pvz. dvasia, dvasininkas, dvasingumas, dvasinti, dvėsti, dvėsna, dvėseliena, dvisti, dvesuoti (kvėpuoti), padvėsti, išdvėsti, nudvėsti, pradvisti ir t.t. Čia nėra reikalo visų žodžių rašyti, nes tai užims labai daug vietos. Aš iš žodyno išrašiau, todėl ir skaičių parašiau - jų kilusių iš šaknies dv-s yra virš trijų šimtų.
Imkime kitą šaknį r-k. Tai žodžiai rėkti, rikiuoti, rikiuotė, rikis (karininkas, kuris karius rikiuoja), rinkti, ranka, rinkinys čia irgi kaip su dv-s - pridėjus prie šaknies priesagas ir visokius priešdėlius gaunasi šimtai žodių. Svarbiausia, kad iš vienos šaknies kilę žodžiai sudaro vieną didžiulį reikšmių lauką, kuriame matosi kaip iš vienos šaknies tarsi didžiulis medis išauga kaip šakos ir šakelės šimtai žodžių sudarančių vieną reikšminį lauką, kuriame žodžiai viens nuo kito einant per tą lauką vis po truputį savo reikšme skiriasi. Taip pat iš to reikšminio lauko arba medžio matosi visos žodžių sudarymo taisyklės. Ir įdomiausia yra tai, kad šaknies balso aukštis rodo lauko prasmės stiprėjimo kryptį. Pavyzdžiui, garsai "u" - pagal muzikinį toną žemiausias, o pagal fiziką jo dažnis mažiausias; garsas "a" aukštenis nei "u", "e", "ė" dar aukštesni, o aukščiausias garsas yra "i" - jisai tiesig spiegiantis, nes jo dažnis yra aukščiausias.
Imkime reikšmių lauką (medį) dv-s. Dvesuoti reiškia kvėpuoti. Žmonės sako apie mirštantį: "Išleido paskutinę dvasią"- suprask paskutinį kartą iškvėpė (t.y. išdvėsė) ir numirė. Vadinasi dvasia yra ne kas kita, o "gyvastis". Dvasia - šaknies balsis "a", išdvėsė, nudvėsė, dvėsti - "ė". "ė" aukštesnis nei "a". O kas vyksta toliau? Toliau mirusiojo kūnas ima gęsti ir skleisti blogą kvapą, t.y. dvista. garsas "i" - aukštesnis už "e" ir "ė". Bendrai "i" - aukščiausias. Vadinasi veiksmas vyksta toks. Kol gyvas - turi dvasią, išleidžia paskutinę dvasią (nudvesia), t.y. miršta ir po to pradvįsta. Štai taip - veiksmo kryptis "a" - "e" - "i". Matome - veiksmas vyksta šaknies balsio tono aukštėjimo kryptimi. Balso pakėlimas, tono pakėlimas užduoda kryptį.

Tas pats yra ir su šaknimi r-k. Pasakysiu trumpai - rėkia, rikiuoja, rikis. Senovėje nebuvo jokių garsiakalbių, jokių radijų, tai per mūšį vadas komandas turėjo rėkti iš visų jėgų - turėjo perrėkti visą mūšio triukšmą, nes nuo to ar jo komandos bus išgirstos ir įvykdytos priklausė mūšio baigtis ir pačio vado gyvybė. Per mūšį dažnai reikia kareivius permesti iš vienos vietos į kitą, užtaisyti spragas ir pan. Todėl tas kas rėkia, tas rikiuoja, tas yra RIKIS. RIKIS senovėje Lietuvoje buvo vyriausiasis karo vadas. Apie tai rašo ir Simonas Daukantas. Jis sako, kad senovėje Lietuva buvo RIKIJA, bet visiškai ne kunigaikštystė (iki krikšto). Tai yra tiesa. Dešimtame amžiuje Bizantijos imperatorius Konstantinas VII Purpurinis (Κωνσταντίνος Ζ’ Πορφυρογέννητος – Konstantinos Porphyrogennetos, 913-959 m. Bizantijos imperatorius, rašytojas, istorikas) parašė veikalą "Apie Imperijos valdymą", kuriame rašė, kad šiaurėje valdo riksai. Šiaurėje - tai į šiaurę nuo Juodosios jūros iki Baltijos jūros. Taigi rašė apie mūsų žemę. Simonas Daukantas tikriausiai Konstantino veikalo neskaitė, nes jo veikalai į kitas Europos kalbas pradėti versti tik XX amžiuje, o iki tol gulėjo kažkokiame Konstantinopolio archyve. Istorijos užteks, nes nenoriu labai išsiplėsti. Bet va Daukantas sakė tiesą, o Konstantinas paliudijo Daukanto teisingumą. Reikšmių r-k lauko kryptį užduoda šaknies balsio aukštis. Aukščiausias laipsnis yra RIKIS.

Aš išnagrinėjau daug šaknų, bet jei viską rašysiu gausis labai ilgas laiškas. Visuose reikšmių laukuose veiksmas stiprėja šaknies balsio tono aukštėjimo kryptimi. Manau, kad visą žodyną perrašius pagal šitą metodą gautųsi nelabai didelis reikšminių šaknų (iš kurių išauga reikšminiai laukai) skaičius. Paėmę ir nupynę iš tų šaknų tinklą gautume įrankį, su kuriuo galėtume sijoti mūsų brangių kaimynų slavų ir germanų kalbas ir atsirinkti kas jose yra mūsiška, o kas ne. Galima sijoti ir tolimesnių kaimynų kalbas.

Bet apie tai truputį vėliau. O dabar po tokios įžangos apie Nemuną.
Žodis "Nemunas" matyti, kad sudėtas iš dviejų dalių. Pirmoji dalis - neiginys "ne". Antrosios šaknis "mun". Seka m-n. Vadinasi į ją įeina ir manyti, mintis, atmintis, išmintis, menas, paminklas, kariuomenė, aukštuomenė... ir dar šimtai žodžių. Aš juos irgi išrinkau. Jų devynios galybės. Tarp jų ir "atamanas". Nors dabar istorikai sako "etmonas". Etmonas tai buvo LDK laikais kariuomenės vadas. Na maždaug atitinkantis dabartinių laikų maršalo karinį laipsnį. Už jį aukštesnis buvo tik pats karalius. Bet "etmonas" tai sulenkintas lietuviškas žodis "atamanas" lenkų raštuose rašomas "hetman". Kazokai irgi turi atamanus. Tačiau pirmasis jų atamanas buvo Algirdo sūnus Kaributas. Algirdas atkariavęs iš totorių žemę iki Juodosios jūros, pasiuntė savo sūnų saugoti ir ginti pietinių sienų. Kariai išvykę su Kaributu į pietus kartu su savimi išsivežė ir savo šeimas. Algirdas visus naujakurius atleido nuo visų prievolių valstybei, išskyrus vieną. Jis kariams davė žemę valdyti už tai, kad šie iš savo pajamų apsiginkluotų ir saugotų pietų sieną nuo totorių. Kaributas pastatė Dniepro saloje tvirtovę - garsiąją Zaporožės kazokų Sičę. Kai Lietuva krikštijosi, Kaributas ir jo kariai apsikrikštijo pravoslaviškai. Žinome, kad lietuviai krikštijosi ne tik katalikiškai, bet ir pravoslaviškai. Pravoslaviškai apsikrikštiję pamažu suslavėjo ir susimaišė su slavais, bet Algirdo suteiktos privilegijos. t.y. atleidimas nuo visų prievolių mainais už karo tarnybą pagimdė kazokus. O jų vadai atamanai taip ir pasiliko lietuvišką karinį laipsnį. Žodis "atamanas" pagal darybą yra iš dviejų dalių at + man + galūnė, t.y. taip pat kaip ir atmintis. Vienu žodžiu "atamanas" yra viską menantis, viską išmanantis, viską žinantis. Toks ir turi būti karvedys. Jei kariuomenei vadovauti paskirsi nieko nežinantį, nieko nemenantį, ir nieko neišmanantį, tai pralaimėjimas tikrai garantuotas.
Tokia trumpa išvyka į praeitį. Kryptis yra tokia manyti - mintis, išmintis. Ne kiekvienas manytojas yra išminčius. Balsės aukštis vėl rodo veiksmo kryptį - reikšmių lauko kryptį.

O kaip su Nemunu? Ne + mun + as. Šaknyje "u" žemiausias garsas, o priekyje dar stovi neiginys "ne". Neiginys iš viso neigia manymą, mintį. Pavyzdžiui negaliu - neiginys "ne" neigia galėjimą "galiu". Kas tai galėtų būti? Žemiausia reikšmių lauko reikšmė. Ji reiškia nieko neatsiminti. Neiginys tą neatsiminimą dar sustiprina.
Vadinasi Nemunas nieko nemenantis. Tai tikrų tikriausia užmaršties upė.

O ką byloja liudytojai? Ptolemėjaus žemėlapyje Nemunas pažymėtais Chronu (Cronus, Cronon, Chronius). Ptojemėjus - graikas dirbęs Aleksandrijoje (Egipte) beveik prieš du tūkstančius metų. Chronus išvertus iš graikų kalbos reiškia laikas. Kodėl taip keistai Ptolemėjus pavadino? Prisiminkime graikų mitologiją. Ji tokia. Mirusiųjų sielos į mirusiųjų karalystę keldavosi per mitinę upę Letą. Persikėlusios per Letą sielos užmiršdavo kelią atgal ir į gyvųjų pasaulį niekados negrįždavo. (Rusai dar ir dabar apie pradingusį sako: "Kanul v Letu", t.y. pasinėrė į Letą). Todėl graikai Letą dar vadino ir Užmaršties upe. Graikai iki krikšto buvo tos pačios pasaulėžiūros kaip ir mūsų protėviai. Tai jie suprato ką reiškia žodis "Nemunas" ir išsivertė į savo kalbą. Užmarštis ir laikas yra sinonimai. Kuo daugiau praeina laiko, tuo daugiau užmirštama. Kaip toje dainoje:

Tyliai leidžias pavargusi saulė
Paskutiniai šešėliai dienos
Galbūt viską pasaulyje pamiršiu,
Bet tavęs mylimoji - niekados.

Taigi nepamirštami yra tik kai kurie itin svarbūs dalykai, bet per du tūkstančius metų, o dar pakeliui ir apsikrikštijus, pasirodo galima pamiršti ir svarbius.

Kitas liudytojas - indai. Jie nesikrikštijo ir dar iki šiol yra tokios pačios pasaulėžiūros žmonės kaip ir lietuviai iki krikšto.
Indijoje teka šventoji upė Ganga. Indai mirusiuosiuos po šiai dienai neša ant Gangos kranto, degina ir pelenus supila į Gangą. Mirusiųjų pelenai ir sielos plaukia Gangos upe į mirusiųjų karalystę. Taigi išplaukia ir negrįžta, ir pamažu juos visi pamiršta. Ganga irgi Užmaršties upė. Indai patys sako, kad jie į Indiją atėjo iš šiaurės ir atsinešė savo papročius, kalbą ir pasaulėžiūrą. Jūratė Statkutė de Rosales pririnko iš senųjų metraščių daug žinių liudijančių, kad indų protėviai išėjo iš mūsų krašto. Panašu, kad pas mus kadaise ant Nemuno kranto buvo deginami mirusieji, o pelenai beriami į upės vandenį. Todėl ir upė gavo tokį vardą. Vardas neatsitiktinis, o grynai mitologinis ir turi gilią prasmę. Todėl graikai suprasdami dalyką upės pavadinimą išsivertė į savo kalbą. Tais laikais tokie dalykai buvo įprastas reiškinys.

Dar vienas liudytojas. Kalbininkai sako, kad Prieglius senovėje vadinosi ne Prieglius, o Pragaras. Pragaras - mirusiųjų buveinė. Tik nepainiok mūsų pragaro su krikščioniškuoju. Vokiečiai negalėdami ištarti lietuviško vardo, jį perdarė į Pregel, t.y. "r" pakeitė į "l". Taip atmetus galūnę lengviau ištarti. O turint omeny, kad senais laikais Nemunas senuoju slėniu tekėjo per Įsrą ir toliau Pragaro (Priegliaus) vaga į jūrą, tai išeina, kad žemupys kur Nemunas baigdavo savo kelią kaip tik ir buvo ta vieta, kur baigdavo savo kelią į mirusiųjų karalystę ir mirusiųjų sielos. Todėl neatsitiktinai upė toje vietoje vadinosi Pragaras. O kai Nemunas pralaužė Vilkyškių kalvagūbrį ir išrausė naująją vagą į Kuršmares, tai naujoji vaga savaime suprantama gavo rausėjos vardą, t.y. pavadinta Rusne. O ten kur Nemunas seniau tekėjo liko tik nedidelė protaka tarp Nemuno ir Pragaro (Priegliaus) intako Įsros.

Taigi Nemunas - Užmaršties (Laiko) upė.

Neveltui apie ilgą laikotarpį žmonės ir dabar sako: "Daug vandens nutekėjo" - suprask - daug laiko praėjo. O arabai, kadangi vandens neturi, nes gyvena dykumose, tai jie barsto smėlį, kurio turi apsčiai, t.y. išgalvojo smėlio laikrodį.

Kalbos tyrimo metodas, kurį aš naudoju dažnai leidžia pažvelgti į praeitį daug giliau nei archeologų kastuvėlis. Pavyzdžiui archeologai, be kitų mokslų pagalbos nelabai gali pasakyti kam priklauso jų atkastas daiktas ar mongolams, ar romėnams ir pan., o mano metodas nedviprasmiškai pasako kas yra mūsų. Pavyzdžiui, sakiau, kad nupynus iš reikšminių šaknų tinklą galima juo persijoti kaimynus. Tai aš pabandžiau sijoti germanus. Ir štai ką nusijojau:

Žodis "Reich" (Karalystė, Imperija) vokiečių kalboje vienišas. Na yra dar richtig (teisingai), recht (dešinė). Dar vienas kitas ir viskas. Kitose germanų kalbose vietoj vokiško "Reich" yra žodis "
Rijk". Tai tas pats. O mūsų RIKIS ir RIJKIJA turi šimtus giminaičių ir svarbiausia puikiai matyti iš ko ir kaip yra kilę. Todėl neginčijamai "Reich" ir kiti tos šaknies germaniški žodžiai kilę iš lietuvių kalbos. Ir kiti valdančiojo luomo žodžiai pas germanus mūsų kilmės. Pvz. vok. "geist" (dvasia) - iš lietuviško "geisti", nes žmogus ko nors geidžia kol gyvas, kol neišleido dvasios. Germanų žodis "man" (žmogus) - iš lietuviško manyti, t.y. žodžiai "atamanas", "išmintis", "atminti" ir t.t. turi šaknį m-n. Reiškia germanų "man" yra protingas žmogus, o ne kokia žmogysta. Visko neminėsiu, bet jau matyti, kad lietuvių kalbos klodas germanų kalbose yra valdovų kalbos klodas, o ne vergų. Išeina, kad lietuviai kažkada labai seniai valdė germanus ir sudarė valdovų luomą. Tai ir tokie lietuvių kalbos žodžiai į germanų kalbą įaugo. Dar verta paminėti žodį "rik" (angliškai rich - turtingas), o kitų germanų kalbose yra vardų sudėtinė dalis. Pvz. Henrik arba Heinrich, Erik, Richard (Rikard), t.y. turtingas ir kietas. Reiškia rikis šioks, rikis anoks, bet tai juk karalių vardai, o ne prastuomenės. O pas mus, kaip teigia Daukantas ir Konstantinas VII Purpurinis, valdė RIKIAI. Jie kartu buvo ne tik vyriausieji karo vadai, bet ir šalies valdytojai (administratoriai) ir vyriausieji šventikai. Tai darosi savaime suprantama kodėl anglų "rich" reiškia turtingą, o ne elgetą. Ir taip pat aišku, kodėl -rik įeina į germaniškus karalių vardus. Užteks apie germanus. Jei Adolfas sužinotų, kad jo kurtas "Reichas" yra visiškai nevokiškas, o lietuviškas, tai grabe apsiverstų, žinoma jei jį turėtų - vargšas.

Bandžiau sijoti ir slavus. Gaunasi nuostabūs dalykai. Bet dabar nerašysiu, nes ir taip laiškas gavosi labai ilgas, nors iš pradžių norėjau parašyti trumputį.

ps. Turime Rikį, turime Atamaną - liko surinkti tik kariuomenę ir atvaduoti Pragarą, kur ilsisi mūsų protėvių sielos. Jos mūsų laukia.

P.S.Tekstas Prano Valicko.

Kad protėviams teko pragarus iškęsti, tai tiesa.

Istorijos, kurios dėka atsirado šis tinklaraštis, pradžioje, gavau Kalėdinį sveikinimą su palinkėjimu spalvotomis kreidelėmis išpiešti pragaro sienas; gal kiek ir papaišiau.

Kryžiuočių ideologai sugebėjo iš mūsų Dievulio savo Devil pasidirbti, taigi, kodėl krikščioniškų nusidėjėlių vėles vieton, pavadinton būtent Pragaru, nugrūdo, pasidomėti tikrai verta.

Preigara.

Lietuviams Pragaras ne tik božnicos apibrėžiamą prasmę turėjo ir tebeturi.

prãgaras sm. (3b), (1) Dk
1. SD247, P, I, M.Valanč, D.Pošk bažn. tikinčiųjų įsivaizdavimu amžinų kančių vieta po mirties: Tarsi visos pragaro dvasios išlindo iš urvų, suskrido tarp kalnų ir dabar kaukia, švilpia ir juokias J.Bil. Man ir pragare blogiau nebus Bgs. Abromas ižgirdo maldą didžturio, sančio prãgare DP538. Nepaliksi dūšios manos pragarè DP576. Tu pragarą užuvėrei KN174. | prk.: Tokia aš prãgaras (nesu tokia bloga, tegu nebijo manęs)! Rš. Pameskit gertie šitą prãgarą (degtinę) Dglš. ^ Lažų laikais gyveno žmonys kaip pragare (vargingai, sunkiai) Yl. Ėjo į dangų, nuėjo į pragarą KrvP(Jnš). Gerais norais pragaras grįstas rš. Dangus aukštai, pragaras ant žemės rš. Girto malda pragarañ eina Krs. Pragaras ir nekurstomas kūrenas PPr289. Arti pragaro gyvendamas, ir velnią į kūmus turi vadinti LTR(Plt). Su pinigais ir pragare nepražūsi TŽV594. Ak tu pragare vienas! (toks keiksmas) Plng.
2. prk. vargų, kančių, baisumų, neramumų vieta: Ak, tą baisią rudens naktį žemė pragaru pavirto S.Nėr. Tas dvaras, tas pragaras daug svieto vargina JD209. Martynas matė, kad tokiame pragare, kaip ties Verdenu, nei Dievas, nei velnias nepadėjo ir negalėjo padėti I.Simon. Žmonės čia sėdi nukeipę, braukia prakaito sroves ir betrokšta tik vieno: kaip nors sulaukti seanso pabaigos, pabėgti iš šito pragaro J.Balt. Visur buvau. Pačiame pragariausiame pragare B.Sruog. Ui, kaip tę prãgaras, kaip Levonas parsako (nupasakoja)! Mžš. ║ sunki, nežmoniška kančia: Prãgarą sieloje kęsti DŽ. Aš jum paliksiu jūsų pragarą! Bet dangų – pasiimsiu su savim S.Nėr. ║ baisus sąmyšis, triukšmas, siaubas: Dvi dienas ir dvi naktis degė liepsnojo priešo užkurtas žemėje pragaras E.Miež. Užvirė tikras pragaras sp. ^ Dvaras – žmonėms pragaras, o ponui – dangus PPr72.
3. SD235, J1, N praraja, bedugnė, pragarmė: Pilę ne mūrai, bet pragarai gyniojo S.Dauk. Neik, neik, o dingsi kaip pragare! Als. Siauta įsiutusios vilnys, norėdamos aną pragare jūros pagramzdinti S.Dauk. Kiti, nusluoguoti gėrybėmis, pagrimzdo jūros pragare S.Dauk. Norėčiau sėstis ant vilnies sprando ir ištyrinėti marių pragarus rš. Gink muni nuog peklos pragaro brš. | prk.: Mesk anuos į pragarą užmiršimo M.Valanč. Jam daug gero dariau, kad jis kybojo ant pragaru (buvo netoli pražūties) S.Dauk. ^ Akys – marios, širdis – pragaras (labai gobšus) Pšl. Pilvas – prãgaras: per vasarą veiki, veiki, per žiemą pervarai (viską suvalgai) Ad. ║ labai nuošali, neįžengiama vieta: Į tuos pragarus neginkite gyvolių J.
4. Ukm, Zr, Smn, Grž, Mžk prk. nesantaika, rietenos, barniai: Jų šeimoj tikras pragaras Vp. Pas juos ten gyvas pragaras: kasdien barniai, kasdien rietenos Krs. Namuose dabar yra gyvas pragaras, ten barniai neregėti A1885,14. Namuose terpu vyro ir pačios tiktai ardas, keiksmas ir gyvi pragarai Gmž. Kokią turi teisę pragarą namuose kelti?! J.Gruš. ^ Namai – pragarai, be namų negerai Sln, Dkš, J, LTR(Užp). Iki tėvas gyvas – negerai, mirė – prasidėjo pragarai KrvP(Eiš).
5. scom. prk. rijūnas, ėdrūnas, besotis
: Prãgaras mergiotė Lkm. Eik tu, prãgarai, viską prageri (bara girtuoklį)! Kp. Tai ne svečias, bet prãgaras: blauzdinę išgėrė – dar negana Ss. Tėvas tiek ir bedarė, kad gainiojo mus iš kertės į kertę šaukdamas ir vadindamas mus pragarais, neprisotinamais rijūnais ir dar kitaip J.Balt. ^ Prarijo kaip prãgaras Rk. Tu kap pragaras, tau niekad negana Pun. Tu ryji kaip prãgaras Pbs. Mūsų katės – pragaraĩ JV749. Malu malu viena, pasižiūriu – diena. Ne saviem vaikam, čiužiem pragaram LTR(Dkšt).
6. prk. labai daug, begalės: Tame dvare yra prãgaras darbo J.
◊ prãgaro akmenė̃lis DŽ, Mrj chem., farm. sidabro nitratas (Argentum nitricum).
prãgaro mašinà DŽ sprogstamas užtaisas su laikrodžio mechanizmu.
prãgaro kam̃štis (vok. Hollenpfropfen)
1. Alk suskretėlis.
2. NdŽ nedorėlis.
prãgaro raũplės (rauplė̃) NdŽ, Šn, Mrj juodligė.

Ar įsivaizduojat dabartinį, krikščionišką, Pragarą kaime?

O mieste?

Vilniaus pragaras – neprasta iškaba būtų.

Nors šiais laikais ir kaime visko būna.

Šiandienos Erlickas:

Vasarom ties Palanga stebim reiškinį, kaip vandens gyviai išlipa į sausumą ir tampa žmonėmis.

Pašliaužę toliau jie pajunta troškulį, bet į jūrą jau nebenori grįžt, todėl vartoja skystį, panašų į vandenį.

Taip atsiranda gyvūnijos įvairovė.


Reikia Pragarą atvaduot.

Pragarą vaduot – tai kaip burnoti ant puikumėlio.

Ir Kunnegsgarbą reikia atvaduot.

Visi mes ten.

Ir atvaduosim.

Tik visko iš naujo gal nekartosim.

Prg – dar ir pergas bei pyragas.

Nes gintaras.

Ne augsas.

Ne neigti, o papildyti.

1 komentaras:

Zenonas rašė...

Bendrai imant, tai priebalses reikėtų matuoti pagal jų prasminį krūvį. Na kad ir taip - kuo rečiau tekste pasitaiko priebalsė, tuo jos krūvis didesnis.
Balsės irgi neša prasminį krūvį, bet daug mažesnį, todėl kai kuriose tautose jos iš viso laikomos kaip beprasmės, užrašomos tik priebalsės. Bet kad nėra jos visai be informacinio krūvio rodo pats jų buvimas kalboje. Kitaip vienos balsės užtektų atskirti priebalsėms. Armėnų pvz-"MKTRČJaN", net nereikia atskyrimo , nors kai kas gali liežuvį nusilaužti.
Ir tada galima atstumus tarp raidžių išskaičiuoti daugiamatėje erdvėje.
Dar įvesti priebalsės labilumo faktorių. Balsės ir dvibalsiai labai labilūs, priebalsiai - skardėja ir duslėja irgi pakankamai lengvai , bet pagal dėsnius - tam tikrose ribose. Kiti - kaip įkalti.
Taigi - tada galima būtų tiksliai moksliškai įvertinti - koks žodis iš kurios kalbos pateko, kurioje kalboje evoliucionavo iki dabartinės formos.