2014-11-19

Prūsų kalba



Šaltiniai
Vokiečiai vikipedijoje rašo:
Neupreußisch
Seit den 1980ern Jahren gibt es mehrere Versuche, das Preußische als neue gesprochene Sprache zu reanimieren. Mittlerweile wurden auch schon Wörterbücher und Grammatiken für diverse Formen des rekonstruierten (Neu-)Preußisch veröffentlicht. Publizierte Texte beschränken sich jedoch meist auf Gedichte und Lieder. Die Verfechter des Neupreußischen benutzen häufig im Deutschen den Namen für ihre Sprache.
Inspiriert vom Buch Nur der Name blieb von Heinrich Gerlach, wurde 1980 in Dieburg der Verein Tolkemita gegründet, der die Wiederbelebung und Aufrechterhaltung der altpreußischen Kultur und Sprache anstrebt. Der Verein wurde nach dem Geburtsort des Mönches Simon Grunau benannt [7]. Diese Vereinsgründung, der später ähnliche folgten, kann als Anstoß der Wiederbelebung der Prußischen Sprache betrachtet werden. Bereits im Jahre 1985 veröffentlichte Heinz Georg Podehl als erster Gedichte in einer rekonstruierten neuprußischen Sprache
Günther Kraft-Skalwynas, der    einer neuprußischen Grammatik (Grammatika nāun-prūsiskas billās, 1989), veröffentlicht ebenfalls mehrere poetische Stücke. Er wurde von Letas Palmaitis kritisiert, es sei weniger Prußisch als vielmehr ein auf dem Lettischen basierendes „Baltic Esperanto[9]. Palmaitis, selbst Verfechter des experimentellen und rekonstruierten Prußisch, veröffentlichte für die Brotherhood PRŪSA ebenfalls mehrere Texte in einem neuprußischen Idiom, wobei er sich vor allem auf die wissenschaftlichen Arbeiten von Vladimir Toporov und Vytautas Mažiulis abstützt. Andere Wege geht wiederum Mikkels Klussis, der ein Wörterbuch des rekonstruierten pomesanischen Dialekts herausgab, der auf den drei Katechismen beruht. Daneben gibt es noch weitere weniger bekannte Versuche.
Nach der Auflösung der Sowjetunion erhielt das Neuprußische eine politische Dimension. Damals wurden Ideen einer Baltischen Föderation zwischen Estland, Lettland, Litauen und dem ehemals preußischen Kaliningrader Gebiet vorgetragen, in der das Neuprußische eine der offiziellen Sprachen des „Kantons Borussia“ sein sollte
Rekonstruktion
Aufgrund des relativ kleinen überlieferten Textkorpus wird die prußische Grammatik mit Methoden der vergleichenden Sprachwissenschaft rekonstruiert. Darüber hinaus gibt es auch Versuche, eine neuprußische Sprache zu erschaffen,[11] wobei es vor allem um die Erweiterung des Wortschatzes geht; man nimmt nach Vytautas Mažiulis zum Beispiel an, dass ein Wort im Preußischen existiert haben muss, wenn es im Litauischen, Lettischen und Slawischen erscheint.[12] Diese Versuche werden (manchmal missverständlich) von Baltisten kritisiert, insofern diese Versuche lediglich die praktischen Bedürfnisse Gruppen bedienen, ohne irgendwelchen Anspruch, eine akademische Rekonstruktion darzustellen.
Einen wichtigen Beitrag für die Prußische Sprache hat Letas Palmaitis geleistet. 2007 veröffentlichte er seine wissenschaftlichen Arbeiten über die Prußische Sprache: 1) Lexicon Borvssicum Vetus. Concordantia et Lexicon Inversum. / Bibliotheca Klossiana I, Universitas Vytauti Magni, Kaunas, 2007; 2) Old Prussian written Monuments. Facsimile, Transliteration, Reconstruction, Comments. / Bibliotheca Klossiana II, Universitas Vytauti Magni, Kaunas, 2007.
Vertimas iš vokiečių kalbos:
Naujoji prūsų kalba
Maždaug nuo 1980 metų prasidėjo bandymai atgaivinti prūsų šnekamąją kalbą. Buvo sudaryti ir paskelbti rekonstruotos prūsų kalbos žodynai ir gramatikos. Pradėti rašyti tekstai, bet daugiausia eilėraščiai ir dainos. Vokietijoje gyvenantys naujosios prūsų kalbos šalininkai savo kalbą vadina vokišku žodžiu „Prußisch“.
Heinricho Gerlacho knygos „Nur der Name blieb“ (Liko tik vardas) įkvėpti ir siekiantys atgaivinti prūsų kalbą ir kultūrą žmonės Dyburgo mieste susibūrė į „Tolkemitos“ klubą. Klubas taip pavadintas dėl to, kad manoma kad taip vadinosi vokiečių vienuolio Simono Grunaugimtinė. Vėliau atsirado daugiau panašių klubų. 1985 metais Heincas Georgas Podelis (Heinz Geotg Podehl) paskelbė pirmuosius eilėraščius naująja rekonstruota prūsų kalba.
Giunteris Kraft-Skalvynasnaujosios prūsų kabos gramatikos (Grammatika nāun-prūsiskas billās, 1989)kūrėjas taip pat paskelbė kelis savo eilėraščius. Jį sukritikavo Letas Palmaitis. Anot jo tai ne prūsų kalba, o „naujoji baltiška esperanto“ kalba sukurta latvių kalbos pagrindu. Palmaitis ir jo šalininkai pats padarė prūsų kalbos rekonstrukcijos eksperimentą. Jis įkūrė broliją „PRŪSA“ ir parašė keletą tekstų naująja prūsų kalba, kurią konstruodamas daugiausia rėmėsi Vladimiro Toporovo ir Vytauto Mažiulio darbais. Kitu keliu nuėjo Mikkels Klussis. Jis sukonstravo prūsų kalbos Pomezanijos tarmę, kurią pagrindė trijų katekizmų tekstais. Be šių yra žinoma ir daugiau bandymų.
Iširus Sovietų Sąjungai naujoji prūsų kalba įgijo politinę reikšmę. Tuo metu buvo pristatytas „Baltijos Federacijos“ projektas, pagal kurį federaciją sudarytų Estija, Latvija, Lietuva ir Kaliningrado sritis. Viena iš federacijos valstybinių kalbų turėjo būti „Borussijos Kantono“ valstybinė kalba – naujoji prūsų kalba.

Rekonstrukcija
Kadangi yra išlikęs tik labai trumpas prūsų kalba rašytas tekstas, tai naujosios prūsų kalbos gramatika sukonstruota naudojant lyginamosios kalbotyros metodais. Naujosios prūsų kalbos žodynas buvo sudarinėjamas taip – pavyzdžiui, tarkime kad, jei tas pats žodis yra lietuvių, latvių ir slavų kalbose, tai, anot Vytauto Mažiulio prielaidos, jis turi būti ir prūsų kalboje. Tokį žodyno kūrimo metodą kritikavo kalbininkai, nes jis klaidingas, bet jį naudoja naujųjų pagonių grupės, nekreipdamos dėmesio į akademinę visuomenę.
Rekonstruojant prūsų kalbą svarų indėlį įnešė Letas Palmaitis. 2007 metais jis paskelbė darbą prūsų kalba: 1) Senosios prūsų kalbos žodyną (Lexicon Borvssicum Vetus Concordantia et Lexicon Inversum. / Bibliotheca Klossiana I, Universitas Vytauti Magni, Kaunas, 2007; 2) Senosios prūsų kalbos rašto paminklas. Rekonstrukcija, komentarai. / BibliothecaKlossianaIIUniversitasVytautiMagni, Kaunas., 2007.
Vikipedija lietuvių kalba rašo:

Kalbos paminklai

Prūsų kalbos paminklai, nors ir negausūs, bet senesni už lietuvių ir latvių. Pagrindiniai išlikę kalbos paminklai:
  • Seniausias išlikęs prūsų ir apskritai baltų rašto paminklas – vadinamasis Bazelio tekstelis, kurį Bazelio universiteto bibliotekoje 1973 metais surado Viskonsino (JAV) universiteto profesorius S. C. McCluskey. Tai dviejų eilučių eleginis distichas, kurį vienas studentas ironizuodamas įrašė kitam studentui (XIV a. vidurys);
  • Elbingo žodynėlis (802 vokiečių ir prūsų kalbų žodžiai), kurio nuorašas apie 1400 m. darytas Marienburge iš originalo (XIII a. pab. – XIV a. pr.) ar jo nuorašo;
  • Simono Grūnavo žodynėlis (100 žodžių), XVI a. pr.;
  • 1545 m. Karaliaučiuje buvo išleisti du prūsų katekizmai (pirmasis 197, antrasis pataisytas 192 egzemplioriais; abu turi po 16 puslapių, prūsiško teksto 5 puslapiai);
  • Didžiausias ir vertingiausias prūsų kalbos paminklas yra vadinamasis Enchiridionas, arba M. Liuterio mažasis katekizmas, taip pat išleistas Karaliaučiuje 1561 m. ir dar vadinamas trečiuoju prūsų katekizmu. Jis turi 134 puslapius, iš kurių 54 yra prūsiško teksto. Šį katekizmą išvertė Pabėčių (dab. Romanovo 26 km į šiaurės vakarus nuo Karaliaučiaus) klebonas Abelis Vilis, kuris šiek tiek mokėjo prūsiškai. Jam talkino bažnyčios vertėjas prūsas Paulius Mėgotas (Paul Megott), dar mokėjęs kuršių ir lietuvių kalbas. Šis katekizmas vertingas ir dėl brūkšnėtųjų savo raidžių, kurių brūkšneliai, kaip nustatyta, žymi ilguosius kirčiuotus balsius, o dvibalsiuose – priegaidžių vietą. Taigi, šis katekizmas yra seniausias šaltinis, kuriame pateikiama baltų žodžių kirčiavimo pavyzdžių.
Prūsų kalbos būdvardžių galūnė -ai, kaip ir lietuvių kalbos I linksniuotės daiktavardžių -ai, yra įvardinės kilmės, tačiau kito vokalizmo laipsnio, nei lietuvių kalbos būdvardžių, plg. liet.balt-ie-ji, kur ieei. Dėl ei ir ai kaitos: l-ei-sti (leido) ir l-ai-da, ž-ei-sti (žeidė) ir ž-ai-zda. Taigi tiek prūsų būdvardžių, tiek lietuvių I linksniuotės daiktavardžių bei I linksniuotės būdvardžių galūnės ai/ie(ei) yra įvardinės kilmės.

Kalbos atkūrimas

Nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, remiantis lyginamąja istorine baltų kalbotyra, paliudyta senosios kalbos leksika, V. Mažiulio nustatytu prūsų kalbos leksikos santykiu su kitomis baltų kalbomis ir su slavų kalbomis, žodžių daryba, taip pat istorine lokaline buv. Rytų ir Vakarų Prūsijos leksika bei moderniais internacionalizmais, pavyko atkurti prūsų kalbos gramatinę sandarą ir patrigubinti žodyną (šiuo metu apie 7000 žodžių, kurie eksperimento dalyvių ir toliau pildomi). 2006-ųjų vasario mėnesį įkurtas virtualus diskusijų forumas prūsiškai. 2007 m. Pasaulio lietuvių centras Kaune išleido pirmąją knygą dabartine prūsų kalba.
Mokslinio kalbos atkūrimo principai išdėstyti straipsnyje Palmaitis L. Linguistic principles of the recovery of Old Prussian / Western Balts: A historical perspective, Humanities and Social Sciences Latvia, 3 (49) / 2006, p. 44 - 67 (žr. ankstesnę elektroninę versiją http://donelaitis.vdu.lt/prussian/princip.htm).
Kalba atkurta ir standartizuota paliudytos sembų tarmės pagrindu. Atkurtąja kalba laisvai bendrauja keli žmonės Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, raštu vartoja arti 10 žmonių, skaito ir domisi - keliasdešimt žmonių. Dalyvių skaičius nuolat auga, daugiausia Varmijoje-Mozūruose Lenkijoje bei Karaliaučiaus srityje. Pastaruoju metu pagyvėjo susidomėjimas Lietuvoje.
—————————————————————————šaltinių citavimo pabaiga———————————————————————————
Šaltinius pateikiau. Užteks.
Pirmiausia reikia pažymėti kiek iš viso prūsiškų žodžių vienaip ar kitaip buvo užrašyta, daug kartų perrašyta kol pasiekė mūsų dienas. Kaip žinome iš patirties, kiekvienas perrašymas įvelia klaidų, t.y. tekstą tik sugadina. Taigi viename žodyne net 802 prūsų žodžiai, kitame 100, o trečiajame katekizme net 56 puslapiai parašyti prūsiškai, bet jo rašytojas klebonas Abelis Vilis visai nemokėjo prūsų kalbos. Jam talkino vertėjas Paulius Megotas sakoma dar mokėjęs kuršių ir lietuvių kalbas. Ar iš tikrųjų tasai Megotas kalbas mokėjo niekas nepatikrins. Tačiau rašytojas nemokėdamas kalbos ir ja rašydamas jokiu būdu negali teisingai užrašyti jokio gyvosios kalbos teksto. Pabandykite nemokėdami kinų kalbos užrašyti kino diktuojamą kinų kalbos tekstą ir patys tuo įsitikinsite — nė vienas kinas nesupras kas ten parašyta. Taigi iš viso mūsų dienas pasiekė apie tūkstantį beprotiškai sudarkytų prūsų kalbos žodžių. Kad jie iš tiesų sudarkyti galite įsitikinti iš kryžiuočių sudarytų Lietuvos kelių aprašymų (vokiškai Wegeberichte). Vadinamus Wegeberichtus užrašinėjo kryžiuočiai, o jiems diktavo jų pasamdyti lietuvių vedliai — taigi analogiškai kaip su prūsiškais tekstais. O dabar lietuviai mokslininkai skaitydami Wegeberichtus labai sunkiai atpažįsta lietuviškų gyvenviečių pavadinimus užrašytus kryžiuočio diktuojant lietuviui, nors tos gyvenvietės ir dabar yra, ir vadinasi taip pat kaip ir tais laikais. O sunku atpažinti dėl to, kad vokietis ar kita kokia Vakarų Europos kalba kalbantis kryžiuotis net nesuprato lietuvių kalbos garsų ir parašė taip kaip jam pasigirdo. Pavyzdžiui, mokantis anglų kalbą iš pradžių irgi sunkiausia ne žodžius išmokti, bet išgirsti angliškai tariamus garsus ir žodžius, nes anglų fonetika labai labai skiriasi nuo lietuvių. Ir dar neaišku kokiais linksniais tie prūsiški žodžiai buvo užrašyti. Pavyzdžiui, vikipedijoje duoti trumpi tariamų prūsų ir lietuvių kalbų žodynėliai: prūsų azzaran reiškia ežeras, buttanbutas, saūlissaulė. Ir dabartiniai mokslinčiai-konstruktoriai-rekonstruktoriai sako, kad tokie yra prūsų žodžiai vardininko linksnyje, nes taip užrašė kažkoks kryžiuotis, o rašytinis liudijimas tai jau švenčiausias dalykas. O pavyzdžiui, lietuviai ir dabar sako „einu ežeran, laukan, miškan, girion, darban, butan...“. O kuo prūsiškas „saūlis“ skiriasi nuo lietuviškos „saulės“? Vokiečiui taip pasigirdo, tai ir užrašė kilmininko linksnį, o rekonstruktoriai dabar vokiečio raštininko sudarkytų žodžių iš visų jėgų laikosi ragais nagais ir dantimis įsikibę.
Dar vieną akmenį įridensiu į konstruktorių-rekonstruktorių daržą. Kaip jau minėjau mūsų laikus pasiekė apie tūkstantį siaubingai sudarkytų prūsiškų žodžių. O pavyzdžiui, „DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS“ išleistas 1972 metais Vilniuje turi apie 60000 žodžių ir tai dar ne visi lietuviški žodžiai jame sudėti, nes pratarmėje rašoma: „Naujasis DŽ leidimas yra daug turtingesnis ir tobulesnis, tačiau ir jis dar nėra pakankamai pilnas...“. O pridėk visas mažybines ir malonybines tų žodžių lytis ir žodynas ~padvigubės. Primenu, kad bažnytinės-religinės knygos katekizmo žodynas be galo skurdus, todėl į jį ir pateko apie tūkstantį sudarkytų žodžių. O dabar konstruktoriai-rekonstruktoriai iš jų sukonstravo naujosios prūsų kalbos gramatiką (tiksliau sakant ją iš piršto išlaužė). O žodyną irgi konstruoja iš lietuvių, latvių ir visų slavų kalbų ir dar priedo iš tarptautinių žodžių žodyno pagal iš piršto laužtą gramatiką.
Kad ji iš piršto laužta labai gerai liudija pavyzdžiai iš tų minėtų senovėje užrašytų prūsiškų žodžių.Vokiečių kalba vikipedijoje yra įdėta dalis prūsų kalbos Elbingo žodynėlio. Taigi dalį žodynėlio įdėjau į lentelę:
Rakraštyje prūsų žodis parašytas taip (Elbingo žodynėlis):
Rekonstruotoje-sukonstruotoje naujojoje prūsų kalboje rašoma taip:
avis
dangus
dantis
deywis
grobis
pettis
snaygis
percunis
aws
dangs
dants
deiws
grabs
pets
snaigs
perkūns
Matome, kad senovėje rašytame Elbingo žodynėlyje prūsų žodžiai nieko nesiskiria nuo lietuviškų, o konstruktoriai-rekonstruktoriai iš Elbingo žodynėlio žodžių sukonstravo dešinėje skiltyje esančius naujosios prūsų kalbos žodžius. Konstruktorių mintis aiški – jie sumanė panaikinti galūnes, todėl jau vien dėl to jų rekonstrukcija yra klastotė. Taigi nemokančių vietinių žmonių kalbos kryžiuočių iškraipytus ir užrašytus žodžius konstruktoriai-rekostruktoriai dar labiau sudarkė.

Kam reikia taip tyčiotis iš prūsų ir jų kalbos?
Vokiečiai tiesiai šviesiai sako kad tai yra politinis projektas. Kartoju ką jie rašo vipikedijoje: «««Iširus Sovietų Sąjungai naujoji prūsų kalba įgijo politinę reikšmę. Tuo metu buvo pristatytas „Baltijos Federacijos“ projektas, pagal kurį federaciją sudarytų Estija, Latvija, Lietuva ir Kaliningrado sritis. Viena iš federacijos valstybinių kalbų turėjo būti „Borussijos Kantono“ valstybinė kalba – naujoji prūsų kalba.»»» Tik nesako kas tokį projektą sumanė. Tie projekto sumanytojai norėjo mums įkišti suklastotą „naująją prūsų kalbą“ kaip valstybinę.
Gyvojoje kalboje yra visa tautos praeitis, pasaulėžiūra ir pasaulio matymas. Šitą dalyką žino visi kas nori žinoti. Tuo tarpu dirbtinė naujojo esperanto kalba pavadinta „naująja prūsų kalba“ yra įvairių kalbų sudarkytas kratinys savyje neturintis ničnieko — nei praeities, nei tautos dvasios, nei pasaulėžiūros, nei pasaulio suvokimo. Tai iš esmės nieko nesiskirianti kalba nuo dirbtinių kompiuterinio programavimo kalbų, tai yra kalba be jokios sielos, be dvasios. Faktiškai mirusi.

Ar tikrai prūsų kalba mirė?

Pradžioje pateikiu vikipedijos medžiagą apie Martyną Mažvydą ir ką jis veikė Prūsijoje:
«««1546 m. gegužės 8 d. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas parašė iš Vilniaus, kuriame lankėsi, laišką savo senam pažįstamam Žemaitijos vietininkui Jonui Bilevičiui Stankevičiui, prašydamas keletą lietuvių, gerai mokančių savo kalbą, atsiųsti į Karaliaučiaus universitetą, kad po studijų galėtų tapti liuteronų kunigais Mažojoje Lietuvoje. Albrechtui buvo pristatyta M. Mažvydo kandidatūra – taip galime spėti.
Kunigaikštis Albrechtas lotynišku laišku, rašytu Karaliaučiuje 1546 m. birželio 8 d., pakvietė M. Mažvydą atvykti į Karaliaučių. Laišką į Vilnių atvežė kunigaikščio įgaliotinis, minėtasis J. Bretšneideris. Laiške konfidencialiai rašoma, kad M. Mažvydas, jau anksčiau išsiaiškinus, kviečiamas ypatingai misijai į Karaliaučių. M. Mažvydas tai misijai jautėsi pasirengęs.
M. Mažvydas 1546 m. rugpjūčio 1 d. buvo įrašytas į Karaliaučiaus universiteto studentų sąrašus. Universitetą baigė per tris semestrus vietoj aštuonių – 1548 m. balandžio 5 d. Studijų metu parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą – katekizmą.
Baigęs universitetą, M. Mažvydas laišku kreipėsi į Prūsijos kunigaikštį Albrechtą, prašydamas skirti jį klebonu į vieną iš lietuviškų parapijų ir 1549 m. buvo paskirtas Ragainės klebonu, o po penkerių metų tapo Ragainės apskrities arkidiakonu. Be lietuvių kalbos, mokėdamas dar lenkų, lotynų, greičiausiai ir kanceliarinę slavų kalbą, pramokęs vokiškai, gavo papildomo darbo pas apskrities viršininką, kuriam versdavo įvairius dokumentus.
Nemaža laiko Ragainėje M. Mažvydas skyrė literatūriniam darbui.
Martynas Mažvydas išvertė nemažai introitų (įžanginių priegiesmių) į lietuvių kalbą, kuriuos jis paskelbė knygoje: „Gesmes Chriksczoniskas“ (1566, 1570 m.), parengė maldyną „Parafrazės“ (1589 m.). »»»
Tiek iš vikipedijos apie M.Mažvydą. Geltonai paženklinau aš — matosi, kad Mažvydas kažką studijavo Vilniuje, o studijas per tris semestrus užbaigė Karaliaučiuje. Prūsijos kunigaikštis vietos žmonių kalbos nemokėjo; jo gimtoji kalba vokiečių, bet jis elgėsi pagal liuteronų dogmas, t.y. liuteronų bažnyčiose pamaldas laikyti reikalavo vietos žmonių kalba. Todėl jam ir prireikė žmonių mokančių tą kalbą; Mažvydas Prūsijon į Karaliaučių nuvyko Albrechto kviečiamas.
Lietuviai vikipedijoje rašo, kad M.Mažvydas Karaliaučiuje baigęs studijas kunigavo Mažojoje Lietuvoje? Ar tikrai Mažojoje Lietuvoje? Ėmiau ir pasidomėjau kada atsirado sąvoka ir krašto pavadinimas „Mažoji Lietuva“. Juk kryžiaus karų laikais ten buvo prūsų žemės Skalvija, Nadruva, Semba, Natanga, Barta, Galindija; dviejų  pastarųjų tik dalis įėjo į Mažąją Lietuvą, bet vis tiek įėjo!!! O paskui vėliau toje pačioje vietoje esančią žemę imta vadinti „Mažoji Lietuva“ arba „Prūsų Lietuva“.
Kada? Tiksliai atsakymą duoda anglai, o kiti apie naujo pavadinimo atsiradimo laiką nieko nesako. Taigi, žodis anglams (vikipedija):
«««The administrative terms "Lithuanian province" (Provinz Litthauen), "Lithuanian districts" (Littauischen Ämtern), "Lithuanian county" (Littauische Kreis) or simply "Prussian Lithuania" (Preuszisch Litauen), "Lithuania" (Litauen) were used to refer to the Lithuanian inhabited administrative units (Nadruvia and Scalovia) in the legal documentation of Prussian state since 1618. The Lithuanian Province was named Klein Litau, Klein Litauen, Preussisch Litthauen, Little Lithuania, Litvania in the maps of Prussia since 1738. The official use of the concepts Prussian Lithuania etc. decreased considerably from the administrative reform of 1815-18.»»»
Vertimas:
«««Administracinės sąvokos „Lietuvos provincija“ (Provinz Litthauen), „Lietuviškos apskritys“ (Litauischen Ämtern), „Lietuvos apygarda“ (Litauische Kreis) arba „Prūsijos Lietuva“ (Preuszisch Litauen) Prūsijos teisiniuose dokumentuose pradėtos naudoti nuo 1618 metų lietuvių gyvenamoms sritims esančioms Nadruvoje ir Skalvoje vadinti. Oficialiai Prūsijoje lietuviškai kalbančių žmonių gyvenama sritis (lietuvių provincija) pirmą kartą žemėlapyje pavadinta Mažąja Lietuva (Klein Litau, Klein Litauen) arba Prūsijos Lietuva (Preussisch Litthauen) 1738 metais. Nuo 1815-18 metais įvykdytos administracinės reformos sąvoką ir krašto pavadinimą „Prūsijos Lietuva“ oficialiai imta naudoti vis rečiau. »»»
Taip pat apie „Mažosios Lietuvos“ atsiradimą gerai liudija „Prūsijos karalystės“ atsiradimas ir jos istorija (medžiagą paėmiau iš Prūsijos karalystės istorijos vokiečių kalba):

Das seit 1525 bestehende Herzogtum Preußen wurde 1701 zum Königreich erhoben
Prūsijos kunigaikštystė 1525 – 1701 metais. 1701 paskelbta karalyste.
Žemėlapio paaiškinimų vertimas: Prūsijos karalystės augimas 18 amžiuje. Prūsija (šviesiai ruda spalva rytuose) prisijungė Branderburgą (šviesiai ruda spalva vakaruose). Violetinė spalva – Fridricho I užkariautos sritys, raudona – Fridricho Vilhelmo I, žalia – Fridricho II, mėlyna – Fridricho Vilhelmo II.
Matome kaip 1701 metais Prūsijos karalystė tapusi nepriklausoma valstybe per visą 18-ą amžių labai sparčiai augo. Taip išaugusiai, tiksliau sakant užkariavusiai daug naujų žemių, karalystei atsirado reikalas tas žemes įvardinti karalystės provincijomis. Pavyzdžiui, po trečiojo ATR (Lietuvos-Lenkijos) padalijimo Lietuvos Užnemunę pavadino „Neuostpreussen“ (mėlyna spalva). Išvertus į lietuvių kalbą „Neuostpreussen“ reiškia „Naujosi Rytų Prūsija“. Vakarų Lenkiją tarp Vyslos ir Silezijos vokiečiai pavadino „Südpreussen“ (mėlyna spalva), t.y. „Pietų Prūsija“. Taigi tuo pat metu išplėtus valstybę atsirado reikalas duoti vardą ir tai valstybės daliai, kuri iki 1701 metų buvo vadinama tiesiog „Prūsija“, nes dabar Prūsijos vardu jau vadinosi didžiulė karalystė nuo Nemuno iki Reino. Todėl nelogiška didžiulės karalystės provinciją vadinti tuo pačiu vardu kaip ir visą karalystę. Taigi vokiečiai nieko gudriau nesugalvojo kaip buvusią „Prūsijos kunigaikštystę“ pavadinti „Lietuvos provincija“, kuri taip pat dar buvo vadinama „Mažaja Lietuva“. Va taip ir atsirado „Mažoji Lietuva“ ir tuo pačiu prūsai virto lietuviais arba lietuvninkais. O dabar mūsų istorikai (praplautomis smegenėlėmis, o gal visai be jų) 18-amžiuje sugalvotos provincijos „Mažoji Lietuva“ pavadinimą bando perkelti į 16-o amžiaus vidurį ir galvoja, kad tokios klastotės niekas nepastebės. 19-o amžiaus antrojoje pusėje Pūsija 1871 metais nugalėjusi Prancūziją užkariavo visas smulkias vokiečių valstybes ir pasiskelbė Vokietijos imperija. Tai tada vėl daug provincijų gavo naujus vardus. Tada vokiečiai panaikino „Lietuvos provincijos“ arba „Mažosios Lietuvos“ vardą, nors neoficialiai Mažosios Lietuvos vardas dar laikėsi iki antrojo pasaulinio karo.
Taigi matome kaip Prūsijoje buvo keičiami sričių pavadinimai. „Mažoji Lietuva“ pirmąjį kartą pavartota 1738 metais, o prūsų Skalvos ir Nadruvos žemės  „Lietuvos Provincija“, „Lietuvos Apygarda“ ar „Prūsijos Lietuva“ imtos vadinti nuo 1618 metų. Išvada: M.Mažvydas negalėjo kunigauti Mažojoje Lietuvoje, nes tokios jo gyvenamuoju laikotarpiu dar nebuvo. Taip pat jisai negalėjo kunigauti ir „Prūsijos Lietuvoje“, ir „Lietuvos Provincijoje“, nes tokios irgi atsirado vėliau. M.Mažvydas 1546 metais nuvyko kunigauti į Prūsiją, o ne kur nors kitur.
Išsiaiškinome — Mažvydas kunigavo Prūsijoje. Dabartiniai istorikai šių laikų sąvokas ir žemių pavadinimus perkelia į penkių šimtų metų praeitį ir taip viską supainioja ir klaidina žmones. Gal būt jie taip daro ne iš piktos valios, o tiesiog iš nesupratimo apie ką rašo. Nors ką gali žinoti...
Dabar apie tai kodėl kunigaikštis Albrechtas kunigauti ir krikščioniškas knygas rašyti kvietėsi žmones iš Vilniaus mokančius lietuviškai. Kartoju ką rašo vikipedijoje: «««1545 m. Karaliaučiuje buvo išleisti du prūsų katekizmai (pirmasis 197, antrasis pataisytas 192 egzemplioriais; abu turi po 16 puslapių, prūsiško teksto 5 puslapiai)»»». Ir beveik tuo pat metu kunigaikštis Albrechtas išsikviečia kunigą iš Vilniaus. Kam? Ogi atlikti tą patį darbą kokį anksčiau bandė padaryti prūsų kalbos nemokantys kunigai vokiečiai; pastarieji į vietinių žmonių prūsų kalbą katekizmą išvertė net du kartus ir prireikė trečiojo. Kalbos specialisto iškvietimas iš Vilniaus aiškiausiai liudija, kad pirmųjų dviejų katekizmų vertimą atlikę kunigai vokiečiai parašė taip, kad prūsai nesuprato kas ten parašyta, todėl nieko daugiau neliko kaip vertimą patikėti žmogui mokančiam kalbą į kurią verčiama.Todėl Albrechtas tokį žmogų pasikvietė iš Vilniaus. Matome Mažvydas nuvyko į Prūsiją ir katekizmą vertė Nadruvos ir Skalvos prūsams. Skaitykite Mažvydą ir suprasite kaip tuomet kalbėjo prūsai.
Taip pat prūsiškai rašė visi kiti Prūsijos rašytojai – Jonas Bretkūnas, Danielius Kleinas, Liudvikas Gediminas Rėza, Fridrichas Kuršaitis, Kristijonas Donelaitis ir kiti.  Apie juos visus šiek tiek žemiau.
Nereikia jokių konstravimų-rekonstravimų ir nusikonstravimų.
Prasidėjus prūsų raštijai nuo Mažvydo laikų, buvo pastebėta, kad prūsų ir lietuvių kalbos beveik nesiskiria. Tikriausia tai buvo žinoma ir seniau, bet nuo Mažvydo laikų turime rašytinius liudijimus tuo reikalu. Kaip tik dėl tos priežasties nesuvokietinta Prūsijos dalis nuo 1618 metų imta vadinti „Lietuvos Provincija“, „Lietuvos Apygarda“, „Prūsijos Lietuva“, o nuo 1738 metų ir „Mažoji Lietuva“.

Lietuvninkai
Vikipedija:  «««Lietuvininkai – savita etninė grupė, susiformavusi XVI a. ir gyvenusi Rytprūsių provincijos šiaurės rytinėje dalyje – Įsručio, Labguvos, Ragainės, Tilžės, Tepliavos, Klaipėdos apskrityse. Jų gyvenama teritorija buvo vadinama Lietuvos provincija, Lietuva, Prūsų Lietuva, nuo XIX–XX a. sandūros paplito Mažosios Lietuvos pavadinimas. Dar vadinami Prūsų lietuviais, mažlietuviais.
Žodžiai lietuvninkas ir lietuvis ilgą laiką buvo sinonimai. Lietuvninkai (Литовники) minimi jau Pskovo antrojo metraščio1341 m. įraše (а сам Олгерд подим брата своего Кестоутия и мужь своих Литовников). Pskovo trečiajame metraštyje, ryšium su 1262 m. įvykiais, lietuvninkas (Литовник) minimas vietoj atitinkamoje Pskovo antrojo metraščio vietoje minėto žodžio litvinas (литвин).
Pirmojoje lietuviškoje knygoje (1547 m. Katekizme) Martynas Mažvydas kreipiasi į lietuvninkus ir žemaičius.»»»


Va patys vokiečiai tokį žemėlapį paišo – lietuvninkų kalba žmonės kalbėjo ir Semboje ir siekė Natangos šiaurę. 
Palyginkite su prūsų genčių žemėlapiu.

Mažoji Lietuva devynioliktame amžiuje:

Lietuvių kalba Prūsijoje 1876 ir 1900 metais:
Nationalitätenkarte Ostpreußens (1900). Die blaue Linie ist die 1876 von Friedrich Kurschat beschriebene Grenze des litauischen Sprachgebiets.
Rytų Prūsijos etnografinis žemėlapis 1900 metais. Mėlyna linija Fridrichas Kuršaitis pažymėjo lietuvių kalbos sritį 1876 metais.
Matome, kad nuo 1876 iki 1900 metų lietuvių kalbos sritis labai stipriai sumažėjo — lietuviškai kalbantys 1900-sias nuspalvinti mėlynai (kalbėjo tik lietuviškai) ir šviesiai pilkai (kalbėjo lietuviškai ir vokiškai). Kryptinga, nuosekli ir griežta vokietinimo politika praktiškai per vienos kartos gyvenimą suvokietino didžiąją dalį lietuvninkų lietuviškai kalbėjusių 1876 metais. Dar seniau, pvz., Donelaičio laikais lietuviškai kalbančių plotai siekė žymiai toliau į vakarus ir į pietus; pavyzdžiui, visas Sembos pusiasalis anksčiau įėjo į lietuvių kalbos plotą.
Pirmąją Prūsijos lietuvninkų gramatiką 1653 metais parašė Danielius Kleinas. Bet... prūsų gramatika tuo pačiu metu laikoma ir lietuvių gramatika. Ir nieko čia nepakeisi... taip yra.
Įdomiai rašo apie Liudviką Gediminą Rėzą. Vikipedija lietuviškai:
«««Liudvikas Martynas Gediminas Rėza (1776 m. sausio 9 d. – 1840 m. rugpjūčio 30 d.) – kuršininkas, prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius.
Gimė Karvaičių kaime, Kuršių nerijoje. Krikšto vardas – Martynas Liudvikas Rėza, vokiečių kalba parašytuose darbuose pasirašinėjo Ludwig Rhesa vardu. Manydamas, kad kunigaikštis Gediminas buvo kuršis, prie savo vardo pridėjo Gedimino vardą, ir tapo – Liudvikas Gediminas Rėza.
Liudvikas Rėza kartu su devyniais talkininkais 1825 m. sudarė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos oder Littauische Volkslieder", kuriame pateikiamos 89 Mažosios Lietuvos liaudies dainos. Rinkinys buvo antrą kartą išspausdintas 1843 m. Trečiasis leidimas, parengtas Mykolo Biržiškos išėjo 1935, o ketvirtas (kol kas naujausias) – 1958 m. Taip pat
L. M. G. Rėza 1818 metais pirmasis išleido Donelaičio „Metus", o 1824 m. ir pasakėčias.»»»

Tą patį vikipedijoje rašo ir kitomis kalbomis, bet va rusai labai nustebino:
«««Лю́двикас Ре́за (лит.Liudvikas Gediminas Rėza, нем. Ludwig Rhesa;
9 января 1776 года, деревня Карвайчяй на Куршской косе, Российская империя — 30 августа 1840 года, Кёнигсберг) — литовский поэт, критик, филолог, переводчик, протестантскийпастор.»»»Vertimas:«««Lietuvių poetas, kritikas, filologas, vertėjas, protestantų kunigas Liudvikas Gediminas Rėza gimė1776 sausio 6 Rusijos ImperijojeKarvaičių kaime Kuršių Nerijoje; mirė  1840 rugpjūčio 30 Karaliaučiuje.»»»
Tyčia nugeltoninau kad geriau matytųsi. Čia labai geras pavyzdys kaip dabartinę politinę padėtį perkelia į kelių šimtų metų praeitį, o iš tikrųjų visi žino, kad Kuršių Neriją rusai valdo tik nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos. Atkreipkite dėmesį į Rėzos gimimo metus — 1776-ji; dar Lietuvos rusai nebuvo paėmę (Abiejų Tautų Respublokos padalijimai vyko 1792 ir 1795 metais), o  dabar jie savo skaitytojams rašo, kad tuo metu Kuršių Nerija jau buvo Rusijos Imperijos dalis. Tą patį visokie raštininkai daro ir su „Mažąja Lietuva“ — rašo, kad Mažvydas kunigavo joje, o tuo tarpu toji žemė taip vadinti pradėta tik beveik po dviejų šimtų metų. Bet va taip supainiojant sąvokas ir provincijų pavadinimus nuslepiama, kad Mažvydas katekizmą rašė prūsams ir prūsiškai, ir kunigavo ir pamokslus irgi sakė prūsams ir prūsiškai. Bet va ką rusai rašo apie Rėzą įdėjau tyčia kaip puikiausią iliustraciją kaip keli žodžiai įrašyti į teisingą tekstą gali viską apversti aukštyn kojomis. Šiuo atveju (kalbant apie prūsus ir lietuvius) rusai man labai stipriai padeda.
Labai gaila, kad vikipedijoje apie prūsus-lietuvninkus-lietuvius daug daugiau ir išsamiau rašo vokiečiai ir anglai, bet ne lietuviai. Todėl ir verčiu ką jie parašė.
Donelaitis irgi prūsas-lietuvninkas-lietuvis. Rašė prūsų kalba. Prūsų kalba yra. Nereikia nei konstruoti, nei rekonstruoti. Spaudos draudimo metu į Didžiąją Lietuvą spauda buvo nešama iš Prūsijos ir ją rašė ne tik lietuviai, bet ir lietuvninkai (anksčiau vadinęsi prūsais).
Prie visų liudytojų būtina pridėti Joną Bretkūną ir Karaliaučiaus universitetą. Taigi:

Jonas Bretkūnas ir Karaliaučius
Apie didžiausią prūsų raštijos pradininką Joną Bretkūną vikipedijoje rašoma taip. Lietuviškai:
«««Jonas Bretkūnas (1536 m. Bambliuose, netoli Frydlando1602 m. spalio 1 d. Karaliaučiuje) – vienas lietuvių raštijos pradininkų, religinių raštų rengėjas, Biblijos vertėjas, istorikas.
Kilęs iš vokiečio ar suvokietėjusio prūso ir prūsės šeimos. Nuo 1555 m. studijavo teologijąKaraliaučiaus, nuo 1557 m. Vitenbergo universitete, čia klausė Pilypo Melanchtono paskaitų.
Nuo 1562 m. liuteronų kunigas Labguvoje, kurioje pirmasis pradėjo sakyti pamokslus lietuviškai. Nuo 1587 m. kunigavo Karaliaučiuje, Šv. Mikalojaus bažnyčioje, lietuvių ir lenkų parapijoje. Mirė nuo maro.
J. Bretkūnas priklauso antrajai lietuvių humanistų kartai, kuri atėjo po Martyno Mažvydo, Baltramiejaus Vilento ir kt. Jis padėjo tvirtus pagrindus lietuvių nacionalinės literatūros raidai Mažojoje Lietuvoje.
Parengė ir 1589 m. išleido į vieną knygą sujungtus darbus: giesmyną „Giesmės duchaunos“, pirmąją lietuvišką maldaknygę „Kolektos, arba Paspalitos maldos“ ir giesmynėlį su natomis „Kancionalas nekurių giesmių“. Juos rengdamas naudojosi Martyno Mažvydo raštais, giesmyne pateikė naujų giesmių vertimų iš vokiečių kalbos.

Postilė

Bretkūno „Postilės“ viršelis
Reikšmingiausias spausdintas J. Bretkūno veikalas – beveik 1000 puslapių apimties originalių ir kompiliuotų pamokslų 2 dalių rinkinys „Postilė“ (Postilla, tatai esti trumpas ir prastas išguldimas euangeliu, 1591 m.). Tai pirmas spausdintas tokio žanro (pamokslų) lietuvių prozos leidinys, turėjęs didelę reikšmę lietuvių bendrinės kalbos raidai, rašytinio stiliaus formavimuisi. Jos dedikacijojePrūsijos kunigaikščiui Georgui Friedrichui J. Bretkūnas apgailestavo dėl lietuviškų raštų stokos, kėlė Biblijos lietuvių kalba reikalingumą...

Visi Bretkūno raštai pasižymi išraiškos grynumu, taupumu ir aiškumu, leksiniais naujadarais, kurių dalis prigijo. Kalbos turtingumu jie liko nepralenkti iki Kristijono Donelaičio. Pagal kūrybos reikšmę lietuvių kultūrai, Bretkūnas stovi vienoje gretoje su Martynu Mažvydu ir Mikalojum Daukša.»»»


Vokiškai:
«««Johannes Bretke (auch Bretkus, Johann Bretke, litauisch: Jonas Bretkūnas, * 1536 in Bammeln bei Friedland (Herzogtum Preußen); † 1602 in Königsberg) war ein evangelischer Pastor. Er übersetzte die Bibel ins Litauische, war der Autor von zwölf litauischen Büchern und betätigte sich daneben auch als Historiker. Er ist einer der bekanntesten frühen Autoren, die in Litauisch schrieben…
Johann(es) Bretke wurde 1536 im Herzogtum Preußen geboren. Sein Vater war Deutscher, nach anderen Quellen ein germanisierter Pruße, seine Mutter entstammte einer prußischen Familie…
Bretke war der erste Pastor in Labiau, der auf Altpreußisch oder Litauisch predigte…»»»
Vertimas iš vokiečių kalbos:
«««Johannes Bretke (taip pat Bretkus, Johann Bretke, lietuviškai: Jonas Bretkūnas, gimė 1536 m. Bambliuose prie Frydlado (Prūsijos kunigaikštystėje); mirė 1602 m. Karaliaučiuje. Buvo evangelikų kunigas. Jis išvertė bibliją į lietuvių kalbą, parašė dvylika knygų lietuvių kalba ir taip pat buvo istorikas. Jis yra ankstyviausias iš žinomų rašytojų rašiusių lietuviškai...
Jonas Bretkūnas gimė 1536 metais Prūsijos kunigaikštystėje. Jo tėvas buvo vokietis, o pagal kitus šaltinius suvokietėjęs prūsas. Motina kilusi iš grynos prūsų giminės...
Bretkūnas buvo pirmasis Labguvos pastorius kalbėjęs senąja prūsų arba lietuvių kalba... »»»
Angliškai:
«««Jonas Bretkūnas, Johann(es) Bretke was born in Prussia in 1536. His father was German (according to Gerullis) or Germanized Prussian, and his mother from a native Prussian family. The language spoken in the area was primarily German, while Jonas Bretkūnas' mother tongues were Old Prussian and Lithuanian. Lithuanian language was also used and in state chancellery as well. Different people, who had come to Lutheran Prussia did at the time, because the Lutheranism had promised to preach in languages people understood rather than Latin. »»»
Vertimas iš anglų kalbos:
«««Jonas Bretkūnas, Johann(es) Bretke gimė 1536 metais Prūsijoje. Jo tėvas buvo vokietis (anot Gerulio) arba suvokietintas prūsas, motina iš tikros prūsų šeimos. Jo gimtose apylinkėse kalbėjo daugiausia vokiškai, o motinos gimtoji kalba buvo senoji prūsų ir lietuvių. Lietuvių kalba taip pat buvo naudojama ir valstybės kanceliarijoje. Liuteroniškoje Prūsijoje tuo metu gyveno skirtingi žmonės, o liuteronizmas reikalavo, kad kunigai pamokslautų žmonėms suprantama kalba, bet ne lotyniškai. »»»
Apie Pravdinską. Vikipedijoje lietuviškai rašoma:
«««Bartų Romuva arba Pravdinskas (vok.Friedland in Ostpreußen, 19451946 m.rus.Фридланд, nuo 1946 m. rus.Правдинск) – Prūsijos miestas Mažojoje Lietuvoje, 45 km į pietryčius nuo Karaliaučiaus, abipus Alnos (vok.Alle, rus.Лава) upės, (Rusai rašo, kad Pravdinskas yra 53 km. į pietryčius nuo Kaliningrado. Pasižiūrėjau į smulkų Kaliningrado srities žemėlapį, kuriame nurodyti atstumai trap gyvenviečių ir paskaičiavau – nuo Kaliningrado centro iki Pravdinsko yra 55 kilometrai kelio, o pridėjus liniuotę, t.y. tiesiu taikymu – 45 km. PV pastaba) »»»
Vokiškai:«««Prawdinsk (russisch Правдинск, deutsch bis 1946 Friedland in Ostpreußen, litauisch Romuva). »»»
Vertimas:«««Pravdinskas (rusiškai Pravdinsk, iki 1946 metų buvo Rytų Prūsijos Frydlando miestas, lietuviškai Romuva).»»»

Karaliaučiaus universitetas
Vokiečiai vikipedijoje rašo:
«««Die Albertus-Universität Königsberg wurde 1544 von HerzogAlbrecht von Brandenburg-Ansbach gegründet. Sie war nach der Universität Wittenberg und der Philipps-Universität Marburg die dritte protestantischeUniversität und nach Marburg die zweite Neugründung einer protestantischen Universität. »»»
Vertimas iš vokiečių kalbos:
«««Karaliaučiaus universitetą Albertiną 1544 metais įkūrė kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis-Ansbachas. Jis buvo trečiasis protestantiškas universitetas po Vitenbergo ir Magdeburgo Filipo uninersitetų ir antrasis naujai įsteigtas protestantiškasis universitetas. »»»
Vikipedija lietuviškai:«««Karaliaučiaus universitetas arba Albertina - pirmoji Prūsijos aukštoji mokykla, veikusi 15441945 m.
1542 m. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero dukters sūnus, įkūrė aukštesniąją mokyklą – partikuliarą dvasininkams rengti. Jos vedėju tapo kunigaikščio patarėjas Abraomas Kulvietis, kuris panašią mokyklą buvo įsteigęs ir Vilniuje. Iš šios mokyklos išaugo tuometinis Karaliaučiaus Albertinos universitetas, o Abraomas Kulvietis tapo šio universiteto hebrajų ir graikų kalbų profesoriumi.
Universitetas iškilmingai atidarytas 1544 m. rugpjūčio 14 d. Knypavos saloje pastatytame pastate, kuris kartu su katedros mokykla sudarė uždarą ansamblį su vartais į Šv. Petro aikštę. Čia universitetas veikė iki 1861 m., kai gavo naujus rūmus Šteindamo rajone. Naujasis itališkojo renesanso stiliaus Karaliaučiaus universiteto pastatas Paradų aikštėje pastatytas pagal Augusto Štiulerio projektą 18611862 m. 1944 m. rugpjūčio 30 d. britų aviacijos antskrydžių metu Karaliaučiaus universitetas ir Zoologijos institutas bei greta buvęs Zoologijos muziejus susprogdinti. »»»

Dabar apibendrinsiu viską kas buvo pacituota apie Joną Bretkūną ir Albertinos universitetą. Pirmiausia jo gimtinė yra Romuva. Vokiečiai Romuvą pavadino Frydlandu, o frydlandą išvertus į lietuvių kalbą pažodžiui reiškia „taikos žemė“. Kadangi šventovėje iš tikrųjų viešpatauja taika, (tik priešai užpuolę pirmiausia naikina šventoves)tai vokiečiai prūsišką pavadinimą paprasčiausiai išsivertė į savo kalbą. Negana to Romuva vadinama Bartų Romuva. Nors pasižiūrėjus į vienuoliktame puslapyje esantį prūsų genčių žemėlapį, matyti, kad Romuva stovi ant Natangos ir Bartos žemių ribos; tiksliau prie Alnos upės dabartinėje Kaliningrado srityje Lenkijos pasienyje. Antra — Jono Bretkūno gimtoji kalba buvo prūsų Natangos ar Bartos žemių kalba, bet tai neturi didelės reikšmės kurios iš tų žemių kalba. Svarbu, kad prūsų. Trečia — liuteronų tikėjimo dogmos reikalavo, kad šventuosius raštus liuteronų kunigai žmonėms skaitytų tik žmonių šnekamąja kalba. Kaip tik dėl tos priežasties Prūsijoje buvo įkurtas liuteroniškasis universitetas „Albertina“. Į Albertiną priiminėjo studentus kilusius iš žmonių gerai mokančių vietines kalbas; taigi ir prūsų kalbą. Taip ėmė daryti todėl, kad nemokančių prūsų kalbos vokiečių kunigų parašytų maldaknygių prūsai nesuprato. Kaip tik dėl to Prūsijos kunigaikštis iš Vilniaus išsikvietė Martyną Mažvydą, o taip pat ėmė mokslinti vietinius prūsus. Kadangi liuteronybės dogmos reikalavo dievo žodį skelbti šnekamąja kalba, tai dabartinių propagandistų (save vadinančių mokslininkais — istorikais, filologais) išvedžiojimai, kad Prūsijoje Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Danielius Kleinas, Kristijonas Donelaitis ir kiti rašė ne prūsiškai, o lietuviškai yra didžiausia kvailystė kokią tik galima sugalvoti. Pasižiūrėkite — liuteronizmo dogmos reikalauja dievo žodį žmonėms skelbti jų šnekamąja kalba, tai kokia tada būtų prasmė išmetus vieną svetimą kalbą — lotynų kalbą vietoj josios įvesti kitą svetimą kalbą — lietuvių. Žiūrint iš liuteronizmo pozicijų toks poelgis yra visiška kvailystė ir dėl to jis neįmanomas. Bet kadangi prūsų kalbą ėmė studijuoti universiteto profesoriai ir netgi patys būdami prūsais ir jų gimtoji kalba prūsų, tai jie pradėjo rašyti prūsiškai be jokio vokiško darkymo ir kraipymo. Nereikia galvoti, kad kunigai vokiečiai tyčia gadino prūsų kalbą ir tyčia sąmoningai iškraipytus žodžius užrašinėjo. Prisiminkime patys, kad mokantis svetimųjų kalbų daug sunkiau išmokti taisyklingai ištarti svetimos kalbos garsus negu išmokti žodžius.
Tyčia įdėjau vikipedijos žinutes apie Karaliaučiaus universiteto įkūrimą ir paskirtį. Jo svarbiausioji paskirtis buvo liuteronų tikėjimo kunigų ruošimas. Tai turint omeny savaime suprantama, kad universitete ypatingai didelis dėmesys buvo skiriamas liuteronizmo dogmų paisymui. Todėl ne tik Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Danielius Kleinas, Kristijonas Donelaitis, Fridrichas Kuršaitis, bet ir visi kiti Albertinoje studijavo prūsų kalbą ir viską rašė irgi prūsų kalba. Kitaip iš principo net būti negalėjo — to neleido liuteronizmo dogmos.
Bet pasirodo, kad prūsų kalba nuo lietuvių skiriasi taip nedaug, kad gana anksti pradėta abi kalbas laikyti ta pačia viena kalba ir prigijo bendras pavadinimas — lietuvių kalba. O dabar atsirado visokių propagandistų (besivadinančių mokslininkais, filologais, istorikais...) iš visų jėgų įrodinėjančių, kad prūsų kalba su lietuvių kalba neturi ničnieko bendro. Labai gaila, kad ir tarp lietuvių kalbininkų atsirado bandančių iš vokiečių siaubingai sudarkytų kelių prūsiškų žodžių konstruoti „naująją prūsų kalbą“ — nesupranta vargšeliai, kad tai tik nežinia kieno sugalvotas politinis projektas.
Kadangi buvo sukurta raštija prūsų kalba, o pati prūsų kalba pasirodė nesiskirianti nuo lietuvių kalbos, tai dabartiniai mokslinčiai iš to daro išvadą, kad prūsų kalba mirė, o patys prūsai sulietuvėjo. O kodėl jie vokiečių valdomi turėjo sulietuvėti, bet nesuvokieti kol kas dar niekas įtikinamai paaiškinti negali.
Dar vienas pavyzdys kaip Letas Palmaitis konstruoja „naująją prūsų kalbą“:
Mikelis Klusis,  „Naujosios prūsų kalbos gramatika“, Vilnius 1989, Lietuvos Kultūros Fondas klubas“Prūsa“. Šitoje knygelėje išdėstyta naujoji rekonstruota gramatika. 113 puslapyje parašyti mėnėsių pavadinimai:
En mettu ast dwainadesimt minikai.
Tris stesses wassaran:
·         Mārts
·         Aprīls
·         Māijs,
tris stesse daggan:
·         Jūnijs
·         Jūlijs
·         Augusts,
tris stesses assanin:
·         Septēmbers
·         Uktōbers
·         Nuwēmbers,
be tris stesses zeiman:
·         Decēmbers
·         Janwārs
·         Februārs.
Metuose dvylika mėnesių.
Trys yra pavasario:
·         kovas
·         balandis
·         gegužė,
trys yra vasaros:
·         birželis
·         liepa
·         rugpjūtis,
trys trys rudens:
·         rugsėjis
·         spalis
·         lapkritis,
bei trys žiemos:
·         gruodis
·         sausis
·         vasaris.

M.Klusio tekstą įdėjau į kairiąją lentelės skiltį, vertimą į dešiniąją.

Vokiečiai vikipedijoje apie prūsų kalbą pateikia tokius mėnesių pavadinimus:
«««z.B. bei Monatsnamen:
  • Januarijis neben wasaris, ragas oder pusczius von pusti „blasen“.
  • Februarijis neben kowinis (Dohlenmonat), rugutis oder prydelinis.
  • Mercas neben karwelinis oder balandinis (Taubenmonat).
  • Aprilis neben sultekis (Birkenmonat) oder welyku-menu (Ostermonat).
  • Meijis neben geguzinis (Kuckucksmonat) oder ziedu-menu.
  • Junijis neben pudimo-menu (Brachmonat), sejinis (Säemonat), semenys (Leinmonat) oder wisjawis.
  • Julijis neben liepinis (Lindenmonat) oder szienawimo-menu.
  • Augustas neben degesis (Hitzemonat) oder rugpjutis (Erntemonat).
  • Septemberis neben rudugys (Herbstmonat), rugsejis, wesselinnis (kühler Monat) oder pauksztlekis.
  • Oktoberis neben lapkritis (Monat, da die Blätter fallen) oder spalinis.
  • Nowemberis neben grudinis (Frostmonat).
  • Decemberis neben sausis (trockner Monat) oder kaledu-menu (Weihnachtsmonat).»»»

Kad geriau matytųsi sudėjau į lentelę:
Mėnesių pavadinimai:
Januarijis
Februarijis
Mercas
Aprilis
Meijis
Junijis
Julijis
Augustas
Septemberis
Oktoberis
Nowemberis
Decemberis

Be šių turi kitus pavadinimus:
wasaris, ragas,pusczius — nuo žodžio pūsti
kowinis, rugutis,prydelinis.
karwelinis,balandinis
sultekis,welyku-menu
geguzinis,ziedu-menu
pudimo-menu, sejinis, semenys,wisjawis.
liepinis,szienawimo-menu
degesis,rugpjutis
rudugys, rugsejis, wesselinnis,pauksztlekis
lapkritis,spalinis
grudinis
sausis,kaledu-menu


Vikipedijoje apie lietuviškus mėnesių pavadinimus rašo taip:
«««mėnesiai... lietuviškuose kalendoriuose:
  1. Sausis, didelis ragutis, pusčius, siekis, vasaris
  2. Vasaris, kovinis, pusis, pustis, pusčius, pūsčius, ragutis, mažas ragutis
  3. Kovas, kovinis, karvelinis, balandinis, balandis, ragutis
  4. Balandis, aprilius, balundis, arba balandinis, biržetas, gegužis, arba gegužinis, karvelis, arba karvelinis, mildvinis, sultekis, Velykų mėnuo, žiedų mėnuo
  5. Gegužė, gegužia, gegužinis, gegužis, berželis, beržis, militis, sultekis, žiedis, žiedų
  6. Birželis, berželis, biržėtas, biržis, jaunis, kirmėlių, pūdymo, sėjinis, sėjos, sėmenis arba sėmeninis, sėmėnojis, visjavis
  7. Liepa, liepinis, liepžiedis, pjūkis, pjaukjavinis, šienpjūtis, šienpjūvis
  8. Rugpjūtis, degėsis, pjūmonies, pjūtis, pjūvės mėnuo, šilius, žilio mėnuo, visjavis
  9. Rugsėjis, paukštėkis, rudugis, šilinis, šilų, viržių
  10. Spalis, septintinis, spalinis
  11. Lapkritis, vėlių mėnuo, lapkristinis, lapkristis, lapkritys
  12. Gruodis, grocis, grodis, arba grodinis, grudis, arba gruodinis, gruoduotis, siekis, arba seikis, sijkis, Kalėdų mėnuo, kalėdis»»»
Mėlynai nuspalvinti mėnesų pavadinimai dabar oficialiai naudojami lietuviškame kalendoriuje, o seniau liaudyje naudoti pavadinimai parašyti juodai.
Oficialiuose raštuose prūsai naudojo lotyniškus mėnesių pavadinimus ir rašė taip kaip parašyta kairiojoje lentelės skiltyje, o šnekamojoje kalboje naudojo dešinėje skiltyje surašytus; juos irgi užrašė vokiečiai. Kuo prūsų šnekamojoje kalboje naudotų mėnesių pavadinimai skiriasi nuo lietuviškų? Palyginkite prūsų šnekamojoje kalboje naudotus mėnesių pavadinimus ir lietuvių šnekamojoje kalboje seniau naudotus. Pabandykite rasti skirtumą. Sufleruoju — Lietuvoje visi prūsiški mėnesių pavadinimai yra ir jie ničnieko nesiskiria nuo lietuviškų, bet Lietuvoje pavadinimų yra daugiau — va ir visas skirtumas.
O „naujojoje prūsų kalbos gramatikoje“ konstruktorius netgi prūsų oficialiuose raštuose naudotus lotyniškuosius sudarkė, perdarė pagal iš piršto laužtą gramatiką.

Šioks toks nukrypimas
Spalio pavadinimą septintinis žaliai nuspalvinau tyčia. Atskaičiuokite atgal ir gausite, kad pirmutinis yra balandis. Va jisai ikikrikščioniškais laikais ir buvo pirmasis metų mėnuo. Senasis lietuviškas kalendorius prasidėjo nuo pavasario lygiadienio. Man bobutė, tėvo mama, pasakojo,kad jos vaikystėje (gimė 1885 m.) žmonės lygiadienį švęsdavo labiau nei vėlykas — pagrindinė šventė buvo kovo 25-ją, t.y. gandro sugrįžimas, dar vadinta paskelbimu. Šinvintų rajonas yra gerokai aplenkintas, bet ir lenkiškai kalbantys žmonės kovo 25-ją vadina „zvestovania“ kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia „paskelbimas“. O ką gi tasai gandras skelbė? Naujųjų metų pradžią!!! Nei daugiau, nei mažiau. Tą dieną, kaip bobutė sakė, vaikai gaudavę dovanų, o kunigai labai pyko ant kaimiečių, kad jie švenčia pagonišką šventę ir už tai bažnyčioje (Giedraičiuose) labai bardavo. Taip pat sakė, kad švęsti būtinai reikėjo keturias dienas. Pamiršau kaip tos dienos vadinosi, bet kad ketvirtoji diena buvo vadinama „ledų diena“ gerai prisimenu. Ledų dieną buvo draudžiama laukuose dirbti bet kokį darbą. Sakydavo: „Jei ledų dieną dirbsi, tai vasarą ledai išdaužys, sunaikins visą derlių“. Mano uošvė pasvalietė man irgi panašiai pasakojo. Tik Pasvaly kovo 25-ją vadino gandrinėmis. Apie septintinį parašiau tokį gabaliuką todėl, kad man tokį prisiminimą jisai sukėlė ir jisai yra labai geras liudijimas, kad lietuviški naujieji metai prasideda nuo pavasario lygiadienio.

Dabar trupučiuką apie vieną gramatikos ypatybę. „Naujosios prūsų kalbos gramatikoje“ 66 puslapyje apie linksniavimą rašoma:
«««2.3.2 Deklinacija (lietuviškai linksniavimas PV pastaba)
Paliekamos trys giminės (bevardės giminės formos tik vienaskaitoje), du skaičiai, keturi linksniai… Bevardės giminės daiktavardžiai linksniuojami pagal vyriškos giminės (be vardininko formos), a-, ja-, u- tipus. Bevardės giminės daugiskaitos formos…»»»
Na ir duoda bevardės giminės daiktavardžių pavyzdžių:  azzaran – ežeras, garrin – medis, meddu – medus, kaūlin – kaulas, wassaran – pavasaris, daggan- vasara, assanin – ruduo, zeiman – žiema.
Nerašo iš kur paėmė bevardę giminę ir kodėl ją paėmė. Tiesiog rašo paliekamos trys giminės ir taškas. Pabaigoje parašysiu apie patį konstruktorių – pamatysite ką reiškia „paliekamos“. Taip pat keturi linksniai. O kodė keturi? Juk kiti tyrinėtojai sako jų buvus tiek pat kaip ir lietuvių kalboje.

Prūsų kalba — valstybinė Lietuvos kalba
Labai įdomų dalyką radau apie pelkes-durpynus. Turiu labai smulkų Lietuvos žemėlapį, kur yra visi vienkiemiai ir kiti smulkūs dalykai. Taigi į rytus nuo Nevėžio ir visoje Dzūkijoje, o taip pat už Nemuno visame Kauno rajone visos pelkės-durpynai vadinami raistais, raisteliais; į vakarus nuo Nevėžio ir į šiaurę nuo Nemuno tas pats gamtos kūrinys vadinamas tyrais, tyreliais, tyruliais. Tik Biržų rajone neradau nei tyrų, nei raistų. Todėl neaišku kuriai pusei priskirti, bet Pasvalio rajone vienas tyrelis yra, o Rokiškio — daug raistų. Tuo tarpu Sūduvoje nėra nei raistų, nei tyrų, bet tas pats dalykas joje vadinamas paliomis ir plynėmis. Taip pat turiu tokį patį smulkų ir Kaliningrado srities žemėlapį. Jis ypatingas tuo, kad skirtas vokiečių turistams. Tai jame visi pavadinimai parašyti ne tik rusų kalba, bet ir vokiškai taip kaip jie buvo vadinami iki 1945 metų. Taigi Prūsijoje pelkės vadinamos taip pat kaip ir Sūduvoje — vien plynios ir palios. Neskaitant išverstų į vokiečių kalbą. Matome — ryškiai skiriasi trys dideli plotai — raistai, tyrai ir palios-plynios. O įdomiausia yra tai ir taip pat labai svarbu, kad sūduvių (Šakių, Marijampolės ir Vilkaviškio rajonų) tarmės su lietuvninkų (tarp Nemuno Priegliaus ir iki Karaliaučiaus) tarmėmis sudaro gana vienodos kalbos plotą, t.y. sūduvių-lietuvninkų tarmės ryškiai skiriasi nuo kaimynų žemaičių ir dzūkų, o taip pat ir nuo tolimesnių lietuvių tarmių. Negana to dabartinė valstybinė lietuvių kalba remiasi kaip tik lietuvninkų raštais ir sūduvių tarme — toks yra valstybinės kalbos pagrindas. Ne dzūkų, ne žemaičių ir ne Šiaurės Lietuvos tarmės yra lietuvių valstybinės kalbos pagrindas, o lietuvninkų-sūduvių. Nori nenori, bet prūsų kalba dabar yra Lietuvos valstybinė kalba. Štai tau ir mirusi kalba. Pasirodo ji gyvesnė už visas kitas gyvas kalbas, nes visų tarmių atstovai ją moka, o viena kuria nors tarme kalbantys lietuviai kitas tarmes supranta, bet jomis kalbėti nemoka. Taip likimas lėmė, kad dabartinė valstybinė Lietuvos kalba išpuoselėta Karaliaučiaus universitete.Ją ir visą senąją raštiją sukūrė prūsai. O patį Karaliaučiaus universitetą kūrė katalikų bažnyčios išvaryti iš Vilniaus lietuviai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis ir kiti. Pvz., S.Rapolionis: «««Stanislovas Rapolionis (lot.Stanislaus Rapagellanus arba Stanislaus Lituanus lenk. Stanisław Rapajłowicz, 1485 m. netoli Eišiškių1545 m. gegužės 13 d. Karaliaučiuje) – vienas lietuvių raštijos pradininkų, reformacijos pradininkas Vilniuje, pranciškonų vienuolyno vienuolis, pirmasis Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius.»»» (vikipedija). Abraomas Kulvietis: «««Vilniaus vyskupasPovilas Alšėniškis išgavo iš karaliaus ediktą patraukti A. Kulvietį vyskupo teisman. Tačiau Kulvietis į teismą nestojo ir, magistro J.Zablockio lydimas, pabėgo į Prūsiją, išsiveždamas savo turtingą biblioteką. 1542 m. Prūsijoje buvo Albrechto su džiaugsmu priimtas, paskirtas Karaliaučiaus partikuliaro vadovu (vicerektoriumi; rektoriaus tuo metu nebuvo) ir kunigaikščio patarėju.»»» (vikipedija). Kodėl S.Rapolionis ir A.Kulvietis bėgo iš Vilniaus? Todėl, kad Vilniuje jie ir kiti reformatai (A.Kulvietis)buvo įkūrę protestantišką universitetą. Apie protestantų universitetą Vilniuje rašo Romualdas Grigas knygoje „Lietuvių tautos išlikimo drama“.Versmė. Vilnius. 2014. 199-200pusl. R.Grigas rašo: «««Štai tokio turinio laišką 1588 m. rašo Abiejų Tautų Respublikos valdovui Zigmantui Vazai Vilniuje esantis kardinolas Jurgis Radvila. „Šviesiausiasis Karaliau, Maloningiausias Pone, šiomis dienomis Vilniuje įvykusiame eretikų sinode kalvinistai (Calvinistae), arba zvinglionai, nutarė pastoti kelią katalikų bažnyčiai ir išplatinti savo užkrečiamiausios erezijos nuodus – įkurti Universitetą, kitaip Akademiją, šiame mieste <...> Iki šiol sunkiai galime kasdienę išlaikyti taiką su mokykla, kurią jėga ir apgaule (jie) išgavo ir kurią fundavo mano pirmtakas (tėvas); kas bus, jei įrengs altorių prieš altorių, tai yra Šėtono akademiją prieš Jėzaus akademiją [Vilniuje jėzuitų įkurtą 1579 m. –R.G]. Kardinolas Jurgis Radvila apie šį „siaubingą“ eretikų sumanymą informavo ir Romos bažnyčios atstovą Lenkijoje nuncijų Annibalą Kapujietį. Prof. Ingė Lukšaitė. Iškiliausia reformacijos Lietuvoje tyrėja, perpasakodama nuncijaus susirašinėjimą tuo klausimu su Roma, pateikia ir paties nuncijaus įspūdį, jog karalius, sužinojęs apie „eretikų“suvažiavimą, drebėjo iš pykčio „<...> dėl tokios eretikų drąsos ir pats pažadėjo, kad jokiu būdu to neleis...“ Nuncijus savo laiške Romai taip pat teigė, kad kardinolas Jurgis Radvila, „<...> jei reikės, pasiryžęs jiems tai sutrukdyti“. Kaip žinome, taip ir įvyko.»»»Matome – lietuviai bandė ir Vilniuje tą patį daryti, buvo įkūrę protestantišką universitetą bet jėzuitai juos išvijo. Kardinolo Jurgio Radvilos tėvas fundavo, t.y. davė pinigų, protestantiškam universitetui ir jis buvo įkurtas, kaip liudija pats kardinolas. Tačiau katalikai sunaikino. Todėl visa lietuviška raštija buvo sukurta Karaliaučiuje ir todėl dabar Lietuvoje valstybinė kalba yra prūsų kalba.
Dar viena trumpa pastaba apie tai kodėl Abraomas Kulvietis nestojo vyskupo teisman. Nestojo nes labai gerai žinojo, kad Janas Husas vyskupų teisman stojo ir buvo pačirškintas ant laužo. Taip pat ir visi kiti stojusieji irgi buvo pačirškinti. Toks yra vyskupų teisingumas.
Taigi kokio tikslo siekia naujosios prūsų kalbos konstruktoriai-rekonstruktoriai?

Atsakymą duoda tik vokiečiai. Jie rašo; kartoju: «««Iširus Sovietų Sąjungai naujoji prūsų kalba įgijo politinę reikšmę. Tuo metu buvo pristatytas „Baltijos Federacijos“ projektas, pagal kurį federaciją sudarytų Estija, Latvija, Lietuva ir Kaliningrado sritis. Viena iš federacijos valstybinių kalbų turėjo būti „Borussijos Kantono“ valstybinė kalba – naujoji prūsų kalba. »»»   Taigi konstruktoriai siekia vien tik politinių tikslų. Ne mokslinių ar kitokių, o vien politinių. Dėl to ir „naujosios prūsų kalbos“ konstravimas prasidėjo irstant Sovietų Sąjungai. Norėta Lietuvoje greta lietuvių kalbos valstybine kalba padaryti sukonstruotą baidyklę-pasityčiojimą. Kodėl? Todėl, kad lietuviai labai sielojosi ir sielojasi dėl Prūsijos likimo ir lietuvninkų išžudymo baigiantis antrajam pasauliniam karui. Taigi atsirado tokių projektuotojų-konstruktorių-rekonstruktorių norinčių, kad lietuviai užkibtų ant „naujosios prūsų kalbos“ kabliuko. O užkibę prarastų viską ką dar turi. O ką turi labai teisingai ir glaustai sako Romualdas Grigas knygoje „Lietuvių tautos išlikimo drama“, leidykla Versmė, Vilnius, 2014. Jis rašo:
119 puslapyje — „Tautos dvasia gyva tik jos kalbos dėka“.
117 puslapyje — „Kalba yra svarbiausia charakterio ugdymo ir išlaikymo priemonė“.
O taip sukonstruota, kai aukščiau rašiau, naujoji kalba neturi savyje ničnieko — nei dainų lobyno, nei tautosakos, nei jokių net menkiausių grožinės literatūros kūrinių, nei poezijos, nei jokios gyvosios kalbos dvasios ar sielos, o taip pat netinka nei būdui ugdyti ir jam išlaikyti. Gyvojoje kalboje atsispindi visas tautos nueitas kelias per tūkstančius metų. O taip sukonstruotoje baidyklėje, kaip ją sukonstravo Letas Palmaitis ir kiti, ničnieko nėra — vien tuštuma. Tai jau tautos mirtis galutinė. Va tą jie mums ir siūlo; norite prūsų — še turėkitės. Ir išnyksite kaip ir jie.
Pacituosiu dar vieno prūso mintį: «««In dem nördlichsten Teil der Provinz Ostpreußen wohnt schon seit fünf Jahrtausenden der nach Sprache und Sitten äußerst merkwürdige Volksstamm der Litauer.“ (Wilhelm Gaigalat, 1904). »»»  Vertimas: «««Rytų Prūsijos šiaurės rytinėje dalyje jau penkis tūkstančius metų gyvena savo keistą kalbą ir papročius turinti lietuvių gentis (Vilius Gaigalaitis, 1904 m.).»»»  Štai taip!!! Anot prūso Viliaus Gaigalaičio prūsai ir lietuviai yra tas pats. Bet tai yra pasakyta kai nebuvo nepriklausomos Lietuvos.  Kai Lietuva tapo nepriklausoma, prasidėjo visokiaisi cirkai – jau lietuviai ir prūsai pasidarė ne tas pats.  Prasidėjo politika. Todėl pradėjo rekonstruoti...
Žymūs prūsai-lietuviai šiuolaikinėje Vokietijoje. Vikipedija vokiečių kalba:

Träger preußisch-litauischer Familiennamen

  • Wulf Bernotat, deutscher Manager und ehemaliger Vorstandsvorsitzender der E.ON AG.
  • Erich Dunskus, deutscher Film- und Theaterschauspieler
  • Wilhelm Gaigalat (litauisch Vilius Gaigalaitis), preußisch-litauischer Pfarrer und Mitglied im preußischen Abgeordnetenhaus
  • Georg Gerullis, deutscher Baltist
  • Martin Jankus (litauisch Martynas Jankus), preußisch-litauischer Druckereibesitzer und Publizist
  • Herbert Jankuhn, deutscher Prähistoriker
  • John Kay (Fritz Krauledat), Leadsinger der Rockgruppe Steppenwolf
  • Christoph Kukat, ostpreußischer Evangelist und Bußprediger
  • Heinrich Schlusnus, deutscher Opern- und Konzertsänger
  • Jonas Smalakys, preußisch-litauischer Reichtagsabgeordneter, Gutsbesitzer, Teilnehmer am italienischen Unabhängigkeitskampf
  • Wilhelm Steputat, deutscher Schriftsteller, Mitglied des Preußischen Abgeordnetenhauses und Landespräsident im Memelländischen Landesdirektorium
  • Klaus Theweleit, deutscher Literaturwissenschaftler, Kulturtheoretiker und Schriftsteller
  • Gerd Siemoneit-Barum, deutscher Zirkusdirektor
  • Lena Valaitis, deutsch-litauische Schlagersängerin
  • Vydūnas (bürgerl. Wilhelm Storost) preußisch-litauischer Lehrer, Dichter, Philosoph, Humanist und Theosoph
  • Reinhard Wenskus, deutscher Historiker
  • Dietmar Willoweit, deutscher Rechtswissenschaftler und Rechtshistoriker
  • Günter Willumeit, deutscher Humorist, Parodist und Unterhalter
  • Klaus Wowereit, Regierender Bürgermeister von Berlin
Vertimas:
  • Vulfas Bernotaitis, Vokietijos pramonininkas energetikos bendrovės E.ON AG vadovas
  • Erikas Dunskus, Vokiečių kino ir teatro aktorius
  • Vilhelmas Gaigalaitis (pasirašo lietuviškai Vilius Gaigalaitis) prūsų-lietuvių liuteronų kunigas  prūsų Atstovų Rūmų narys
  • Georgas Gerulis vokiečių kalbininkas baltistas
  • Martynas Jankus(pasirašinėjo lietuviškai Martynas Jankus) prūsų-lietuvių spaustuvininkas publicistas
  • Herbertas Jankūnas  vokiečių istorikas
  • Jonas Kajus (Fricas Krauledaitis) roko grupės Steppenwolf dainininkas
  • Kristupas Kukaitis prūsų evangelistas pamokslininkas
  • Heinrichas Šlusnus vokiečių operos dainininkas
  • Jonas Smalakys prūsų-lietuvių dvarininkas, Reichstago vadovo pavaduotojas, kovos už Italijos nepriklausomybę dalyvis
  • Vilhelmas Steputaitis vokiečių rašytojas, prūsų Atstovų Rūmų narys ir Klaipėdos krašto direktorato prezidentas
  • Klausas Tėvelaitisvokiečių literatūros mokslininkas, kultūros teoretikas ir rašytojas
  • Gerdas Simonaitis-Barumas Vokietijos cirko direktorius
  • Lena Valaitis vokiečių-lietuvių dainininkė
  • Vydūnas (Vilhelmas Storosta) prūsų-lietuvių mokytojas, poetas, filosofas, humanistas ir teosofas
  • Reinardas Venskus vokiečių istorikas
  • Dytmaras Vilovaitis vokiečių teisės mokslininkas ir teisės istorikas
  • Giunteris Vilumaitis vokiečių jumoristas, parodistas ir komikas
  • Klausas Voveraitis Berlyno meras (burmistras)
Dalis čia išvardytų asmenų jau mirę. Kiti gyvena, pavyzdžiui dabartinis Berlyno merasKlausas Voveraitis ir E.ON AG vadovas Vulfas Bernotaitis. Vokietijoje prūsai-lietuviai dar neišnyko, o Lietuvoje visokie istorikai, kalbininkai, politikai ir kitokie veikėjai viens per kitą lenktyniaudami  iš visų jėgų stengiasi įrodinėdami, kad prūsai ir lietuviai tarpusavy ničnieko bendro neturi. Tokia yra ir „naujosios prūsų kalbos“ konstruktorių-rekonstruktorių pastangų paskirtis.

Konstruktoriai
Letas Palmaitis„Baltų kalbų gramatinės sistemos raidaKaunas, „Šviesa“ 1998. Šios knygos paskutiniame puslapyje autorius rašo apie save. Puslapį nukopijavau ir pridedu. Nugeltoninau svarbiausius Palmaičio teiginius:
↓↓↓
Ši knyga atspindi ilgametes autoriaus klajones po kalbų pasaulį, pradėtas semitologijos studijomis St.Peterburge 1965 m., tęstas baltistikosaspirantūroje 1973 m. Vilniuje bei kartvelologinėje “stažuotėje”Gruzijoje, 1976 m. dirbant kūriku asfalto gamykloje, o baigtos pirmąja šios knygos versija 1995 m. Vokietijoje, renkant baltiškos kilmėsleksiką iš vokiečių rytprūsiečių tarmės kartotekos Kylio universitetogermanistikos seminare. Jame pirmą kartą viešumon iškelta ir čiadėstomoji prokalbės kaip minimaliausių inovacijų zonos koncepcija.
Knygoje remtasi daugiausia Vytauto Mažiulio ir Georgijaus Klimovoteorijomis. Čia visiems laikams atsisveikinta su klasikine ide. prokalbės samprata, aštuoniais jos linksniais, tariamai joje egzistavusiomisprezenso/imperfekto, aoristo, perfekto gramatinėmis kategorijomissu atitinkamomis “bendraindoeuropietiškomis” fleksijomis. Vardažodžių tematinio balsio atsiradimas siejamas su morfologinį krūvį įgavusia binomine priebalsio vokalizacija kamieno finalėje. Baltų kalbų 3-jo asmens nežymėtumas siejamas su veiksmažodžio II serijos formos, kilme — vardažodinės, apibendrinimu: baltų kalbų 3-as asmuo atspindiikiinfinityvinių laikų masdarą, su juo derinęsi inertyvinės/adverbialinėsreikšmės kuopinės daugiskaitos *-ai/*-ei dariniai semantiškai nereikalavojokio 3-jo asmens daugiskaitos markerio (vadinas, baltų kalbosniekad ir nepasižymėjo sigmatine *-a/*-e kamieno daugiskaita, nei kada nors turėjo morfologiškai išbaigtą bevardę giminę — prūsų kalbojepasigendama paradigminių bevardės giminės daugiskaitos formų, kuopinės reikšmės dariniai alomorfiški -ai dariniams). Daug dėmesioskirta prabaltų preterito-prezentiniams perfektinės semantikos veiksmažodžiams, parodant, kaip jų formos, virsdamos preteritinėmis, “pasigamindavo”prezenso formas, kaip, dėl akuzatyvinės konstrukcijos įsigalėjimo susidarius tranzityvumo—intranzityvumo kategorijai, savopreteritus “gamindavosi” inovacinės tranzityvinés formos. Atlikta formaliaisuskirstytų veiksmažodžio kamienų semantinė klasifikacija, nustačiusdaug niuansų aprėpiančius skiriamuosius požymius ir pateikusrezultatus dendrogramomis, matricomis bei ištisais lietuvių, latvių irprūsų (čia tik `- ir ija-kamienų) veiksmažodžių sąrašais. Rasta nemažanaujų aiškinimų senoms problemoms (prūsų “artikelio” sintaksinė funkcija, rytų baltųžodžio yra masdarinė inaktyvinė kilmė, kt.). Šitaippraplėsta V. Mažiulio deklinacijos teorija bei pritarta jo iškeltai baltų kalbų kaip “paskutiniosios indoeuropiečių vandenyno valkos” idėjai.Nors visa tai vargu ar pradžiugins tradicionalistus, šis “profesionalauskūriko” darbas galbūt sudomins originalių sprendimų ieškantį jaunimą, kuris ir yra visa tolesnių indoeuropeistinių ir baltistinių studijų viltis.
↑↑↑

Aukščiau citavau Mikelio Klusio parašytą „Naujosios prūsų kalbos gramatiką“. O dabar pažiūrėkime ką apie juos abu, t.y. Letą Palmaitį ir Mikelį Klusį rašo Raimundas Bakutis savo „ blogspote“ http://raimundasbakutis.blogspot.com/2014/06/prusu-kalba-archajiskiausia.html:«««Rimčiausiais Prūsų Kalbos tyrinėjimais A. Butkus vadina V. Toporovo ..., Vytauto Juozapo Mažiulio, Michailo Jekimovo (dar žinomo kaip Mikkelis Klussis ir Letas Palmaitis; ... »»»

Išvados iš to ką Letas Palmaitis parašė paskutiniame savo knygos puslapio, Raimundo Bakučio blogspotoir Mikelio Klusio sukurtos gramatikos:
1) Vienas asmuo Michailas Jekimovaskartu yra Letas Palmaitis ir tuo pačiu ir Mikelis Klusis. Skaitydamas M.Klusio parašytą gramatiką radau dar tokius vardus –Mikkels Klussis, Миккель Клоссе, Lets Palmaitis. O taip pat Mikelis Klusis „Naujosios prūsų kalbos gramatikos“ 107 puslapyje rašo: „...lietuvių kalbininkas Letas Palmaitis...“. Gražu – diskutuoja pats su savimi. Peterburge studijuodamas semitų kalbas ir tradicijas jis buvo rusas? Michailas Jekimovas. 1973 metais baigęs semitų studijas ir atvykęs į Vilnių tapo lietuviu Letu Palmaičiu. Vilniuje studijavo lietuvių kalbą ir ją išstudijavęs ėmėsi konstruoti.
2) Knygoje „Baltų kalbų gramatinės sistemos raida“ Letas Palmaitis pats remdamasis daugelio kitų mokslininkų darbais įrodė, kad vadinamos baltų kalbos neturėjo trečiosios giminės, t.y. buvo tik vyriškoji ir moteriškoji giminės. Knygos teiginį, kad nebuvo bevardės giminės nuspalvinau geltonai. Tuo tarpu jo paties rekonstruotoje-sukonstruotoje naujojoje prūsų kalboje yra trys giminės; pvz., žodis assaran (tariamas azaran ir reiškia ežeras) yra bevardės giminės. Išvada — moksliniame darbe rašo vieną, o praktiniame darbe, t.y. prūsų kalbos rekonstrukcijoje, daro visiškai priešingai. Kam ta trečioji bevardė giminė reikalinga? Ogi ji yra duoklė vokiečiams. Kadangi vokiečiai daug metų Prūsijoje viešpatavo, tai konstruktorius nusprendė dalį vokiečių kalbos gramatikos įdėti į savo konstrukciją – „naujosios prūsų kalbos gramatiką (NPKG)“. Į NPKG įdėjo ne tik bevardę giminę, bet ir linksnius padarė keturis, taip  kaip yra vokiečių kalboje, t.y. tokius pačius. Todėl jo sukonstruotos naujosios prūsų kalbos gramatika yra klastotė — labai gražu, kad jis pats savo klastotę ir atskleidė.
3) Labai svarbi išvada, kurią padarė surinkęs daugelio pasaulio mokslininkų darbuose išreikštas mintis, yra ta, kad baltų kalbos yra paskutinis indoeuropiečių vandenyno ežerėlis. Taigi lietuvių kalba ir yra toji visų ieškoma indoeuropiečių kalba, iš kurios kilo visos dabartinės ir taip pat mirusios indoeuropiečių kalbos. Latvių kalba yra vienu laipteliu žemiau, nes į ją krikštytojai įterpė daug svetimybių ir ji yra gerokai nudilusi, pakitusi.
Leto Palmaičio knygosBaltų kalbų gramatinės sistemos raida“titulinio knygos puslapio dalies kopija:
Įdomu ar ne? Baigęs semitų filologiją rusas? MichailasJekimovas mokslinį darbą rašė iš „baltų“ filologijos; kitas tipas toks pats kaip jis, t.y. filologas baigęs lietuvių kalbą — Emanuelis Zingeris,  labai padėjo ir rūpinosi knygą rašant ir ją išleidžiant.
Du konstruktoriai aiškūs — Michailas Jekimovas ir Emanuelis Zingeris. Miša?... o gal Mauša?  — rusams labai nebūdingas toks apsimetinėjimas lietuviais (Letas Palmaitis), prūsais (Mikkelis Klussis) , vokiečiais (M.Klosse), o maušiukai labai vikriai tampa lietuviais, rusais, lenkais, vokiečiais ir visokiais kitokiais pagal poreikį. Be to mažai tikėtina, kad rusai labai uoliai studijuotų semitologiją. Kas tai per mokslas žodyne www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Semitologija aiškina taip: «««Semitologija - [ semitai +  ...logija], mokslas, tiriantis semitų kalbas ir tautų, kalbančių tomis kalbomis, kultūrą.»»»Du „...logai“ yra, bet gal jie ne vieni, gal jų yra ir daugiau? Bet matosi, kad maždaug nuo 1973 metų jau buvo pradėtas politinis projektas, kurį paviešino vokiečiai, o tam politiniam projektui buvo reikalinga sukonstruoti ... ką sėkmingai ir sukonstravo Michailas Jekimovas ir Co. O gal tasai politinis projektas – naujosios prūsų kalbos kūrimas ir jos darymas valstybine kalba buvo pradėtas gerokai anksčiau nei 1973, nes sumanius tokį dalyką reikia išmokslinti konstruktorius, kad jie galėtų sukonstruoti tą kas sumanyta projekte. Todėl sumanymas visada eina pirmiau konstravimo darbų.
Įdomūs dalykai dedasi jau ant „Naujosios prūsų kalbos gramatikos“ titulinio lapo. Ėmiau ir viską nurašiau. Pirmoje pusėje rašoma:
«««Mikelis Klusis. Prūsų kalba. Lietuvos Kultūros fondas klubas „Prūsa“. Vilnius 1989.»»»
Antroje pusėje vokiškai:
«««Kulturfond der Litauischer SSR Der Klub „Prussa“. M.KLOSSE. DIE PRUSSISCHE SPRACHE |: NEUPRUSSISCHE GRAMMATIK. Vorbereitet von L.Palmaitis (Gramatik, Texte) und Pr.Erelis (Texte 9,10,15,16). Den moskauer „Balto-slavjanskie issledovanija“ für eine zweite Publikation vorgelegter Konspekt dieser Arbeit ist von dem Schriftleiter Vjač. Ivanov als unwissenschaftlich zurükgewiesen worden. »»»
ir rusiškai:
«««Фонд культуры Литовской ССР Клуб „Пруса“. М.КЛОССЕ. ПРУССКИЙ ЯЗЫК |: НОВОПРУССКАЯ ГРАММАТИКА. Подготовили Л.Палмайтис (Грамматика, Тексты) и Пр.Эрялис (Тексты 9, 10, 15, 16). Конспект этой работы, представленный „Балто-славянским исследованиям“ как очередная публикация, отклонен отв. редактором Вяч.Ивановым как ненаучный. »»»
Lietuviškai neparašė. Nors visa knygelė parašyta lietuviškai. Todėl į lietuvių kalbą antrąją titulinio lapo pusę verčiu aš:
«««Lietuvos SSR kultūros fondas klubas „Prūsa“. M.KLOSSE. PRŪSŲ KALBA |: NAUJOSIOS PRŪSŲ KALBOS GRAMATIKA. Paruošė L.Palmaitis (Gramatika ir tekstai) ir Pr.Erelis (Tekstai 9, 10, 15, 16). Šio darbo konspektą, kaip eilinę publikaciją, pristatytą maskvietiškiems„Baltų-slavų tyrinėjimams“ vyriausiasis redaktorius Viačeslavas Ivanovas atmetė kaip nemokslinę.»»» [PV pastaba – žodis „maskvietiškiems“ yra tik vokiškame tekste; rusiškame nėra]
„Baltų-slavų tyrinėjimai“ tai mokslinių straipsnių rinkinys. Jų jau atspausdinta daug tomų. Šaunuolis Viačeslavas Ivanovas!!! 
 Atmetė klastotę kaip nemokslinį darbą!!! O konstruktoriai asilai — pasigyrė, kad jų darbas pripažintas nemokšų chaltūra.

Viačeslavas Ivanovas Rusijos kalbininkas, semiotikas, antropologas. Yra Amerikos kalbininkų draugijos narys, Britanijos akademijos narys, Amerikos meno ir mokslo akademijos narys, Amerikos filosofijos akademijos narys, Rusijos mokslų akademijos narys, Kalifornijos universiteto Los Andžele slavų ir rytų kalbų ir literatūros profesorius, Maskvos valstybinio universiteto pasaulio kultūros instituto direktorius, Rusijos humanitarinio universiteto antropologijos mokyklos direktorius, kalbotyros fondo tarybos pirmininkas. Daktaro disertaciją gynėsi Vilniaus universitete iš lietuvių kalbos.
Dar kartą šaunuolis Viačeslavas Ivanovas už tai, kad neleido konstruktoriaus klastotės pripažinti už mokslinį darbą.
Bandžiau rasti kas tasai Pr.Erelis, bet nepavyko. Greičiausiai tai dar vienas konstruktoriaus slapyvardis — juk reikia suvaidinti, kad konstruktorius ne vienas, o jų daug.

Prūsijos ir prūsų kalbos mylėtojams

Skaitykite senuosius tiek Prūsijos kunigaikštystės, tiek LDK raštus ir niekur nerasite, kad būtų parašyta jog prūsai ir lietuviai yra visiškai skirtingos tautos, kad kalba skirtingomis kalbomis. Paskaitykite ką visokie istorikai rašo, o rašo, kad prūsai sulietuvėjo ir išnyko XVI-XVII a. būtent dėl sulietuvėjimo. O kodėl sulietuvėjo? Juk paprastai visame pasaulyje esti taip, kad užkariauto krašto gyventojus asimiliuoja užkariautojai, taigi turėjo suvokietėti. Bet sulietuvėjo. Kas čia per monai? Viskas yra labai paprasta. Liuteronų universitetas pradėjo rūpintis dievo žodį skleisti gimtąja kalba. Na dėl to ėmė šv. raštus versti į vietinių žmonių gimtąją kalbą ir toji kalba pasirodo nieko nesiskirianti nuo lietuvių kalbos. Va ir visas sulietuvėjimas.  Danielius Kleinas rašė prūsų kalbos gramatiką, o pasirodo ta pati gramatika kartu yra ir lietuvių kalbos gramatika. Taip pat yra ir su visais kitais Prūsijos rašytojais – jau rašiau, nekartosiu.
O vikipedijoje mokslininkai rašo taip— rusai: «««В XV—XVI вв. крестьянство Надровии, Самбии, северной Натангии и северной Бартии подверглось почти сплошной литуанизации.»»» T.y. — «««XV-XVI amžiais Nadruvos, Sembos, Natangos ir Bartos prūsai kaimiečiai beveik visi sulietuvėjo.»»» Vokiečiai: «««Die Prußen akkulturierten sich vollständig an die sie umgebenden Deutschen, Polen und Litauer.»»» Vertimas: «««Prūsai visiškai buvo asimiliuoti vokiečių, lietuvių ir lenkų.»»»Lenkai: «««W następnych wiekach zasymilowali się oni z ludnością napływową z Polski, Niemiec, Litwy i innych.»»» Vertimas: «««Vėlesniais amžiais prūsai asimiliavosi su lenkais, vokiečiais ir lietuviais.»»»  Sulenkinti galėjo būti tik vakarinės dalies prie Vyslos gyvenę prūsai, nes po 1422 metų taikos vakarinė dalis atiteko Lenkijai. Bet Nadruva, Semba, Natanga, Barta, Skalvija liko vokiečių valdoma. O tuo metu lietuviai iš Lietuvos pas kryžiuočius masiškai nebėgo. Kaip tik atvirkščiai, iš kryžiuočių valdų žmonės bėgo į Lietuvą. Todėl Lietuvoje ir dabar yra daug gyvenviečių besivadinančių „Prūsai“, „Prūseliai“, o dabartinėje Baltarusijoje irgi daug „Prusy“, „Pruseviči“. Matome, kad vadinamasis sulietuvėjimas sutapo su raštijos atsiradimu — pradėjo rašyti ir pasirodė, kad prūsų ir lietuvių kalbos nesiskiria. Va taip prūsai ir sulietuvėjo. Prūsus sulietuvino liuteronų bažnyčia. Todėl šlovė Martynui Liuteriui.
Primenu tik tai ką visi gerai žino. 19-me amžiuje lietuvių tautinio atgimimo pradininkai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti buvo sudūviai. Jie pradėjo rašyti ir leisti lietuviškus laikraščius, spaudą ir jiems net nereikėjo kurti lietuvių kalbos gramatikos ir rašybos nes Prūsijoje viskas jau seniai buvo sukurta, o sudūvių tarmė nuo Prūsijos lietuvninkų beveik ničnieko nesiskyrė. Todėl atgimimo pradininkai ir pasinaudojo prūsų darbais. Todėl dabar Lietuvoje valstybinė kalba yra prūsų kalba, bet ji kartu yra ir lietuvių kalba. O prūsų raštijos pradininkai yra vilniečiai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis. Katalikai ir jėzuitų ordinas juos iš Vilniaus išvijo, tai jie darbą tęsė Karaliaučiaus universitete. Karaliaučiuje prūsų kalba buvo išpuoselėta, parašyta gramatika, atspausdinti pirmieji grožinės literatūros kūriniai, o XX amžiuje prūsų kalba tapo Lietuvos valstybine kalba. Dabar ji vadinasi lietuvių kalba. Va toks likimas ir istorijos vingiai.

Naujosios prūsų kalbos konstravimas yra politinis projektas siekiantis sunaikinti mūsų istorinę atmintį ir mus pačius kaip tautą. Todėl neužkibkite ant konstruktoriaus ir Co kabliuko.

Pranas Valickas      2014 lapkričio 13

6 komentarai:

  1. Akivaizdu ir neitikėtina, kad naikintojai naikina save pačiu ar kerta savo šakas, šaknis, medę, kiltį ir visą turtą ką turi brangiausio. Gal dykuma atnaujinta ar planėta kita jiems labiau šviečia? Kvailių kvailiai ir dūrų dūros...., mano valdo pasaulį paaukščių take jime...

    Dekavoju ir tą(at) jaučiu, Prana iš ė Va Litckai! Ačiu!

    Su kožnu dalykimės tuo ir lykime liki, vėlei likę!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Pvz.:

    Geras apipavidalinimas lItalo ir aukų žuvedų, protėvių lEturuskų ir new litvinų ak ar kak a torystės žvėdų pančiuosė(bankės) turyje apie pra smė pro ir daba esmę kalboje, gaidoje ir turio na turalume(tik rovėje)..., veisėkit ir jauskit giliai ir naturaliai(tikrai) u morą:

    http://youtu.be/t_p0X-YBfSk

    AtsakytiPanaikinti
  3. Liudijimas: jau daugelį metų ieškojau tikros šventyklos, kad galėčiau padaryti šventyklą, nes buvau daug sukčiavimo internete.Kai vieną dieną susitikau su mano draugu, kuris nukreipė mane į rimtą šventyklą, kuri su juo susisiekė 10 metų, kad jo gyvenimas changé.Il padėk man susisiekti su šventykla. Per savaitę mano gyvenimas pasikeitė. Aš tapau tuo, kas norėjau būti daugelį metų. Jei duosiu šį liudijimą, tai žmonėms, tokiems kaip jūs, kuriems reikia pagalbos, nes ta pati šventykla gali priversti jus grąžinti savo buvusią žmoną ar jūsų buvusį vyrą. Ta pati šventykla gali padėti jums rasti šypseną, kurią norėjote dėka 5 milijonų JAV dolerių, kuriuos jie siūlo pirmiausia po pakto, kad galėtumėte plėtoti savo veiklą ir realizuoti savo svajones. Tuo metu aš kalbu su jumis man, kuris buvo apgailėtinas, Aš esu milijonierius, ir aš aukoju asociacijoms nuo Covid 19 atėjimo.Čia yra šventyklos kontaktas, kuris leis jums rasti šypseną, kurią norėjote daugelį metų : espiritualtemplo@gmail.com

    AtsakytiPanaikinti
  4. Man skaudėjo, kai mano vaikinas paliko mane, norėjau, kad jis sugrįžtų. Man buvo perskaityta keletas liudijimų apie meilės burtų metimą, vadinamą dr. Ogala, kaip jis daugeliui žmonių padėjo per 48 valandas sugrąžinti savo buvusius meilužius. Nuoširdžiai aš tik galvojau, ar tai tikra ir ar šis vyras tikrai galėtų man padėti sugrąžinti savo mylimąjį, kurį aš taip myliu. Nusprendžiau su juo susisiekti, nes labai myliu savo vaikiną ir porą mėnesių buvome atskirai, man jo labai trūko. Aš bandžiau visomis kitomis priemonėmis jį susigrąžinti, bet negalėjau. Aš susisiekiau su Dr.Ogala ir jis man pasakė, kad mano buvęs asmuo grįš pas mane per kitas 48 valandas. Dr.ogala jį išleido, norėdamas sužinoti, kaip aš jį myliu ir norėjau. Ir atvėrė akis, norėdamas įsivaizduoti, kiek mes turime kartu. Mano buvęs žmogus vėl grįžo pas mane. Dabar rašydamas šį liudijimą su džiaugsmu širdyje. Aš esu pats laimingiausias žmogus žemėje, aš ir mano vaikinas gyvename laimingą gyvenimą, o mūsų meilė dabar yra stipresnė, nei kad ji buvo dar prieš jam išvykstant ir išsiskyrus su manimi. Visas ačiū Dr.Ogalai už per didelį darbą, kurį jis padarė dėl manęs, padėdamas man sugrįžti su buvusiu vaikinu. Norėčiau atsisakyti dr. Ogala el. Pašto adreso čia ir tikiuosi, kad pamatysite šį liudijimą ir susisieksite su juo, jei turite mylimąjį, kurio tikrai norite atgal.
    PAŠTAS: Drogala03@gmail.com ARBA
    SKAMBINKITE / „WHATSAPP“: +234749668119 .. AČIŪ ...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Šiandien esu labai laiminga su savo šeima. Mano vardas Kate Glory iš JAV. Man 34 metai. Mano vyras paliko mane geriems 1 metams ir aš jį labai myliu, todėl nuo tada ieškau būdo, kaip jį susigrąžinti. Aš išbandžiau daugybę variantų, bet jis negrįžo, kol sutikau draugą, kuris nukreipė mane pas dr. Ibinobą, galingą burtininko, kuris padėjo man susigrąžinti vyrą po 2 dienų. Aš ir mano vyras šiandien laimingai gyvename kartu, tas vyras puikus, su juo galite susisiekti per WhatsApp: +2348085240869… Dabar rimtiems žmonėms, kurie atsidūrė tokioje problemoje, patarsiu susisiekti su juo dabar, kad būtų galima greitai išspręsti be streso. Jis visada tau padės, dabar aš jį vadinu savo tėvu. Susisiekite su juo dabar, jis visada prisijungęs, štai jo kontaktas. „WhatsApp“ jam +2348085240869

    AtsakytiPanaikinti
  6. Aš vėl jaučiuosi tokia palaiminta savo santuokoje, kai daktaras Ige Ajayi sugrąžino mano vyrą, kuris išsiskyrė su manimi gerus 3 mėnesius. Esu Jessica Butler iš JAV. Nors turiu burną visame kūne, neužteks padėkoti daktarui Ige Ajayi už jo pagalbą mano gyvenime. Mano vyras išsiskyrė su manimi 3 mėnesius ir kenčia skausmus ir kančias be jo. Taigi, visur ieškojau pagalbos, bet nieko nepavyko, kol turėjau omenyje daktarą Ige Ajayi, su kuriuo susisiekiau internete. Aš jam paaiškinau savo situaciją ir jis pažadėjo, kad mano vyras su manimi susisieks per 24–48 valandas, kol mano širdis vis dar plaka už jį. Aš juo tikėjau ir jis paruošė man burtą, o mano vyras man paskambino tiksliai tada, kai pasakė daktaras Ige Ajayi. Jis maldavo ir pasakė, kad jam manęs reikia atgal, ir dabar mes vėl gyvename laimingai pastaruosius 9 mėnesius. Visi, skaitantys mano straipsnį, kuriems reikia pagalbos, turėtų susisiekti su juo... El. paštas: drigeajayi@gmail.com/WhatsApp {+2348130035939}

    AtsakytiPanaikinti