- Tu - nepatikimas! - sakė kadaise vienas veikėjas man, sovietmečiu.
Anai valdžiai tai buvau neprijaučiantis, ir tai galima buvo suprasti - o tai ir reiškė - "nepatikimas", bent jau ano veikėjo, ir dabar tebegyvenančio "pagerintame" sovietmečio bute, skirtame "patikimiems", nuomone.
Na, itin nepatikimas, manau, anos valdžios nuomone, matyt, nebuvau - į socialistines šalis išleisdavo, o prie Gorbačiovo ir Brazilijon nukeliavau.
- Tu net ne partijos
narys! - užpykęs rėžė į akis man kitas, irgi anais laikais.
O kas dar, be narystės, buvo svarbu tada, pagalvojau.
"Stukačium" būti?
Tada tai reiškė ne visai tai.
Stukačius stuksėjo saugumui.
Sovietmečiu darbovietėse, mokyklose, kariniuose daliniuose būdavo politinformacijos valandėlės. Visi susirinkdavo paliepti ir klausydavo, kaip politrukas, iš "centro" atvykęs ideologas ar koks politiškai "patikimas" bendradarbis aiškindavo politinę padėtį ir laikinus sunkumus vis gerėjančiame tarybinio žmogaus gyvenime.
"Nepatikimas" tų laikų žargonu reiškė - nesovietiškai galvojantis, vadinasi, galintis iškrėsti ką nors sovietiniam piliečiui neleistino.
Dabar šį politinformavimo vaidmenį atlieka masinio informavimo priemonės.
Labai nepriklausomos, tik neliečiančios tam tikrų temų.
Taigi, klausimas: kas dabar yra
"patikimas asmuo"?
Vakar Vilnių rodžiau dviems grupiokams Leningrado universiteto
laikų,
vokiečiams, Vokietijos piliečiams, jai ir jam, keliaujantiems po Baltijos šalis, automobiliu.
Ji du e-laiškus man vakar išsiuntė, iš savo universiteto Vokietijoje, kur ji irgi dėsto, irgi matematiką, e-pašto dėžės, mano gmail'iniu adresu.
Laiškų jai mailer'is negrąžino, bet aš jų negavau.
Ji pradžioj tuo nepatikėjo, paskui spėliojo, kodėl gi taip.
Spėjo, kad jos universiteto "ugniasienė", sauganti taipogi, anot jos, ir nuo "nepatikimų kontaktų", laiškų "nepraleido".
Ar vėl esu
nepatikimas:))
Au au au:)))
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą