2014-11-09

Naujosios prūsų kalbos konstravimas





Šaltiniai

Vokiečiai Vikipedijoje rašo:

Seit den 1980ern Jahren gibt es mehrere Versuche, das Preußische als neue gesprochene Sprache zu reanimieren. Mittlerweile wurden auch schon Wörterbücher und Grammatiken für diverse Formen des rekonstruierten (Neu-)Preußisch veröffentlicht. Publizierte Texte beschränken sich jedoch meist auf Gedichte und Lieder. Die Verfechter des Neupreußischen benutzen häufig im Deutschen den Namen für ihre Sprache.

Inspiriert vom Buch Nur der Name blieb von Heinrich Gerlach, wurde 1980 in Dieburg der Verein Tolkemita gegründet, der die Wiederbelebung und Aufrechterhaltung der altpreußischen Kultur und Sprache anstrebt. Der Verein wurde nach dem Geburtsort des Mönches Simon Grunau benannt [7]. Diese Vereinsgründung, der später ähnliche folgten, kann als Anstoß der Wiederbelebung der Prußischen Sprache betrachtet werden. Bereits im Jahre 1985 veröffentlichte Heinz Georg Podehl als erster Gedichte in einer rekonstruierten neuprußischen Sprache Günther Kraft-Skalwynas, der    einer neuprußischen Grammatik (Grammatika nāun-prūsiskas billās, 1989), veröffentlicht ebenfalls mehrere poetische Stücke. Er wurde von Letas Palmaitis kritisiert, es sei weniger Prußisch als vielmehr ein auf dem Lettischen basierendes „Baltic Esperanto[9]. Palmaitis, selbst Verfechter des experimentellen und rekonstruierten Prußisch, veröffentlichte für die Brotherhood PRŪSA ebenfalls mehrere Texte in einem neuprußischen Idiom, wobei er sich vor allem auf die wissenschaftlichen Arbeiten von Vladimir Toporov und Vytautas Mažiulis abstützt. Andere Wege geht wiederum Mikkels Klussis, der ein Wörterbuch des rekonstruierten pomesanischen Dialekts herausgab, der auf den drei Katechismen beruht. Daneben gibt es noch weitere weniger bekannte Versuche.
Nach der Auflösung der Sowjetunion erhielt das Neuprußische eine politische Dimension. Damals wurden Ideen einer Baltischen Föderation zwischen Estland, Lettland, Litauen und dem ehemals preußischen Kaliningrader Gebiet vorgetragen, in der das Neuprußische eine der offiziellen Sprachen des „Kantons Borussia“ sein sollte


Rekonstruktion

Aufgrund des relativ kleinen überlieferten Textkorpus wird die prußische Grammatik mit Methoden der vergleichenden Sprachwissenschaft rekonstruiert. Darüber hinaus gibt es auch Versuche, eine neuprußische Sprache zu erschaffen,[11] wobei es vor allem um die Erweiterung des Wortschatzes geht; man nimmt nach Vytautas Mažiulis zum Beispiel an, dass ein Wort im Preußischen existiert haben muss, wenn es im Litauischen, Lettischen und Slawischen erscheint.[12] Diese Versuche werden (manchmal missverständlich) von Baltisten kritisiert, insofern diese Versuche lediglich die praktischen Bedürfnisse Gruppen bedienen, ohne irgendwelchen Anspruch, eine akademische Rekonstruktion darzustellen.

Einen wichtigen Beitrag für die Prußische Sprache hat Letas Palmaitis geleistet. 2007 veröffentlichte er seine wissenschaftlichen Arbeiten über die Prußische Sprache: 1) Lexicon Borvssicum Vetus. Concordantia et Lexicon Inversum. / Bibliotheca Klossiana I, Universitas Vytauti Magni, Kaunas, 2007; 2) Old Prussian written Monuments. Facsimile, Transliteration, Reconstruction, Comments. / Bibliotheca Klossiana II, Universitas Vytauti Magni, Kaunas, 2007.
 
Vertimas iš vokiečių kalbos:


Naujoji prūsų kalba

Maždaug nuo 1980 metų prasidėjo bandymai atgaivinti prūsų šnekamąją kalbą. Buvo sudaryti ir paskelbti rekonstruotos prūsų kalbos žodynai ir gramatikos. Pradėti rašyti tekstai, bet daugiausia eilėraščiai ir dainos. Vokietijoje gyvenantys naujosios prūsų kalbos šalininkai savo kalbą vadina vokišku žodžiu „Prußisch“.

Heinricho Gerlacho knygos „Nur der Name blieb“ (Liko tik vardas) įkvėpti ir siekiantys atgaivinti prūsų kalbą ir kultūrą žmonės Dyburgo mieste susibūrė į „Tolkemitos“ klubą. Klubas taip pavadintas dėl to, kad manoma kad taip vadinosi vokiečių vienuolio Simono Grunaugimtinė. Vėliau atsirado daugiau panašių klubų. 1985 metais Heincas Georgas Podelis (Heinz Geotg Podehl) paskelbė pirmuosius eilėraščius naująja rekonstruota prūsų kalba.

Giunteris Kraft-Skalvynasnaujosios prūsų kabos gramatikos (Grammatika nāun-prūsiskas billās, 1989)kūrėjas taip pat paskelbė kelis savo eilėraščius. Jį sukritikavo Letas Palmaitis. Anot jo tai ne prūsų kalba, o „naujoji baltiška esperanto“ kalba sukurta latvių kalbos pagrindu. Palmaitis ir jo šalininkai pats padarė prūsų kalbos rekonstrukcijos eksperimentą. Jis įkūrė broliją „PRŪSA“ ir parašė keletą tekstų naująja prūsų kalba, kurią konstruodamas daugiausia rėmėsi Vladimiro Toporovo ir Vytauto Mažiulio darbais. Kitu keliu nuėjo Mikkels Klussis. Jis sukonstravo prūsų kalbos Pomezanijos tarmę, kurią pagrindė trijų katekizmų tekstais. Be šių yra žinoma ir daugiau bandymų.

Iširus Sovietų Sąjungai naujoji prūsų kalba įgijo politinę reikšmę. Tuo metu buvo pristatytas „Baltijos Federacijos“ projektas, pagal kurį federaciją sudarytų Estija, Latvija, Lietuva ir Kaliningrado sritis. Viena iš federacijos valstybinių kalbų turėjo būti „Borussijos Kantono“ valstybinė kalba – naujoji prūsų kalba.



Rekonstrukcija

Kadangi yra išlikęs tik labai trumpas prūsų kalba rašytas tekstas, tai naujosios prūsų kalbos gramatika sukonstruota naudojant lyginamosios kalbotyros metodais. Naujosios prūsų kalbos žodynas buvo sudarinėjamas taip – pavyzdžiui, tarkime kad, jei tas pats žodis yra lietuvių, latvių ir slavų kalbose, tai, anot Vytauto Mažiulio prielaidos, jis turi būti ir prūsų kalboje. Tokį žodyno kūrimo metodą kritikavo kalbininkai, nes jis klaidingas, bet jį naudoja naujųjų pagonių grupės, nekreipdamos dėmesio į akademinę visuomenę.

Rekonstruojant prūsų kalbą svarų indėlį įnešė Letas Palmaitis. 2007 metais jis paskelbė darbą prūsų kalba: 1) Senosios prūsų kalbos žodyną (Lexicon Borvssicum Vetus Concordantia et Lexicon Inversum. / Bibliotheca Klossiana I, Universitas Vytauti Magni, Kaunas, 2007; 2) Senosios prūsų kalbos rašto paminklas. Rekonstrukcija, komentarai. / BibliothecaKlossianaIIUniversitasVytautiMagni, Kaunas., 2007.

Vikipedija lietuvių kalba rašo:

Kalbos paminklai

Prūsų kalbos paminklai, nors ir negausūs, bet senesni už lietuvių ir latvių. Pagrindiniai išlikę kalbos paminklai:

  • Seniausias išlikęs prūsų ir apskritai baltų rašto paminklas – vadinamasis Bazelio tekstelis, kurį Bazelio universiteto bibliotekoje 1973 metais surado Viskonsino (JAV) universiteto profesorius S. C. McCluskey. Tai dviejų eilučių eleginis distichas, kurį vienas studentas ironizuodamas įrašė kitam studentui (XIV a. vidurys);
  • Elbingo žodynėlis (802 vokiečių ir prūsų kalbų žodžiai), kurio nuorašas apie 1400 m. darytas Marienburge iš originalo (XIII a. pab. – XIV a. pr.) ar jo nuorašo;
  • Simono Grūnavo žodynėlis (100 žodžių), XVI a. pr.;
  • 1545 m. Karaliaučiuje buvo išleisti du prūsų katekizmai (pirmasis 197, antrasis pataisytas 192 egzemplioriais; abu turi po 16 puslapių, prūsiško teksto 5 puslapiai);
  • Didžiausias ir vertingiausias prūsų kalbos paminklas yra vadinamasis Enchiridionas, arba M. Liuterio mažasis katekizmas, taip pat išleistas Karaliaučiuje 1561 m. ir dar vadinamas trečiuoju prūsų katekizmu. Jis turi 134 puslapius, iš kurių 54 yra prūsiško teksto. Šį katekizmą išvertė Pabėčių (dab. Romanovo 26 km į šiaurės vakarus nuo Karaliaučiaus) klebonas Abelis Vilis, kuris šiek tiek mokėjo prūsiškai. Jam talkino bažnyčios vertėjas prūsas Paulius Mėgotas (Paul Megott), dar mokėjęs kuršių ir lietuvių kalbas. Šis katekizmas vertingas ir dėl brūkšnėtųjų savo raidžių, kurių brūkšneliai, kaip nustatyta, žymi ilguosius kirčiuotus balsius, o dvibalsiuose – priegaidžių vietą. Taigi, šis katekizmas yra seniausias šaltinis, kuriame pateikiama baltų žodžių kirčiavimo pavyzdžių.
Prūsų kalbos būdvardžių galūnė -ai, kaip ir lietuvių kalbos I linksniuotės daiktavardžių -ai, yra įvardinės kilmės, tačiau kito vokalizmo laipsnio, nei lietuvių kalbos būdvardžių, plg. liet.balt-ie-ji, kur ieei. Dėl ei ir ai kaitos: l-ei-sti (leido) ir l-ai-da, ž-ei-sti (žeidė) ir ž-ai-zda. Taigi tiek prūsų būdvardžių, tiek lietuvių I linksniuotės daiktavardžių bei I linksniuotės būdvardžių galūnės ai/ie(ei) yra įvardinės kilmės.

Kalbos atkūrimas

Nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, remiantis lyginamąja istorine baltų kalbotyra, paliudyta senosios kalbos leksika, V. Mažiulio nustatytu prūsų kalbos leksikos santykiu su kitomis baltų kalbomis ir su slavų kalbomis, žodžių daryba, taip pat istorine lokaline buv. Rytų ir Vakarų Prūsijos leksika bei moderniais internacionalizmais, pavyko atkurti prūsų kalbos gramatinę sandarą ir patrigubinti žodyną (šiuo metu apie 7000 žodžių, kurie eksperimento dalyvių ir toliau pildomi). 2006-ųjų vasario mėnesį įkurtas virtualus diskusijų forumas prūsiškai. 2007 m. Pasaulio lietuvių centras Kaune išleido pirmąją knygą dabartine prūsų kalba.
Mokslinio kalbos atkūrimo principai išdėstyti straipsnyje Palmaitis L. Linguistic principles of the recovery of Old Prussian / Western Balts: A historical perspective, Humanities and Social Sciences Latvia, 3 (49) / 2006, p. 44 - 67 (žr. ankstesnę elektroninę versiją http://donelaitis.vdu.lt/prussian/princip.htm).

Kalba atkurta ir standartizuota paliudytos sembų tarmės pagrindu. Atkurtąja kalba laisvai bendrauja keli žmonės Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, raštu vartoja arti 10 žmonių, skaito ir domisi - keliasdešimt žmonių. Dalyvių skaičius nuolat auga, daugiausia Varmijoje-Mozūruose Lenkijoje bei Karaliaučiaus srityje. Pastaruoju metu pagyvėjo susidomėjimas Lietuvoje.

—————————šaltinių citavimo pabaiga——————————

Šaltinius pateikiau. 

Užteks.

Pirmiausia reikia pažymėti kiek iš viso prūsiškų žodžių vienaip ar kitaip buvo užrašyta, daug kartų perrašyta kol pasiekė mūsų dienas. Kaip žinome iš patirties, kiekvienas perrašymas įvelia klaidų, t.y. tekstą tik sugadina. Taigi viename žodyne net 802 prūsų žodžiai, kitame 100, o trečiajame katekizme net 56 puslapiai parašyti prūsiškai, bet jo rašytojas klebonas Abelis Vilis visai nemokėjo prūsų kalbos. Jam talkino vertėjas Paulius Megotas sakoma dar mokėjęs kuršių ir lietuvių kalbas. Ar iš tikrųjų tasai Megotas kalbas mokėjo niekas nepatikrins. Tačiau rašytojas nemokėdamas kalbos ir ja rašydamas jokiu būdu negali teisingai užrašyti jokio gyvosios kalbos teksto. Pabandykite nemokėdami kinų kalbos užrašyti kino diktuojamą kinų kalbos tekstą ir patys tuo įsitikinsite – nė vienas kinas nesupras kas ten parašyta. Taigi iš viso mūsų dienas pasiekė apie tūkstantį beprotiškai sudarkytų prūsų kalbos žodžių. Kad jie iš tiesų sudarkyti galite įsitikinti iš kryžiuočių sudarytų Lietuvos kelių aprašymų (vokiškai Wegeberichte). Vadinamus Wegeberichtus užrašinėjo kryžiuočiai, o jiems diktavo jų pasamdyti lietuvių vedliai – taigi analogiškai kaip su prūsiškais tekstais. O dabar lietuviai mokslininkai skaitydami Wegeberichtus labai sunkiai atpažįsta lietuviškų gyvenviečių pavadinimus užrašytus kryžiuočio diktuojant lietuviui, nors tos gyvenvietės ir dabar yra, ir vadinasi taip pat kaip ir tais laikais. O sunku atpažinti dėl to, kad vokietis ar kita kokia Vakarų Europos kalba kalbantis kryžiuotis net nesuprato lietuvių kalbos garsų ir parašė taip kaip jam pasigirdo. Pavyzdžiui, mokantis anglų kalbą iš pradžių irgi sunkiausia ne žodžius išmokti, bet išgirsti angliškai tariamus garsus ir žodžius, nes anglų fonetika labai labai skiriasi nuo lietuvių. Ir dar neaišku kokiais linksniais tie prūsiški žodžiai buvo užrašyti. Pavyzdžiui, vikipedijoje duoti trumpi tariamų prūsų ir lietuvių kalbų žodynėliai: prūsų azzaran reiškia ežeras, buttanbutas, saūlissaulė. Ir dabartiniai mokslinčiai-konstruktoriai-rekonstruktoriai sako, kad tokie yra prūsų žodžiai vardininko linksnyje, nes taip užrašė kažkoks kryžiuotis, o rašytinis liudijimas tai jau švenčiausias dalykas. O pavyzdžiui, lietuviai ir dabar sako „einu ežeran, laukan, miškan, girion, darban, butan...“. O kuo prūsiškas „saūlis“ skiriasi nuo lietuviškos „saulės“? Vokiečiui taip pasigirdo, tai ir užrašė kilmininko linksnį, o rekonstruktoriai dabar vokiečio raštininko sudarkytų žodžių iš visų jėgų laikosi ragais nagais ir dantimis įsikibę. 

Dar vieną akmenį įridensiu į konstruktorių-rekonstruktorių daržą. Kaip jau minėjau mūsų laikus pasiekė apie tūkstantį siaubingai sudarkytų prūsiškų žodžių. O pavyzdžiui, „DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS“ išleistas 1972 metais Vilniuje turi apie 60000 žodžių ir tai dar ne visi lietuviški žodžiai jame sudėti, nes pratarmėje rašoma: „Naujasis DŽ leidimas yra daug turtingesnis ir tobulesnis, tačiau ir jis dar nėra pakankamai pilnas...“. O pridėk visas mažybines ir malonybines tų žodžių lytis ir žodynas ~padvigubės. Primenu, kad bažnytinės-religinės knygos katekizmo žodynas be galo skurdus, todėl į jį ir pateko apie tūkstantį sudarkytų žodžių. O dabar konstruktoriai-rekonstruktoriai iš jų sukonstravo naujosios prūsų kalbos gramatiką (tiksliau sakant ją iš piršto išlaužė). O žodyną irgi konstruoja iš lietuvių, latvių ir visų slavų kalbų ir dar priedo iš tarptautinių žodžių žodyno pagal iš piršto laužtą gramatiką.

Kad ji iš piršto laužta labai gerai liudija pavyzdžiai iš tų minėtų senovėje užrašytų prūsiškų žodžių.Vokiečių kalba vikipedijoje yra įdėta dalis prūsų kalbos Elbingo žodynėlio. Taigi dalį žodynėlio įdėjau į lentelę:

Rakraštyje prūsų žodis parašytas taip (Elbingo žodynėlis):
Rekonstruotoje-sukonstruotoje naujojoje prūsų kalboje rašoma taip:
avis
dangus
dantis
deywis
grobis
pettis
snaygis
percunis
aws
dangs
dants
deiws
grabs
pets
snaigs
perkūns


Matome, kad senovėje rašytame Elbingo žodynėlyje prūsų žodžiai nieko nesiskiria nuo lietuviškų, o konstruktoriai-rekonstruktoriai iš Elbingo žodynėlio žodžių sukonstravo dešinėje skiltyje esančius naujosios prūsų kalbos žodžius. Konstruktorių mintis aiški – jie sumanė panaikinti galūnes, todėl jau vien dėl to jų rekonstrukcija yra klastotė. Taigi nemokančių vietinių žmonių kalbos kryžiuočių užrašytus žodžius konstruktoriai-rekostruktoriai dar labiau sudarkė.



Kam reikia taip tyčiotis iš prūsų ir jų kalbos?

Vokiečiai tiesiai šviesiai sako kad tai yra politinis projektas. Kartoju ką jie rašo Vikipedijoje: «««Iširus Sovietų Sąjungai naujoji prūsų kalba įgijo politinę reikšmę. Tuo metu buvo pristatytas „Baltijos Federacijos“ projektas, pagal kurį federaciją sudarytų Estija, Latvija, Lietuva ir Kaliningrado sritis. Viena iš federacijos valstybinių kalbų turėjo būti „Borussijos Kantono“ valstybinė kalba – naujoji prūsų kalba.»»» Tik nesako kas tokį projektą sumanė. Tie projekto sumanytojai norėjo mums įkišti suklastotą „naująją prūsų kalbą“ kaip valstybinę.

Gyvojoje kalboje yra visa tautos praeitis, pasaulėžiūra ir pasaulio matymas. Šitą dalyką žino visi kas nori žinoti. Tuo tarpu dirbtinė naujojo esperanto kalba pavadinta „naująja prūsų kalba“ yra įvairių kalbų sudarkytas kratinys savyje neturintis ničnieko – nei praeities, nei tautos dvasios, nei pasaulėžiūros, nei pasaulio suvokimo. Tai iš esmės nieko nesiskirianti kalba nuo dirbtinių kompiuterinio programavimo kalbų, tai yra kalba be jokios sielos, be dvasios. Faktiškai mirusi.



Ar tikrai prūsų kalba mirė?



Pradžioje pateikiu vikipedijos medžiagą apie Martyną Mažvydą ir ką jis veikė Prūsijoje:
«««1546 m. gegužės 8 d. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas parašė iš Vilniaus, kuriame lankėsi, laišką savo senam pažįstamam Žemaitijos vietininkui Jonui Bilevičiui Stankevičiui, prašydamas keletą lietuvių, gerai mokančių savo kalbą, atsiųsti į Karaliaučiaus universitetą, kad po studijų galėtų tapti liuteronų kunigais Mažojoje Lietuvoje. Albrechtui buvo pristatyta M. Mažvydo kandidatūra – taip galime spėti.

Kunigaikštis Albrechtas lotynišku laišku, rašytu Karaliaučiuje 1546 m. birželio 8 d., pakvietė M. Mažvydą atvykti į Karaliaučių. Laišką į Vilnių atvežė kunigaikščio įgaliotinis, minėtasis J. Bretšneideris. Laiške konfidencialiai rašoma, kad M. Mažvydas, jau anksčiau išsiaiškinus, kviečiamas ypatingai misijai į Karaliaučių. M. Mažvydas tai misijai jautėsi pasirengęs.
M. Mažvydas 1546 m. rugpjūčio 1 d. buvo įrašytas į Karaliaučiaus universiteto studentų sąrašus. Universitetą baigė per tris semestrus vietoj aštuonių – 1548 m. balandžio 5 d. Studijų metu parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą – katekizmą.
Baigęs universitetą, M. Mažvydas laišku kreipėsi į Prūsijos kunigaikštį Albrechtą, prašydamas skirti jį klebonu į vieną iš lietuviškų parapijų ir 1549 m. buvo paskirtas Ragainės klebonu, o po penkerių metų tapo Ragainės apskrities arkidiakonu. Be lietuvių kalbos, mokėdamas dar lenkų, lotynų, greičiausiai ir kanceliarinę slavų kalbą, pramokęs vokiškai, gavo papildomo darbo pas apskrities viršininką, kuriam versdavo įvairius dokumentus.

Nemaža laiko Ragainėje M. Mažvydas skyrė literatūriniam darbui. Martynas Mažvydas išvertė nemažai introitų (įžanginių priegiesmių) į lietuvių kalbą, kuriuos jis paskelbė knygoje: „Gesmes Chriksczoniskas“ (1566, 1570 m.), parengė maldyną „Parafrazės“ (1589 m.).»»»


Tiek iš vikipedijos apie M.Mažvydą. Geltonai paženklinau aš – matosi, kad Mažvydas kažką studijavo Vilniuje, o studijas per tris semestrus užbaigė Karaliaučiuje. Prūsijos kunigaikštis vietos žmonių kalbos nemokėjo; jo gimtoji kalba vokiečių, bet jis elgėsi pagal liuteronų dogmas, t.y. liuteronų bažnyčiose pamaldas laikyti reikalavo vietos žmonių kalba. Todėl jam ir prireikė žmonių mokančių tą kalbą; Mažvydas Prūsijon į Karaliaučių nuvyko Albrechto kviečiamas.

Lietuviai vikipedijoje rašo, kad M.Mažvydas Karaliaučiuje baigęs studijas kunigavo Mažojoje Lietuvoje? Ar tikrai Mažojoje Lietuvoje? Ėmiau ir pasidomėjau kada atsirado sąvoka ir krašto pavadinimas „Mažoji Lietuva“. Juk kryžiaus karų laikais ten buvo prūsų žemės Skalvija, Nadruva, Semba, Natanga, Barta, Galindija; trijų pastarųjų tik dalis įėjo į Mažąją Lietuvą, bet vis tiek įėjo!!! O paskui vėliau toje pačioje vietoje esančią žemę imta vadinti „Mažoji Lietuva“ arba „Prūsų Lietuva“. 

Kada? Tiksliai atsakymą duoda anglai, o kiti apie naujo pavadinimo atsiradimo laiką nieko nesako. Taigi, žodis anglams (Vikipedija):

«««The administrative terms "Lithuanianprovince" (Provinz Litthauen), "Lithuanian districts" (Littauischen Ämtern), "Lithuanian county" (Littauische Kreis) or simply "Prussian Lithuania" (Preuszisch Litauen), "Lithuania" (Litauen) were used to refer to the Lithuanian inhabited administrative units (Nadruvia and Scalovia) in the legal documentation of Prussian state since 1618. The Lithuanian Province was named Klein Litau, Klein Litauen, Preussisch Litthauen, Little Lithuania, Litvania in the maps of Prussia since 1738. The official use of the concepts Prussian Lithuania etc. decreased considerably from the administrative reform of 1815-18.»»»


Vertimas:

«««Administracinės sąvokos „Lietuvos provincija“ (Provinz Litthauen), „Lietuviškos apskritys“ (Litauischen Ämtern), „Lietuvos apygarda“ (Litauische Kreis) arba „Prūsijos Lietuva“ (Preuszisch Litauen) Prūsijos teisiniuose dokumentuose pradėtos naudoti nuo 1618 metų lietuvių gyvenamoms sritims esančioms Nadruvoje ir Skalvoje vadinti. Oficialiai Prūsijoje lietuviškai kalbančių žmonių gyvenama sritis (lietuvių provincija) pirmą kartą žemėlapyje pavadinta Mažąja Lietuva (Klein Litau, Klein Litauen) arba Prūsijos Lietuva (Preussisch Litthauen) 1738 metais. Nuo 1815-18 metais įvykdytos administracinės reformos sąvoką ir krašto pavadinimą „Prūsijos Lietuva“ oficialiai imta naudoti vis rečiau. »»»

Taigi matome kaip Prūsijoje buvo keičiami sričių pavadinimai. „Mažoji Lietuva“ pirmąjį kartą pavartota 1738 metais, o prūsų Skalvos ir Nadruvos žemės  „Lietuvos Provincija“, „Lietuvos Apygarda“ ar „Prūsijos Lietuva“ imtos vadinti nuo 1618 metų. 

Išvada: M.Mažvydas negalėjo kunigauti Mažojoje Lietuvoje, nes tokios jo gyvenamuoju laikotarpiu dar nebuvo. Taip pat jisai negalėjo kunigauti ir „Prūsijos Lietuvoje“, ir „Lietuvos Provincijoje“, nes tokios irgi atsirado vėliau. M.Mažvydas 1546 metais nuvyko kunigauti į Prūsiją, o ne kur nors kitur.

Išsiaiškinome – Mažvydas kunigavo Prūsijoje. Dabartiniai istorikai šių laikų sąvokas ir žemių pavadinimus perkelia į penkių šimtų metų praeitį ir taip viską supainioja ir klaidina žmones. Gal būt jie taip daro ne iš piktos valios, o tiesiog iš nesupratimo apie ką rašo. Nors ką gali žinoti...

Dabar apie tai kodėl kunigaikštis Albrechtas kunigauti ir krikščioniškas knygas rašyti kvietėsi žmones iš Vilniaus mokančius lietuviškai. Kartoju ką rašo vikipedijoje: «««1545 m. Karaliaučiuje buvo išleisti du prūsų katekizmai (pirmasis 197, antrasis pataisytas 192 egzemplioriais; abu turi po 16 puslapių, prūsiško teksto 5 puslapiai)»»». Ir beveik tuo pat metu kunigaikštis Albrechtas išsikviečia kunigą iš Vilniaus. Kam? Ogi atlikti tą patį darbą kokį anksčiau bandė padaryti prūsų kalbos nemokantys kunigai vokiečiai; pastarieji į vietinių žmonių prūsų kalbą katekizmą išvertė net du kartus ir prireikė trečiojo. Kalbos specialisto iškvietimas iš Vilniaus aiškiausiai liudija, kad pirmųjų dviejų katekizmų vertimą atlikę kunigai vokiečiai parašė taip, kad prūsai nesuprato kas ten parašyta, todėl nieko daugiau neliko kaip vertimą patikėti žmogui mokančiam kalbą į kurią verčiama.Todėl Albrechtas tokį žmogų pasikvietė iš Vilniaus. Matome Mažvydas nuvyko į Prūsiją ir katekizmą vertė Nadruvos ir Skalvos prūsams. Skaitykite Mažvydą ir suprasite kaip tuomet kalbėjo prūsai. 

Nereikia jokių konstravimų-rekonstravimų ir nusikonstravimų.

Prasidėjus prūsų raštijai nuo Mažvydo laikų, buvo pastebėta, kad prūsų ir lietuvių kalbos beveik nesiskiria. Tikriausia tai buvo žinoma ir seniau, bet nuo Mažvydo laikų turime rašytinius liudijimus tuo reikalu. Kaip tik dėl tos priežasties nesuvokietinta Prūsijos dalis nuo 1618 metų imta vadinti „Lietuvos Provincija“, „Lietuvos Apygarda“, „Prūsijos Lietuva“, o nuo 1738 metų ir „Mažoji Lietuva“.



Lietuvninkai
Vikipedija:  «««Lietuvininkai – savita etninė grupė, susiformavusi XVI a. ir gyvenusi Rytprūsių provincijos šiaurės rytinėje dalyje – Įsručio, Labguvos, Ragainės, Tilžės, Tepliavos, Klaipėdos apskrityse. Jų gyvenama teritorija buvo vadinama Lietuvos provincija, Lietuva, Prūsų Lietuva, nuo XIX–XX a. sandūros paplito Mažosios Lietuvos pavadinimas. Dar vadinami Prūsų lietuviais, mažlietuviais.

Žodžiai lietuvninkas ir lietuvis ilgą laiką buvo sinonimai. Lietuvninkai (Литовники) minimi jau Pskovo antrojo metraščio1341 m. įraše (а сам Олгерд подим брата своего Кестоутия и мужь своих Литовников). Pskovo trečiajame metraštyje, ryšium su 1262 m. įvykiais, lietuvninkas (Литовник) minimas vietoj atitinkamoje Pskovo antrojo metraščio vietoje minėto žodžio litvinas (литвин).

Pirmojoje lietuviškoje knygoje (1547 m. Katekizme) Martynas Mažvydas kreipiasi į lietuvninkus ir žemaičius.»»»

Va patys vokiečiai tokį žemėlapį paišo – lietuvninkų kalba žmonės kalbėjo ir Semboje ir siekė Natangos šiaurę. 
Palyginkite su prūsų genčių žemėlapiu.




Mažoji Lietuva devynioliktame amžiuje:



Lietuvių kalba Prūsijoje 1876 ir 1900 metais:


Nationalitätenkarte Ostpreußens (1900). Die blaue Linie ist die 1876 von Friedrich Kurschat beschriebene Grenze des litauischen Sprachgebiets.
Rytų Prūsijos etnografinis žemėlapis 1900 metais. Mėlyna linija Fridrichas Kuršaitis pažymėjo lietuvių kalbos sritį 1876 metais.

Matome, kad nuo 1876 iki 1900 metų lietuvių kalbos sritis labai stipriai sumažėjo – lietuviškai kalbantys 1900-sias nuspalvinti mėlynai (kalbėjo tik lietuviškai) ir šviesiai pilkai (kalbėjo lietuviškai ir vokiškai). Kryptinga, nuosekli ir griežta vokietinimo politika praktiškai per vienos kartos gyvenimą suvokietino didžiąją dalį lietuvninkų lietuviškai kalbėjusių 1876 metais. Dar seniau, pvz., Donelaičio laikais lietuviškai kalbančių plotai siekė žymiai toliau į vakarus ir į pietus; pavyzdžiui, visas Sembos pusiasalis anksčiau įėjo į lietuvių kalbos plotą.

Pirmąją Prūsijos lietuvninkų gramatiką 1653 metais parašė Danielius Kleinas. Bet... prūsų gramatika tuo pačiu metu laikoma ir lietuvių gramatika. Ir nieko čia nepakeisi... taip yra.

Įdomiai rašo apie Liudviką Gediminą Rėzą. Vikipedija lietuviškai:
«««Liudvikas Martynas Gediminas Rėza (1776 m. sausio 9 d. – 1840 m. rugpjūčio 30 d.) – kuršininkas, prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius.
Gimė Karvaičių kaime, Kuršių nerijoje. Krikšto vardas – Martynas Liudvikas Rėza, vokiečių kalba parašytuose darbuose pasirašinėjo Ludwig Rhesa vardu. Manydamas, kad kunigaikštis Gediminas buvo kuršis, prie savo vardo pridėjo Gedimino vardą, ir tapo – Liudvikas Gediminas Rėza.

Liudvikas Rėza kartu su devyniais talkininkais 1825 m. sudarė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos oder Littauische Volkslieder", kuriame pateikiamos 89 Mažosios Lietuvos liaudies dainos. Rinkinys buvo antrą kartą išspausdintas 1843 m. Trečiasis leidimas, parengtas Mykolo Biržiškos išėjo 1935, o ketvirtas (kol kas naujausias) – 1958 m. Taip pat
L. M. G. Rėza 1818 metais pirmasis išleido Donelaičio „Metus", o 1824 m. ir pasakėčias.»»»

Tą patį Vikipedijoje rašo ir kitomis kalbomis, bet va rusai labai nustebino:
«««Лю́двикас Ре́за (лит.Liudvikas Gediminas Rėza, нем. Ludwig Rhesa;
9 января 1776 года, деревня Карвайчяй на Куршской косе, Российская империя — 30 августа 1840 года, Кёнигсберг) — литовский поэт, критик, филолог, переводчик, протестантскийпастор. »»» 


Vertimas:

«««Lietuvių poetas, kritikas, filologas, vertėjas, protestantų kunigas Liudvikas Gediminas Rėza gimė1776 sausio 6 Rusijos ImperijojeKarvaičių kaime Kuršių Nerijoje; mirė  1840 rugpjūčio 30 Karaliaučiuje.»»»


Tyčia nugeltoninau kad geriau matytųsi. Čia labai geras pavyzdys kaip dabartinę politinę padėtį perkelia į kelių šimtų metų praeitį, o iš tikrųjų visi žino, kad Kuršių Neriją rusai valdo tik nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos. Atkreipkite dėmesį į Rėzos gimimo metus – 1776-ji; dar Lietuvos rusai nebuvo paėmę (Abiejų Tautų Respublokos padilijimai vyko 1792 ir 1795 metais), o  dabar jie savo skaitytojams rašo, kad tuo metu Kuršių Nerija jau buvo Rusijos Imperijos dalis. Tą patį visokie raštininkai daro ir su „Mažąja Lietuva“ – rašo, kad Mažvydas kunigavo joje, o tuo tarpu toji žemė taip vadinti pradėta tik beveik po dviejų šimtų metų. Bet va taip supainiojant sąvokas ir provincijų pavadinimus nuslepiama, kad Mažvydas katekizmą rašė prūsams ir prūsiškai, ir kunigavo ir pamokslus irgi sakė prūsams ir prūsiškai. Bet va ką rusai rašo apie Rėzą įdėjau tyčia kaip puikiausią iliustraciją kaip keli žodžiai įrašyti į teisingą tekstą gali viską apversti aukštyn kojomis. Šiuo atveju (kalbant apie prūsus ir lietuvius) rusai man labai stipriai padeda.

Labai gaila, kad vikipedijoje apie prūsus-lietuvninkus-lietuvius daug daugiau ir išsamiau rašo vokiečiai ir anglai, bet ne lietuviai. Todėl ir verčiu ką jie parašė.

Donelaitis irgi prūsas-lietuvninkas-lietuvis. Rašė prūsų kalba. Prūsų kalba yra. Nereikia nei konstruoti, nei rekonstruoti. Spaudos draudimo metu į Didžiąją Lietuvą spauda buvo nešama iš Prūsijos ir ją rašė ne tik lietuviai, bet ir lietuvninkai (anksčiau vadinęsi prūsais).

Labai įdomų dalyką radau apie pelkes-durpynus. Turiu labai smulkų Lietuvos žemėlapį, kur yra visi vienkiemiai ir kiti smulkūs dalykai. Taigi į rytus nuo Nevėžio ir visoje Dzūkijoje, o taip pat už Nemuno visame Kauno rajone visos pelkės-durpynai vadinami raistais, raisteliais; į vakarus nuo Nevėžio ir į šiaurę nuo Nemuno tas pats gamtos kūrinys vadinamas tyrais, tyreliais, tyruliais. Tik Biržų rajone neradau nei tyrų, nei raistų. Todėl neaišku kuriai pusei priskirti, bet Pasvalio rajone vienas tyrelis yra, o Rokiškio – daug raistų. Tuo tarpu Sūduvoje nėra nei raistų, nei tyrų, bet tas pats dalykas joje vadinamas paliomis ir plynėmis. Taip pat turiu tokį patį smulkų ir Kaliningrado srities žemėlapį. Jis ypatingas tuo, kad skirtas vokiečių turistams. Tai jame visi pavadinimai parašyti ne tik rusų kalba, bet ir vokiškai taip kaip jie buvo vadinami iki 1945 metų. Taigi Prūsijoje pelkės vadinamos taip pat kaip ir Sūduvoje – vien plynios ir palios. Neskaitant išverstų į vokiečių kalbą. Matome – ryškiai skiriasi trys dideli plotai – raistai, tyrai ir palios-plynios. O įdomiausia yra tai ir taip pat labai svarbu, kad sūduvių (Šakių, Marijampolės ir Vilkaviškio rajonų) tarmės su lietuvninkų (tarp Nemuno Priegliaus ir iki Karaliaučiaus) tarmėmis sudaro gana vienodos kalbos plotą, t.y. sūduvių-lietuvninkų tarmės ryškiai skiriasi nuo kaimynų žemaičių ir dzūkų, o taip pat ir nuo tolimesnių lietuvių tarmių. Negana to dabartinė valstybinė lietuvių kalba remiasi kaip tik lietuvninkų raštais ir sūduvių tarme – toks yra valstybinės kalbos pagrindas. Ne dzūkų, ne žemaičių ir ne Šiaurės Lietuvos tarmės yra lietuvių valstybinės kalbos pagrindas, o lietuvninkų-sūduvių.  

Nori nenori, bet prūsų kalba dabar yra Lietuvos valstybinė kalba

Štai tau ir mirusi kalba. Pasirodo ji gyvesnė už visas kitas gyvas kalbas, nes visų tarmių atstovai ją moka, o viena kuria nors tarme kalbantys lietuviai kitas tarmes supranta, bet jomis kalbėti nemoka.



Taigi kokio tikslo siekia naujosios prūsų kalbos konstruktoriai-rekonstruktoriai?



Atsakymą duoda tik vokiečiai. Jie rašo; kartoju: 

 «««Iširus Sovietų Sąjungai naujoji prūsų kalba įgijo politinę reikšmę. Tuo metu buvo pristatytas „Baltijos Federacijos“ projektas, pagal kurį federaciją sudarytų Estija, Latvija, Lietuva ir Kaliningrado sritis. Viena iš federacijos valstybinių kalbų turėjo būti „Borussijos Kantono“ valstybinė kalba – naujoji prūsų kalba. »»»    

Taigi konstruktoriai siekia vien tik politinių tikslų. Ne mokslinių ar kitokių, o vien politinių. Dėl to ir „naujosios prūsų kalbos“ konstravimas prasidėjo irstant Sovietų Sąjungai. Norėta Lietuvoje greta lietuvių kalbos valstybine kalba padaryti sukonstruotą baidyklę-pasityčiojimą. Kodėl? Todėl, kad lietuviai labai sielojosi ir sielojasi dėl Prūsijos likimo ir lietuvninkų išžudymo baigiantis antrajam pasauliniam karui. Taigi atsirado tokių projektuotojų-konstruktorių-rekonstruktorių norinčių, kad lietuviai užkibtų ant „naujosios prūsų kalbos“ kabliuko. O užkibę prarastų viską ką dar turi. 

O ką turi labai teisingai ir glaustai sako Romualdas Grigas knygoje „Lietuvių tautos išlikimo drama“, leidykla Versmė, Vilnius, 2014. 

Jis rašo:

119 puslapyje - „Tautos dvasia gyva tik jos kalbos dėka“.

117 puslapyje – „Kalba yra svarbiausia charakterio ugdymo ir išlaikymo priemonė“.

O taip sukonstruota, kai aukščiau rašiau, naujoji kalba neturi savyje ničnieko – nei dainų lobyno, nei tautosakos, nei jokių net menkiausių grožinės literatūros kūrinių, nei poezijos, nei jokios gyvosios kalbos dvasios ar sielos, o taip pat netinka nei būdui ugdyti ir jam išlaikyti. Gyvojoje kalboje atsispindi visas tautos nueitas kelias per tūkstančius metų. O taip sukonstruotoje baidyklėje, kaip ją sukonstravo Letas Palmaitis ir kiti, ničnieko nėra – vien tuštuma. Tai jau tautos mirtis galutinė. Va tą jie mums ir siūlo; norite prūsų – še turėkitės. Ir išnyksite kaip ir jie.

Pacituosiu dar vieno prūso mintį: «««In dem nördlichsten Teil der Provinz Ostpreußen wohnt schon seit fünf Jahrtausenden der nach Sprache und Sitten äußerst merkwürdige Volksstamm der Litauer.“ (Wilhelm Gaigalat, 1904). »»»  

Vertimas: „Rytų Prūsijos šiaurės rytinėje dalyje jau penkis tūkstančius metų gyvena savo keistą kalbą ir papročius turinti lietuvių gentis (Vilius Gaigalaitis, 1904 m.).“


Pabaigai žymūs prūsai-lietuviai šiuolaikinėje Vokietijoje. Vikipedija vokiečių kalba:

Träger preußisch-litauischer Familiennamen


  • Wulf Bernotat, deutscher Manager und ehemaliger Vorstandsvorsitzender der E.ON AG.
  • Erich Dunskus, deutscher Film- und Theaterschauspieler
  • Wilhelm Gaigalat (litauisch Vilius Gaigalaitis), preußisch-litauischer Pfarrer und Mitglied im preußischen Abgeordnetenhaus
  • Georg Gerullis, deutscher Baltist
  • Martin Jankus (litauisch Martynas Jankus), preußisch-litauischer Druckereibesitzer und Publizist
  • Herbert Jankuhn, deutscher Prähistoriker
  • John Kay (Fritz Krauledat), Leadsinger der Rockgruppe Steppenwolf
  • Christoph Kukat, ostpreußischer Evangelist und Bußprediger
  • Heinrich Schlusnus, deutscher Opern- und Konzertsänger
  • Jonas Smalakys, preußisch-litauischer Reichtagsabgeordneter, Gutsbesitzer, Teilnehmer am italienischen Unabhängigkeitskampf
  • Wilhelm Steputat, deutscher Schriftsteller, Mitglied des Preußischen Abgeordnetenhauses und Landespräsident im Memelländischen Landesdirektorium
  • Klaus Theweleit, deutscher Literaturwissenschaftler, Kulturtheoretiker und Schriftsteller
  • Gerd Siemoneit-Barum, deutscher Zirkusdirektor
  • Lena Valaitis, deutsch-litauische Schlagersängerin
  • Vydūnas (bürgerl. Wilhelm Storost) preußisch-litauischer Lehrer, Dichter, Philosoph, Humanist und Theosoph
  • Reinhard Wenskus, deutscher Historiker
  • Dietmar Willoweit, deutscher Rechtswissenschaftler und Rechtshistoriker
  • Günter Willumeit, deutscher Humorist, Parodist und Unterhalter
  • Klaus Wowereit, Regierender Bürgermeister von Berlin

Vertimas:

  • Vulfas Bernotaitis, Vokietijos pramonininkas energetikos bendrovės E.ON AG vadovas
  • Erikas Dunskus, Vokiečių kino ir teatro aktorius
  • Vilhelmas Gaigalaitis (pasirašo lietuviškai Vilius Gaigalaitis) prūsų-lietuvių liuteronų kunigas  prūsų Atstovų Rūmų narys
  • Georgas Gerulis vokiečių kalbininkas baltistas
  • Martynas Jankus(pasirašinėjo lietuviškai Martynas Jankus) prūsų-lietuvių spaustuvininkas publicistas
  • Herbertas Jankūnas  vokiečių istorikas
  • Jonas Kajus (Fricas Krauledaitis) roko grupės Steppenwolf dainininkas
  • Kristupas Kukaitis prūsų evangelistas pamokslininkas
  • Heinrichas Šlusnus vokiečių operos dainininkas
  • Jonas Smalakys prūsų-lietuvių dvarininkas, Reichstago vadovo pavaduotojas, kovos už Italijos nepriklausomybę dalyvis
  • Vilhelmas Steputaitis vokiečių rašytojas, prūsų Atstovų Rūmų narys ir Klaipėdos krašto direktorato prezidentas
  • Klausas Tėvelaitisvokiečių literatūros mokslininkas, kultūros teoretikas ir rašytojas
  • Gerdas Simonaitis-Barumas Vokietijos cirko direktorius
  • Lena Valaitis vokiečių-lietuvių dainininkė
  • Vydūnas (Vilhelmas Storosta) prūsų-lietuvių mokytojas, poetas, filosofas, humanistas ir teosofas
  • Reinardas Venskus vokiečių istorikas
  • Dytmaras Vilovaitis vokiečių teisės mokslininkas ir teisės istorikas
  • Giunteris Vilumaitis vokiečių jumoristas, parodistas ir komikas
  • Klausas Voveraitis Berlyno meras (burmistras)

Dalis čia išvardytų asmenų jau mirę. Kiti gyvena, pavyzdžiui dabartinis Berlyno meras Klausas Voveraitis ir E.ON AG vadovas Vulfas Bernotaitis. Vokietijoje prūsai-lietuviai dar neišnyko, o Lietuvoje visokie istorikai, kalbininkai, politikai ir kitokie veikėjai viens per kitą lenktyniaudami  iš visų jėgų stengiasi įrodinėdami, kad prūsai ir lietuviai tarpusavy ničnieko bendro neturi. Tokia yra ir „naujosios prūsų kalbos“ konstruktorių-rekonstruktorių pastangų paskirtis.



Pranas Valickas      2014 lapkričio 8

P.S. Aš, Eugenijus Paliokas, čia pridėsiu nuorodą į Dvi peticijas. Pirmoji, gąsdinimais ištiražuota mūsų spaudoje, neveikia, o antroji - tebeveikia.

Politinis projektas, tikrai.

P.P.S. Štai ir mūsų, lietuviškas pilietinis projektas.

2 komentarai:

  1. Šaunuolis Pranas, viskų tiesiai šviesiai pranešė ir išklojo!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Viskas labai teisingai, dar faktas iš vikipedijos.lt Jonas Krauledaitis John Kay gimė 1944 metais Tilžėje, Rusija. Bandome taisyti.

    AtsakytiPanaikinti