Šaltiniai
Vokiečiai Vikipedijoje rašo:
Seit den 1980ern Jahren gibt es mehrere Versuche, das Preußische als neue gesprochene Sprache zu reanimieren. Mittlerweile wurden auch schon Wörterbücher und Grammatiken für diverse Formen des rekonstruierten (Neu-)Preußisch veröffentlicht. Publizierte Texte beschränken sich jedoch meist auf Gedichte und Lieder. Die Verfechter des Neupreußischen benutzen häufig im Deutschen den Namen für ihre Sprache.
Inspiriert vom Buch Nur der Name blieb von Heinrich Gerlach, wurde 1980 in Dieburg der Verein Tolkemita gegründet, der die Wiederbelebung und Aufrechterhaltung der altpreußischen Kultur und Sprache anstrebt. Der Verein wurde nach dem Geburtsort des Mönches Simon Grunau benannt [7]. Diese Vereinsgründung, der später ähnliche folgten, kann als Anstoß der Wiederbelebung der Prußischen Sprache betrachtet werden. Bereits im Jahre 1985 veröffentlichte Heinz Georg Podehl als erster Gedichte in einer rekonstruierten neuprußischen Sprache Günther Kraft-Skalwynas, der einer neuprußischen Grammatik (Grammatika nāun-prūsiskas billās, 1989), veröffentlicht ebenfalls mehrere poetische Stücke. Er wurde von Letas Palmaitis kritisiert, es sei weniger Prußisch als vielmehr ein auf dem Lettischen basierendes „Baltic Esperanto“ [9]. Palmaitis, selbst Verfechter des experimentellen und rekonstruierten Prußisch, veröffentlichte für die Brotherhood PRŪSA ebenfalls mehrere Texte in einem neuprußischen Idiom, wobei er sich vor allem auf die wissenschaftlichen Arbeiten von Vladimir Toporov und Vytautas Mažiulis abstützt. Andere Wege geht wiederum Mikkels Klussis, der ein Wörterbuch des rekonstruierten pomesanischen Dialekts herausgab, der auf den drei Katechismen beruht. Daneben gibt es noch weitere weniger bekannte Versuche.
Nach der Auflösung der Sowjetunion erhielt das Neuprußische eine politische Dimension. Damals wurden Ideen einer Baltischen Föderation zwischen Estland, Lettland, Litauen und dem ehemals preußischen Kaliningrader Gebiet vorgetragen, in der das Neuprußische eine der offiziellen Sprachen des „Kantons Borussia“ sein sollte
Rekonstruktion
Aufgrund des relativ kleinen überlieferten Textkorpus
wird die prußische Grammatik mit Methoden der vergleichenden Sprachwissenschaft
rekonstruiert. Darüber hinaus gibt es auch Versuche, eine
neuprußische Sprache zu erschaffen,[11] wobei es vor allem um die Erweiterung des Wortschatzes geht; man nimmt nach
Vytautas Mažiulis zum Beispiel an, dass ein Wort im Preußischen existiert haben
muss, wenn es im Litauischen, Lettischen und Slawischen erscheint.[12] Diese Versuche werden (manchmal missverständlich) von Baltisten
kritisiert, insofern diese Versuche lediglich die praktischen Bedürfnisse
Gruppen bedienen, ohne irgendwelchen Anspruch, eine akademische Rekonstruktion
darzustellen.
Einen wichtigen Beitrag für die Prußische Sprache hat
Letas Palmaitis geleistet. 2007 veröffentlichte er seine wissenschaftlichen
Arbeiten über die Prußische Sprache: 1) Lexicon Borvssicum Vetus. Concordantia
et Lexicon Inversum. / Bibliotheca Klossiana I, Universitas Vytauti Magni,
Kaunas, 2007; 2) Old Prussian written Monuments. Facsimile, Transliteration,
Reconstruction, Comments. / Bibliotheca Klossiana II, Universitas Vytauti
Magni, Kaunas, 2007.
Vertimas iš vokiečių kalbos:
Naujoji prūsų kalba
Maždaug nuo 1980 metų
prasidėjo bandymai atgaivinti prūsų šnekamąją kalbą. Buvo sudaryti ir paskelbti
rekonstruotos prūsų kalbos žodynai ir gramatikos. Pradėti rašyti tekstai, bet
daugiausia eilėraščiai ir dainos. Vokietijoje gyvenantys naujosios prūsų kalbos
šalininkai savo kalbą vadina vokišku žodžiu „Prußisch“.
Heinricho Gerlacho knygos „Nur der Name blieb“ (Liko tik vardas) įkvėpti ir siekiantys
atgaivinti prūsų kalbą ir kultūrą žmonės Dyburgo mieste susibūrė į „Tolkemitos“
klubą. Klubas taip pavadintas dėl to, kad manoma kad taip vadinosi vokiečių
vienuolio Simono Grunaugimtinė.
Vėliau atsirado daugiau panašių klubų. 1985 metais Heincas Georgas Podelis
(Heinz Geotg Podehl) paskelbė pirmuosius eilėraščius naująja rekonstruota prūsų
kalba.
Giunteris Kraft-Skalvynasnaujosios
prūsų kabos gramatikos (Grammatika nāun-prūsiskas billās, 1989)kūrėjas
taip pat paskelbė kelis savo eilėraščius. Jį sukritikavo Letas Palmaitis. Anot
jo tai ne prūsų kalba, o „naujoji baltiška esperanto“ kalba sukurta latvių
kalbos pagrindu. Palmaitis ir jo šalininkai pats padarė prūsų kalbos rekonstrukcijos
eksperimentą. Jis įkūrė broliją „PRŪSA“ ir parašė keletą tekstų naująja prūsų
kalba, kurią konstruodamas daugiausia rėmėsi Vladimiro Toporovo ir Vytauto
Mažiulio darbais. Kitu keliu nuėjo Mikkels Klussis. Jis sukonstravo prūsų
kalbos Pomezanijos tarmę, kurią pagrindė trijų katekizmų tekstais. Be šių yra
žinoma ir daugiau bandymų.
Iširus Sovietų Sąjungai
naujoji prūsų kalba įgijo politinę reikšmę. Tuo metu buvo pristatytas „Baltijos
Federacijos“ projektas, pagal kurį federaciją sudarytų Estija, Latvija, Lietuva
ir Kaliningrado sritis. Viena iš federacijos valstybinių kalbų turėjo būti
„Borussijos Kantono“ valstybinė kalba – naujoji prūsų kalba.
Rekonstrukcija
Kadangi yra išlikęs tik
labai trumpas prūsų kalba rašytas tekstas, tai naujosios prūsų kalbos gramatika
sukonstruota naudojant lyginamosios kalbotyros metodais. Naujosios prūsų kalbos
žodynas buvo sudarinėjamas taip – pavyzdžiui, tarkime kad, jei tas pats žodis
yra lietuvių, latvių ir slavų kalbose, tai, anot Vytauto Mažiulio prielaidos,
jis turi būti ir prūsų kalboje. Tokį žodyno kūrimo metodą kritikavo
kalbininkai, nes jis klaidingas, bet jį naudoja naujųjų pagonių grupės, nekreipdamos dėmesio į akademinę visuomenę.
Rekonstruojant prūsų kalbą
svarų indėlį įnešė Letas Palmaitis. 2007 metais jis paskelbė darbą prūsų kalba:
1) Senosios prūsų kalbos žodyną (Lexicon Borvssicum Vetus Concordantia et
Lexicon Inversum. / Bibliotheca
Klossiana I, Universitas Vytauti Magni, Kaunas, 2007; 2) Senosios prūsų kalbos
rašto paminklas. Rekonstrukcija, komentarai. / BibliothecaKlossianaIIUniversitasVytautiMagni, Kaunas., 2007.
Vikipedija lietuvių
kalba rašo:
Kalbos paminklai
Prūsų kalbos paminklai, nors ir negausūs, bet senesni už lietuvių ir latvių. Pagrindiniai išlikę kalbos paminklai:- Seniausias išlikęs prūsų ir apskritai baltų rašto paminklas – vadinamasis Bazelio tekstelis, kurį Bazelio universiteto bibliotekoje 1973 metais surado Viskonsino (JAV) universiteto profesorius S. C. McCluskey. Tai dviejų eilučių eleginis distichas, kurį vienas studentas ironizuodamas įrašė kitam studentui (XIV a. vidurys);
- Elbingo žodynėlis (802 vokiečių ir prūsų kalbų žodžiai), kurio nuorašas apie 1400 m. darytas Marienburge iš originalo (XIII a. pab. – XIV a. pr.) ar jo nuorašo;
- Simono Grūnavo žodynėlis (100 žodžių), XVI a. pr.;
- 1545 m. Karaliaučiuje buvo išleisti du prūsų katekizmai (pirmasis 197, antrasis pataisytas 192 egzemplioriais; abu turi po 16 puslapių, prūsiško teksto 5 puslapiai);
- Didžiausias ir vertingiausias prūsų kalbos paminklas yra vadinamasis Enchiridionas, arba M. Liuterio mažasis katekizmas, taip pat išleistas Karaliaučiuje 1561 m. ir dar vadinamas trečiuoju prūsų katekizmu. Jis turi 134 puslapius, iš kurių 54 yra prūsiško teksto. Šį katekizmą išvertė Pabėčių (dab. Romanovo 26 km į šiaurės vakarus nuo Karaliaučiaus) klebonas Abelis Vilis, kuris šiek tiek mokėjo prūsiškai. Jam talkino bažnyčios vertėjas prūsas Paulius Mėgotas (Paul Megott), dar mokėjęs kuršių ir lietuvių kalbas. Šis katekizmas vertingas ir dėl brūkšnėtųjų savo raidžių, kurių brūkšneliai, kaip nustatyta, žymi ilguosius kirčiuotus balsius, o dvibalsiuose – priegaidžių vietą. Taigi, šis katekizmas yra seniausias šaltinis, kuriame pateikiama baltų žodžių kirčiavimo pavyzdžių.
Kalbos atkūrimas
Nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, remiantis lyginamąja istorine baltų kalbotyra, paliudyta senosios kalbos leksika, V. Mažiulio nustatytu prūsų kalbos leksikos santykiu su kitomis baltų kalbomis ir su slavų kalbomis, žodžių daryba, taip pat istorine lokaline buv. Rytų ir Vakarų Prūsijos leksika bei moderniais internacionalizmais, pavyko atkurti prūsų kalbos gramatinę sandarą ir patrigubinti žodyną (šiuo metu apie 7000 žodžių, kurie eksperimento dalyvių ir toliau pildomi). 2006-ųjų vasario mėnesį įkurtas virtualus diskusijų forumas prūsiškai. 2007 m. Pasaulio lietuvių centras Kaune išleido pirmąją knygą dabartine prūsų kalba.Mokslinio kalbos atkūrimo principai išdėstyti straipsnyje Palmaitis L. Linguistic principles of the recovery of Old Prussian / Western Balts: A historical perspective, Humanities and Social Sciences Latvia, 3 (49) / 2006, p. 44 - 67 (žr. ankstesnę elektroninę versiją http://donelaitis.vdu.lt/prussian/princip.htm).
Kalba atkurta ir standartizuota paliudytos sembų tarmės pagrindu. Atkurtąja kalba laisvai bendrauja keli žmonės Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, raštu vartoja arti 10 žmonių, skaito ir domisi - keliasdešimt žmonių. Dalyvių skaičius nuolat auga, daugiausia Varmijoje-Mozūruose Lenkijoje bei Karaliaučiaus srityje. Pastaruoju metu pagyvėjo susidomėjimas Lietuvoje.
—————————šaltinių citavimo
pabaiga——————————
Šaltinius pateikiau.
Užteks.
Užteks.
Pirmiausia reikia pažymėti kiek iš viso prūsiškų žodžių
vienaip ar kitaip buvo užrašyta, daug kartų perrašyta kol pasiekė mūsų dienas. Kaip
žinome iš patirties, kiekvienas perrašymas įvelia klaidų, t.y. tekstą tik
sugadina. Taigi viename žodyne net 802 prūsų žodžiai, kitame 100, o trečiajame
katekizme net 56 puslapiai parašyti prūsiškai, bet jo rašytojas klebonas Abelis
Vilis visai nemokėjo prūsų kalbos. Jam talkino vertėjas Paulius Megotas sakoma
dar mokėjęs kuršių ir lietuvių kalbas. Ar iš tikrųjų tasai Megotas kalbas
mokėjo niekas nepatikrins. Tačiau rašytojas nemokėdamas kalbos ir ja rašydamas
jokiu būdu negali teisingai užrašyti jokio gyvosios kalbos teksto. Pabandykite
nemokėdami kinų kalbos užrašyti kino diktuojamą kinų kalbos tekstą ir patys tuo
įsitikinsite – nė vienas kinas nesupras kas ten parašyta. Taigi iš viso mūsų
dienas pasiekė apie tūkstantį beprotiškai sudarkytų prūsų kalbos žodžių. Kad
jie iš tiesų sudarkyti galite įsitikinti iš kryžiuočių sudarytų Lietuvos kelių
aprašymų (vokiškai Wegeberichte). Vadinamus Wegeberichtus užrašinėjo
kryžiuočiai, o jiems diktavo jų pasamdyti lietuvių vedliai – taigi analogiškai
kaip su prūsiškais tekstais. O dabar lietuviai mokslininkai skaitydami
Wegeberichtus labai sunkiai atpažįsta lietuviškų gyvenviečių pavadinimus
užrašytus kryžiuočio diktuojant lietuviui, nors tos gyvenvietės ir dabar yra,
ir vadinasi taip pat kaip ir tais laikais. O sunku atpažinti dėl to, kad
vokietis ar kita kokia Vakarų Europos kalba kalbantis kryžiuotis net nesuprato
lietuvių kalbos garsų ir parašė taip kaip jam pasigirdo. Pavyzdžiui, mokantis
anglų kalbą iš pradžių irgi sunkiausia ne žodžius išmokti, bet išgirsti
angliškai tariamus garsus ir žodžius, nes anglų fonetika labai labai skiriasi
nuo lietuvių. Ir dar neaišku kokiais linksniais tie prūsiški žodžiai buvo
užrašyti. Pavyzdžiui, vikipedijoje duoti trumpi tariamų prūsų ir lietuvių kalbų
žodynėliai: prūsų azzaran reiškia ežeras, buttan – butas, saūlis – saulė. Ir dabartiniai mokslinčiai-konstruktoriai-rekonstruktoriai
sako, kad tokie yra prūsų žodžiai vardininko linksnyje, nes taip užrašė kažkoks
kryžiuotis, o rašytinis liudijimas tai jau švenčiausias dalykas. O pavyzdžiui,
lietuviai ir dabar sako „einu ežeran,
laukan, miškan, girion, darban, butan...“. O kuo prūsiškas „saūlis“ skiriasi nuo lietuviškos „saulės“? Vokiečiui taip pasigirdo, tai
ir užrašė kilmininko linksnį, o rekonstruktoriai dabar vokiečio raštininko
sudarkytų žodžių iš visų jėgų laikosi ragais nagais ir dantimis įsikibę.
Dar vieną akmenį įridensiu į konstruktorių-rekonstruktorių
daržą. Kaip jau minėjau mūsų laikus pasiekė apie tūkstantį siaubingai sudarkytų
prūsiškų žodžių. O pavyzdžiui, „DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS“ išleistas
1972 metais Vilniuje turi apie 60000 žodžių ir tai dar ne visi lietuviški
žodžiai jame sudėti, nes pratarmėje rašoma: „Naujasis DŽ leidimas yra daug turtingesnis ir tobulesnis, tačiau ir jis
dar nėra pakankamai pilnas...“. O pridėk visas mažybines ir malonybines tų
žodžių lytis ir žodynas ~padvigubės. Primenu, kad bažnytinės-religinės knygos
katekizmo žodynas be galo skurdus, todėl į jį ir pateko apie tūkstantį sudarkytų
žodžių. O dabar konstruktoriai-rekonstruktoriai iš jų sukonstravo naujosios
prūsų kalbos gramatiką (tiksliau sakant ją iš piršto išlaužė). O žodyną irgi
konstruoja iš lietuvių, latvių ir visų slavų kalbų ir dar priedo iš
tarptautinių žodžių žodyno pagal iš piršto laužtą gramatiką.
Kad ji iš piršto laužta labai gerai liudija pavyzdžiai iš tų
minėtų senovėje užrašytų prūsiškų žodžių.Vokiečių kalba vikipedijoje yra įdėta
dalis prūsų kalbos Elbingo žodynėlio. Taigi dalį žodynėlio įdėjau į lentelę:
Rakraštyje
prūsų žodis parašytas taip (Elbingo žodynėlis):
|
Rekonstruotoje-sukonstruotoje
naujojoje prūsų kalboje rašoma taip:
|
avis
dangus
dantis
deywis
grobis
pettis
snaygis
percunis
|
aws
dangs
dants
deiws
grabs
pets
snaigs
perkūns
|
Matome, kad senovėje rašytame Elbingo žodynėlyje prūsų žodžiai nieko nesiskiria nuo lietuviškų, o konstruktoriai-rekonstruktoriai iš Elbingo žodynėlio žodžių sukonstravo dešinėje skiltyje esančius naujosios prūsų kalbos žodžius. Konstruktorių mintis aiški – jie sumanė panaikinti galūnes, todėl jau vien dėl to jų rekonstrukcija yra klastotė. Taigi nemokančių vietinių žmonių kalbos kryžiuočių užrašytus žodžius konstruktoriai-rekostruktoriai dar labiau sudarkė.
Kam reikia
taip tyčiotis iš prūsų ir jų kalbos?
Vokiečiai tiesiai šviesiai sako kad tai yra politinis
projektas. Kartoju ką jie rašo Vikipedijoje: «««Iširus Sovietų Sąjungai naujoji prūsų
kalba įgijo politinę reikšmę. Tuo metu buvo pristatytas „Baltijos Federacijos“
projektas, pagal kurį federaciją sudarytų Estija, Latvija, Lietuva ir
Kaliningrado sritis. Viena iš federacijos valstybinių kalbų turėjo būti „Borussijos
Kantono“ valstybinė kalba – naujoji prūsų kalba.»»» Tik nesako kas tokį projektą sumanė. Tie projekto sumanytojai norėjo mums
įkišti suklastotą „naująją prūsų kalbą“ kaip valstybinę.
Gyvojoje kalboje yra visa tautos
praeitis, pasaulėžiūra ir pasaulio matymas. Šitą dalyką žino visi kas nori
žinoti. Tuo tarpu dirbtinė naujojo esperanto kalba pavadinta „naująja prūsų
kalba“ yra įvairių kalbų sudarkytas kratinys savyje neturintis ničnieko – nei
praeities, nei tautos dvasios, nei pasaulėžiūros, nei pasaulio suvokimo. Tai iš
esmės nieko nesiskirianti kalba nuo dirbtinių kompiuterinio programavimo kalbų,
tai yra kalba be jokios sielos, be dvasios. Faktiškai mirusi.
Ar tikrai
prūsų kalba mirė?
Pradžioje pateikiu vikipedijos medžiagą apie Martyną Mažvydą
ir ką jis veikė Prūsijoje:
«««1546 m. gegužės 8 d. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas parašė iš Vilniaus, kuriame
lankėsi, laišką savo senam pažįstamam Žemaitijos vietininkui Jonui
Bilevičiui Stankevičiui, prašydamas keletą lietuvių, gerai mokančių savo kalbą,
atsiųsti į Karaliaučiaus universitetą, kad po studijų galėtų tapti liuteronų
kunigais Mažojoje Lietuvoje.
Albrechtui buvo pristatyta M. Mažvydo kandidatūra – taip galime
spėti.Kunigaikštis Albrechtas lotynišku laišku, rašytu Karaliaučiuje 1546 m. birželio 8 d., pakvietė M. Mažvydą atvykti į Karaliaučių. Laišką į Vilnių atvežė kunigaikščio įgaliotinis, minėtasis J. Bretšneideris. Laiške konfidencialiai rašoma, kad M. Mažvydas, jau anksčiau išsiaiškinus, kviečiamas ypatingai misijai į Karaliaučių. M. Mažvydas tai misijai jautėsi pasirengęs.
M. Mažvydas 1546 m. rugpjūčio 1 d. buvo įrašytas į Karaliaučiaus universiteto studentų sąrašus. Universitetą baigė per tris semestrus vietoj aštuonių – 1548 m. balandžio 5 d. Studijų metu parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą – katekizmą.
Baigęs universitetą, M. Mažvydas laišku kreipėsi į Prūsijos kunigaikštį Albrechtą, prašydamas skirti jį klebonu į vieną iš lietuviškų parapijų ir 1549 m. buvo paskirtas Ragainės klebonu, o po penkerių metų tapo Ragainės apskrities arkidiakonu. Be lietuvių kalbos, mokėdamas dar lenkų, lotynų, greičiausiai ir kanceliarinę slavų kalbą, pramokęs vokiškai, gavo papildomo darbo pas apskrities viršininką, kuriam versdavo įvairius dokumentus.
Nemaža laiko Ragainėje M. Mažvydas skyrė literatūriniam darbui. Martynas Mažvydas išvertė nemažai introitų (įžanginių priegiesmių) į lietuvių kalbą, kuriuos jis paskelbė knygoje: „Gesmes Chriksczoniskas“ (1566, 1570 m.), parengė maldyną „Parafrazės“ (1589 m.).»»»
Tiek iš vikipedijos apie M.Mažvydą. Geltonai paženklinau aš –
matosi, kad Mažvydas kažką studijavo Vilniuje, o studijas per tris semestrus
užbaigė Karaliaučiuje. Prūsijos kunigaikštis vietos žmonių kalbos nemokėjo; jo
gimtoji kalba vokiečių, bet jis elgėsi pagal liuteronų dogmas, t.y. liuteronų
bažnyčiose pamaldas laikyti reikalavo vietos žmonių kalba. Todėl jam ir
prireikė žmonių mokančių tą kalbą; Mažvydas Prūsijon į Karaliaučių nuvyko
Albrechto kviečiamas.
Lietuviai vikipedijoje rašo, kad M.Mažvydas Karaliaučiuje
baigęs studijas kunigavo Mažojoje Lietuvoje? Ar tikrai Mažojoje Lietuvoje?
Ėmiau ir pasidomėjau kada atsirado sąvoka ir krašto pavadinimas „Mažoji Lietuva“.
Juk kryžiaus karų laikais ten buvo prūsų žemės Skalvija, Nadruva, Semba,
Natanga, Barta, Galindija; trijų pastarųjų tik dalis įėjo į Mažąją Lietuvą, bet
vis tiek įėjo!!! O paskui vėliau toje pačioje vietoje esančią žemę imta vadinti
„Mažoji Lietuva“ arba „Prūsų Lietuva“.
Kada? Tiksliai atsakymą duoda anglai, o kiti apie naujo
pavadinimo atsiradimo laiką nieko nesako. Taigi, žodis anglams (Vikipedija):
«««The administrative terms "Lithuanianprovince" (Provinz Litthauen), "Lithuanian districts" (Littauischen
Ämtern), "Lithuanian county" (Littauische Kreis) or simply
"Prussian Lithuania" (Preuszisch Litauen),
"Lithuania" (Litauen) were used to refer to the Lithuanian
inhabited administrative units (Nadruvia and Scalovia) in the legal documentation of Prussian state since
1618. The Lithuanian Province was named Klein Litau, Klein Litauen,
Preussisch Litthauen, Little Lithuania, Litvania in the
maps of Prussia since 1738. The official use of the concepts Prussian Lithuania
etc. decreased considerably from the administrative reform of 1815-18.»»»
Vertimas:
«««Administracinės sąvokos „Lietuvos
provincija“ (Provinz Litthauen),
„Lietuviškos apskritys“ (Litauischen
Ämtern), „Lietuvos apygarda“ (Litauische
Kreis) arba „Prūsijos Lietuva“ (Preuszisch
Litauen) Prūsijos teisiniuose dokumentuose pradėtos naudoti nuo 1618 metų
lietuvių gyvenamoms sritims esančioms Nadruvoje ir Skalvoje vadinti. Oficialiai
Prūsijoje lietuviškai kalbančių žmonių gyvenama sritis (lietuvių provincija)
pirmą kartą žemėlapyje pavadinta Mažąja Lietuva (Klein Litau, Klein Litauen) arba Prūsijos Lietuva (Preussisch Litthauen) 1738 metais. Nuo
1815-18 metais įvykdytos administracinės reformos sąvoką ir krašto pavadinimą
„Prūsijos Lietuva“ oficialiai imta naudoti vis rečiau. »»»
Taigi matome kaip Prūsijoje buvo keičiami sričių pavadinimai.
„Mažoji Lietuva“ pirmąjį kartą pavartota 1738 metais, o prūsų Skalvos ir
Nadruvos žemės „Lietuvos Provincija“,
„Lietuvos Apygarda“ ar „Prūsijos Lietuva“ imtos vadinti nuo 1618 metų.
Išvada: M.Mažvydas negalėjo kunigauti Mažojoje Lietuvoje, nes tokios jo gyvenamuoju laikotarpiu dar nebuvo. Taip pat jisai negalėjo kunigauti ir „Prūsijos Lietuvoje“, ir „Lietuvos Provincijoje“, nes tokios irgi atsirado vėliau. M.Mažvydas 1546 metais nuvyko kunigauti į Prūsiją, o ne kur nors kitur.
Išvada: M.Mažvydas negalėjo kunigauti Mažojoje Lietuvoje, nes tokios jo gyvenamuoju laikotarpiu dar nebuvo. Taip pat jisai negalėjo kunigauti ir „Prūsijos Lietuvoje“, ir „Lietuvos Provincijoje“, nes tokios irgi atsirado vėliau. M.Mažvydas 1546 metais nuvyko kunigauti į Prūsiją, o ne kur nors kitur.
Išsiaiškinome – Mažvydas kunigavo Prūsijoje. Dabartiniai
istorikai šių laikų sąvokas ir žemių pavadinimus perkelia į penkių šimtų metų
praeitį ir taip viską supainioja ir klaidina žmones. Gal būt jie taip daro ne
iš piktos valios, o tiesiog iš nesupratimo apie ką rašo. Nors ką gali žinoti...
Dabar apie tai kodėl kunigaikštis Albrechtas kunigauti ir
krikščioniškas knygas rašyti kvietėsi žmones iš Vilniaus mokančius lietuviškai.
Kartoju ką rašo vikipedijoje: «««1545 m. Karaliaučiuje buvo išleisti du prūsų katekizmai (pirmasis 197, antrasis
pataisytas 192 egzemplioriais; abu turi po 16 puslapių, prūsiško teksto 5
puslapiai)»»». Ir beveik tuo pat metu
kunigaikštis Albrechtas išsikviečia kunigą iš Vilniaus. Kam? Ogi atlikti tą
patį darbą kokį anksčiau bandė padaryti prūsų kalbos nemokantys kunigai
vokiečiai; pastarieji į vietinių žmonių prūsų kalbą katekizmą išvertė net du
kartus ir prireikė trečiojo. Kalbos
specialisto iškvietimas iš Vilniaus aiškiausiai liudija, kad pirmųjų dviejų
katekizmų vertimą atlikę kunigai vokiečiai parašė taip, kad prūsai nesuprato
kas ten parašyta, todėl nieko daugiau neliko kaip vertimą patikėti žmogui mokančiam
kalbą į kurią verčiama.Todėl Albrechtas tokį žmogų pasikvietė iš Vilniaus. Matome
Mažvydas nuvyko į Prūsiją ir katekizmą vertė Nadruvos ir Skalvos prūsams.
Skaitykite Mažvydą ir suprasite kaip tuomet kalbėjo prūsai.
Nereikia jokių konstravimų-rekonstravimų ir nusikonstravimų.
Nereikia jokių konstravimų-rekonstravimų ir nusikonstravimų.
Prasidėjus prūsų raštijai nuo Mažvydo
laikų, buvo pastebėta, kad prūsų ir lietuvių kalbos beveik nesiskiria. Tikriausia
tai buvo žinoma ir seniau, bet nuo Mažvydo laikų turime rašytinius liudijimus
tuo reikalu. Kaip tik dėl tos priežasties nesuvokietinta Prūsijos dalis nuo
1618 metų imta vadinti „Lietuvos Provincija“, „Lietuvos Apygarda“, „Prūsijos
Lietuva“, o nuo 1738 metų ir „Mažoji Lietuva“.
Lietuvninkai
Vikipedija: «««Lietuvininkai – savita etninė grupė, susiformavusi XVI a. ir gyvenusi Rytprūsių provincijos šiaurės
rytinėje dalyje – Įsručio, Labguvos, Ragainės, Tilžės, Tepliavos, Klaipėdos apskrityse. Jų gyvenama teritorija buvo vadinama Lietuvos
provincija, Lietuva, Prūsų Lietuva, nuo XIX–XX a. sandūros
paplito Mažosios Lietuvos pavadinimas. Dar vadinami Prūsų
lietuviais, mažlietuviais.Žodžiai lietuvninkas ir lietuvis ilgą laiką buvo sinonimai. Lietuvninkai (Литовники) minimi jau Pskovo antrojo metraščio1341 m. įraše (а сам Олгерд подим брата своего Кестоутия и мужь своих Литовников). Pskovo trečiajame metraštyje, ryšium su 1262 m. įvykiais, lietuvninkas (Литовник) minimas vietoj atitinkamoje Pskovo antrojo metraščio vietoje minėto žodžio litvinas (литвин).
Pirmojoje lietuviškoje knygoje (1547 m. Katekizme) Martynas Mažvydas kreipiasi į lietuvninkus ir žemaičius.»»»
Va patys vokiečiai tokį žemėlapį paišo – lietuvninkų kalba žmonės kalbėjo ir Semboje ir siekė Natangos šiaurę.
Palyginkite su prūsų genčių žemėlapiu.
Nationalitätenkarte Ostpreußens (1900). Die blaue Linie
ist die 1876 von Friedrich Kurschat beschriebene Grenze des litauischen
Sprachgebiets.
Rytų Prūsijos etnografinis žemėlapis 1900 metais. Mėlyna linija Fridrichas Kuršaitis pažymėjo lietuvių kalbos sritį 1876 metais.
Rytų Prūsijos etnografinis žemėlapis 1900 metais. Mėlyna linija Fridrichas Kuršaitis pažymėjo lietuvių kalbos sritį 1876 metais.
Matome, kad nuo 1876 iki 1900 metų lietuvių kalbos sritis
labai stipriai sumažėjo – lietuviškai kalbantys 1900-sias nuspalvinti mėlynai
(kalbėjo tik lietuviškai) ir šviesiai pilkai (kalbėjo lietuviškai ir vokiškai).
Kryptinga, nuosekli ir griežta vokietinimo politika praktiškai per vienos
kartos gyvenimą suvokietino didžiąją dalį lietuvninkų lietuviškai kalbėjusių
1876 metais. Dar seniau, pvz., Donelaičio laikais lietuviškai kalbančių plotai
siekė žymiai toliau į vakarus ir į pietus; pavyzdžiui, visas Sembos pusiasalis
anksčiau įėjo į lietuvių kalbos plotą.
Pirmąją Prūsijos lietuvninkų gramatiką 1653 metais parašė
Danielius Kleinas. Bet... prūsų gramatika tuo pačiu metu laikoma ir lietuvių
gramatika. Ir nieko čia nepakeisi... taip yra.
«««Liudvikas Martynas Gediminas Rėza (1776 m. sausio 9 d. – 1840 m. rugpjūčio 30 d.) – kuršininkas, prūsų lietuvių visuomenės veikėjas, lituanistas, teologas, tautosakininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius.
Gimė Karvaičių kaime, Kuršių nerijoje. Krikšto vardas – Martynas Liudvikas Rėza, vokiečių kalba parašytuose darbuose pasirašinėjo Ludwig Rhesa vardu. Manydamas, kad kunigaikštis Gediminas buvo kuršis, prie savo vardo pridėjo Gedimino vardą, ir tapo – Liudvikas Gediminas Rėza.
Liudvikas Rėza kartu su devyniais talkininkais 1825 m. sudarė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį „Dainos oder Littauische Volkslieder", kuriame pateikiamos 89 Mažosios Lietuvos liaudies dainos. Rinkinys buvo antrą kartą išspausdintas 1843 m. Trečiasis leidimas, parengtas Mykolo Biržiškos išėjo 1935, o ketvirtas (kol kas naujausias) – 1958 m. Taip pat
L. M. G. Rėza 1818 metais pirmasis išleido Donelaičio „Metus", o 1824 m. ir pasakėčias.»»»
Tą patį Vikipedijoje rašo ir kitomis kalbomis, bet va rusai labai nustebino:
«««Лю́двикас Ре́за (лит.Liudvikas Gediminas Rėza, нем. Ludwig Rhesa;
9 января 1776 года, деревня Карвайчяй на Куршской косе, Российская империя — 30 августа 1840 года, Кёнигсберг) — литовский поэт, критик, филолог, переводчик, протестантскийпастор. »»»
Vertimas:
«««Lietuvių poetas, kritikas, filologas, vertėjas, protestantų kunigas Liudvikas Gediminas Rėza gimė1776 sausio 6 Rusijos ImperijojeKarvaičių kaime Kuršių Nerijoje; mirė 1840 rugpjūčio 30 Karaliaučiuje.»»»
Tyčia nugeltoninau kad geriau matytųsi. Čia labai geras
pavyzdys kaip dabartinę politinę padėtį perkelia į kelių šimtų metų praeitį, o
iš tikrųjų visi žino, kad Kuršių Neriją rusai valdo tik nuo antrojo pasaulinio
karo pabaigos. Atkreipkite dėmesį į Rėzos gimimo metus – 1776-ji; dar Lietuvos
rusai nebuvo paėmę (Abiejų Tautų Respublokos padilijimai vyko 1792 ir 1795
metais), o dabar jie savo skaitytojams
rašo, kad tuo metu Kuršių Nerija jau buvo Rusijos Imperijos dalis. Tą patį
visokie raštininkai daro ir su „Mažąja Lietuva“ – rašo, kad Mažvydas kunigavo
joje, o tuo tarpu toji žemė taip vadinti pradėta tik beveik po dviejų šimtų
metų. Bet va taip supainiojant sąvokas ir provincijų pavadinimus nuslepiama,
kad Mažvydas katekizmą rašė prūsams ir prūsiškai, ir kunigavo ir pamokslus irgi
sakė prūsams ir prūsiškai. Bet va ką rusai rašo apie Rėzą įdėjau tyčia kaip
puikiausią iliustraciją kaip keli žodžiai įrašyti į teisingą tekstą gali viską
apversti aukštyn kojomis. Šiuo atveju (kalbant apie prūsus ir lietuvius) rusai
man labai stipriai padeda.
Labai gaila, kad vikipedijoje apie
prūsus-lietuvninkus-lietuvius daug daugiau ir išsamiau rašo vokiečiai ir
anglai, bet ne lietuviai. Todėl ir verčiu ką jie parašė.
Donelaitis irgi prūsas-lietuvninkas-lietuvis. Rašė prūsų
kalba. Prūsų kalba yra. Nereikia nei konstruoti, nei rekonstruoti. Spaudos
draudimo metu į Didžiąją Lietuvą spauda buvo nešama iš Prūsijos ir ją rašė ne
tik lietuviai, bet ir lietuvninkai (anksčiau vadinęsi prūsais).
Labai įdomų dalyką radau apie pelkes-durpynus. Turiu labai
smulkų Lietuvos žemėlapį, kur yra visi vienkiemiai ir kiti smulkūs dalykai.
Taigi į rytus nuo Nevėžio ir visoje Dzūkijoje, o taip pat už Nemuno visame
Kauno rajone visos pelkės-durpynai vadinami raistais, raisteliais; į vakarus
nuo Nevėžio ir į šiaurę nuo Nemuno tas pats gamtos kūrinys vadinamas tyrais,
tyreliais, tyruliais. Tik Biržų rajone neradau nei tyrų, nei raistų. Todėl
neaišku kuriai pusei priskirti, bet Pasvalio rajone vienas tyrelis yra, o
Rokiškio – daug raistų. Tuo tarpu Sūduvoje nėra nei raistų, nei tyrų, bet tas
pats dalykas joje vadinamas paliomis ir plynėmis. Taip pat turiu tokį patį
smulkų ir Kaliningrado srities žemėlapį. Jis ypatingas tuo, kad skirtas
vokiečių turistams. Tai jame visi pavadinimai parašyti ne tik rusų kalba, bet ir
vokiškai taip kaip jie buvo vadinami iki 1945 metų. Taigi Prūsijoje pelkės
vadinamos taip pat kaip ir Sūduvoje – vien plynios ir palios. Neskaitant
išverstų į vokiečių kalbą. Matome – ryškiai skiriasi trys dideli plotai –
raistai, tyrai ir palios-plynios. O įdomiausia yra tai ir taip pat labai
svarbu, kad sūduvių (Šakių, Marijampolės ir Vilkaviškio rajonų) tarmės su
lietuvninkų (tarp Nemuno Priegliaus ir iki Karaliaučiaus) tarmėmis sudaro gana
vienodos kalbos plotą, t.y. sūduvių-lietuvninkų tarmės ryškiai skiriasi nuo
kaimynų žemaičių ir dzūkų, o taip pat ir nuo tolimesnių lietuvių tarmių. Negana
to dabartinė valstybinė lietuvių kalba remiasi kaip tik lietuvninkų raštais ir
sūduvių tarme – toks yra valstybinės kalbos pagrindas. Ne dzūkų, ne žemaičių ir
ne Šiaurės Lietuvos tarmės yra lietuvių valstybinės kalbos pagrindas, o
lietuvninkų-sūduvių.
Nori nenori, bet prūsų kalba dabar yra Lietuvos valstybinė kalba.
Štai tau ir mirusi kalba. Pasirodo ji gyvesnė už visas kitas gyvas kalbas, nes visų tarmių atstovai ją moka, o viena kuria nors tarme kalbantys lietuviai kitas tarmes supranta, bet jomis kalbėti nemoka.
Nori nenori, bet prūsų kalba dabar yra Lietuvos valstybinė kalba.
Štai tau ir mirusi kalba. Pasirodo ji gyvesnė už visas kitas gyvas kalbas, nes visų tarmių atstovai ją moka, o viena kuria nors tarme kalbantys lietuviai kitas tarmes supranta, bet jomis kalbėti nemoka.
Taigi kokio
tikslo siekia naujosios prūsų kalbos konstruktoriai-rekonstruktoriai?
Atsakymą duoda tik vokiečiai. Jie rašo; kartoju:
«««Iširus Sovietų Sąjungai naujoji prūsų kalba įgijo politinę reikšmę. Tuo metu buvo pristatytas „Baltijos Federacijos“ projektas, pagal kurį federaciją sudarytų Estija, Latvija, Lietuva ir Kaliningrado sritis. Viena iš federacijos valstybinių kalbų turėjo būti „Borussijos Kantono“ valstybinė kalba – naujoji prūsų kalba. »»»
Taigi konstruktoriai siekia vien tik politinių tikslų. Ne mokslinių ar kitokių, o vien politinių. Dėl to ir „naujosios prūsų kalbos“ konstravimas prasidėjo irstant Sovietų Sąjungai. Norėta Lietuvoje greta lietuvių kalbos valstybine kalba padaryti sukonstruotą baidyklę-pasityčiojimą. Kodėl? Todėl, kad lietuviai labai sielojosi ir sielojasi dėl Prūsijos likimo ir lietuvninkų išžudymo baigiantis antrajam pasauliniam karui. Taigi atsirado tokių projektuotojų-konstruktorių-rekonstruktorių norinčių, kad lietuviai užkibtų ant „naujosios prūsų kalbos“ kabliuko. O užkibę prarastų viską ką dar turi.
O ką turi labai teisingai ir glaustai sako Romualdas Grigas knygoje „Lietuvių tautos išlikimo drama“, leidykla Versmė, Vilnius, 2014.
Jis rašo:
«««Iširus Sovietų Sąjungai naujoji prūsų kalba įgijo politinę reikšmę. Tuo metu buvo pristatytas „Baltijos Federacijos“ projektas, pagal kurį federaciją sudarytų Estija, Latvija, Lietuva ir Kaliningrado sritis. Viena iš federacijos valstybinių kalbų turėjo būti „Borussijos Kantono“ valstybinė kalba – naujoji prūsų kalba. »»»
Taigi konstruktoriai siekia vien tik politinių tikslų. Ne mokslinių ar kitokių, o vien politinių. Dėl to ir „naujosios prūsų kalbos“ konstravimas prasidėjo irstant Sovietų Sąjungai. Norėta Lietuvoje greta lietuvių kalbos valstybine kalba padaryti sukonstruotą baidyklę-pasityčiojimą. Kodėl? Todėl, kad lietuviai labai sielojosi ir sielojasi dėl Prūsijos likimo ir lietuvninkų išžudymo baigiantis antrajam pasauliniam karui. Taigi atsirado tokių projektuotojų-konstruktorių-rekonstruktorių norinčių, kad lietuviai užkibtų ant „naujosios prūsų kalbos“ kabliuko. O užkibę prarastų viską ką dar turi.
O ką turi labai teisingai ir glaustai sako Romualdas Grigas knygoje „Lietuvių tautos išlikimo drama“, leidykla Versmė, Vilnius, 2014.
Jis rašo:
119 puslapyje - „Tautos dvasia gyva tik jos kalbos dėka“.
117 puslapyje – „Kalba yra svarbiausia charakterio ugdymo ir
išlaikymo priemonė“.
O taip sukonstruota, kai aukščiau rašiau, naujoji kalba
neturi savyje ničnieko – nei dainų lobyno, nei tautosakos, nei jokių net
menkiausių grožinės literatūros kūrinių, nei poezijos, nei jokios gyvosios
kalbos dvasios ar sielos, o taip pat netinka nei būdui ugdyti ir jam išlaikyti.
Gyvojoje kalboje atsispindi visas tautos nueitas kelias per tūkstančius metų. O
taip sukonstruotoje baidyklėje, kaip ją sukonstravo Letas Palmaitis ir kiti,
ničnieko nėra – vien tuštuma. Tai jau tautos mirtis galutinė. Va tą jie mums ir
siūlo; norite prūsų – še turėkitės. Ir išnyksite kaip ir jie.
Pacituosiu dar vieno prūso mintį: «««In dem
nördlichsten Teil der Provinz Ostpreußen wohnt schon seit fünf Jahrtausenden
der nach Sprache und Sitten äußerst merkwürdige Volksstamm der Litauer.“ (Wilhelm Gaigalat, 1904). »»»
Vertimas: „Rytų Prūsijos šiaurės rytinėje dalyje jau penkis tūkstančius metų gyvena savo keistą kalbą ir papročius turinti lietuvių gentis (Vilius Gaigalaitis, 1904 m.).“
Vertimas: „Rytų Prūsijos šiaurės rytinėje dalyje jau penkis tūkstančius metų gyvena savo keistą kalbą ir papročius turinti lietuvių gentis (Vilius Gaigalaitis, 1904 m.).“
Pabaigai žymūs prūsai-lietuviai šiuolaikinėje Vokietijoje.
Vikipedija vokiečių kalba:
Träger preußisch-litauischer Familiennamen
- Wulf Bernotat, deutscher Manager und ehemaliger Vorstandsvorsitzender der E.ON AG.
- Erich Dunskus, deutscher Film- und Theaterschauspieler
- Wilhelm Gaigalat (litauisch Vilius Gaigalaitis), preußisch-litauischer Pfarrer und Mitglied im preußischen Abgeordnetenhaus
- Georg Gerullis, deutscher Baltist
- Martin Jankus (litauisch Martynas Jankus), preußisch-litauischer Druckereibesitzer und Publizist
- Herbert Jankuhn, deutscher Prähistoriker
- John Kay (Fritz Krauledat), Leadsinger der Rockgruppe Steppenwolf
- Christoph Kukat, ostpreußischer Evangelist und Bußprediger
- Heinrich Schlusnus, deutscher Opern- und Konzertsänger
- Jonas Smalakys, preußisch-litauischer Reichtagsabgeordneter, Gutsbesitzer, Teilnehmer am italienischen Unabhängigkeitskampf
- Wilhelm Steputat, deutscher Schriftsteller, Mitglied des Preußischen Abgeordnetenhauses und Landespräsident im Memelländischen Landesdirektorium
- Klaus Theweleit, deutscher Literaturwissenschaftler, Kulturtheoretiker und Schriftsteller
- Gerd Siemoneit-Barum, deutscher Zirkusdirektor
- Lena Valaitis, deutsch-litauische Schlagersängerin
- Vydūnas (bürgerl. Wilhelm Storost) preußisch-litauischer Lehrer, Dichter, Philosoph, Humanist und Theosoph
- Reinhard Wenskus, deutscher Historiker
- Dietmar Willoweit, deutscher Rechtswissenschaftler und Rechtshistoriker
- Günter Willumeit, deutscher Humorist, Parodist und Unterhalter
- Klaus Wowereit, Regierender Bürgermeister von Berlin
Vertimas:
- Vulfas Bernotaitis, Vokietijos pramonininkas energetikos bendrovės E.ON AG vadovas
- Erikas Dunskus, Vokiečių kino ir teatro aktorius
- Vilhelmas Gaigalaitis (pasirašo lietuviškai Vilius Gaigalaitis) prūsų-lietuvių liuteronų kunigas prūsų Atstovų Rūmų narys
- Georgas Gerulis vokiečių kalbininkas baltistas
- Martynas Jankus(pasirašinėjo lietuviškai Martynas Jankus) prūsų-lietuvių spaustuvininkas publicistas
- Herbertas Jankūnas vokiečių istorikas
- Jonas Kajus (Fricas Krauledaitis) roko grupės Steppenwolf dainininkas
- Kristupas Kukaitis prūsų evangelistas pamokslininkas
- Heinrichas Šlusnus vokiečių operos dainininkas
- Jonas Smalakys prūsų-lietuvių dvarininkas, Reichstago vadovo pavaduotojas, kovos už Italijos nepriklausomybę dalyvis
- Vilhelmas Steputaitis vokiečių rašytojas, prūsų Atstovų Rūmų narys ir Klaipėdos krašto direktorato prezidentas
- Klausas Tėvelaitisvokiečių literatūros mokslininkas, kultūros teoretikas ir rašytojas
- Gerdas Simonaitis-Barumas Vokietijos cirko direktorius
- Lena Valaitis vokiečių-lietuvių dainininkė
- Vydūnas (Vilhelmas Storosta) prūsų-lietuvių mokytojas, poetas, filosofas, humanistas ir teosofas
- Reinardas Venskus vokiečių istorikas
- Dytmaras Vilovaitis vokiečių teisės mokslininkas ir teisės istorikas
- Giunteris Vilumaitis vokiečių jumoristas, parodistas ir komikas
- Klausas Voveraitis Berlyno meras (burmistras)
Dalis čia išvardytų asmenų jau mirę.
Kiti gyvena, pavyzdžiui dabartinis Berlyno meras Klausas Voveraitis ir E.ON AG
vadovas Vulfas Bernotaitis. Vokietijoje prūsai-lietuviai dar neišnyko, o Lietuvoje
visokie istorikai, kalbininkai, politikai ir kitokie veikėjai viens per kitą
lenktyniaudami iš visų jėgų stengiasi
įrodinėdami, kad prūsai ir lietuviai tarpusavy ničnieko bendro neturi. Tokia
yra ir „naujosios prūsų kalbos“ konstruktorių-rekonstruktorių pastangų
paskirtis.
Pranas Valickas 2014 lapkričio 8
P.S. Aš, Eugenijus Paliokas, čia pridėsiu nuorodą į Dvi peticijas. Pirmoji, gąsdinimais ištiražuota mūsų spaudoje, neveikia, o antroji - tebeveikia.
Politinis projektas, tikrai.
P.P.S. Štai ir mūsų, lietuviškas pilietinis projektas.
Politinis projektas, tikrai.
P.P.S. Štai ir mūsų, lietuviškas pilietinis projektas.
2 komentarai:
Šaunuolis Pranas, viskų tiesiai šviesiai pranešė ir išklojo!
Viskas labai teisingai, dar faktas iš vikipedijos.lt Jonas Krauledaitis John Kay gimė 1944 metais Tilžėje, Rusija. Bandome taisyti.
Rašyti komentarą