Nėr pinigų

Vakar pirmąsyk nuo studijų laikų irklavau vyrų aštuonvietėj.


Pirmą kartą susirinkom aštuoniese, nereikėjo moterų talkon prašyt.

Trakuose, kaip ir anais laikais.

Pavairavo mums toks vaikinukas, irkluotojas.

Porininkas.

Nuomojasi Trakuose kambarį su draugais - nori sportuot.

Viskas už savo pinigus.

Tais anais, senais mano studijų laikais, Vilniaus Universitetas ištisus mokslo metus mums, savo rinktinės irkluotojams, duodavo maitinimosi talonus, pusryčiai-pietūs-vakarienė, kurių visiškai pakakdavo, o ir sporto stovyklos, viena ankstyvą pavasarį Dnepropetrovske, kita vasarą Žydiškėse, ant Skaisčio kranto, būdavo nemokamos.

Ir elingą ant Neries kranto, už Vingio parko estrados, Vilniaus Universitetas tada turėjo.


Ir netuščias jis ten stovėjo.

Ir Universiteto vila Žydiškėse sveika gyva buvo, ir elingas, ir valčių tiltelis. Tilpdavom ten visi - ir mes, akademistai, ir kanojininkai, ir baidaristai, ir Gyvasis Klasikas pastarųjų tarpe.


Nekoks ten, Žydiškėse, dabar vaizdelis - mačiau, buvom porą sykių nusitrenkę dviračiais su draugais.

Šiandien papasakojau apie visa tai porai pažįstamų, tie sako - taigi nėr pinigų...

Pinigų, proto ar sąžinės nebėr?